Tema 3.6 (Literatūra 10)

Pirmieji raštai iš Lietuvos ir apie Lietuvą

Pirmieji raštai iš Lietuvos ir apie Lietuvą

Mūsų raštijos pradžia siekia Vėlyvuosius viduramžius. Pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštai yra valstybiniai dokumentai, metraščiai. Lietuvos raštija formavosi dviejų rašto kultūrų – rusėniškosios ir lotyniškosios – sankirtoje. Didžiųjų kunigaikščių laiškai, apie kuriuos kalbėsime šiame poskyryje, rašyti lotynų kalba, o Lietuvos metraštis – senąja rusėnų raštinių kalba.

Drauge su kalba perimama ir jos rašto tradicijai būdinga kalbėsena, pasakojimo būdas, tam tikros raštijos etiketo taisyklės. Jos diktuoja, kaip kalbėti apie gerbiamą, aukštinamą ar neigiamai vertinamą žmogų. Pavyzdžiui, Gedimino laiškuose kuriamas oraus, savimi pasitikinčio valdovo paveikslas. Į adresatą, net jei jam priekaištaujama, kreipiamasi pagarbiai, išvardijant visus titulus, kartais su kiek teatrališku nuolankumu, abiem pusėms rūpimi reikalai aptariami diplomatiškai santūriai. Tik retai oficialų valdovo ar didiko paveikslą papildo koks netikėtas pasakojimas, atskleidžiantis kitą to asmens pusę.

Gedimino laiškai padeda suprasti ne tik valdovų politinius tikslus, bet ir kokiomis sąlygomis kūrėsi Lietuvos valstybė. Daugiausia iš detalių, užuominų šį tą sužinome apie kultūrinę aplinką. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai yra pirmasis bandymas kurti Lietuvos valstybės įvaizdį Vakarų Europoje. Reikia turėti galvoje, kad Lietuva tuo metu buvo dar pagoniška ir nepriklausė prie Europos valstybių, išpažįstančių tas pačias krikščioniškas vertybes. Todėl toks svarbus Gedimino krikšto klausimas.

Valdovai jokių dokumentų nerašydavo patys, tam reikalui būdavo valstybės raštinės. Ir Lietuvos kunigaikščiai savo laiškus tik pasirašydavo. Dėl to kildavo tyčinių ar netyčinių nesusipratimų. Antai Gediminas, iš pradžių žadėjęs krikštytis, o paskui pakeitęs sprendimą, teisindamasis apkaltino raštininką, netiksliai perteikusį jo mintis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeši laiškai, parašyti lotynų kalba 1322–1324 m. Vilniuje, skiriami popiežiui Jonui XXII, Vokietijos miestų ir Rygos piliečiams, užsienio kraštų dvasininkams. Išliko jų nuorašai. Paskaitykite ketvirtąjį laišką.

GEDIMINO LAIŠKAS LIUBEKO, ROSTOKO, ŠTRALZUNDO, GREIFSVALDO, ŠČECINO IR GOTLANDO MIESTIEČIAMS

(ištrauka)

VILNIUS,

1323 m. gegužės 26 d.

Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Šralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.

Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui, tarsi forma materijoje arba tarnas namuose, nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką1. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie viena pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime. Tuo labiau kad mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo Bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus; savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems užtikrindami, kad sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję.

1 Istorikai nesutaria: Naugardas ar Naugardukas, Pskovas ar Polockas, mat lotyniškai šie vietovardžiai rašomi panašiai (Noygardia, Pleskowia).
Notaro patvirtintas trijų Lietuvõs didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų nuorašas, 1323 m.

Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms, iš kur plėšikėliai išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam valdovui vengti tokių vienuolių.

Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, kad mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį, įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.

Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio, ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.

<…> Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.

Vertė Stephen Christopher Rowell

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip Gediminas prisistato ir vadina save?
  2. Apie kokius ankstesnius pasiūlymus ir prarastą naudą kalbama laiške? Kurie žodžiai atskleidžia valdovo kartėlį? Kurie žodžiai ironiški?
  3. Dėl ko Gediminas yra parašęs laišką popiežiui? Ką iškilmingai pažada kviečiamiems pasiuntiniams?
  4. Kokia valdovo nuomonė apie vienuolius? Kaip manote, kokius vienuolius Gediminas turi galvoje?
  5. Kokie žmonės kviečiami kurtis Lietuvoje, kas jiems žadama? Kuo viliojami žemdirbiai?
  6. Remdamiesi laišku ir istorijos žiniomis, nusakykite Gedimino kreipimosi į klestinčių Europos miestų gyventojus tikslą.
  7. Koks laiško tonas? Perskaitykite balsu pasirinktą ištrauką.
  8. Apibūdinkite laiško funkcinį stilių. Kuriose vietose jis geriausiai matyti? Kas rodo, kad laiške laikomasi diplomatinio etiketo taisyklių?
  9. Pasiklausykite lotyniškai skaitomo Gedimino laiško. Pabandykite atpažinti, kaip Gediminas prisistato ir į ką kreipiasi. Kokį įspūdį kelia lotyniškai skambantis Gedimino laiškas?
Popiežius Jonas XXII rankraščio miniatiūroje, 1410–1412 m.

