Pagrindiniai lietuvių kalbos tyrėjų darbai

Perskaitykite kalbininko Olego Poliakovo mintis apie lietuvių kalbos reikšmę indoeuropiečių kalbų istorijoje ir atlikite užduotis.

INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ ŠEIMOS PAPLITIMAS PASAULYJE

Viena iš reikšmingiausių kalbų šeimų yra indoeuropiečių, nes šios kalbos yra paplitusios visoje ........................, didelėje ........................ dalyje, beveik visoje Šiaurės ir Pietų........................, taip pat ........................ . Visos indoeuropiečių kalbos atsirado iš indoeuropiečių prokalbės. Ši prokalbė turėjo savo tarmes, kuriomis kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai. Daugelis kalbų pakito, bet lietuvių kalba tarp kitų dabartinių (ir netgi senųjų) indoeuropiečių kalbų pakito mažiausiai. Ji išsaugojo daug archajiškų ypatumų, todėl tinkama išnykusioms indoeuropiečių kalbų formoms rekonstruoti¹. Rekonstruojant indoeuropiečių prokalbę ir jos žodyną, rekonstruojama ir senoji indoeuropiečių kultūra.

INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ ŠEIMA EUROPOJE

XIX a. pradžioje atsiradus lyginamajai kalbotyrai susidomėta lietuvių kalba kaip mažiausiai iš gyvųjų kalbų nutolusia nuo rekonstruojamos indoeuropiečių prokalbės. Indoeuropeistams labiausiai rūpėjo seniausią sandarą išlaikęs lietuvių kalbos variantas, vartotas pietinėje Prūsijos dalyje. Į Mažąją Lietuvą mokytis ir tyrinėti lietuvių kalbos ėmė važiuoti mokslininkai iš kitų valstybių. Tuo metu parašytos pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos. Vieną jų 1856 m. vokiškai parašė ir Prahoje išleido žymus vokiečių indoeuropeistas, lyginamosios kalbotyros kūrėjas, Prahos ir Jenos universitetų profesorius Augustas Šleicheris. Kitą, taip pat vokiškai, parengė ir 1876 m. Karaliaučiuje išleido garsus Mažosios Lietuvos kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Frydrichas Kuršaitis.

Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai pirmasis 1885–1892 m. parašė kalbininkas, katalikų kunigas, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų ir hebrajų kalbų profesorius Kazimieras Jaunius.

Iki XIX a. pabaigos Lietuvoje kalbos specialistų nebuvo. Pirmasis profesionalus lietuvių kalbos tyrinėtojas yra Kazimieras Būga (1879–1924 m.). Didžiausią savo gyvenimo dalį kalbininkas skyrė leksikologijai ir žodynų rašymui. Jo sukaupta kartoteka (617 000 lapelių su lietuvių kalbos faktais) padėjo pagrindą didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. K. Būga daug dirbo kalbos istorijos, istorinės gramatikos srityse: domėjosi žodžių kilme, lietuvių kalbos sąsajomis su kitomis kalbomis, tyrinėjo asmenvardžius, vietovardžius ir vandenvardžius. Kalbininkui rūpėjo ir kalbos praktika, ypač rašyba.

Po J. Jablonskio ir K. Būgos, jau tarpukario Lietuvoje, išaugo nauja kalbininkų karta, kurios svarbiausi atstovai buvo Pranas Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas, Juozas Balčikonis. Sovietų okupuotoje Lietuvoje susikūrė originali lietuvių lingvistinė mokykla, ji ypač daug dėmesio skyrė kalbos istorijai, istorinės gramatikos problemoms, senųjų raštų, tarmių tyrimams. Tačiau neliko nuošalyje ir fonologijos, morfologijos, sintaksės tyrimai. Šiuo metu lietuvių kalbą įvairiais aspektais tiria nauja kalbininkų karta, dirbanti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Turbūt kiekviename didesniame žmonių būryje rasime Vytautą, Gediminą, Gintautą, tačiau tik retas žmogus žino, kad nors patys vardai ir mena kunigaikščių laikus, kelis šimtmečius jie buvo užmiršti, glūdėjo svetimomis kalbomis parašytuose metraščiuose ir kronikose, užrašyti pagal lotynų, vokiečių ar rusų kalbos taisykles. Tiesa, dalis dvikamienių asmenvardžių yra virtę pavardėmis. Jos labiausiai paplitusios tarp žemaičių.

