Šioje temoje MES
- Analizuosime senųjų civilizacijų rašto pavyzdžius.
- Įvertinsime rašto poveikį žmonijai.
- Nustatysime, kodėl LDK išplito raštas kitomis kalbomis ir kokiais tikslais jis vartotas.
Rašto išradimas ir knygų spausdinimas keičia žmoniją
Kiekvieną dieną daug bendraujame. Ne tik kalbame, bet ir rašome žinutes telefonu, socialiniuose tinkluose, vieną kitą laišką elektroniniu paštu, skaitome skelbimų lentoje pakabintus skelbimus (14.1, 14.2 pav.). Net kontrolinis darbas ar testas, kur reikia ką nors perskaityti ir parašyti atsakymus, yra rašytinė bendravimo forma. Visa tai galime padaryti tik dėl to, kad mokame rašyti ir skaityti.
Ar ne stebuklas, kad žmonės tarpusavyje susitaria, įsiveda tam tikrus ženklus, jų sistemas ir visa tai gali perskaityti kaip rišlius žodžius ir sakinius su konkrečiomis reikšmėmis? Tikrai taip! Neabejotina, kad raštas – svarbiausias žmonijos išradimas. Tik pagalvokime, kas įvyktų, jei vieną dieną nebemokėtume nei skaityti, nei rašyti, jei nebepažintume nei skaičių, nei raidžių, nei kitokių ženklų. Ar mokėtume gyventi?
Tiesa, senovėje, net ir atsiradus skirtingiems raštams, o ir vėliau ne visi žmonės naudojo raštą. Viena yra išrasti raštą, o kita – išmokti skaityti ir rašyti. Net iki XX a. didesnė pasaulio gyventojų dalis nebuvo raštinga – nemokėjo nei skaityti, nei rašyti (14.3 pav.). Visuomenėse, kurios neturėjo rašto arba jį naudojo labai retai, plito sakytinė kultūra: tai reiškia, kad informacija būdavo perduodama žodžiu. Taigi, prisiminkime ankstesnėje pastraipoje iškeltą klausimą: kas atsitiktų, jei vieną dieną išnyktų raštas? Kaip tuomet reikėtų sužinoti naujienas, perduoti žinias? Atsakymas glūdi kelių tūkstančių metų istorijoje. Norėdami kam nors perduoti naujieną, turėtumėte siųsti pasiuntinį, šis žinią perduotų žodžiu, o įvairius nuotykius draugams papasakoti galėtumėte taip pat tik žodžiu. Bet tai, kas neužrašyta, greitai gali užsimiršti. Vadinasi, neturėti rašto – labai nepatogu.
Nepaisant to, sakytinė kultūra yra itin įdomus reiškinys. Pavyzdžiui, dainininkai ir pasakotojai šimtus metų įvairias lietuvių liaudies dainas, pasakas ir sakmes perduodavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Tik vėliau šie kūriniai buvo užrašyti. Taigi, kai kurie žmonės atmintyje turėjo susidėję ištisus pasakojimus, o jie galėjo tilpti ir ne į vieną knygą. Tačiau sakytinė kultūra labai netiko valstybei valdyti, kur reikėjo konkrečių įstatymų, taisyklių, sutarčių ir skaičiavimų, taip pat intensyviai prekybai, mokslui.
Daugybės duomenų ir informacijos saugojimo bei perdavimo problema buvo išspręsta sukūrus raštą – tai įvyko prieš daugiau kaip 5 000 metų. Pirmiausia raštą sukūrė senovės šumerai, vėliau egiptiečiai. Šumerų rašto sistema vadinosi dantiraščiu (14.4 pav.), nes šio rašto ženklai, įspausti molinėse lentelėse, priminė dantukus. O egiptiečių rašmenys, panašūs į paveikslėlius, vadinami hieròglifais (14.5 pav.).
Mus pasiekęs ir įsitvirtinęs raštas taip pat atkeliavo iš senovės pasaulio. Jo užuomazgos glūdi senovės finikiečių tautoje. Vėliau jų abėcėlę perėmė graikai, o galutinį variantą ištobulino romėnai, kalbėję lotynų kalba. Todėl lotyniškoji abėcėlė galiausiai ir tapo pagrindu daugelio tautų, tarp jų ir lietuvių, raštui atsirasti (14.6 pav.).