Šiame ir kituose laiškuose Gediminas leidžia suprasti, kad ketina krikštytis ir laukia popiežiaus pasiuntinių. O kai popiežiaus atstovų (legatų) pasiuntiniai atvyksta, sako, kad jo žodžiai buvo blogai suprasti ar raštininko netiksliai užrašyti, mat krikštytis jis nesirengia. Pranešime apie apsilankymą pas Gediminą pasiuntiniai aprašo iškilmingą priėmimą:

Kai atėjome pas jį, sėdintį su tarėjais savo menėje, įteikėme jam ponų legatų, pono arkivyskupo, Saremos ir Tartu vyskupų bei Rygos tarybos narių laiškus; jis juos maloningai priėmė. Paskui jam pasakėme, kad turime užduotį su juo tartis Apaštališkojo Viešpaties ir minėtų ponų vardu; jis atsakė, jog tokią valandą derėtis nepatogu, kadangi atvykome po kelionės ir po vargų turėtume pailsėti ir būti linksmi bei džiugūs.

Jau iš šių žodžių matome, kad Gediminas delsia pradėti pasiuntiniams rūpimą pokalbį apie Lietuvos krikštą. Toliau jie rašo norėję su valdovu pasikalbėti asmeniškai, bet jis juos priimdavęs tik apsuptas tarėjų. Pasiuntiniai nelinkę tikėti, kad Gediminas nė nesiruošė krikštytis. Jie mėgina įrodyti, kad iš tiesų norėjo, bet dėl nežinomų priežasčių pakeitė nuomonę. Ir čia į oficialų lotynišką raštą įsiterpia stilistiškai visai netikėtas fragmentas:

Be to, girdėjome iš kažkurio mažojo brolio, kad viena moteris iš karalienės namiškių jam atskleidė, jog karalius tada kiekvieną naktį, kiek ten buvome, mums išėjus iš susitikimo įžengdavo į savo miegamąjį, pakvietęs kartu giminaitį Erudoną, ir verkė graudžiausiai, ir padaręs pertrauką vėl pradėjo verkti; ir kiekvieną naktį tai darė tris kartus, ir kiek ta moteriškė galėjo spręsti, taip padarė dėl to, kad reikia atsitraukti nuo pradėtojo žingsnio.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip oficiali ir neoficiali informacija apie Gedimino ketinimus susijusi su erdvės ir laiko nuorodomis? Kur ir kada vyksta veiksmas ir kas supa Gediminą vienu ir kitu atveju?
  2. Aptarkite, kaip oficiali Gedimino laikysena ir ceremoningas kalbėjimas dera su verkimu. Turėkite galvoje, kad krikščioniškosios raštijos tradicijoje graudus atgailavimas ne savo valia nusisukus nuo Dievo nemenkina valdovo orumo.
  3. Koks Gedimino paveikslas ryškėja siejant abi informacijas apie krikštą?
  4. Kas pasakojime apie Gedimino ašaras kelia šiokį tokį įtarimą?
  5. Kaip šioje istorijoje dera oficiali ir neoficiali informacija apie Gedimino ketinimą krikštytis?
  6. Pasiklausykite profesorių Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko diskusijos „Ko verkė Gediminas?“ LRT laidoje „Būtovės slėpiniai“. Aptarkite istorikų argumentus.
  7. Kaip manote: Gediminas iš pat pradžių nemanė laikytis duoto žodžio ir šitaip pažeidė riteriško elgesio taisykles ar, aplinkybių priverstas išsižadėti savo ketinimo, išgyveno tikrą vidinę dramą? Pagrįskite savo nuomonę.
  8. Kokį to meto Lietuvos įvaizdį galėjo susidaryti popiežius ir jo aplinka gaudami ir oficialią, ir neoficialią informaciją iš Lietuvos?
Lietuvõs didysis kunigaikštis Gediminas, XVI a. graviūra

