Renesansas Europoje

Prancūzų kalbos žodis renaissance (iš lot. renasci – atgimti) reiškia atgimimą. Nuo XVI a. šia sąvoka apibūdinamas perėjimas iš Viduramžių į Naujuosius amžius. Atgimimo akcentas atsirado dėl neigiamo Viduramžių vertinimo: norėta pabrėžti, kad Renesanso laikais vaduojamasi iš viduramžiško pasaulio suvokimo, atsigręžiama į senovės Graikijos ir Romos kultūrą. Antikos mokslas, filosofija, menas tapo autoritetu Renesanso žmogui.

Atgimimo metafora nebuvo nauja: ne vienos epochos žmonės suvokė savo laiką kaip modernų svarbių pokyčių, atsinaujinimo amžių, tai yra priešino savo ir ankstesnių kartų gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, meno formas. Nors Renesanso žmogus Viduramžius ir vadino „tamsiaisiais“, pats daug ką perėmė iš ankstesnės epochos.

Vakarų Europos šalyse Renesansas apima XV–XVI a., o prasideda XIV a. senos ir turtingos kultūros krašte – Italijoje. Ryškiausias italų Renesanso bruožas – mėginimas gaivinti Antiką: imituoti graikų ir romėnų architektūrą, skulptūrą, orientuotis į geriausius jų literatūros pavyzdžius.

Pirmieji Renesanso židiniai Italijoje – kylantys Venecijos, Florencijos miestai. Plečiantis prekybai su Rytais, augant pramonei, reikėjo veiklių, išradingų žmonių. Sparčiai augančioje ir turtėjančioje Florencijoje jau XIII a. pabaigoje daugėjo intelektualų ir menininkų; vėliau ėmė burtis humanistų rateliai – savotiški švietimo židiniai, telkiantys labiausiai išsilavinusius to meto žmones.

Kartu su rateliais plito kitas epochai būdingas reiškinys – menininkų ir mokslininkų globa, mecenatystė. Ji turtingiesiems teikė progų pasipuikuoti turtais, įsiamžinti kultūros darbais. Itãlijos miestų valdovai globojo muzikantus, dailininkus, poetus, patys skaitė Antikos autorius, didžiulius pinigus išleisdavo bibliotekoms kurti. Italų dvaro gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be inžinierių ir architektų, knygų perrašinėtojų, muzikantų ir skaitovų, mokytojų humanistų. Taigi Renesanso laikais gerbiamas, vertinamas įvairiopų talentų, kūrybingas, smalsaus proto žmogus – universali asmenybė (lot. homo universalis). Laisvos žmogaus minties, jo kūrybinių galių aukštinimu ši epocha pranoksta ankstesnes.

Ryškiausia Renesanso kultūros ypatybė – humanistinis sąjūdis, prasidėjęs Italijoje ir išplitęs po kitus Europos kraštus. Humanistais universitetų studentai XV a. vadino humanitarinių dalykų (jiems priklausė lotynų ir graikų kalbos, retorika, poetika, etika, istorija) dėstytojus. Vėliau humanistais imti vadinti humanitarinį išsilavinimą įgiję, Antikos studijoms atsidėję mokslininkai, plačios humanitarinės kultūros menininkai.

Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – tikėjo žmogaus proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę, jos individualumą, pabrėžė išsilavinimo reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra, žmogų laikanti didžiausia vertybe, vadinama humanizmu. Kaip renesansiškojo humanizmo manifestas skamba italų filosofo Džovanio Piko dela Mirandolos (Giovanni Pico della Mirandola) „Kalba apie žmogaus orumą“. Joje Aukščiausiasis kreipiasi į žmogų tokiais žodžiais:

Toks žmogaus aukštinimas buvo naujas, palyginti su Viduramžiais, kada daug buvo kalbama apie nuodėmingą prigimtį, skatinama atsižadėti žemiškų malonumų, galvoti apie amžinąjį gyvenimą. Suvokęs savo vertę, Renesanso žmogus siekė džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Antikos mąstytojai tvirtino, kad žmogus turi jausti vidinę darną, saiką, būti santūrus, o Renesanso humanistai akcentavo neribotas žmogaus galimybes, individo išskirtinumą, ypatingumą, ragino pasitikėti ne likimu, bet savo dvasios ir intelekto galiomis.

