Šioje temoje MES
- Nustatysime, kada ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvojè apsigyveno žydai.
- Apibūdinsime Lietuvõs žydų kultūrinio ir religinio gyvenimo bruožus.
- Aptarsime žydų bendruomenės gyvenimo Lietuvoje ypatybes.
Žydų įsikūrimas Lietuvos miestuose ir miesteliuose: judaizmo tradicijos svarba
Žydų etninė grupė ir juos vienijantis judaizmas dar I a. neteko savo valstybės Artimuõsiuose Rytuosè. Tačiau, gyvendami kartu, net už savo valstybės ribų jie sugebėjo išlaikyti religiją. Netekusios istorinės tėvynės žydų bendruomenės pirmiausia kūrėsi Ãfrikos, Euròpos ir Ãzijos žemynų valstybėse. Lietuvà – ne išimtis. XIV a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyveno pirmosios žydų bendruomenės. Apie jas sužinome iš didžiojo kunigaikščio Vytauto suteiktų privilegijų – pirmiausia Brastos žydų bendruomenei, o vėliau ir kitų LDK miestų žydams.
Tad kokios buvo tos privilegijos? Kaip ir kitur Europoje, LDK besikuriančioms žydų bendruomenėms buvo itin svarbu užsitikrinti ne tik krašto valdovo leidimą prekiauti, bet ir teises statytis judaizmo išpažinėjų maldos namus – sinagogàs (12.1 pav.), gaut žemės plotą bendruomenės kapinėms steigti, taip pat įsirengti kitas religiniams ritualams svarbias vietas (pavyzdžiui, prausyklą – mikvą). Šios privilegijos suteikė leidimą išpažinti savą religiją ir užsidirbti pragyvenimui prekiaujant. Kartu tai buvo ir žydų įsipareigojimai krašto, kuriame apsigyvena, valdovui: mokėti mokesčius, rinkliavas, paklusti vietos įstatymams.
Jeigu reikėtų judaizmą apibūdinti labai trumpai, galėtume sakyti, kad tai seniausia vieną Dievą išpažįstančiųjų religija (dar vadinama monoteistine religija), jos pagrindas yra Toros raštai. Tačiau, kaip ir su visomis religijomis, viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Judėjai (judaizmo išpažinėjai) remiasi ne tik Tora, bet ir Talmudu (Toros komentarais, parengtais išminčių), turi savo religines šventes, savitai švenčia ar mini ir gyvenimo rato ritualus (pavyzdžiui, apipjaustymo šventę – bar micvą, žyminčią berniukų pilnametystę, vestuves ir t. t.).
Judaizmo išpažinėjų vedliai – rabinai – yra išsilavinę bendruomenės lyderiai, padedantys palaikyti kasdienes religines praktikas. Be to, neretai jie tarpininkauja tarp vietos žydų bendruomenės ir miestų, miestelių ar viso krašto valdžios institucijų.
Žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, kartais klaidingai sugretinama sinagoga ir bažnyčia, kunigas ir rabinas. Vis dėlto sinagoga, kitaip nei bažnyčia krikščionybėje, judaizme nelaikoma šventa vieta. Tai tiesiog susibūrimo vieta, kurioje galima melstis, mokytis, aptarti svarbius bendruomenės reikalus (12.2, 12.3 pav.). Judėjų maldos namai gali būti (ir būna) įkuriami ne atskirame pastate, o tiesiog namo dalyje, butuose. Būtent dėl to Vilnius iki Antrojo pasaulinio karo laikytas daugiau nei 100 sinagogų miestu (12.4 pav.), nors didelė dalis šių žydų maldos namų buvo įrengti ne specialiai šiam tikslui skirtame pastate.
Nors tiek kunigas, tiek rabinas gali būti laikomi bendruomenės vedliais, rabinas žydų bendruomenėje nėra įšventinamas, jis paskiriamas ir keičiamas bendruomenės sutarimu; pamaldos gali vykti be rabino.