Kazys Bradūnas

Poetas Kazys Bradūnas išeivijoje sukūrė eilėraščių ciklą „Pokalbiai su karalium: anno domini 1323–1973“. Skaitėte, kad Gedimino laiškuose kviečiama iš Vakarų Europos miestų atvykti dvasininkus, pirklius, amatininkus, valstiečius, jiems žadama sudaryti geras veiklos sąlygas. Vadinasi, Gediminas atveria užsieniečiams iki tol gana uždarai gyvenusią Lietuvą. K. Bradūnas priklauso Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusių poetų kartai (po Nepriklausomybės atkūrimo K. Bradūnas grįžo gyventi į Lietuvą). Šis eilėraščių ciklas parašytas 1973 m., gūdžios sovietinės okupacijos laikais. Tuo metu išvarytam iš gimtinės žmogui Gedimino skelbta Lietuvos atvirumo idėja kėlė klausimų. Ciklo eilėraščiuose minimi iš rytų atėję svetimšaliai, nuniokotas gimtasis kraštas.

Eilėraščiai, vadinami pokalbiais, suskirstyti į tris skyrius: „Laiškai“, „Sutartys“, „Krikštas“, kiekvienas eilėraštis pradedamas istorinių šaltinių citata. Perskaitykite ir aptarkite pirmuosius tris ciklo eilėraščius.

LAIŠKAI

Pirmasis pokalbis

Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rutėnų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Lūbeckui, Sundui, Bremenui, Magdeburgui, Kolnui ir kitiems iki pat Romos siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir sveikinimą. Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir kitiems bet kokiems amatininkams šiuo savo laišku duodame žinią tiek čia esantiems bei nesantiems, tiek būsimoms kartoms, jog mes kiekvienam geros valios žmogui atidarome savo kraštą, valdas ir visą karalystę… Kad šie nuostatai nebūtų pakeisti, mes šį laišką paliudijome ir sutvirtinome mūsų antspaudu… Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų 1323 Viešpaties metais, šventojo Povilo apaštalo atsivertimo dienoje.

Iš Gedimino laiško Lūbecko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kolno ir kitų miestų piliečiams 1323 m. sausio 25 d.

Aš atėjau, karaliau, neprašytas,
​Net neminėtas tavo laiškuose.
​Aš ne vaizbūnas, ne rikis,
​Aš – poetas,
​Tik metraštyje nutylėtas,
​O pasilikęs dainose.

Karaliau, man gana
​Aš vėl turiu numirti,
​Užklotas laime ir kančia.
​Padėki man tik atsiskirti
​Su jų maitintoja virkščia
​Nukirski ją, pašaukdamas vardu,
​Apeiginiu kardu.

Bet man ir tau jau nieks neatsiliepia,
​Nei žemė, nei dangus, nei giminė
​Tau per ankšta karališka palėpė,
​Man per plati klajūniška erdvė,
​Nesuvaržyta jokių sutarčių,
​Nuo jūros ligi jūros pakraščių.

Kodėl ranka, valdove, nepakyla,
​O išeini lyg žėrinti dvasia,
​Palikdamas neperšaukiamą tylą
​Istorijos ir laiko rūkuose…
​Aš negaliu, aš negaliu daugiau
​Aš pirma numiriau, paskui gimiau

Ir atėjau per nuteriotą Sūduvą,
​Žėruojančią Pilėnų pelenais,
​Atnešdamas tau negirdėtą gūdą
​Dar svylančiais delnais.
​Čia stoviu, nežinodamas dienos
​Ir negirdėdamas nei raudos, nei dainos.

Tik taksi laikrodis toli ateityje.
​Kai nei manęs ir nei tavęs nebus,
​Ir gruzda po slenksčiu papilta žarija
​Karaliau, grįžk! Neperženki ribos!