Turint raštą, visą informaciją galima užrašyti, nebūtina jos įsiminti. Be to, užrašyto žodžio neįmanoma užmiršti, iškraipyti. Tai padėjo plėtotis mokslui, kultūrai, valstybių valdymui. XV a. viduryje Euròpos kultūroje įvyko dar vienas su raštu susijęs didžiulis pokytis: vokiečių spaustuvininkas Johanas Gutenbergas (Johannes Gutenberg) sukonstravo spausdinimo presą, ir nuo to laiko knygas imta neperrašinėti (tai užtrukdavo labai ilgai), o greitai spausdinti (14.7 pav.).
Spausdinimo presas yra vienas svarbiausių žmonijos išradimų, o pirmąsias spausdintas knygas vadiname inkunãbulais (14.8 pav.). Jų galime pamatyti didžiausiose Lietuvõs bibliotekose. Sukūrus spausdinimo presą rašytinių tekstų radosi keliasdešimt kartų daugiau. Tai labai prisidėjo tiek prie mokslo, tiek prie kultūros sklaidos.
Klausimai ir užduotys
- Kaip manote, kodėl žmonės sukūrė raštą?
- Kuo dantiraštis skiriasi nuo hieroglifų (atidžiai pažiūrėkite į pateiktas iliustracijas)?
- Kas yra inkunabulai? Paaiškinkite, kuo jie svarbūs raštijos istorijai.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi vadovėlyje pateiktais arba internete rastais pavyzdžiais, pasimokykite rašyti dantiraščiu arba hieroglifais. Kuriuo raštu rašyti lengviau? Paaiškinkite, kodėl.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškoji, rusėniškoji ir lenkiškoji raštija
XIII a. susikūrusiai Lietuvos valstybei taip pat prireikė rašto. Valdovas ir jo raštininkai turėjo rašyti laiškus, sutartis, kitus dokumentus. Pirmiausia Lietuvos valstybėje paplito lotyniškoji rašto kalba. Ji tuo metu buvo populiari ir plačiai vartojama visoje krikščioniškoje Euròpoje, nes lotynų kalba buvo oficiali Katalikų bažnyčios kalba, o pagrindiniai raštininkai valdovų dvaruose – krikščionių vienuoliai.
Lotyniškosios raštijos paplitimą LDK liudija išlikę valdovų Gedimino ir Vytauto Didžiojo laiškai, parašyti būtent šia kalba. Lotyniškoji rašto kultūra XIV–XVIII a. buvo itin paplitusi Lietuvos valstybės kanceliarijoje. Be to, lotyniškai rašyti kūriniai, kurta poezija, rengti svarbūs moksliniai veikalai. Štai trys pavyzdžiai iš XVII a. pirmos pusės:
- lotynų kalba kūrė vienas žymiausių Lietuvos ir to meto Europos poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus (14.9 pav.);
- lotyniškai vieną pirmųjų Lietuvos istorijų parašė Albertas Kojalavičius-Vijūkas;
- mokslininkas Kazimieras Semenavičius lotyniškai parašė garsųjį leidinį „Didysis artilerijos menas“.
Lietuvos valstybei plečiantis į rytus ir pietus, susidurta su ten plačiai vartojama rusėnų kalba ir raštija. Lietuvos valdovų raštininkai taip pat perėmė šią kalbą ir ją įtraukė į valstybės gyvenimą. Ilgainiui rusėnų kalba taip pat tapo oficialia LDK kanceliarine kalba. Ja buvo parašyti itin svarbūs dokumentai:
- XIV–XVI a. Lietuvos metraščiai, kuriuose pasakojama valstybės istorija;
- XVI a. valstybės teisės sąvadai: Lietuvos statutai, kiti teisiniai dokumentai (14.10 pav.)
Reikia paminėti, kad pirmoji LDK išspausdinta knyga taip pat buvo rusėniška. XVI a. pradžioje pirmąją spaustuvę Vìlniuje įsteigė žymus leidėjas Pranciškus Skorina (1470–1551), o netrukus joje buvo išspausdinta pirmoji knyga – „Mažoji kelionių knygelė“. Taigi J. Gutenbergo pradėtus didžius darbus Lietuvoje įtvirtino P. Skorina. Šiuos asmenis galime prisiminti į rankas paimdami bet kurią knygą.
