Tema 1.9 (Istorija 12)

Totalinis karas kaip procesas: Pirmasis pasaulinis karas

Temos reikšmingumas

  • XX a. įvyko du pasauliniai karai. Jie sukrėtė žmoniją, nes apėmė plačias kelių žemynų teritorijas, per juos žuvo neregėtas skaičius žmonių, buvo sugriauta begalė pastatų ir sunaikinta daugybė turto. Tai suformavo XX a. visuomenės supratimą, kas yra karas ir koks žiaurus jis gali būti. Bet ar tai reiškia, kad žmonija suprato, kaip jo išvengti?
  • Europoje gausu įvairių karo atminimo vietų (karių kapinių, mūšių ar karų didvyrių paminklų, muziejų, karo veikėjų vardais pavadintų gatvių, aikščių ar pastatų). Vis dėlto daugiau kaip prieš 100 metų vykęs Pirmasis pasaulinis karas po truputį grimzta į užmarštį. Tampa tarsi ne toks svarbus nei tas, kuris vyko vėliau. Ar tai reiškia, kad Pirmajame pasauliniame kare žuvusių žmonių auka ne tokia reikšminga? Anaiptol.
  • Pirmasis pasaulinis karas ne tik sukėlė žmonijai nelaimių, bet ir pakeitė pasaulio politinį žemėlapį: žlugo didžiosios imperijos ir susikūrė arba atsikūrė devynios Europos valstybės. Lietuvos istorikų darbuose dažnai pabrėžiama, kad Pirmasis pasaulinis karas sudarė sąlygas atkurti dar XVIII a. pabaigoje panaikintą Lietuvos valstybingumą.

Karas prasidėjo Sarajeve. O gal vis dėlto Vakaruose?

Norint pradėti karą savo tikslams pasiekti, reikėjo įtikinamos dingsties. Ji buvo sukurta Sarãjeve, dabartinės Bòsnijos ir Hercegovinos sostinėje. Tuo metu, 1914 m., šis miestas priklausė Áustrijos-Veñgrijos imperijai, bet serbai norėjo šį kraštą prijungti prie savo valstybės. 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve lankėsi Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinis erchercogas Pranciškus Ferdinandas su žmona Sofija. Vizito tikslas buvo aplankyti nuo imperijos centro nutolusias valdas ir pasižiūrėti kariuomenės pratybas. Tikriausiai apie šį apsilankymą ir apie patį miestą žinotume gerokai mažiau, jei ne atentãtas – politinio veikėjo nužudymas. Dėl šios istorijos dar ir šiandien kyla įvairių klausimų. Juk kėsintasi buvo du kartus ir nedaug trūko, kad atentatas nepasisektų.

Atvykusį Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį gatvėse pasitiko minios žmonių, tačiau ne visi džiaugsmingai. Balkanuose gyvavo noras išsivaduoti iš austrų ir vengrų valdžios. Į atvirame automobilyje Sarajevo gatvėmis važiuojančio sosto įpėdinio, lydimo negausios apsaugos, kortežą buvo mestas sprogstamasis paketas. Tačiau jis susprogo ne po Pranciškaus Ferdinando mašina, o po ta, kuri važiavo paskui, nukentėjo joje važiuojantys asmenys. Sosto įpėdinis akivaizdžiai buvo pasipiktinęs, bet vizitą tęsė. Pasakęs kalbą rotušėje nusprendė aplankyti ligoninėje po sprogimo atsidūrusius savo komandos narius, tačiau jo vairuotojas padarė lemtingą klaidą – pasiklydo, ieškojo tinkamo kelio ir susidūrė su vienu iš sąmokslininkų – Gavrilu Principu (7.1 pav.). Šis tikriausiai negalėjo patikėti savo sėkme, nes pasitaikė proga padaryti tai, ko nepavyko pirmuoju bandymu. Gavrilas Principas šovė į Pranciškų Ferdinandą (pataikė jam į kaklą) ir jo žmoną (pataikė į pilvą). Sosto įpėdinis ir jo žmona mirė vežami į ligoninę, o atentatą įvykdęs asmuo tapo nacionaliniu serbų didvyriu.

