Temos reikšmingumas
- Pastarąjį dešimtmetį Lietuvojè padaugėjo vietų, kuriose yra įamžintas nepriklausomybės kovų atminimas. Miestų ir miestelių aikštėse arba prie bažnyčių atsirado atminimo lentų, skirtų iš krašto kilusiems kariams savanoriams ir Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams, svarbiausių mūšių vietose pastatyta paminklų. Visa tai įprasmina siekį aktualizuoti šio karo reikšmę dabartinei mūsų valstybei ir jos visuomenei.
- Du XX a. Lietuvõs karai – Nepriklausomybės ir partizanų – vyko skirtingomis politinėmis ir tarptautinėmis sąlygomis, skyrėsi ir juose taikytos taktikos. Abu karus paženklino garsūs mūšiai: per vienus pavyko sustabdyti priešų veiksmus, per kitus neleista priešams ramiai jaustis okupuotoje teritorijoje. Be to, abiejuose karuose turėjome ryškių lyderių, kurie siekė ne tik taktinių, bet ir strateginių pergalių. Šie karai neatsiejami nuo generolų Silvestro Žukausko, Jono Žemaičio-Vytauto ir Adolfo Ramanausko-Vanago vardų.
- Nepriklausomybės kare Lietuvà apgynė valstybingumą. O ką mums kaip valstybei davė partizanų karas? Juk partizanams nepavyko išlaisvinti Lietuvos iš okupavusių sovietų gniaužtų. Taip, taktiniu požiūriu mūsų partizanai pralaimėjo, tačiau jie įrodė, kad Lietuvos okupacija buvo ne visuomenės valios išraiška, o neteisėtas sovietų veiksmas. Įrodė, kad vertybinė pergalė Lietuvos pusėje, ir tapo svarbia jungtimi vėliau siekiant atkurti nepriklausomybę.
Nepriklausomybės karas: kovojančios pusės
Nepriklausomybės kare tik ką atkurtai Lietuvai ir paskubomis įsteigtai jos kariuomenei teko susikauti net su trimis priešininkais: bolševikais, lenkais ir ber̃montininkais. Atrodytų, turėtų būti lengva apibūdinti Lietuvos pajėgas, bet taip nėra. Lietuvos pajėgas sudarė ne tik reguliarioji kariuomenė (savanoriškai į tarnybą atėję asmenys, taip pat į ją mobilizuoti, pašaukti asmenys). Didelėje dalyje Lietuvos teritorijos veikė necentralizuoti iš vietos gyventojų sudaryti partizanų būriai (20.1 pav.). Nuo 1919 m. vasaros ir rudens Lietuvos teritorijoje ėmė veikti Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) būriai (20.2 pav.). Jie, viena vertus, sujungė iki tol savarankiškai veikusius partizanų junginius, kita vertus, formavo ir atskirus dalinius. Tiesa, būta partizanų junginių, kurie tapo kariuomenės dalimi, pvz., Joniškėlio batalionas. Nors tiek kariuomenė, tiek partizanai ar šauliai veikė išvien, tai nereiškia, kad tarp jų nebūta nesutarimų. Dažnai partizanai ir šauliai savo veiksmų nederindavo su karine vadovybe. Nepaisant to, jie buvo svarbi parama kariuomenei. Be to, reikia pabrėžti, kad 1919 m. pirmą pusmetį bolševikų puolimo bangą padėjo atlaikyti samdyti vokiečių saksų savanorių pulkai.
Kiek Lietuva šiam karui gebėjo sutelkti asmenų? Kaip jau kalbėjome, 1918 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenės kūrimą išjudino atsišaukimas, kuriuo kviesta tapti savanoriais, vėliau buvo paskelbtas ir privalomasis šaukimas (A šaltinis). Pritaikius šias dvi priemones Lietuvos kariuomenė 1919 m. spalio–lapkričio mėn. turėjo apie 20–25 tūkst. karių. Jų skaičius labiausiai buvo išaugęs vykstant kovoms su lenkais ir 1920 m. antroje pusėje siekė daugiau kaip 40 tūkst. karių. Prie šio skaičiaus reikėtų pridėti apie 4 tūkst. vokiečių saksų savanorių, kurie pusmetį kovėsi Lietuvos pusėje.