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kiek praėjo metų nuo Gedimino laiškų parašymo? Ar eilėraščių ciklo sukūrimo laikas kuo nors reikšmingas?
  2. Kaip prisistato lyrinis subjektas?
  3. Kokia proga lyrinis subjektas kreipiasi į karalių? Dėl kokios priežasties jis negali numirti?
  4. Kaip suprasti lyrinio subjekto lyginimąsi su karaliumi?
    ؜
    ​Tau per ankšta karališka palėpė,
    ​Man per plati klajūniška erdvė.​
    ​؜
    1. Kas turima galvoje tame pačiame posme paminint karališką ankštumo pojūtį ir žinomą Lietuvos istorijos frazę „nuo jūros ligi jūros“?
    2. Kaip manote, ar kalbant apie karališkus reikalus dera buitinis žodis palėpė? Gal tai užuomina apie neigiamą karaliaus veiksmų vertinimą?
    3. Kokia būtų Lietuvos karaliaus veiklos alternatyva? O kas būtų priešinga lyrinio subjekto klajūniškai erdvei?
  5. Kaip suprantate lyrinio subjekto pasakymą: „Aš pirma numiriau, paskui gimiau“? Gal tai užuomina apie apvirtusį pasaulį? Kodėl lyrinio subjekto gyvenimas galėtų būti suvokiamas kaip apvirtęs?
  6. Kokius Lietuvos istorijos faktus karaliui primena lyrinis subjektas?
  7. Apie kokį pavojų užsimenama eilėraščio pabaigoje įspėjant karalių: „Neperženki ribos!“? Apie kokių ribų peržengimą čia kalbama? Su kokia praeities Lietuvos valdovų politine idėja polemizuojama?

Antrasis pokalbis

Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir čia pasilikti, duodame žemę bei suteikiame privilegiją dešimt metų ją dirbti laisvai ir be mokesčių, o pusę to laiko tebūna jie atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės; minėtam terminui praėjus, priklausomai nuo žemės derlingumo, jie duos dešimtinę, kaip ir kitose karalystėse bei tautose paprastai jie duodavo, tačiau su tokiu skirtumu, kad mūsuose grūdas bus gausesnis, negu paprastai yra kitose karalystėse.

Iš Gedimino laiško Lūbecko, Rostocko, Sundo, Greifsvvaldo, Stettino ir Gotlando piliečiams 1323 m. gegužės 26 d.

Kai bunda už pilies
​Laukai, rasom nusėti,
​Prieš antspaudą primušdamas, tyli…
​Kaip tu gali
​Žemės vardu kalbėti?
​Tegu ji lieka nebyli.

Žemynos tu
​Nei pirksi, nei parduosi.
​Nepasakysi, kur kieno namai.
​Tiktai save
​Vėl smilčiai atiduosi
​Be jokių sąlygų, nebeišperkamai.

Šviesiajame gyvenimo stebukle
​Ne kalne persimainysi, o po žeme…
​Ar tu gali atleist ir vėl uždėti duoklę?..
​Girdi?
​Gal ten jau žemdirbių minia?

Mano gentis ne pakviesta, o išvaryta…
​Tu jos ir pėdsako neįžiūri
​O man sunku net ašarą nuryti,
​Ji ašaka įstringa gomury,

Kada tėvai toli atgulę klinty
​Jų rankų jau nešildo Gabija,
​Ir, klausiamam vaikų, sunku net atsiminti,
​Kur mūsų giminės tėvonija.

Vaikaičiai žaidžia šimtmečių šukelėm…
​Ar skaudų jų skambėjimą girdi?
​Gal tik laike paklydome, karaliau?
​Galbūt laike… Bet ne širdy,
​Kurios ir pats nesuvaldai,
​Kai tirpsta vaško antspaudai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Ką cituotame laiške Gediminas siūlo Vakarų Europos miestų piliečiams?
  2. Dėl ko priekaištaujama karaliui?
  3. Kokį paradoksą įžvelgia lyrinis subjektas: „Mano gentis ne pakviesta, o išvaryta“?
  4. Apie kokį paklydimą laike kalbama paskutiniame posme? Kaip manote, ar šis priekaištas skirtas tik karaliui? Kodėl sakoma „paklydome“?

Trečiasis pokalbis

Mūsų senoliai siuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums savo kraštą, tačiau niekas iš jūsų neatvyko, net nė šuo iš jūsų pusės su padėka neatsiliepė dėl tų pasiūlymų.

Iš Gedimino laiško Lūbecko, Rostocko, Sundo, Greifswaldo, Stettino ir Gotlando piliečiams 1323 m. gegužės 26 d.

Bet mano tėviškė
​Užgožta nekviestų,
​Todėl nesidrovėdamas kaistu
​Ir klausiu:
​Kokia teise tie iš Rytų
​Susėdo prie senolių skobnių,
​Ko skerdžia briedžius ir paukščius,
​Ko purvina ir kruvina slenksčius?..

Sakai, šunelis nė iš tolo
​Dėkingai nesulojo.
​Dabar jau šuo seklyčioj po stalu
​Dar urzgia, traiškydamas koją
​Medžioklių sakalų.

O, viešpatie,
​Tu tik rašai,
​Kai duona virsta kartumu
​Ir druskos prakirsti maišai
​Boluoja kaulų baltumu.