7.1 pav. Lotynų tiltas per Miljackos upę. Šalia jo Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną.

Atrodytų, tai tik Austrijos-Vengrijos ir Ser̃bijos reikalas, tačiau kitos šalys telaukė dingsties pradėti karo veiksmus. Dažnai teigiama, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo kaip kabinetinis karas: valstybės ėmė susirašinėti laiškais, siųsti viena pas kitą pasiuntinius su ultimatumais, skelbti mobilizaciją, bet karo veiksmus pradėti vengė. Liepos 28 d. Áustrija-Veñgrija paskelbė karą Ser̃bijai. Jos ginti stojo Rùsija, o Austrijos–Vengrijos – sąjungininkė Vokietijà. Taip iki Pirmojo pasaulinio karo klostėsi tarptautiniai santykiai, pagrįsti valstybių susitarimais, sudarytais kuriant politines karines sąjungas.

Taigi degtukas buvo uždegtas, tereikėjo įkurti laužą. Pirmoji savo karius į mūšį pasiuntė Vokietija (7.2 pav.). 1914 m. rugpjūčio 4 d. Vokietija ėmė vykdyti Šlyfeno planą. Pagal šį planą vokiečių kariuomenė staigiai ir greitai judėdama turėjo veržtis į Prancūziją iš šiaurės, per Belgiją ir Liùksemburgo teritorijas, ir per kelias savaites įveikti prancūzus, kad išvengtų karo dviem frontais. Šlyfeno planas buvo parengtas dar XX a. pradžioje. Jo autorius Vokietijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas maršalas Alfredas fon Šlyfenas (Alfred von Schlieffen) praktikoje plano pritaikyti nespėjo, mirė 1913 metais.

7.2 pav. Vakarų frontas 1914–1918 m.

Galima sakyti, kad karo pradžioje vyko įtemptas manèvrinis kãras ir jame kiek geriau sekėsi Vokietijai. Manevrinis karas – tai karo veiksmų visuma, kai fronto linija nestabili, greitai kinta, puolančiai šaliai pavyksta užimti didesnes teritorijas, bet ne visada sugebama jas išlaikyti. Per keletą savaičių įveikę priešininkus Vakaruose vokiečiai ketino pradėti kariauti Rytuose su Rùsija. Be didelio vargo užėmė Liùksemburgą ir Belgiją. Toliau buvo Prancūzijà, šiai į pagalbą atkeliavo britų pajėgos ir Belgijos kariuomenės likučiai. Prancūzai savo gynybą derino su puolamaisiais veiksmais, veikė pagal vadinamąjį XVII planą. Šiaurėje vokiečių sustabdyti nesisekė, jie greitai priartėjo prie Parỹžiaus. Tačiau netrukus Vokietijai teko susidurti su skaudžia realybe: vokiečių kariuomenę rugpjūčio 23 d. prie Monso sustabdė britai, o rugsėjo 5 d. prie Marnos upės – prancūzai, jų gynybos palaužti nepavyko, vokiečiai buvo atremti. Prasidėjo vadinamosios lenktynės iki jūros – mūšiai, kuriuose abi šalys siekė apsupti viena kitą ir nustumti iki jūros.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kaip susijęs Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymas su Pirmuoju pasauliniu karu.
  2. Kuri valstybė pirmoji pradėjo karo veiksmus? Kodėl ji taip pasielgė?
  3. Kaip buvo vadinamas Prancūzijos kariuomenės gynybos planas? Kaip Prancūzijai sekėsi jį vykdyti?

Apkasų karas

1914 m. pabaigoje tapo aišku, kad vokiečių puolimas galutinai sustabdytas, nuo Alpių pietuose iki Šiaurės jūros nusidriekė ilga apkasų linija. Prasidėjo pozicinis kãras – kovojančių šalių fronto linija nusistovėjo, abi kariaujančios šalys įsirengė gynybinius įtvirtinimus (7.3 ir 7.4 pav.). Kautynių vieta tapo vadinamoji niekieno žemė – teritorija tarp priešininkų apkasų (A šaltinis). Kiekviena kovojanti šalis nepaliaujamai mėgino pralaužti priešo įtvirtinimus patirdama daug nuostolių, bet pasistūmėti į priekį nė vienai nepavykdavo. Jūs tikriausiai jau skaitėte Ėricho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque) bestseleriu tapusį kūrinį „Vakarų fronte nieko naujo“. Šio romano pavadinimas labai taikliai apibūdina susiklosčiusią padėtį kare (B šaltinis).