Gerokai sunkiau suskaičiuoti kare dalyvavusius partizanus ir šaulius, nes buvo sudėtinga vesti sistemingą jų apskaitą, be to, dalis partizanų buvo ir šauliai (susikūrus LŠS, dalis partizanų tapo šios organizacijos nariais). 1920 m. pabaigoje buvo išduota beveik 15 tūkst. šaulio pažymėjimų. Žinoma, tai nereiškia, kad visi jie kovojo fronte. Kariavo mažesnė šaulių dalis. Tarpukariu laikytasi minties, kad partizanų gretose, vykstant Nepriklausomybės karui, kovojo apie 0,75 proc. gyventojų, tai yra apie 15 tūkst. kovotojų, jei manysime, kad tuo metu Lietuvoje gyveno apie 2 mln. gyventojų. Nemenko dydžio kariuomenės išlaikymas ir gyvenimas karo meto sąlygomis buvo didelis iššūkis jaunai valstybei. Tačiau tai buvo privalu norint apginti nepriklausomybę.
Kokio dydžio buvo priešininkų pajėgos ir kodėl jos siekė užimti Lietuvos teritoriją? Chronologiškai anksčiausiai Lietuvai teko gintis nuo Sovietų Rusijos karių, vadinamų bolševikais (20.3 pav.). Pagrindinė priežastis, skatinusi bolševikus veržtis į mūsų teritoriją, buvo istorinė. Rusai nepripažino Lietuvos ir kitų Báltijos valstybių nepriklausomybės, šias valstybes vis dar laikė savo teritorija. Nors bolševikai buvo nuvertę monarchiją ir sunaikinę senąją imperiją, mąstymas nepasikeitė. Be to, bolševikai siekė įgyvendinti pasaulinės proletariato revoliucijos idėją, t. y. kuo plačiau skleisti komunizmą. Tad, savaime suprantama, jiems reikėjo užimti Lietuvos teritoriją, kad galėtų toliau plėstis į vakarus.
Nors Sovietų Rusija buvo gerokai didesnė, joje vyravo suirutė, be to, bolševikai vienu metu kovojo ne tik su lietuviais, todėl į Lietuvą nukreipė nedidelę karinę galią. Kiek bolševikų puolė Lietuvą, sunku pasakyti. Skaičiuojama, kad 1919 m. pradžioje jų galėjo būti apie 7,5 tūkst., bet šias gretas papildydavo kiti sovietų karių daliniai (pvz., sovietinei Lãtvijai priklausantis dalinys turėjo apie 5 tūkst. karių) ir papildomai iš Rusijos atsiunčiamos pajėgos. Faktas, kad karo pradžioje sovietų skaičiai buvo didesni už skubotai suburtos Lietuvos kariuomenės.
Kaip ir Lietuva, Pirmojo pasaulinio karo sūkuriuose nepriklausomybę atkūrė Lénkija. Šios valstybės vizija skyrėsi nuo mūsų tautinio atgimimo veikėjų kurtos nacionalinės valstybės vizijos. Lenkai siekė atkurti valstybę, į kurią įeitų buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žemės, taigi, Lietuva buvo viena iš tokių teritorijų. Lénkijai buvo naudinga, kad tarptautinė bendruomenė šią šalį regėjo kaip skydą nuo bolševikų, todėl ją palaikė labiau nei Lietuvą. Šiam karui mūsų kaimyninė valstybė skyrė nemenkas pajėgas, tiesa, jos buvo rotuojamos. 1919 m. pabaigoje Lietuvos teritorijoje nuo Suvalkų iki Daugpilio buvo apie 13 tūkst. Lénkijos karių. L. Želigovskio „maištui“ vykdyti buvo skirta apie 15,5 tūkst. karių.