Kadangi iki pat XIX–XX a. sandūros religija buvo įprasta Europos žmonių gyvenimo dalis, žydai, kurie išpažino judaizmą, turėjo gyventi bendruomenėmis. Tai nulėmė judaizmo nuostata, skelbianti, kad bendros pamaldos gali vykti tik susidarius vadinamajam minjanui, t. y. susirinkus ne mažiau kaip dešimt suaugusių judaizmo išpažinėjų vyrų. Žinoma, judaizmo išpažinėjai meldžiasi ir individualiai, tačiau bendros pamaldos yra svarbi religinio gyvenimo dalis.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadinama religija, kuri tiesiogiai susijusi su žydų tauta?
- Kelintame amžiuje LDK teritorijoje apsigyveno žydai? Paaiškinkite, kokias teises jie turėjo šioje valstybėje.
- Nurodykite ne mažiau kaip po du rabino ir krikščionių kunigo, sinagogos ir krikščionių bažnyčios skirtumus.
TYRINĖKITE!
Jau sužinojote, kad Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo veikė daugiau nei 100 sinagogų. Pasidomėkite, kiek jų dabar yra Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Sudarykite išlikusių ir atkurtų sinagogų žemėlapį ir jame nurodykite dabartinę šių statinių paskirtį.
Štetlai kaip specifinė žydų gyvenamoji erdvė Rytų Europoje
Iš pradžių LDK žydai gyveno miestuose, kaip ir įprasta judaizmo išpažinėjams visoje Europòje. Tačiau XVI–XVIII a. LDK ir visoje ATR pradeda formuotis savitas būtent šio krašto žydų gyvenimo būdas. ATR kilmingieji kviečia žydų bendruomenes kraustytis į savo privačius miestelius, taip susiformuoja vadinamieji štetlai – gausiai žydų gyvenami miesteliai Rytų Europoje (12.5 pav.). Štetlas jidiš kalba, kuria ir kalbėjo Rytų ir Vidurio Europos žydai, reiškia tiesiog „miestelį“. Taip vietos žydai iš pradžių vadino tuos privačius kilmingųjų miestelius, į kuriuos gausiai atsikėlė gyventi. XVIII a. pab., kai LDK teritorijos atiteko Rùsijos imperijai ir neliko tokių privačių miestelių, vietos žydai štetlais ėmė vadinti tiesiog visus šios teritorijos miestelius (net ir naujus), kuriuose sudarė didelę gyventojų dalį ir galėjo laisvai prekiauti, verstis amatais.
Visą gyvenimo Europoje laiką žydai krikščioniškuose miestuose nebuvo patys laukiamiausi – tiek dėl religinių kivirčų, kai visi savąją religiją laikė pranašesne, tiek dėl miestiečių nenoro užleisti prekybos erdvės, nes žydai dažniausiai vertėsi prekyba arba amatais. Visgi ATR kilmingieji, turintys privačius miestus, ėmė raginti žydus keltis į juos, nes karų, badmečių ir ligų nualintame krašte trūko tiek prekeivių, tiek amatininkų. Kilmingiesiems rūpėjo išlaikyti savo valdas pelningas – juk atvykėliai ne tik gavo teisę įsikurti ir dirbti, bet ir turėjo mokėti mokesčius, taigi, kelti vietos ekonomiką.
Įsikurti miesteliuose norinčius žydus viliojo ekonominių veiklų laisvė – miestuose buvę palūkininkai ir prekeiviai susidurdavo su apribojimais, ką gali parduoti ir kur, o dabar galėjo laisvai verstis amatais, pardavinėti savo prekes tiek žydams, tiek krikščionims. Šių miestelių savininkai užtikrino, kad juose būtų rengiami reguliarūs turgūs, atveriantys galimybes prekiauti (12.6, 12.7 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kas yra štetlas.
- Kokia kalba kalbėjo daugelis Rytų ir Vidurio Europos žydų?
- Kokios dvi priežastys lėmė neigiamą krikščionių požiūrį į žydus? Kuri iš jų, jūsų nuomone, galėjo būti svarbesnė? Argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip žydų tautos atminimas yra įamžintas jūsų gyvenamojoje vietovėje.