Taigi kelis šimtus metų (nuo XIV iki XVII a.) LDK plėtojosi dvikalbė rašto kultūra – lotyniškoji ir rusėniškoji. Nuo XVII a. LDK sparčiai ėmė plisti (nors naudota ir iki tol) lenkų kalba ir rašto kultūra, ji pamažu išstūmė rusėniškąją raštiją (14.11 pav., 14.1 lentelė). Lenkų kalba tapo populiari tarp bajorų, diduomenės, miestiečių. Vienas žymiausių lenkiškų LDK raštijos paminklų buvo istoriko ir poeto Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski, 1547–1593) dar XVI a. pabaigoje parašyta pirmoji Lietuvos istorija „Lénkijos, Lietuvõs, Žemaitijos ir visos Rusiõs kronika“ (14.12 pav.). Ilgainiui rusėnų kalba ir raštas smarkiai nunyko ir iš dalies pasikeitė, transformavosi į kitas kalbas. Šią kalbą šiandien moka ir nagrinėja istorikai, kalbotyrininkai.
14.1 lentelė. Trys svarbiausios LDK XIV–XVIII a. rašto kalbos
Lotyniškoji raštija | Vartota valdovo dvare, Katalikų bažnyčioje, įvairiose mokyklose, susirašinėjant su Europos valdovais. Lotyniškai mokėjo tik valstybės ir Katalikų bažnyčios elitas. | Rašyta lotyniškomis raidėmis (ir dabar jas naudojame) |
Rusėniškoji raštija | Vartota valdovo dvare, susirašinėjant su pavaldiniais, rašant valstybės įstatymus. Plačiai paplito Stačiatikių bažnyčioje. Didelė dalis LDK (dabartinės Baltarùsijos ir Ukrainos teritorijose) gyventojų kalbėjo rusėniškai. | Rašyta kirilika |
Lenkiškoji raštija | Nuo XVII a. pab. dažniausiai vartota valdovo, didikų ir bajorų. 1697 m. lenkų kalba LDK raštvedyboje pakeitė rusėnų kalbą. | Rašyta lotyniškomis raidėmis |
Lietuvių rašto kalba kūrėsi nuo XVI a., bet greit nepaplito, jai buvo sunku rasti vietą tarp kitų raštininkams jau įprastų rašto kalbų. Lietuvių kalboje trūko specifinių terminų, nusistovėjusių taisyklių ir reikiamo skaičiaus mokančiųjų rašyti lietuviškai. Tuometėse mokyklose nemokyta rašyti lietuviškai. Svarbu pasakyti, kad to meto visuomenėje rašyti ir skaityti mokėjo tik labai nedidelė žmonių dalis, todėl rašto kultūra labiausiai veikė aptariamo laikotarpio diduomenę. Dauguma LDK gyventojų kalbėjo gimtosiomis kalbomis (lietuvių, rusėnų, lenkų, jidiš), ir toliau didelė dalis informacijos plito tiesiog iš lūpų į lūpas.
Dėl įvairialypės raštijos nagrinėti LDK istoriją nėra lengva. Mokslininkai, tiriantys praeitį, turi mokėti lotynų, lenkų ir rusėnų kalbas, gebėti perskaityti senuosius metraščius, inkunabulus, knygas. Ir visa tai ne vienoje vietoje – LDK istorijos šaltinių reikia ieškoti įvairių šalių archyvuose, bibliotekose.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl LDK buvo vartojama lotynų kalba?
- Kodėl LDK žemėse išplito rusėnų kalba? Kam ji buvo vartojama?
- Kodėl LDK buvo vartojama lenkų kalba?
- Pasvarstykite, kodėl LDK nebuvo paplitusi rašytinė lietuvių kalba.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip vadinamos dvi seniausios rašto sistemos? Kurios tautos jas sukūrė ir tobulino?
- Apibūdinkite ne mažiau kaip tris rašto nulemtus pokyčius pasaulio istorijoje.
- Įvertinkite rašto reikšmę žmonijai.
- Kokių kalbų raštas išplito LDK? Paaiškinkite, kodėl šios kalbos čia paplito, kokiais tikslais kiekviena rašto sistema pritaikyta LDK gyvenime.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu, nustatykite, kaip šių laikų Lietuvoje yra įamžintas M. K. Sarbievijaus, A. Kojalavičiaus-Vijūko, K. Semenavičiaus, P. Skorinos ir M. Strijkovskio atminimas. Pasirinkite vieną iš šių asmenybių ir parenkite ekskursijos maršrutą po vietas, susijusias su ja.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Jau kalbėjome, kad LDK laikais lietuvių kalbos raštas faktiškai nebuvo vartojamas. Kaip manote, ar teisingai elgėsi to laikotarpio žmonės save laikydami lietuviais, bet nevartodami rašytinės lietuvių kalbos? Argumentuokite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"