Paskutinis, trečiasis, priešininkas buvo bermontininkai (20.4 pav.). Paaiškinti jų kilmę ir siekius – gerokai sudėtingiau nei pirmų dviejų priešų. Bermontininkų pavadinimas tiesiogiai susijęs su šios karinės formuotės vado Pavelo Bermonto-Avalovo asmenvardžiu. Oficialus jos pavadinimas – Rusijos vakarų armija. Bermontininkų karinę grupuotę sudarė Vokietijoje po karo atsidūrę rusų karo belaisviai ir vokiečiai savanoriai. Oficialus tikslas buvo atkurti Rùsijoje monarchiją, tačiau žmonių grupė, sudaryta iš didžiosios dalies rusų ir veiklos neturinčių vokiečių kareivių, apginkluota padedant Vokietijai, kėlė sumaištį nepriklausomybę paskelbusiose Baltijos valstybėse, plėšikavo ir skriaudė gyventojus. Iš viso bermontininkų pajėgas sudarė apie 45–50 tūkst. karių, tačiau ne visos jos buvo skirtos Lietuvai pulti. Manoma, kad 1919 m. rugsėjo pabaigoje Šiaulių krašte buvo sutelkta apie 19,1 tūkst. bermontininkų (didžioji dalis vokiečių ir iki 4 tūkst. rusų).
Taigi, Lietuvai teko sudėtinga užduotis: dalį laiko kovoti ne tik su gausesnes pajėgas turinčiais priešais, bet ir apskirtai su skirtingais priešais. Tai vyko nuo 1919 m. liepos 26 d. iki gruodžio 15 dienos. Karas reikalavo didžiulių išlaidų, 1920 m. tam buvo skiriama daugiau nei pusė viso valstybės biudžeto. Tiek reikėjo sumokėti siekiant nepriklausomybės.
Klausimai ir užduotys
- Kokios atskiros karinės grupės Nepriklausomybės kare sudarė Lietuvos ginkluotąsias pajėgas?
- Nurodykite esmines priežastis, kodėl bolševikai, lenkai ir bermontininkai puolė Lietuvą.
- Kaip manote, kuris priešininkas Nepriklausomybės kare buvo grėsmingiausias? Atsakymą argumentuokite.
- Įvertinkite Lietuvos priešų karinę galią.
Partizanų karas: kovojančios pusės
Partizãniniame karè, priešingai nei Nepriklausomybės kare, priešas buvo tik vienas – SSRS. Tačiau tai buvo milžiniška totalitarinė valstybė, laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą. Kovai su partizanais sovietai galėjo skirti ne tik Raudonąją armiją, bet visų pirma vidaus kariuomenę – NKVD, saugumo struktūras (NKGB, vėliau MGB), policiją. Be to, sovietai formavo specialius agentų-smogikų būrius, kuriuose veikė užverbuoti buvę partizanai. Jie persirengdavo partizanų drabužiais ir jų vardu vykdė žiaurias operacijas tiek prieš kovotojus, tiek prieš civilius gyventojus. Siekiant sukurti įspūdį, kad šalyje vyksta pilietinis karas, buvo suformuoti liaudies gynėjų, žmonių vadinamų stribais, arba skrebais, būriai. Juose dauguma asmenų buvo vietiniai, įvairiais skaičiavimais, jų galėjo būti apie 7 tūkstančiai. Taigi, sovietai kovai su partizanais naudojo didžiulį represinį aparatą.
Kiek partizanų (20.5 pav.), jų ryšininkų, rėmėjų kovojo prieš sovietines represines struktūras, pasakyti yra itin keblu. Dažnai remiamasi sovietų pateikiama statistika, kuri gali būti abejotina. Partizanai oficialios statistikos nevedė konspiracijos sumetimais, be to, ir tokių galimybių neturėta, nes pajėgos ilgą laikė veikė necentralizuotai. Manoma, kad 1944–1953 m. žuvo 20 093 partizanai, daugiausia, beveik 10 tūkst., žuvo pačioje karo pradžioje, 1944–1945 metais. Kita dalis partizanų dar pirmaisiais šio karo metais legalizavosi (t. y. pasitraukė iš partizanų gretų per sovietų valdžios paskelbtą amnestiją) ir buvo suimti.
