Absurdas – beprasmybės išgyvenimas, būties vertės neigimas.
Alegorija – semantinė figūra, kurios perkeltinė reikšmė aiški ir pastovi. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis, kūrinio fragmentas ar visas kūrinys. Alegorijos pavyzdys – pasakėčia, kurioje vaizduojami gyvūnai, o iš tiesų kalbama apie žmonių savybes.
Aliteracija – fonetinė figūra, tikslingas tų pačių ar panašiai skambančių priebalsių kartojimasis eilutėse, frazėse, strofose. Taip atskirų žodžių skambesys įgauna ypatingo raiškumo.
Aliuzija – užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį.
Analogija – sugretinimas.
Antifrazė – stilistinė figūra, posakis, kurio reikšmę ironija padaro priešingą.
Antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas įspūdžiui sustiprinti; priešprieša.
Antologija – įvairių autorių (pvz., to paties regiono ar laikotarpio) rinktinių kūrinių rinkinys.
Antonimas – priešingos reikšmės žodis.
Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai tik viena siužetinė linija.
Apsakymas – nedidelės apimties prozos kūrinys, kuriame dažniausiai vaizduojamas vienas įvykis, itin svarbus pagrindiniam veikėjui. Apsakymo veiksmas vyksta nedidelėje erdvėje, trunka neilgai, jame dalyvauja nedaug veikėjų.
Archetipas – pirmykščių tikėjimų, tautosakos, apeigų, papročių vaizdinys, susidaręs tautos kolektyvinėje pasąmonėje.
Asonansas – fonetinė figūra, pasikartojančių vienodų balsių ar dvibalsių sąskambis poezijos eilutėje, frazėje, strofoje.
Atomazga – paskutinis pasakojimo tarpsnis, einantis po kulminacijos. Atomazga parodo, kaip išsisprendžia problema ar konfliktas, kokio atpildo sulaukia veikėjai, kur link pakrypsta jų likimai.
Autorius – savarankiškai ką nors sukūręs asmuo.
Avangardizmas – savita modernizmo atmaina, kuriai būdingas tradicinių estetinių (ypač realizmo) vertybių neigimas, maišto dvasia, siekis kurti ateities meną; avangardizmo sąvoka taikoma įvairioms modernaus meno srovėms: ekspresionizmui, futurizmui, kubizmui, dadaizmui, siurrealizmui ir kt.
Baladė – poezijos žanras; nedidelis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, pagrįstas dramatišku, dažnai niūrių, šiurpių nuotaikų pasakojimu apie nepaprastus įvykius, kuriais atskleidžiamas žmogaus gyvenimo tragizmas, pasaulio iracionalumas ir paslaptingumas.
Dedikacija – įrašas veikalo pradžioje, rodantis, kam ar kieno atminimui autorius jį skiria.
Deminutyvas – su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę.
Depersonalizacija – nuasmeninimas.
Dialogas – veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dramoje tai pagrindinė raiškos priemonė, nes visas tekstas parašytas dialogu.
Drama – 1. viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Epas). Dramos veikalas skirtas vaidinti scenoje, jo veiksmas plėtojasi veikėjams kalbant (žr. Dialogas, Monologas) ir veikiant. Dramos tekstą sudaro didesnės dalys – veiksmai, o šiuos – scenos. Nauja scena prasideda, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai. Autoriaus pastabos išsakomos remarkomis. Pagrindiniai dramos žanrai – tragedija, komedija, drama; 2. vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų, vaidinamasis rimto turinio kūrinys, kuriam būdingas sudėtingas konfliktas ir prieštaringi veikėjų išgyvenimai.
Draminė kolizija – dramos veiksmo išeities taškas, konfliktinė situacija, kai atsiranda išorinio arba vidinio konflikto priežastys, šaltinis arba pretekstas veiksmui ir charakteriui išjudėti.
Egzistencializmas – filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija.
Egzodas – žmonės, kurie dėl nepalankių aplinkybių išvyko gyventi į kitas šalis. Kaip egzodo sinonimai vartojami žodžiai „egzilis“, „išeivija“, „emigracija“.