7.3 pav. Vokiečių kariai savo apkasuose. Išsirengę tikriausiai mėgina iš drabužių išrinkti utėles. Kovoti tekdavo ir su parazitais.
7.4 pav. Britų apkasuose Prancūzijoje, 1916 metai. Visi vienu metu ilsėtis negalėjo.

1916 m. vasarį Vokietija sutelkė kariuomenę ir puolė Verdeno tvirtovę bei jos apylinkes siekdama pralaužti prancūzų įtvirtinimus. Tai buvo ilgiausio Pirmojo pasaulinio karo mūšio – Verdeno mūšio – pradžia. Ši tvirtovė stovėjo Maso upės pakrantėje ir buvo Prancūzijos gynybinis ramstis. Kaip puolimo taikinys ji buvo pasirinkta neatsitiktinai: dalį tvirtovės gynėjų ir pabūklų prancūzai buvo perkėlę į kitas Vakarų fronto vietas, tad vokiečiai tikėjosi išnaudoti progą. Verdeno tvirtovė buvo sudaryta iš gerai įtvirtintų fortų ir, nors dalį jų vokiečiams mūšio pradžioje pavyko užimti, prancūzai sugebėjo sutelkti daug karių, amunicijos ir atrėmė puolimą.

Nepavykus staigiai pralaužti fronto ties Verdenu vokiečiams teko susidurti su dar dviem tuo metu iškilusiais sunkumais. Pirma, padėtis Rytuose tapo itin sudėtinga – vyko Rùsijos kariuomenės vadinamasis Brusilovo prasiveržimas. Antra, liepos mėnesį Didžiõsios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės pradėjo pulti vokiečius prie Somos upės Šiaurės Prancūzijoje. Šiais karo veiksmais buvo siekiama nustumti Vokietijos kariuomenę, tačiau ir Somos mūšis tapo pozicinio karo dalimi. Vokietijos kariuomenė buvo gerai įsitvirtinusi, todėl puolančioji šalis į priekį judėjo lėtai. Buvo mestos didžiulės karių ir karo technikos pajėgos. Beje, šiame mūšyje britai pirmą kartą panaudojo tankus (7.5 pav.) – iki tol neregėtas šarvuotas vikšrines kovos mašinas. Tiesa, ši naujovė nelėmė strateginės persvaros, tų laikų tankai dar nebuvo taip ištobulinti, kaip naudoti per Antrąjį pasaulinį karą. 1916 m. lapkritį tapo aišku, kad sąjungininkų puolimas nesėkmingas. Nors britai ir prancūzai pasistūmėjo keletą kilometrų į priekį, vokiečių neįveikė. Per kelis mėnesius Somos mūšis tapo dar vienu kruvinu įvykiu, jame žuvo daugiau nei 1 mln. abiejų kovojančių šalių karių, daugiausia britų ir prancūzų. Vis dėlto po Somos mūšio vokiečiai prarado strateginę iniciatyvą ir jos nebeatgavo iki karo pabaigos.

7.5 pav. Vienas pirmųjų britų tankų Pirmajame pasauliniame kare

Taigi įvykiai Rytų ir Vakarų frontuose neleido vokiečiams sustiprinti puolimo, nes gynyba reikalavo daug karių ir ginklų. Verdeno mūšis buvo ilgiausias, žiauriausias ir, manoma, beprasmiškiausias Pirmajame pasauliniame kare. Jis truko net 10 mėnesių, nuo 1916 m. vasario 21 d. iki tų metų gruodžio 18 dienos. Spėjama, jog jame galėjo žūti daugiau nei 700 tūkst. abiejų kariaujančių šalių karių (7.6 pav.). Tais laikais toks žuvusiųjų skaičius buvo šokiruojantis, ypač vokiečiams. Juk jiems taip ir nepavyko šioje vietoje pralaužti priešo gynybos.