Remiantis įvairiais duomenimis, galima teigti, kad partizanų iš viso galėjo būti apie 50 tūkst., bet, matyt, į šį skaičių įtraukti ir nepartizanavę, tik nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislėpę asmenys. Tikėtina, kad aktyvių partizanų buvo apie 30 tūkstančių. Neįmanoma suskaičiuoti visų partizanų ryšininkų ir rėmėjų, ypač partizanų karo pradžioje. Partizanus palaikė ir jiems padėjo daugelis kaimo gyventojų, juk didžioji dalis partizanų buvo aplinkinių kaimų gyventojai. Tik vėliau dėl aktyvių sovietinių represijų sumažėjo partizanus palaikančiųjų skaičius.
Klausimai ir užduotys
- Kokia buvo stribų paskirtis partizanų kare?
- Kuo partizanų kare buvo svarbi partizanų rėmėjų veikla?
- Paaiškinkite, kodėl nėra tiksliai žinoma, kiek buvo partizanų, jų rėmėjų ir ryšininkų.
TYRINĖKITE!
Per partizanų karą sukurta nemažai dainų. Jas kūrė ir dainavo ne tik partizanai, bet ir visuomenė. Pasidomėkite, kokios dainos buvo dainuojamos apie partizanus, o kokios apie stribus. Paaiškinkite, kodėl susiformavo tokie skirtumai.
Nepriklausomybės karas: taktika
Nepriklausomybės karas taktikos požiūriu buvo nevienalytis. Nors daugiausia vyko manevriniai karo veiksmai, buvo kasami apkasai, įrengiami gynybiniai įtvirtinimai, be to, partizanų ir šaulių būriai taikė partizaninio karo taktiką. Šiame kare buvo aiškios kovojančios pusės, išskyrus bermontininkus – jie atstovavo mūsų kaimyninėms valstybėms. Pamėginkime apžvelgti Nepriklausomybės karo eigą ir taktinės kovos su priešais ypatybes.
Kovos su bolševikais (20.6 pav.). Kaip jau minėta, bolševikai į mūsų šalies teritoriją įžengė 1918 m. gruodį. Ilgą laiką jie žygiavo nesulaukdami pasipriešinimo, nes Lietuvos kariuomenė dar nebuvo suformuota. Nors judėti pirmyn trukdė žiemos sąlygos, bolševikams pavyko užimti didesnę dalį Lietuvos teritorijos. Lietuvos kariuomenė savo ir samdytų saksų savanorių pajėgas išdėstė aplink Kėdáinius ir Alỹtų siekdama apsaugoti Kaũną. 1919 m. vasarį ties šiomis vietovėmis bolševikai imti stabdyti, mūšiuose žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karys (Povilas Lukšys) ir pirmasis karininkas (Antanas Juozapavičius).
Sėkmingai sustabdžiusi bolševikus, Lietuvos kariuomenė palaipsniui perėjo į kontrpuolimą ir ėmė juos stumti iš savo teritorijos. Lietuvos kariuomenei vadovauti buvo paskirtas generolas Silvestras Žukauskas (1860–1937). Dar iki Nepriklausomybės karo jis didelę karinę patirtį sukaupė tarnaudamas carinėje kariuomenėje. Dalyvavo Japònijos–Rusijos ir Pirmajame pasauliniame karuose. Jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Tuo metu labai trūko karininkų su tokia patirtimi ir norinčiųjų tarnauti Lietuvai. Tad S. Žukausko vaidmuo vejant bolševikus iš Lietuvos, o, vėliau, 1920 m., stabdant lenkų įsiveržimą buvo labai svarbus.