Eilėdara – eiliuotos kalbos garsinė sandara, jos kūrimo taisyklės. Eiliuotos kalbos pagrindą sudaro metras.
Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, kaip įprasta lyrikai, bet jis gali turėti ir epo bruožų – platesnių vaizdų, įvykių aprašymų, net siužetą. Eilėraščiui būdingas ritmas ir garsų sąskambiai, daug kitų meninės raiškos priemonių.
Ekspresionizmas – avangardistinė literatūros, meno srovė, kuriai būdingas pabrėžiamas autoriaus pasaulėjautos, emocijų reiškimas, išraiškingas vaizdavimas (hiperbolizuoti, groteskiški vaizdai).
Ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmo pakilumo, džiaugsmo išgyvenimas.
Elegija – lyrinis liūdnos nuotaikos eilėraštis.
Epas – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Lyrika, Drama). Epo pagrindas yra pasakojimas. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Seniausias epo žanras yra herojinis epas, kitaip epinė poema. Pagrindiniai epinės prozos žanrai – romanas, apysaka, apsakymas, novelė. Epui taip pat priklauso pasakojamieji tautosakos žanrai: pasaka, sakmė, legenda, padavimas.
Epigrafas – posakis, trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta prieš literatūrinį kūrinį arba jo dalį kaip įžanga.
Epinė proza – tradicinė, siužetiniu pasakojimu paremta proza.
Epitetas – vaizdingas asmens, daikto, reiškinio, veiksmo ypatybės nusakymas.
Esė – bet kurios tematikos straipsnis, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas, stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.
Eseistika – kurio nors autoriaus, šalies, laikotarpio esė kūrinių visuma.
Ezopinė kalba – perkeltinių prasmių stilistika, priešingas esamam režimui idėjas užšifruojanti metaforų, aliuzijų, parafrazių priemonėmis ir nutylėjimo pauzėmis, konstruojanti dvilypį kūrinio planą, aiškų visuomenei ir neįkandamą cenzūrai.
Fabula – epinio ar dramos kūrinio įvykių, išdėstytų chronologine ir priežastine eile, visuma; sudaro siužeto pagrindą.
„Fluxus“ (lot. flux – tekėjimas) – 7-ajame XX a. dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas. Jo atstovai eksperimentavo, ieškojo galimybių sujungti įvairias menines technikas ir sritis, siekė atsitiktinumo, nuotykio.
Folkloras – žodinė liaudies kūryba, tautosaka.
Groteskas – savotiškas literatūros ir meno stilius; žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su fantastika, tragiški elementai su komiškais, sarkazmas su nekaltu humoru.
Hiperbolė – stiliaus figūra; nepaprastas vaizduojamojo daikto savybių padidinimas, perdėjimas.
Įasmeninimas, arba personifikacija, – semantinė figūra, žmogaus savybių ir gebėjimų suteikimas gyvūnams, negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar abstraktiems dalykams.
Idilė – literatūros žanras; giedros nuotaikos nedidelis eiliuotas arba prozos kūrinys, vaizduojantis jaukų ir laimingą kaimo žmonių (piemenų, žemdirbių, medžiotojų, žvejų ir kt.) gyvenimą gamtoje.
Impresija – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas.
Intertekstualumas – teksto santykis su kitais tekstais.
Intriga – sudėtinga, paini įvykių grandinė literatūros kūrinyje, dažniausiai įžiebianti atkaklią veikėjų tarpusavio kovą.
Ironija – stilistikos priemonė; posakis, žodis, kontekste įgyjantis reikšmę, visiškai priešingą tiesioginei.
Įvaizdinti – pavaizduoti, nusakyti, sukurti įvaizdį.
Įvaizdis – 1. įsivaizduojamas, vaizdu įkūnytas dalykas. 2. literatūroje – meninės išraiškos priemonė, dažniausiai konkretaus, bet gali būti ir abstraktaus turinio vaizdas, apibendrintai įvaizdžiu vadinamas ir perkeltine reikšme pavartotas posakis ar žodžių junginys.
Kartojimas – atskirų žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant pabrėžti kokį nors išgyvenimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį.