Senuosius asmenvardžius naujam gyvenimui prikėlė Būga, dar 1910 m. Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime skaitytame pranešime įrodinėjęs, kad mūsų dvikamieniai asmenvardžiai turi atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose ir yra paveldėti iš prokalbės. Įrodymui pasitelkti ne tik metraščiai, bet ir gyvosios kalbos pavyzdžiai.

Įdomu tai, kad Būga atkreipė dėmesį į du iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančius dalykus: pirma, kad asmenvardžiai yra semantiškai motyvuoti, t. y. Tautgina, Butgina, Vaišnora turėję reikšti „tautą gina“, „butą gina“, „vaišių nori“. Kita vertus, Būga pastebėjo, kad sudurtiniuose asmenvardžiuose dėmenys laisvai kaitaliojasi: Gintautas, Gimbutas < Ginbutas, Norvaišas. Toks laisvas žodžio dėmenų kaitaliojimas kelia nuostabą. Dabar reiškinį bandoma aiškinti, į sudurtinį žodį žiūrint kaip į herojinio epo liekanas, nedidelius eilėraščius, sudarytus iš dviejų žodžių, skirtų kariui ar valdovui pagarbinti, pašlovinti. Taigi Būga gali būti laikomas lietuvių istorinės poezijos tyrinėjimų pradininku.

Reikia pridurti, kad rekonstruoti senuosius lietuvių asmenvardžius galėjo tik turintis puikų lingvistinį išsilavinimą ir kalbinę nuojautą etimologas²: metraščiuose ir kronikose vardų rašyba įvairuoja, skirtingose epochose ta pati raidė galėjo reikšti ne tą patį garsą. Būgos atkurti kunigaikščių vardai Mindaugas, Vaišvilkas, Treniota, Traidenis, Vytenis, Jogaila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigaila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje.

A Jonas Jablonskis gyveno ir dirbo ypač sudėtingu ir neramiu istoriniu laikotarpiu. Maskva–Lietuva–Mintauja–Revelis–Pskovas–Šiauliai–Vilnius–Panevėžys–Brestas–Gardinas–Veližas–Voronežas–Vilnius–Kaunas – tai ne turistinis kelionių maršrutas, o ilga, sunki, alinanti kelionė, kurioje jam teko būti ir mokytoju, ir kontrabandininku, patirti tremtinio dalią.

B Net ir kęsdami caro valdžios persekiojimus, net ir skursdami, šimtai iš kaimo kilusių inteligentų atidavė visas jėgas kovai dėl savo tautos teisių. Vienas tokių – zanavykas Jonas Jablonskis. Beje, jo indėlis, nuopelnai tautos istorijoje ypatingi, nes jis visai teisėtai vadinamas lietuvių rašomosios kalbos tėvu. O kalba tada buvo vienas kovos dėl laisvės tikslų, taip pat ir jos ginklas: gražia, taisyklinga gimtąja kalba parašytos knygos, laikraščiai padėjo mums tapti modernia tauta ir sukurti savo valstybę.

C Apie Joną Jablonskį – kalbos mokslininką ir bendrinės kalbos normintoją – kalbama ir rašoma daug. Gramatikos, vadovėliai, žodynai, vertimai, lietuvių kalbos pamokos, profesoriavimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kalbos straipsniai, laikraščių, knygų redagavimo reikalai. Jo įtaka šiandien tiesiog sunkiai aprėpiama. Kur tik dursime pirštu – ten J. Jablonskio kūryba. Matematikos terminai dalinys, daliklis, dalmuo – J. Jablonskio. Gramatikos terminai vienaskaita, daugiskaita, esamasis, būtasis laikas – taip pat jo. Sunku patikėti, kad net XX a. pradžioje lietuvių kalba neturėjo pirmadienio, antradienio, trečiadienio ir kitų savaitės dienų. Vartoti panedėliai, utarnikai, seredos, četvergai, pėtnyčios. Visur Jablonskio širdis ir ranka pridėta.

D Slapyvardžiai – išgalvoti asmenvardžiai, kurie konspiracijos³ ar kitokiais sumetimais vartojami vietoj tikrųjų. Jų istorija sena, siekia Antikos laikus. Mūsų tauta nėra išimtis. Po svetima pavarde besislepiančių autorių padaugėjo XIX a. antrojoje pusėje, kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis. Todėl kalbininkas Jonas Jablonskis į mūsų kultūros istoriją įeina ne tik kaip bendrinės kalbos kūrėjas, bet ir kaip įdomi, spalvinga asmenybė, įvairius savo rašto darbus, publikacijas  slėpusi po daugiau kaip penkiasdešimt slapyvardžių ir jų variantų: Petras Kriaušaitis, Rygiškių Jonas...