Paimk jos žiupsnį ant liežuvio.
​Kaip jis ilgai tylės?
​Aš laukiu pirmutinio šūvio
​Prazvimbiančios strėlės…

O tu tik pakyli nuo sosto,
​Pergamentą padavęs juokdariam.
​Ir nežinau, kieno malonė glosto,
​Ką Švento ir ką blogo padariau?

Po vainiku, po garbanotu plauku
​Tavoji išmintis šiandieną per gera
​Ji tikisi, ji metų metais laukia,
​Ko žemėje nebuvo ir nėra.
​O gal ir mano rūpestis skubus
​Ko niekada nebus?..

Vis tiek velkuos
​Nekruvinos aukos
​Apeiginius rūbus.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokiems Gedimino laiško žodžiams prieštarauja lyrinis subjektas? Kodėl eilėraštis pradedamas priešinamuoju jungtuku bet?
  2. Dėl ko lyrinis subjektas nesidrovi „kaisti ir klausti“?
  3. Kaip interpretuotumėte šuns motyvą antrame posme? Ką reiškia medžioklių sakalų ėdimas?
  4. Apie ką, lyrinio subjekto manymu, tyli rašantysis laiškus, kam nepasipriešina („Aš laukiu pirmutinio šūvio“)?
  5. Kaip reikėtų suprasti žodžius, kad laiškas perduodamas juokdariams? Ar tai laiško nuvertinimas? Gal taip konstatuojama, kad jame rašyta ne apie tai, apie ką reikėtų?
  6. Kodėl karaliaus išmintis laikoma „per gera“? Ko pasigenda lyrinis subjektas?
  7. Pakomentuokite paskutinį posmą. Kokią savo misiją įsivaizduoja lyrinis subjektas? Prisiminkite, kaip jis prisistatė pirmame ciklo eilėraštyje.
  8. Kaip manote, kodėl paskutiniame posme kalbama apie „nekruviną auką“? Ką ji galėtų reikšti?

Apibendriname

  1. Kokius pagrindinius priekaištus Gedimino laiškams išsako lyrinis subjektas? Kaip jie susiję su lyrinio subjekto gyvenimiška patirtimi?
  2. Kaip manote, ar galima Gedimino politiką, siekiant atverti Lietuvą pasauliui, kaltinti dėl atėjūnų iš rytų?
  3. Kaip šiame cikle vadinamas Gediminas? Ar toks kreipimasis istoriškai pagrįstas? Pasvarstykite, gal karaliumi apibendrintai vadinamas ne tik Gediminas, bet ir kiti Lietuvos valdovai.
  4. Pasidomėkite, kokie dokumentai cituojami kituose šio ciklo laiškuose.
  5. Kaip šiame eilėraščių cikle įsivaizduojama poeto misija?
  6. Šiais laikais taip pat kuriamas Lietuvos ir Vilniaus įvaizdis pasaulyje. Raskite internete platinamos medžiagos apie mūsų šalį ir jos sostinę ir aptarkite šiandieninius kuriamo įvaizdžio tikslus. Palyginkite juos su Gedimino laiškų tikslais.

Apibendrinamosios užduotys

  1. Kokie esminiai Antikos ir Viduramžių kultūrų skirtumai? Nurodykite bent penkis.
  2. Kokią įtaką Viduramžių kultūrai, gyvenimo būdui padarė krikščionybė ir Šventasis Raštas?
  3. Palyginkite heroizmo supratimą Antikos laikais ir Viduramžiais.
  4. Kokie svarbiausi Viduramžių literatūros veikėjų – riterių ir šventųjų – bruožai? Kuo šie veikėjai artimi?
  5. Gyvendamas emigracijoje K. Bradūnas polemizuoja su Gedimino laiškuose skelbiama Lietuvos atvirumo idėja. Kaip jūs šiandien vertintumėte tokią idėją?

Diskutuojame

Kaip manote, Viduramžius reikėtų laikyti tamsiaisiais ar šviesiaisiais? Pasiskirstykite į dvi grupes ir pateikite argumentų vienam ir kitam požiūriui pagrįsti.

Kuriame

Dirbdami poromis ar grupėmis parenkite pristatymą tema „Viduramžių įtaka šiuolaikinei populiariajai kultūrai“. Pasitelkite iliustracijų – nuotraukų, vaizdo klipų, kino filmų ištraukų ir kt.

Gedimino laiško, kuriame pirmą kartą paminimas Vı̇̀lnius, nuorašas, 1323 m.
Prašau palaukti