Katastrofizmas – viena iš XX a. kultūros, istoriosofijos tendencijų – pesimistinis požiūris į kultūros, civilizacijos ateitį, jų greito žlugimo, katastrofos (dėl vidinės raidos arba išorinių priežasčių) pranašavimas ir šio požiūrio reiškimas literatūroje (ypač poezijoje).
Komedija – vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Komedijoje juokingai vaizduojamos žmonių ir visuomenės ydos, smerktini papročiai.
Konfliktas – nesuderinamų vertybių susidūrimas, dėl kurio kyla veikėjų tarpusavio nesutarimai ir kova arba vieno veikėjo vidiniai prieštaravimai (vidinis konfliktas).
Kontekstas – kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės. Literatūros kūrinio kontekstas – tai istorinės, kultūrinės, socialinės ir kitos jo radimosi ir interpretavimo aplinkybės.
Kulminacija – pagrindinis pasakojimo įvykis, kai pasiekiama didžiausia įtampa ir įvyksta lūžis – esminis pokytis, lemiantis visos istorijos pabaigą.
Litotė – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo sumažinamos vaizduojamo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės.
Lyrika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. Epas, Drama). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai ir mintys. Nuo epo lyriką skiria tai, kad joje nėra pasakotojo ir savarankiškų veikėjų, tik lyrinis subjektas – „aš“, kurio vardu kalbama.
Lyrinė proza – stilistinė prozos atmaina, kuriai būdingas epiškumo ir lyriškumo susiliejimas. Lyrinės prozos pagrindas ne siužetas, o pasakotojo paveikslo, jo minčių, svarstymų atskleidimas, jausmų aprašymas. Lyrinė proza dažnai ritmiška, čia gausiau vartojama metaforinė kalba.
Lyrinis subjektas, arba eilėraščio žmogus, eilėraščio kalbantysis, lyrinis „aš“, – lyriniame kūrinyje išsisakantis abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Epiniame kūrinyje lyrinį subjektą atitinka pasakotojas.
Meninė detalė – raiškus vaizduojamojo objekto bruožas, neretai įgaunantis simbolinę reikšmę.
Memuarai – lit. kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.
Metafora – semantinė figūra, vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus.
Metonimija – semantinė figūra, vieno dalyko pavadinimo pakeitimas kito dalyko pavadinimu, pagrįstas tų dalykų sąsaja: tai gali būti dalis ir visuma, priežastis ir padarinys, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje nutikęs įvykis ir panašiai.
Mitas – kolektyvinės kūrybos pasakojimas apie praeitį, simboliškai paaiškinantis įvairių reiškinių kilmę ir prasmę, per kurį atsiskleidžia bendruomenės požiūris į pasaulį ir save pačią. Ilgainiui mitai virto sakmėmis, jų pėdsakų yra pasakose, kituose tautosakos žanruose. Mitų visuma ir juos tiriantis mokslas vadinamas mitologija.
Modernizmas – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės naujųjų netradicinių meno krypčių visuma.
Monologas – vieno dramos veikėjo ištisinė kalba, neįeinanti į dialogą. Monologą sakantis aktorius kalba žiūrovams.
Motyvas – kūrinyje pasikartojanti temos dalis.
Tiesioginė menamoji kalba – veikėjo mintys, jausmai, pastabos, kurie pasakomi kaip tiesioginė kalba, bet neišskiriami iš autoriaus pasakojimo.
Metafora – vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu.
Metonimija – perkeltinės reikšmės pasakymas – vienos sąvokos pakeitimas kita, pagrįstas tuo, kad nusakomi objektai vienas su kitu yra susiję loginiais ryšiais (dalis ir visuma, priežastis ir padarinys, vidus ir išorė, veikėjas ir veiklos rezultatas, vieta ir joje vykęs įvykis ir pan.)
Minimalizmas – XX a. II pusės modernistinės dailės kryptis, kuriai būdingas racionalumas, maksimaliai supaprastintos (dažnai geometrizuotos) formos, objekto struktūros išryškinimas.
Motyvas – kūrinyje ar kūriniuose pasikartojanti temos dalis.