Vilniaus miesto svarba judaizmo išpažinėjams
Nors miesteliai, kuriuose formavosi stiprios žydų bendruomenės, buvo reikšminga vietos žydų kultūrinio ir religinio gyvenimo dalis, didieji miestai, kaip neretai nutinka, juos pranoko kultūrinių pasiekimų mastu. Išskirtinę vietą Rytų Europos žydų istorijoje užima Vilniaus miestas, kuriame jų bendruomenė pradėjo kurtis XVI amžiuje. Nors bendruomenei taikyti įvairūs suvaržymai (pavyzdžiui, iš pat pradžių nustatytas kvartalas, kuriame leidžiama įsikurti, ir nurodytos konkrečios galimos veiklos), Vilniaus miestas tapo žydų išminčių, studijuojančių Torą ir Talmudą, traukos centru. Viena kertinių figūrų šiame pasakojime – Vilniaus Gaonas (Elijas ben Saliamonas Zalmanas), gyvenęs XVIII amžiuje (12.8 pav.).
Elijo ben Zalmano racionalus protas, sugebėjimas derinti religines studijas su pasaulietinėmis (astronomija, matematika, biologija ir t. t.) ir po ilgų studijų Babilonijos Talmudui parengti komentarai sulaukė žydų pripažinimo visame pasaulyje (12.9 pav.). Vilniaus miestas dėl savo išminčių indėlio į judaizmo studijas ir atsakingo bendruomenės požiūrio į tradicinio judaizmo priesakų laikymąsi simboliškai pradėtas vadinti Šiaurės Jeruzale.
XVII a. žydų kvartale iškilusi mūrinė Didžioji sinagoga tapo dar vienu žydiškojo Vilniaus simboliu, svarbiausia bendruomenės susibūrimo vieta, į kurią pasimelsti atvykdavo žydų ir iš kitų ATR miestų (A šaltinis).
A šaltinis. Apie žydus Vilniuje
Visi tokie pamišimai galėjo kilti tik Vilniuje. Visas miestas buvo prisisunkęs keistų idėjų. Tai anaiptol nereiškia, kad Vilnius buvo viena marga nesusipratėlių mugė. Vilniuje taip pat gyveno asmenybių, kurios ženklino ir ryškino visą žydų gyvenimą. Tai garbingi žmonės, kurie rodė kelią paprastiems žydams, kurių svarus žodis miestiečiams daug ką reiškė. Štai kad ir rabinas Rubinšteinas, miesto pamokslininkas Chaimas Ozeras Grodzenskis, liaudies gydytojai Jakovas Vygodskis ir Cemachas Šabadas. Daktaras Vygodskis buvo Vilniaus tarybos narys ir kovojo, kad žydžių vištų pardavėjų nevarytų iš malkų turgaus Pylimo gatvėje. Be to, jis, gydytojas ginekologas, priimdavo visus vargingų žydžių gimdyvių naujagimius be honoraro. Vietoj atlyginimo jos atsinešdavo vištų žarnokų, kokią dešimtį kiaušinių, kartais porą veršelio kojų šaltienai. Daktaras Vygodskis šypsodamasis padėkodavo už dovanas, o vėliau išdalydavo savo pacientėms, kad jos turėtų ką į puodą įdėti.
Abraomas Karpinovičius, Paskutinis Vilniaus pranašas, vertė Cvi Smoliakovas, Vilnius: Tyto alba, 1998, p. 9–10.
Klausimai ir užduotys
- Įvardykite šaltinyje minimus žydus ir jų profesijas.
- Kuo buvo išskirtinis daktaras J. Vygodskis?
- Kaip šaltinio autorius vertina aprašomus žydus?
- Pasidomėkite, kokio literatūros kūrinio personažo prototipas buvo šaltinyje minimas C. Šabadas (12.10 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Kelintame amžiuje Vilniuje apsigyveno žydai?
- Nurodykite du suvaržymus, su kuriais iš pradžių teko susidurti Vilniuje apsigyvenusiems žydams.