Renesanso mąstytojų nebetenkino Viduramžių požiūris, kad Bažnyčios mokymas yra Dievo duotas, vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis. Dabar svarbu patiems savarankiškai tyrinėti pasaulį, gilintis į gamtos paslaptis, ieškoti tiesos.

Vienas didžiausių Renesanso menininkų ir mąstytojų – Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519). Didysis menininkas teigė, kad net menas iš tikrųjų yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius, anot jo, – stebėti ir bandyti. Kad pavyktų nupiešti portretą, L. da Vinčis įdėmiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi medicina, slapta atliko anais laikais draudžiamus skrodimus, kruopščiai piešė eskizus.

Žymiausias dailininko anatominis eskizas – Vitruvijaus žmogus. Remdamasis senovės romėnų architekto Vitruvijaus (I a. pr. Kr.) proporcijų teorija, šiame eskize L. da Vinčis vaizduoja idealias žmogaus kūno proporcijas. Piešinys laikomas puikiu meninio ir mokslinio darbo pavyzdžiu.

Europos kultūros istorijoje L. da Vinčis vertinamas ne tik kaip genialus tapytojas, bet ir kaip skulptorius, mokslininkas, išradėjas, inžinierius, architektas, kartografas… Pats L. da Vinčis sakėsi esąs menininkas, trokštąs peržengti pasaulio ribas. Jis svajojo užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Kad išmanytų tiek daug sričių, kurtų skraidančius mechanizmus ar projektuotų idealų miestą, savarankiškai studijavo matematiką, fiziką, astronomiją, geologiją ir kitus mokslus, tyrinėjo žmogaus ir gyvūnų sandarą. Taigi smalsus protas, atkaklumas tyrinėjant gamtos paslaptis, vaizduotė, ypatingas kūrybingumas L. da Vinčį iškėlė kaip tikrą Renesanso asmenybę. Kita vertus, kurdamas ateities išradimų projektus, genialus menininkas ir mąstytojas gerokai peržengė savo epochos ribas.

Renesanso humanistinė pasaulėžiūra skatino ieškoti kitokio žmogaus ir Dievo santykio. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių. Reformų poreikį aiškiai suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (Martin Luther, 1483–1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas. Jo pradėtas skelbti reformuotas tikėjimas greitai plito ir Vokietijoje, ir už jos ribų.

M. Liuteris ragino grįžti prie pirminės krikščionybės – tikrojo Dievo mokymo. Kiekvienas krikščionis turi skaityti Bibliją ir tokiu būdu tiesiogiai bendrauti su Dievu. Vadinasi, Šventasis Raštas turi būti prieinamas tikintiesiems, kad jį kiekvienas galėtų skaityti. Bažnytines apeigas reikia atlikti ne lotynų, o vietos žmonių kalba. Dievo malonę ir atleidimą žmogus gauna ne per bažnyčią (tuo labiau nuodėmių atleidimo negalima nusipirkti), bet vien per tikėjimą. Be to, M. Liuteris pabrėžė asmens sąžinės laisvę, atsakomybę už savo veiksmus, žmogaus pareigas čia, žemėje.

Plačiausią užmojį reformacija įgavo Šiaurės ir Vidurio Europoje, kur katalikybė buvo jaunesnė, ne tokia tvirta. Religinio sąjūdžio rezultatas – nuo popiežiaus valdžios nepriklausomos Protestantų Bažnyčios susikūrimas, tai yra Vakarų krikščionybė skilo į katalikybę ir protestantizmą.

Dėmesys pasaulietiniam gyvenimui, humanistinėms vertybėms, žmogaus kūrybinei saviraiškai lėmė pokyčius ir literatūroje. Visų pirma, vis daugiau raštijos kuriama gimtąja kalba. Tautinės literatūros remiasi ne vien antikine, bet ir liaudiškąja tradicija. Liaudies menas – vaizdingo, sodraus žodžio, komizmo, naujų siužetų šaltinis. Menininkai siekia visapusiškai ir gyvai pavaizduoti žemiškąjį gyvenimą.