Neoromantizmas – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros, muzikos romantinės tendencijos, apimančios tradicinių romantizmo formų gaivinimą, romantizmo bruožų jungimą su impresionizmo, simbolizmo, realizmo ypatybėmis; būdinga natūralios žmogaus prigimties, gaivališkumo priešpriešinimas racionalumui, emocingumas, dramatizmas.
Novelė – epo žanras, trumpas vientiso konflikto, intriguojančio siužeto prozos kūrinys, dažnai su netikėta atomazga.
Odė – lyrikos žanras, pakilaus tono eilėraštis, skiriamas iškiliam asmeniui, svarbiam įvykiui ar idėjai.
Palyginimas – 1. vaizdingas dviejų daiktų ar reiškinių sugretinimas remiantis panašumu, tam tikrais bendrais bruožais; 2. artimas alegoriniam pamokomas pasakojimas, dar vadinamas parabole, kuriuo netiesiogiai išsakoma kokia nors universali tiesa ar idėja.
Paradoksas – neįprastas, netikėtas teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikam galvojimui.
Paralelizmas – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant.
Parodija – stilizacijos atmaina, pajuokiamojo pobūdžio kūrinys, kuriame karikatūriškai mėgdžiojamas svetimas stilius.
Pasakojimas – tikrų ar pramanytų tarpusavy susijusių įvykių perteikimas raštu arba žodžiu tam tikra seka, nebūtinai laiko nuoseklumu. Pasakojimai skirstomi įvairiai: pagal išraiškos būdą – proziniai, eiliuoti, draminio dialogo; pagal tematiką – labiau išmone grįsti literatūriniai ir labiau faktais grįsti publicistiniai, eseistiniai.
Pasakotojas – pasakojantis istoriją abstraktus asmuo, netapatintinas su autoriumi. Į įvykius ir veikėjus iš šalies žvelgiantis pasakotojas vartoja trečiąjį asmenį, bet pasakoti pirmuoju asmeniu gali ir veiksme dalyvaujantis kūrinio veikėjas.
Pastoralinis – vaizduojantis piemenų ir piemenaičių gyvenimą.
Patetika – didelis jausmingumas, jausmų pakilimas.
Posmas, arba strofa, – pasikartojantis dviejų ar daugiau poezijos eilučių derinys, kuriam būdinga metro, intonacijos ir minties vienovė.
Postmodernizmas – šių laikų dailės, literatūros, filosofijos kryptis, kritikuojanti naujųjų laikų civilizaciją, kuri paremta nuostata, kad pasaulyje egzistuoja protu grindžiama, vientisa tvarka, nes ši nuostata pasirodė esanti iliuzija; kaip priešpriešos reikalauja atsižadėti tradicinių mąstymo būdų, pasaulėvaizdžio, meno kūrimo principų. Postmodernizmas pabrėžia vertybių realiatyvumą: kiekvienas požiūris turi teisę egzistuoti, nebėra vertybių hierarchijos. Šio tipo kūryboje mėgstama stilistinė žaismė nusistovėjusiomis klišėmis, tekstų citatomis, daugelio požiūrio taškų jungimas. Stilistinė, pasakojimo būdų žaismė ardo tradicinius žanrus, įteisina hibridinio pobūdžio trumpalaikes žanrines formas.
Problema – literatūros kūrinyje tiesiogiai ar netiesiogiai keliamas sprendimo reikalaujantis klausimas.
Prototipas – realus asmuo, pagal kurį menininkas (dažn. rašytojas) sukuria veikėjo paveikslą, figūrą.
Proza – neeiliuota, į ritminius vienetus neskaidoma kalba. Proza vadinami pasakojamieji epo žanrai, nors yra ir lyrinės prozos.
Psalmė – tam tikra religinė giesmė.
Retorinis klausimas – klausiamasis sakinys, nereikalaujantis atsakymo; klausimo forma pasakomas savaime suprantamas teiginys.
Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuriuo itin emocingai išreiškiama mintis.
Rimas – eiliuotos kalbos garsų sąskambis, dažniausiai poetinio teksto eilučių pabaigoje.
Ritmas – sistemingas, tolygus panašių kalbos vienetų pasikartojimas. Poezijos eilutės ritmas yra metriškas.