7.6 pav. Netoli Verdeno mūšio vietos palaidoti tūkstančiai jame žuvusių karių, Prancūzija.

Nors JAV nuo karo pradžios palaikė Antantę ir jos sąjungininkes, karo veiksmuose nedalyvavo – laikėsi savo tradicinės nesikišimo į Europos reikalus užsienio politikos; taip elgtis JAV įpareigojo dar XIX a. pradžioje paskelbta Monro doktrina. Tačiau šį kartą daug kas buvo kitaip, tokio karo pasaulis dar nebuvo matęs, todėl JAV prezidentas idealistas Tomas Vudras Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson, 1856–1924) ėmė keisti užsienio politiką. Be to, vokiečių veiksmus JAV ėmė vertinti kaip didelę grėsmę savo šaliai. Vokietijos povandeniniai laivai puldinėjo JAV prekinius ir keleivinius laivus. Taip pat sužinota, kad vokiečiai įkalbinėja Mèksiką sudaryti aljansą prieš amerikiečius (informacija gauta iš britų žvalgybos). JAV kantrybė trūko, balandžio mėnesį jos paskelbė karą Vokietijai (C šaltinis), šalyje prasidėjo mobilizacija. Metų pabaigoje JAV paskelbė karą ir pagrindinei Vokietijos sąjungininkei Áustrijai-Veñgrijai. Toks karo posūkis vokiečių greičiausiai nenustebino, tačiau jų padėtis tapo dar sunkesnė. Jie suprato, kad kai amerikiečiai išsilaipins Europoje, jėgų santykis tikrai bus ne jų naudai. Todėl dar kartą mėgino pulti Vakaruose, ir vėl nesėkmingai.

Greitai per Atlanto vandenyną į Europą perkelti daug kareivių su ginklais, karine technika, maisto ir degalų atsargomis buvo rimtas karo logistikos išbandymas. Gegužę buvo suformuotas JAV ekspedicinis korpusas (7.7 pav.). Nors pirmieji JAV kariai į Europą įžengė 1917 m. birželį, galutinai savo junginį karo veiksmams amerikiečiai parengė tik tų pačių metų spalį. JAV ekspedicinio korpuso kariai gerokai sustiprino Antantės bei jos sąjungininkių pajėgas ir padėjo sėkmingai kovoti Vakarų fronte.

1918 m. antroje pusėje vokiečiams tapo aišku, kad karą jie pralaimėjo ir reikia derėtis dėl paliaubų. Tai rodė ne tik Vokietijos, bet ir jos sąjungininkių nesėkmės. Rugsėjo pabaigoje kapituliavo Bulgarija, o spalį – Osmanų imperija. Austrijos-Vengrijos imperija ėmė byrėti į atskiras valstybes. 1918 m. lapkričio pradžioje Vokietiją sukrėtė vidaus neramumai, įvyko revoliucija. Kaizeris Vilhelmas II atsisakė sosto, šalis buvo paskelbta respublika. Taigi, Vokietija pralaimėjo karą, kurį tikėjosi laimėti per kelias savaites. 1918 m. lapkričio 11 d. Šiaurės Prancūzijoje, Kompjenės miške, traukinio vagone (7.8 pav.) Vokietija su Antante ir jos sąjungininkėmis pasirašė sutartį, žinomą kaip Kompjeno paliaubos. Šis susitarimas vėliau tapo pagrindu siekiant taikos Paryžiaus taikos konferencijoje.

7.7 pav. JAV kariai Elzase, Prancūzijoje, 1917 m.
7.8 pav. Šiame traukinio vagone pasirašytos paliaubos nutraukė Pirmąjį pasaulinį karą, Kompjenės traukinių stotis, 1918 m.

Klausimai ir užduotys

  1. Kuo Pirmojo pasaulinio karo istorijoje ypatingas Verdeno mūšis? Apibūdinkite jo rezultatus.
  2. Paaiškinkite, kuo skiriasi manevrinis ir pozicinis karai.
  3. Kas paskatino JAV įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą?
  4. Kaip manote, kodėl Vokietijos kariuomenei nepavyko pralaužti priešininkų gynybinių įtvirtinimų ir laimėti Pirmojo pasaulinio karo? Nuomonę pagrįskite.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, koks likimas ištiko traukinio vagoną, kuriame buvo pasirašytos Kompjeno paliaubos.