- Kuo garsus Vilniaus Gaonas?
- Paaiškinkite, kodėl Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale.
Litvakiškosios tapatybės atsiradimas
Nors judaizmas ilgus šimtmečius didelei daliai žydų buvo svarbiausias dalykas, jungiantis bendruomenę, XIX a. antroje pusėje tarp Rytų Europos žydų randasi tautinis supratimas, paremtas ne vien religija, bet ir kalba bei bendra istorija. Panašios tautinės bendrystės paieškos šiuo laikotarpiu būdingos daugeliui Rytų Europos etninių grupių: lietuviams, lenkams, vengrams ir t. t. Šiuo laikotarpiu susiformuoja ir atskira litvako – žydo iš buvusių LDK žemių – sąvoka, pabrėžianti vietos žydų savitumą, kurio pagrindas – racionalumas ir aštrus protas (12.11 pav.).
XX a. pradžioje Lietuvai siekiant nepriklausomybės, dalis vietos žydų aktyviai palaikė krašto išsilaisvinimo iš Rusijos imperijos priespaudos idėją, dalyvavo ir 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės karo kovose (12.12 pav.). Žinoma, kaip ir tarp kitų vietos gyventojų, tarp žydų buvo baimių ir abejonių dėl nežinomybės, kurią atnešė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais. Vis dėlto, valstybei kuriantis ir augant, vietos žydai noriai įsitraukė į visas visuomeninio gyvenimo sritis, buvo svarbi ir matoma tarpukario Lietuvos visuomenės dalis.
Nors tarpukariu Lietuvoje ir Vilniaus krašte tarp žydų populiarėjo nuo religijos atsieto gyvenimo idėjos, net ir pasaulietinių menininkų kūryboje buvo dar aiškiai matyti religinio bendruomenės gyvenimo įtaka, iš kurios neretai semtasi ir įkvėpimo (12.13 pav.). Tačiau pasaulietiškesni darėsi net mažesni miesteliai – štetlai (12.14 pav.): žydų jaunuoliai būrėsi į pasaulietines draugijas, vienijamas panašių pažiūrų ir pomėgių. Šios draugijos turėjo pakeisti įprastus bendruomeninius susiėjimus sinagogoje. Naujos technologijos XX a. pr. neaplenkė ir mažųjų miestų, ir būtent žydai dažnai pirmieji jas išbandydavo, pristatydavo kitiems. Nepaisant šių pokyčių, jaunuoliams vis dar didelę reikšmę turėjo žydų bendruomenėse svarbi religija – veikė žydų vaikų religinės mokyklos (chederiai). Lietuva visame pasaulyje garsėjo aukštesniosiomis žydų religinėmis mokyklomis (ješivomis) Panevėžyjè, Telšiuosè, Vilijámpolėje. 1925 m. tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniuje duris atvėrė Žydų mokslinių tyrimų institutas – YIVO. Jis didelį dėmesį skyrė būtent vietos žydų kalbai – jidiš, etnografiniams ir sociologiniams bendruomenės tyrimams. Ši mokslinė institucija pratęsė Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės – žydų mokslo ir išminties miesto – idėją.
Klausimai ir užduotys
- Kaip pasikeitė žydų tautinės tapatybės suvokimas XIX a. antroje pusėje?
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite teiginį: „Žydai aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo XX a. pradžioje.“
- Paaiškinkite, kas yra ješiva.
Sutrikdytos religinės praktikos, bet nenutrūkęs tikėjimas
Žydų bendruomenės gyvenimą Lietuvoje sutrikdė ir tragedijos ženklu pažymėjo Antrasis pasaulinis karas. Vykstant šiam karui, nacistinei Vokieti ̀jai okupavus Lietuvą (1941–1944 m.), okupantai ir vietiniai jų padėjėjai išžudė didžiąją dalį Lietuvos žydų neišskirdami vaikų, senelių, moterų ar vyrų. Tokios žudynės vykdytos tiek Lietuvoje, tiek kituose nacių okupuotuose kraštuose, vėliau joms įvardyti sugalvotas bendras terminas – Holokaustas (12.15 pav.). Apie tai plačiau kalbėjome penktoje klasėje, apie tai mokysimės ir ateityje, nes Holokaustas iš esmės pakeitė ir vietos žydų, ir visos Lietuvos visuomenės situaciją.