Romanas – epo žanras, didelės apimties prozos kūrinys, turintis išplėtotą siužetą ir daug veikėjų.
Romansas – Renesanso epochoje susiformavęs dainos žanras, XVIII–XIX a. išplitęs Europos literatūroje kaip trumpas jausmingas lyrinis eilėraštis.
Sąmonės srautas – išplėtotas vidinis monologas, papildytas pasakotojo komentarais.
Sarkazmas – pikta pašaipa, aštri ironija; kandi, pajuokiama pastaba.
Semiotika – tai mokslas apie reikšmes, jų atsiradimą, suvokimą ir kaitą laikui bėgant.
Simbolis – sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas remiantis tam tikru panašumu.
Sinonimai – skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą reikšmę.
Siurrealizmas – XX a. 3–5 dešimtmečio modernistinio (avangardistinio) meno kryptis; siekiama suvokti tai, kas yra virš tikrovės, atskleisti neištirtus pasąmonės klodus; būdinga vaizdo deformavimas, absurdiškas vaizduojamų objektų sugretinimas.
Siužetas – priežasties ir padarinio ryšiais susijusių įvykių eiga epiniame ar draminiame kūrinyje. Kai įvykiai plėtojasi laiko nuoseklumu, siužetas sutampa su fabula.
Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 (dažn. bendrais) rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas).
Stilius – kalbos vartojimo būdas.
Stilizacija – sąmoningas kurio nors kito autoriaus, meno srovės, ist. laikotarpio ar regiono kūrinių stiliaus imitavimas, pvz.: tautosakos stilizacija
Strofa, žr. Posmas
Struktūra – sandara, kūrinio dalių ir kitų elementų išsidėstymas bei tarpusavio ryšiai.
Šaržas – satyrinis arba humoristinis žmogaus portretas.
Tekstas – bet koks rišlus kalbos darinys, kurio turinys nusakomas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Rašytinis tekstas perteikiamas skaitytojui suprantamais ženklais.
Tema – apie ką kalbama kūrinyje. Tikrovės aprašymuose tema dažnai sutampa su pagrindine mintimi. Literatūros kūriniuose tema ir pagrindinė mintis nesutampa. Nagrinėjamų temų visuma vadinama tematika.
Tragedija – vienas iš trijų pagrindinių dramos žanrų. Tragedijos branduolys – tragiškojo herojaus konfliktas su priešiškomis jėgomis ar aplinkybėmis. Kai situacija sudėtinga ir nevienareikšmiška, prieštaringų minčių apimtas herojus išgyvena vidinį konfliktą. Kova, pareikalavusi visų fizinių ir dvasinių jėgų įtampos, baigiasi herojaus žūtimi, bet žiūrovai po didžiulio jausmų sukrėtimo išgyvena katarsį – vidinį nuskaidrėjimą. Tragedijos žanras ir jo teoriniai pagrindai susiformavo senovės Graikijoje V–IV a. pr. Kr.
Tragikomedija – dramos žanras, turintis tragedijos ir komedijos bruožų.
Užuomazga – pirminis veiksmo postūmis pasakojimo pradžioje, vaizduojamas iškart po ekspozicijos.
Veikėjas, arba charakteris, personažas, – literatūros kūrinyje veikiantis žmogus, gyvūnas ar fantastinė būtybė. Skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai. Kai kurie pagrindiniai veikėjai vadinami herojais.
Veiksmas – 1. vienas pagrindinių pasakojimo elementų, ypač svarbus epiniame ir draminiame kūrinyje. Veiksmo pasakojimą sudaro užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet eilės tvarka dažniausiai tokia pat; 2. stambioji dramos veikalo dalis, skirstoma į scenas.
Verlibras – eiliavimo būdas, paremtas nevienodu intonaciniu principu, neaiškiu metru arba iš viso nemetriškas, artimas prozai.
Vidinis monologas – prozos kūrinio fragmentas, perteikiantis veikėjo mintis.
Vyksmas – poetinio išgyvenimo raida, minčių ir jausmų pokyčiai lyriniame kūrinyje.
Žanras – meno kūrinių rūšis, turinti tam tikrų siužetinių, stilistinių, struktūrinių požymių.