Karo veiksmai Rytuose

Nusikelkime į Rytus, kur karas vyko tarp Vokietijos ir Rusijos ir kur Austrija-Vengrija atliko itin svarbų vaidmenį. Rytuose karo veiksmai prasidėjo labai greitai, kai tik pasigirdo pirmieji pabūklų šūviai Vakaruose (7.9 pav.). Rusai nelaukė, kol puls vokiečiai, ir rugpjūčio pradžioje puolė pirmi. Dėl savo silpnos ekonomikos Rusija nebuvo pasirengusi, tačiau suprato, kad karas su Vokietijà neišvengiamas, todėl siekė susikurti strateginį pranašumą. Rusijos kariuomenė ėmė pulti Rytų Prūsiją, o pietuose – Galiciją, kur vyko kovos su Áustrija-Veñgrija. Vokiečiai turėjo greitai reaguoti, jų planas ir siekis nekariauti dviem frontais žlugo, dalį pajėgų reikėjo skirti Rytų frontui. Rusams gana sėkmingai pavyko užimti dalį Rytų Prūsijos, tačiau prie Tanenbergo (mūšis vyko netoli nuo Žalgirio mūšio, vokiečių vadinamo Tanenbergo mūšiu, vietos, todėl 1914 m. vykęs mūšis dar vadinamas antruoju Tanenbergo mūšiu) jie patyrė sunkių išbandymų. Šiame mūšyje rusų kariuomenė buvo sutriuškinta. Vokiečių gynybai vadovavo Ė. Liudendorfas ir P. fon Hindenburgas. Sėkmė labai sustiprino jų kaip karo vadų pozicijas kariuomenėje ir visuomenėje. Rugsėjo mėnesį rusai buvo sustabdyti ir prie Mozūrijos ežerų, ir kitose Rytų fronto teritorijose.

7.9 pav. Kovos Rytų fronte 1914–1918 m.

1915 m. gegužę įvyko Rytų fronto lūžis, Vokietijos kariuomenė iš lėto pradėjo judėti pirmyn, vyko manevrinio karo kovos. Vasaros pabaigoje buvo užimta Váršuva ir Lvivas (Lvovas), o rudenį dalis Lietuvos, Baltarùsijos ir dabartinės Lãtvijos teritorijų. Naujai užimtose iki tol rusų valdytose teritorijose vokiečiai įkūrė savo administracinį teritorinį vienetą – Oberostą. Rusai nebuvo linkę nusileisti, nuolat mėgino pralaužti frontą ir išstumti vokiečius. 1916 m. birželio pradžioje Aleksejaus Brusilovo vadovaujama Rusijos kariuomenė pradėjo didžiulę puolamąją operaciją prieš Vokietijos sąjungininkę Áustriją-Veñgriją. Ši operacija dar vadinama Brusilovo prasiveržimu. Nors rusų puolimas ir buvo sustabdytas, kovos pareikalavo daug išteklių, prireikė Vokietijos pagalbos, todėl kitose fronto vietose vokiečių gynyba susilpnėjo. Dėl šių karo veiksmų rusų kariuomenė neteko daugybės karių, bet gerokai susilpnino Austriją-Vengriją ir iš dalies Vokietiją.

