Šventojo Rašto samprata

Ar įsivaizduojate knygą, išverstą į du tūkstančius su viršum kalbų ir vien per pastaruosius du šimtmečius išleistą šešių milijardų egzempliorių tiražu? „Oho, – turbūt pamanytų ne vienas, – kokį pelną gautų leidėjas, įgyvendinęs tokį projektą.“ Iš tiesų „projekto“ pradininkas vokietis Johanas Gutenbergas (Johannes Gutenberg, apie 1399–1468) turtų nesusikrovė, priešingai – jam net teko bylinėtis dėl skolų, o senatvėje skursti. Bet į pasaulio kultūros istoriją šis kalvis ir juvelyras įėjo ne kaip metalo dirbinių gamintojas, o kaip išradėjas. Nusižiūrėjęs vyndarių technologiją, jis sukūrė spaudos presą ir išspausdino pirmąją knygą – Bibliją. Spaustuvininko vardo jo išleistose knygose nėra, bet įtakingiausių pasaulio asmenybių sąrašuose šis žmogus minimas tarp pirmųjų. Kažin ar 1455 m. žiemą laikydamas rankose savo spausdintą Bibliją išradėjas nujautė, kad joks kitas žodžio kūrinys taip neišplis po pasaulį. Skrupulingai tyrinėjama, komentuojama ir kritikuojama, vienų persekiojama, kitų laikoma svarbiausiu dvasiniu autoritetu, Biblija ištisus šimtmečius darė įtaką daugybei žmonių. „Be Dievo ir Biblijos neįmanoma teisingai valdyti pasaulio“, – sakė pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Vašingtonas (George Washington, 1732–1799).

Kas gi yra toji knygų knyga? Biblija – vienintelis tekstas, rašytas apie pusantro tūkstantmečio. Jos autorių priskaičiuojama daugiau nei keturiasdešimt. Tai dvasininkai ir karvedžiai, karaliai ir žvejai, poetai ir mokesčių rinkėjai, gydytojai ir pranašai. Vieni fragmentai gimę dykumoje, kiti derlinguose slėniuose, laisvėje ir tremtyje, karo ar taikos ir klestėjimo metais. Biblija rašyta trijuose žemynuose – Azijoje, Afrikoje, Europoje – trimis kalbomis ir išsiskiria literatūros žanrų bei stilių įvairove. Ji aprėpia daug ne tik teologinių, bet ir visais laikais aktualių pasaulietiškų temų: santuoka, skyrybos, tėvystė, charakterio ugdymas, tiesos sakymas ir melavimas, santykis su valdžia. Iš jų svarbiausia, vienijanti visas kitas, – perkeistas žmogaus gyvenimas Dievo akivaizdoje.

Biblija, arba Šventasis Raštas, – tai rinkinys knygų, kurias įvairiais laikais parašė Dievo išrinkti ir įkvėpti žmonės (graikiškai βιβλία [vivlía] yra daugiskaita – knygos). Vienos jų, parašytos X–II a. pr. Kr. hebrajų ir aramėjų kalbomis, vadinamos Senuoju Testamentu. Žodis testamentas Šventajame Rašte reiškia Sandorą, t. y. šventą Dievo sutartį su žmonėmis. Sudarydamas Sandorą su pranašu Moze, Dievas davė Izraelio tautai svarbiausias gyvenimo taisykles – Dešimt Dievo įsakymų. Į Senąjį Testamentą įeina Penkiaknygė (hebrajiškai Tora – Įstatymas), Pranašų, Išminties ir Istorinės knygos, apimančios maždaug aštuonis žydų istorijos šimtmečius – 1200–400 m. pr. Kr. Todėl žydai jį laiko ir savo tautos istorijos liudijimu.

Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą ir Krikščionių bažnyčios kūrimąsi, rašytas I a. po Kr. antroje pusėje graikų kalba. Tai naujoji Sandora – Dievo sutartis su visa žmonija. Krikščionybės istorijos tyrinėtojai yra ne kartą pabrėžę, kad Dievo Sūnaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas Šventajame Rašte aprašytas konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis, ir ankstyvosios Bažnyčios suformuluotame Apaštalų tikėjimo išpažinime („Tikiu Dievą Tėvą visagalį…“) minimas Romos imperijos pareigūnas, Judėjos provincijos valdytojas Poncijus Pilotas; taip susitinka tikėjimo ir istorijos pasauliai. Krikščionims Mesijas – hebrajų kalba Pateptasis, graikiškai Χριστός [Christós] – ne legendinė asmenybė, apipinta spėlionėmis ir prielaidomis, o Dievas, laike ir erdvėje tapęs žmogumi Jėzumi iš Nazareto.

Taigi Senasis ir Naujasis Testamentas – rinkinys ypatingų knygų, dieviškos kilmės, bet parašytų žmonių ranka. Jas iki šiol komentuoja ir tyrinėja ne tik teologai, bet ir istorikai, archeologai, kultūrologai. Kaip sako pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto žinovas ir vertėjas Antanas Rubšys (1923–2002), šiuos tekstus galima nagrinėti trimis atžvilgiais. Pirmiausia kaip religinius raštus, nes tai tikėjimo istorija; kaip tūkstantmetės Artimųjų Rytų istorijos šaltinį, svarbų žmonijos senovei pažinti; kaip pasaulinės literatūros dalį, kuriai priklauso daug prozos ir poezijos šedevrų.

Skaityti ir komentuoti Šventąjį Raštą nelengva, nes reikia nors bendrais bruožais išmanyti to meto, apie kurį rašoma, istoriją, tautų papročius, kultūrinį kontekstą ir suprasti žmonių sąmonės sukurtus vaizdinius. Todėl Biblijos tekstą lydi paaiškinimai. Šventojo Rašto aiškinimas vadinamas egzegeze (gr. exegesis – aiškinimas). Nagrinėjant Šventąjį Raštą pirmiausia stengiamasi nustatyti, kuris tekstas yra seniausias, t. y. originaliausias. Paskui tyrinėjama kalba, bandoma suprasti, kaip yra pasakojama, kaip formuojasi perkeltinės reikšmės, aiškinamasi, kaip knyga buvo rašoma, ieškoma šaltinių, iš kurių autorius sėmėsi žinių, domimasi ir pačiu autoriumi, rašymo aplinkybėmis bei tikslu, atpažįstami žanrai. Labai svarbi yra ir istorinė kritika, aprašytieji faktai lyginami su pasaulietine istorija ir kitų mokslų, pavyzdžiui, archeologijos, duomenimis. Pagaliau aiškinamas pats tekstas, jo prasmė. Čia jau atsižvelgiama į Bažnyčios mokslą, šiame etape apibendrinamos teologinės idėjos, nes galutiniai Biblijos tikslai yra religiniai. Nė vienas egzegezės metodas ar požiūris nėra pagrindinis, jie turi būti derinami tarpusavyje.

Biblija visais laikais darė įtaką Europos kultūrai, ypač menui. Gyvenimo prasmės ir kitus savo būties klausimus žmonės nuo seniausių laikų sprendė ieškodami sąsajų su jos istorijomis. Iš Biblijos mokėsi ir literatūrinių žanrų – pasakojimo, himno, lyrikos, laiško, pamokslo – stilistinės raiškos. Ne vieną Šventojo Rašto temą, motyvą ar personažą regime ir lietuvių literatūroje bei mene. Jei tų dalykų neatpažįstame, kūrinių suvokimas lieka nevisavertis.