Dabartiniai lietuvių kalbotyros terminai yra turėję šių pavadinimų ir variantų:

daiktavardis – vardas, daiktininkas (1832 m. K. Kasakauskis), daiktavardis (1837 m. S. Daukantas, įtvirtino 1901 m. J. Jablonskis), daiktavardis (1862 m. J. Juška), daiktovardis (1896 m. A. Baranauskas), vyriažodis (1900 m. K. Jurkšaitis), daiktžodžis (1908 m. R. Bytautas), esybėvardis (1911 m. K. Jaunius);

veiksmažodis – žodis (1832 m. K. Kasakauskis), veikrodis (1837 m. S. Daukantas), veikžodis, žodvardis (1862 m. J. Juška), veikvardis (1883 m. J. Šliūpas), laikžodis (1883 m. „Aušra“), darbžodis, veikalinis (1900 m. K. Jurkšaitis), veiksmininkas (1901 m. J. Jablonskis), veiksmažodis (1911 m. K. Jaunius);

būdvardis – pripultininkas (1832 m. K. Kasakauskis), būdvardis (1837 m. S. Daukantas, įtvirtino 1901 m. J. Jablonskis), būdrodis (1837 m. S. Daukantas), būdinis vardas, būdvardininkas, privalumininkas (1886 m. M. Miežinis), ypatybžodis (1900 m. K. Jurkšaitis);

skaitvardis – skaitlinis vardas (1832 m. K. Kasakauskis), vardas skaitliaus (1833 m. P. Marcinskis), lykinis būdvardis (1837 m. S. Daukantas), skaičvardis (XIX a. vid. K. Daukša), skaitvardis (1862 m. J. Juška, įtvirtino 1896 m. A. Baranauskas), skaitliažodis (1900 m. K. Jurkšaitis), skaitliavardis (1906 m. I. Šopara), skaitlininkas (1907 m. J. Ambraziejus), skaitlinis žodis (1911 m. K. Jaunius);

įvardis – užvardis (1832 m. K. Kasakauskis), įvardė (1837 m. S. Daukantas), vietvardis (K. Daukša), įvardis (1861 m. J. Juška, įtvirtino 1911 m. J. Jablonskis), užvardė (1886 m. M. Miežinis), prožodis, vietininkas (1900 m. K. Jurkšaitis), išvardis (vardavietė) (1901 m. J. Jablonskis), įvardovietė (1911 m. K. Jaunius);

prieveiksmis – priežodis (1832 m. K. Kasakauskis), veikrodaiškis (1837 m. S. Daukantas), veikaiškis, žodaiškis (1862 m. J. Juška), priežodė (1896 m. A. Baranauskas), prieveiksmis (1911 m. K. Jaunius, įtvirtino J. Jablonskis);

prielinksnis – prievardis (1832 m. K. Kasakauskis), prievardė (1837 m. S. Daukantas), priežodis (1862 m. J. Juška), pražadas (1896 m. A. Baranauskas), prielinksnis (1901 m. J. Jablonskis), priešdėlis (1911 m. K. Jaunius);

jungtukas – sujungtojis (1832 m. K. Kasakauskis), jungė, junginė, kergė (1837 m. S. Daukantas), sujungis (1854 m. J. Čiulda), sujungtuvas, žodjungis (1862 m. J. Juška), sanjungė, kergė (1886 m. M. Miežinis), sąjunga (1901 m., 1911 m. J. Jablonskis), jungtukas (1919 m. J. Jablonskis);

jaustukas – prašuktojis (1832 m. K. Kasakauskis), aistė, deja, aiterėjimas (1837 m. S. Daukantas), sušukis (1854 m. J. Čiulda), iššaukis (XIX a. vid. K. Daukša), šaukžodis (1862 m. J. Juška), žastis (1896 m. A. Baranauskas), jausmažodis (1911 m. K. Jaunius), jaustukas (1919 m. J. Jablonskis);

dalelytė – dalelė (1901 m. J. Jablonskis), kalbos dalelytė (1911 m. J. Jablonskis).