Ne tik karą Rytuose, bet ir viso Pirmojo pasaulinio karo eigą pakeitė Rusijos vidaus įvykiai. 1917 m. šią valstybę sudrebino dvi revoliucijos: Vasario ir Spalio. Per pirmąją buvo panaikintas monarchinis valdymas, o per antrąją valdžią į savo rankas perėmė Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikai. Rusijos imperija tapo Soviẽtų Rùsija. Po Spalio revoliucijos šalyje vyravo suirutė, naujoji valdžia suprato, kad neįmanoma vienu metu įsitvirtinti, spręsti vidaus politikos reikalų ir sėkmingai kovoti fronte, todėl siekė taikos su priešininkais. 1918 m. kovo 3 d. Lietuvos Brastoje (dab. Baltarusijos teritorijoje) Sovietų Rusija ir Centrinių valstybių sąjunga pasirašė taikos sutartį, vadinamąją Bresto taiką. Tai buvo separatinė taika, sudaryta su priešu be savo sąjungininkų. Rusai pasitraukė iš karo nederindami pozicijų su savo sąjungininkais, nors Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo įsipareigoję to nedaryti. Taigi sovietai pažeidė diplomatijos normas ir tarpvalstybinius susitarimus. Kaip parodė istorija, sovietai ir vėliau nelinko laikytis normų ir susitarimų. Bresto taikos sutartimi sovietai įsipareigojo atiduoti Vokietijai ir Osmanų imperijai kai kurias teritorijas ir į jas nebepretenduoti. O svarbiausia – Rusija pasitraukė iš karo. Taip buvo likviduotas Rytų frontas.

Klausimai ir užduotys

  1. Kurios valstybės kariuomenė pirmoji pradėjo karo veiksmus Rytų Europoje? Paaiškinkite, kodėl.
  2. Remdamiesi Rytų fronto žemėlapiu (7.9 pav.) išvardykite valstybes, kovojusias šiame fronte.
  3. Kaip pasikeitė karo veiksmai Rytų fronte 1915 metais?
  4. Paaiškinkite, kokią įtaką karo veiksmams turėjo 1917 m. politiniai Rusijos vidaus pokyčiai.
  5. Kodėl Rusija nusprendė sudaryti separatinę taiką? Kuo svarbi buvo Bresto taikos sutartis?

Darbas su šaltiniais

A šaltinis Britų istorikas Erikas Hobsbomas (Eric Hobsbawm) apie Pirmojo pasauliniokaro Vakarų frontą

Tai buvo Vakarų frontas, tapęs tokia skerdynių mašina, kokios tikriausiai nežinojo visa ankstesnė karų istorija. Milijonai karių žvelgė vieni į kitus pro savo apkasų, kuriuose gyveno kartu su žiurkėmis ir utėlėmis, „brustverų“ iš smėlio maišų viršų. Kartkarčiais jų generolai bandydavo išsiveržti iš tos mirties kilpos. Ištisas dienas ir net savaites trunkantis, nesiliaujantis artilerijos šaudymas – tai, ką vokiečių rašytojas vėliau pavadino „plieno uraganu“ (Ernst Jünger, 1921), – turėjo „suminkštinti“ priešininką ir priversti jį sulįsti į žemę, kol, nutaikę palankų momentą, kariai pro spygliuota viela apsaugotų „brustverų“ viršų išsiverždavo į niekieno žemę – sviedinių išraustas ir vandens kupinas duobes, į medžių kelmų ir rąstgalių, likimo valiai paliktų lavonų chaosą ir lėkdavo pirmyn šienaujami priešo kulkosvaidžių.

Eric Hobsbawm, Kraštutinumų amžius: trumpasis XX amžius, 1914–1991, iš anglų k. vertė Linas Tamošiūnas, Vilnius: Mintis, 2000, p. 38.

B šaltinis Iš Ėricho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“

Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos – tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas.

Mūsų veidai nušašę, mūsų mintys nusiaubtos, mes mirtinai pavargę; kai prasideda ataka, ne vieną reikia mušti kumščiais, kad pabustų ir pultų kartu su visais; akys karščiuoja, rankos subraižytos, keliai kruvini, alkūnės nudaužytos. <…>

Laikas bėga – mes matome tai žiūrėdami į bespalvius mirštančiųjų veidus; mes stiprinamės iš katiliukų, bėgame, mėtome granatas, šaudome, žudome, gulime ant žemės; mes nusilpome ir atbukome, ir mus palaiko vien žinojimas, kad čia yra dar silpnesnių, dar labiau atbukusių, dar didesnių bejėgių, kurie išplėtę akis žiūri į mus kaip į dievus, kartais sugebančius pabėgti nuo mirties.

Ėrichas Marija Remarkas, Vakarų fronte nieko naujo, iš vokiečių k. vertė Jonas Kabelka, Kaunas: Jotema, 2023, p. 147.

