Kur yra Visatos centras?
Žmogų nuo seniausių laikų supo įvairiausi objektai: kalnai, vandens telkiniai, debesys, augalai, gyvūnai, akmenys, įrankiai... Matė jis ir tolesnius objektus – Mėnulį, Saulę, kitas žvaigždes, jų sistemas. Domėtis pradėjo tuo, kas arčiausiai, keldamas sau klausimą: iš ko sudaryti daiktai? Vėliau jam kilo klausimų apie vietovę, kurioje gyvena, dar vėliau – apie Žemę ir visai neseniai – apie mūsų planetos vietą Visatoje. Visatà – tai erdvės ir laiko, astronominių kūnų, reiškinių, visų medžiagos ir energijos formų visumà. Kasdienėje kalboje Visatą tapatiname su Pasauliu.
Kuo primityvesnis žmogus, tuo primityvesnę Visatą jis geba įsivaizduoti ir tuo labiau yra įsitikinęs, kad yra Pasaulio centras. Tūkstančius metų žmogus manė Žemę esant plokščią (6.1.1 pav.).
Prieš 2300 metų graikų išminčiai pagrindė, kad Žemė yra rutulio formos, bet minties, kad aplink ją sukasi Saulė ir kitos planetos, dar ilgai negalėjo atsisakyti. Tokį įvaizdį vadiname geocentrinè (gr. Gē – Žemė) pasáulio sámprata. Pagal šią sampratą nejudanti Žemė yra Pasaulio (Visatos) centre, o visi dangaus šviesuliai skrieja aplink ją (6.1.2 pav.).
Tik maždaug prieš 500 metų lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas (Mikołaj Kopernik, 1473–1543) (6.1.3 pav.) Visatos centrą „perkėlė“ iš Žemės į Saulę – jis teigė, kad Žemė, kaip ir kitos planetos, sukasi aplink Saulę. Šią įžvalgą M. Kopernikas pagrindė tuo, kad Saulė viską apšviečia. Taip geocentrinė pasaulio samprata buvo pakeista heliocentrinè (gr. Hēlios – Saulė) pasáulio sámprata (6.1.4 pav.). Šiandien, remiantis mokslo ir kitų Pasaulio pažinimo būdų duomenimis, daugeliui akivaizdu, kad Pasaulis nesibaigia už Saulės sistemos ribų ir, labai tikėtina, kad ribų apskritai nėra. Šiam suvokimui – tik šimtas metų!
Kaip keisis Visatos samprata ateityje – nežinome. Visgi, kur yra Visatos centras? Dabartinės žinios netrukdo teigti, kad Visata erdvėje neturi ribų, o laikas Visatoje – pradžios ir pabaigos. Tad nesuklysime sakydami, kad sąlyginis – tik apie tokį galime kalbėti – Visatos centras ten, kur yra stebėtojas. Bet kuris tyrinėjamas objektas – net pats mažiausias – gali juo būti.
Ar mikro- = makro‑?
Plika akimi gerai matomi daiktai, kalnai, upės, žvaigždės ir kiti Visatos objektai – tai makropasaulis (gr. makros – didelis). Didžiausiems objektams, pavyzdžiui, dangaus kūnams, stebėti naudojami teleskopai. Plika akimi nematomos mažiausios dalelės, iš kurių visa sudaryta, yra mikropasaulio (gr. mikros – mažas) objektai. Kai kurioms iš jų stebėti naudojami galingi mikroskopai.
Net žvelgdami į dangų pro teleskopą, galime pamatyti tik mažytę Visatos – darnios vientisos visumos – dalį, pavyzdžiui, vieną iš žvaigždžių sistemų (6.1.5 pav.). Stebina tai, kad Visatos savybes lemia smulkiausios ją sudarančios dalelės, o kiekvienõs iš šių dalelių savybės priklauso nuo Visatos savybių. Todėl mokslininkai šiandien tyrinėja ne tik Visatos platybes, bet ir stengiasi įsiskverbti į mažiausių jos dalelių gelmes. Taigi makropasaulis atspindi mikropasaulį ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad ir dideli, ir patys mažiausi Visatos elementai yra lygiaverčiai!
Platesniam akiračiui
„Ir maži, ir dideli dalykai vienodai išreiškia pasaulio sandarą“, – teigė danų fizikas Nilsas Boras (Niels Bohr, 1885–1962). Šis teiginys reiškia ir tai, jog visuomenėje vienodai svarbūs visi: vaikai ir suaugusieji, jauni ir seni, žemdirbiai ir politikai, namų šeimininkės ir prezidentai. Gamtoje žmogus nėra viršesnis už medį, žiogą ar bet ką kita. Gamta mus sukūrė visus vienodai svarbius (6.1.6 pav.).
Išmintis byloja: išgelbėk vieną gyvybę – išgelbėsi visą pasaulį. Perfrazavus galima pasakyti: pažink vieną žmogų – pažinsi visuomenę; pažvelk į mažiausią dalelę – pamatysi Visatą.
Mokslas yra veikla, kurios tikslas – atrasti tai, kas nauja visiems. Tai pasaulio pažinimo būdas, pagrįstas eksperimentu. Kiti pasaulio pažinimo būdai grindžiami praktika, stebėjimu, tikėjimu, nuojauta ir pan.
M. Kopernikas daugiausia mums žinomas kaip astronomas, bet rašytiniuose šaltiniuose galima rasti patvirtinimų jį buvus ir matematiku, ekonomistu, gydytoju, diplomatu, geografu, filosofu, teisininku, teologu, kariškiu... Taigi jis buvo universãlas – universalus žmogus, turintis daug specialybių ir išmanantis daug dalykų. Dauguma šiame vadovėlyje minimų mokslininkų taip pat buvo universalai.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadiname tūkstančius metų vyravusį žmogaus įsitikimą, kad jis kartu su Žeme yra Pasaulio centre?
- Kokią sampratą vadiname heliocentrinè? Prieš kiek maždaug metų ji sukurta?
- Prisiminkite, ką vadiname makropasauliu ir ką mikropasauliu. Šiuos išvardytus objektus – pieštuką, medį, snaigę, geną, Mėnulį, ląstelę, vandens lašą, molekulę, aguonos grūdą, žiedadulkę, žmogų – priskirkite makropasauliui arba mikropasauliui.
- Ką laikome universaliu žmogumi? Įvairiuose informacijos šaltiniuose raskite daugiau informacijos apie iškilius universalius žmones. Pasvarstykite, kuo tai gali būti naudinga pačiam žmogui ir visuomenei.
- Kodėl mokslininkai tyrinėja ne tik didžiuosius Visatos objektus (planetas, žvaigždes, jų sistemas ir pan.), bet ir pačias mažiausias daleles (molekules, atomus, jų dalis)?
- Kur, jūsų manymu, yra Visatos centras? Pasidalykite savo nuomone ir ją pagrįskite.
- Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti mokslo paskirtis?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"