Net ir mažuma nacių okupaciją išgyvenusių Lietuvos žydų (iš apytikriai 208 tūkst. Lietuvos žydų gyvi liko vos apie 12 tūkst.) per antrąją sovietinę okupaciją (1944–1990 m.), kaip ir kitos religinės bendruomenės, negalėjo laisvai išpažinti savo tikėjimo. Jų religinis ir kultūrinis paveldas buvo niokojamas, egzistavo neigiamų nusistatymų prieš šią tautinę grupę. Susiklosčius tokioms aplinkybėms nemaža dalis vietos žydų radę progą emigravo. Po Holokausto daugelyje Lietuvos miestelių, kuriuose anksčiau gyveno daugybė žydų, nebeliko jų bendruomenės, kuri rinktųsi į pamaldas sinagogoje. Sovietmečiu be šeimininkų likusios sinagogos buvo verčiamos sandėliais, privačiomis gyvenamosiomis erdvėmis arba kultūros namais. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje apleistos sinagogos buvo atnaujinamos ir dažniausiai pritaikomos vietos kultūros reikmėms. Nepaisant minėtų suvaržymų, į Lietuvą iš kitų Soviẽtų Sąungos šalių dirbti atvykdavo naujakurių žydų. Jie turėjo mažai ką bendro su senąja litvakiškąja tradicija. Ateistinės (religijos neigimo) Sovietų Sąjungos politikos kontekste jie buvo visiškai atsisakę religijos ar jau užaugę be jos.
Tad Lietuvos žydų bendruomenė 1990 m. nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje religiniu požiūriu buvo įvairialypė: tiek turinti sąsajų su iki Antrojo pasaulinio karo čia gyvenusiais litvakais, tiek iš naujo šį kraštą pradedanti laikyti savo namais, tiek perimanti, tiek iš naujo atrandanti judaizmo religines praktikas.
Kaip rodo 2021 m. gyventojų surašymo duomenys, žydai sudaro tik 0,1 proc. Lietuvos gyventojų. Žydai gali laisvai išpažinti judaizmą, veikia sinagogos Vilniuje ir Kaunè (12.16, 12.17 pav.), o jų bendruomenės įvairių švenčių proga renkasi ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose.
Klausimai ir užduotys
- Kaip Holokaustas pakeitė žydų bendruomenės Lietuvoje padėtį?
- Palyginkite žydų bendruomenės teises bei galimybes sovietų okupuotoje ir šiandienėje Lietuvoje.
- Kaip manote, kodėl šių laikų Lietuvoje gyvena labai nedidelė žydų tautinė grupė?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kelintame amžiuje Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai? Kokiomis aplinkybėmis jie čia įsikūrė?
- Apibūdinkite ne mažiau kaip tris Lietuvos žydų kultūrinio ir religinio gyvenimo bruožus.
- Nurodykite laikotarpius, kada žydams Lietuvoje gyventi buvo gẽra ir kada jie buvo persekiojami.
- Kokia kalba kalbėjo daugelis Lietuvoje gyvenusių žydų? Kaip jie vadino teritorijas, kuriose buvo apsigyvenę?
TYRINĖKITE!
Parenkite pristatymą, plakatą arba stendinį pranešimą apie Telšių ar kito Lietuvos miesto ješivą.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
XX a. viduryje Lietuvos visuomenė ir valstybė labai nukentėjo. Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo iš Lietuvos pasitraukė, žuvo arba buvo nužudyti keli šimtai tūkstančių gyventojų, tarp jų ir didžioji dalis Lietuvos žydų. Pasvarstykite, ar šiais laikais esame tinkamai įamžinę kadaise mūsų gyvenamosiose vietovėse gyvenusių žydų atminimą. Argumentuokite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"