Klausimai ir užduotys

  1. A ir B šaltiniuose aprašytas Pirmojo pasaulinio karo Vakarų frontas. Nurodykite ne mažiau kaip dvi emocijas, aprašytas abiejuose šaltiniuose.
  2. Su kuo Vakarų frontą lygina A šaltinio autorius? Kodėl?
  3. Nurodykite ne mažiau kaip tris sunkumus, su kuriais susidūrė Vakarų fronto kariai.
  4. Kaip A šaltinio autorius aprašė niekieno žemę? Kodėl ji taip vadinama?
  5. B šaltinyje atsispindi žiauri karo kasdienybė. Kaip manote, kodėl kariai prie jos prisitaikydavo?
  6. Pasidomėkite, kokias – tikras ar išgalvotas – istorijas pateikia B šaltinio autorius kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“.

C šaltinis Iš JAV prezidento Tomo Vudro Vilsono kalbos Kongrese 1917 m. balandžio 2 d.

Ponai Kongreso nariai! <…> Dabartinis Vokietijos pradėtas povandeninių laivų karas prieš prekybą – tai karas prieš žmoniją. Karas prieš visas valstybes. <…> Iššūkis mestas visai žmonijai.

Kiekviena tauta turi apsispręsti, kaip jį priimti. Mūsų pasirinkimas turi būti grįstas santūriu svarstymu ir nuosaikiu požiūriu, atitinkančiu mūsų, kaip valstybės, reputaciją ir motyvus. Turime užgniaužti įaudrintas emocijas. Mes nesieksime nei keršto, nei pergalingo mūsų nacijos fizinės galios įtvirtinimo, mūsų tikslas – apginti teises, žmogaus teises, kurių šalininkai mes esame visi kaip vienas. <…>

Yra tik vienas kelias, kurio negalime rinktis, – mes nepasiduosime ir nepakęsime švenčiausių mūsų šalies ir nacijos teisių nepaisymo ir pažeidimo. <…> Aiškiai suvokdamas atsakingą, net tragišką žengiamo žingsnio pobūdį <…> siūlau Kongresui paskelbti, kad veiksmai, kuriuos pastaruoju metu vykdė imperinė Vokietijos valstybė, yra nekas kitas, o karas prieš Jungtinių Amèrikos Valstijų vyriausybę ir žmones; siūlau oficialiai patvirtinti per jėgą brukamą kariaujančios šalies statusą ir ne tik imtis neatidėliotinų žingsnių valstybės gynybai stiprinti, bet ir parodyti visą galią ir panaudoti visus išteklius, kad priverstume Vokietijos vyriausybę priimti mūsų sąlygas ir nutraukti karą.

Kalbos, pakeitusios pasaulį, p. 54.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite istorijos šaltinyje minimą JAV įsitraukimo į karą priežastį.
  2. Kaip Vokietijos veiksmus Pirmajame pasauliniame kare apibūdina kalbos autorius?
  3. Kokį JAV turimą pasirinkimą kalboje iškelia šalies prezidentas?
  4. Kokį savo valstybės kaip karo dalyvės tikslą iškelia kalbos autorius?
  5. Pasvarstykite, kuo JAV vidaus ir užsienio politikai buvo svarbi ši prezidento kalba.

SAMPROTAUKITE!

Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Pirmajame pasauliniame kare pagrindinės kovos vyko Vakarų ir Rytų frontuose. Kaip manote, ar galima išskirti, kurio fronto įvykiai šiame totaliniame kare buvo svarbesni tarptautiniams santykiams?“

Sąvokos

Manèvrinis kãras – karo veiksmų visuma, kai fronto linija nestabili, greitai kinta, vienai iš kovojančių šalių pavyksta užimti dalį teritorijos, bet ji nesugeba jos išlaikyti.

Pozicinis kãras – karo veiksmų visuma, kai tarp kovojančių šalių nusistovi, mažai keičiasi fronto linija. Abi kariaujančios šalys ties fronto linija viena priešais kitą stato gynybinius įtvirtinimus, o teritorija tarp jų vadinama niekieno žeme. Tai buvo kruvinų kautynių vieta.

Prašau palaukti