Iš įvairių lyrikos žanrų Renesanso laikais itin populiarus sonetas, pirmiausia atsiradęs kaip meilės eilėraštis. Sonetas – griežtos sandaros, 14 eilučių, rimuojamų tam tikra tvarka, 4 posmų eilėraštis. Be įprastos strofų sandaros ir rimavimo taisyklių, buvo laikomasi ir temos plėtojimo tvarkos: užuomazga – temos vystymas – kulminacija – atomazga. Sonete svarbiausia tematinė priešprieša tarp pirmų trijų posmų ir paskutinio.

Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca, 1304–1374). F. Petrarka laikomas pirmuoju Naujųjų amžių humanistu, nes, daug keliaudamas po Europą, rinko, studijavo, aiškino Antikos veikalus. Jis buvo tipiškas Renesanso žmogus – smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę F. Petrarkai lėmė mylimajai Laurai skirta poezijos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“ („Dainų knyga“). Laura, kurią poetas užsimena išvydęs bažnyčioje, panašiai kaip Viduramžių poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) Beatričė, buvo jo kūrybos įkvėpėja, vėlesniais laikais tapo idealios mylimosios simboliu.

Perskaitykite ir aptarkite čia pateiktą F. Petrarkos sonetą.

Vėlesnių laikų poetai iš F. Petrarkos mokėsi jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Šis žanras buvo gana populiarus: sonetai pradėti rašyti Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. Angliškojo soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (William Shakespeare). Jo eilėraščiai atskleidžia žemiškojo gyvenimo laikinumą ir jaunystės grožio trapumą.

Renesanso proza stebina temų ir žanrų įvairumu. Pavyzdžiui, XVI a. mąstytojai, svajoję apie geresnę, tobulesnę visuomenę, sukūrė įdomų utopijos žanrą. Jį išpopuliarino anglų politinis veikėjas Tomas Moras (Thomas More, 1478–1535). Pasaulinę šlovę autoriui pelnė 1516 m. lotynų kalba išleista knyga „Utopija“. Jos veikėjas, garsus keliautojas, pasakoja, ką matė Utopijos saloje. Ten bendruomenė tvarkosi demokratiškai, gerbiama žmonių lygybė, sąžinės laisvė, jos nariai dirba ir dalijasi bendro darbo vaisiais. Kad vaizduojamas gyvenimo modelis neįgyvendinamas, patvirtina pavadinimas – utopija.

Renesanso laikais itin mėgtas ironiškas kalbėjimas, rodantis kritišką kūrėjo santykį su pasauliu. Garsiausias tokio pobūdžio kūrinys – „Pagiriamasis žodis Kvailybei“. Lotynų kalba jį parašė eruditas, žymusis Europos humanistas Erazmas Roterdamietis (Erasmus Roterodamus, 1469–1536). Autoriaus gyvenimo metais knyga buvo išleista 40 kartų, netrukus išversta ir į kitas kalbas. Satyra sukurta kaip pagiriamasis žodis – panegirika, kurią ponia Kvailybė skiria sau ir savo gerbėjams. Ji turi kuo girtis, nes vienintelė žmonėms teikia malonumo: be Kvailybės medaus liaudis nepakęstų valdovo, ponas – tarno, mokytojas – mokinio, žmona – vyro ir t. t. Pagaliau kas yra žmogaus gyvenimas, jei ne Kvailybės žaidimas? Autorius rado puikią formą: įasmeninta Kvailybė, pasipuošusi juokdario kepure, gali kalbėti šiurkščiai, įžūliai, piktai – kaukė pateisina kandžią pašaipą ir neleidžia užsipulti autoriaus.

Dramaturgija pakilimą išgyveno kiek vėliau nei poezija ir proza. Anglų dramos iškilimas karalienės Elžbietos laikais vadintinas antra didžiąja teatro epocha po senovės graikų. Žymiausias Renesanso dramaturgas, be abejo, V. Šekspyras.