Kovojant su bolševikais lemiama buvo 1919 m. rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 1 d. įvykdyta Zarasų operacija. Jos esmė – sutelkus Lietuvos kariuomenės pajėgas, pulti per visą fronto liniją ir nustumti bolševikus iki Dauguvos upės. Sumanus Lietuvos kariuomenės karininkų, ypač K. Ladigos, vadovavimas ir karių entuziazmas padėjo greitai išstumti bolševikus į dabartinę Lãtvijos teritoriją ir įsitvirtinti prie Daugpilio. Po šios operacijos frontas su bolševikais buvo likviduotas, tačiau taikos sutartis pasirašyta tik 1920 m. liepos 10 d. Maskvojè.
Kovos su Lénkija (20.7 pav.). Chronologiškai žiūrint, antri Lietuvos priešininkai buvo kaimynai lenkai. Karinis susidūrimas su Lenkija prasidėjo, kai lenkų daliniai nuo 1919 m. balandžio 26 d. ėmė puldinėti pietryčių Lietuvoje dislokuotus Lietuvos karių sargybos postus. Situacija tapo sudėtinga, nes tuo pačiu metu teko kovoti ir su bolševikais. Lietuva paprašė tarptautinės bendruomenės (Antantės šalių) sureaguoti į tokius Lenkijos veiksmus, tačiau derybos buvo bevaisės, Lenkija toliau puolė Lietuvą. Birželio 18 d. Antantė nustatė pirmąją demarkãcijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ja buvo nepatenkintos abi pusės. Taip prasidėjo nuolatinė demarkacijos linijų tikslinimo procedūra. Trečiuoju pasiūlymu lenkų pusėje liko Seinai, Punskas ir geležinkelio linija Varėnà–Vilnius–Daugpilis.
Užsienio valstybėms buvo sunku laviruoti ir sureguliuoti karinį konfliktą. Lenkų kariuomenė ir ginkluoti lenkų partizanai nuolat puldinėjo lietuvių kontroliuojamas teritorijas. Vasaros pabaigoje Antantė pareikalavo nebepulti Lietuvos ir atitraukti pajėgas už nustatytos ribos. Kadangi nesisekė užimti Lietuvos mūšio lauke, Lenkija suplanavo karinės grupuotės POW (lenk. Polska Organizacja Wojskowa) perversmą. Jo tikslas buvo nuversti Kaunè esančią Lietuvos valdžią ir į pagalbą pasikviesti Lenkijos kariuomenę. Tačiau šie planai po sėkmingos Lietuvos žvalgybos operacijos buvo užkardyti.
Kariniai susidūrimai tarp Lietuvos ir Lenkijos be aiškesnio pranašumo vyko iki 1920 m. spalio mėnesio. Spalio pradžioje abi pusės susitiko derybų Suvalkuose. Apie tai jau esame kalbėję aptardami Vilniaus problemas, tačiau verta dar kiek plačiau pažiūrėti į šių karinių įvykių raidą. Lenkijos kariuomenė, prisidengdama L. Želigovskio maištu, spalio 9 d. užėmė Vilnių ir teritorijas aplink jį, bet tuo nepasitenkino ir puolė toliau. Lenkijos kariuomenės kavalerijos brigada galingu smūgiu įsiveržė į Lietuvos gilumą, pasiekė Šiaurės Rytų Lietuvą. Siekta veikti toliau, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas, nes Lietuvos kariuomenei 1920 m. lapkričio pabaigoje pavyko sustabdyti pagrindines lenkų pajėgas mūšio laukuose prie Širvintų ir Giedraičių. Iš viso Lietuvos gilumoje lenkų kavalerija veikė savaitę. Lietuviai negalėjo duoti atkirčio, nes tuo metu stigo kavalerijos pajėgų. Įsiveržusius lenkus ėmė stabdyti vietos partizanai ir šauliai. Jie, kartais ir menkai ginkluoti, siekė apginti savo teritoriją.
1920 m. lapkričio pabaigoje vykusio Giedraičių Širvintų mūšio sėkmei daug įtakos turėjo drąsus ir netikėtas lietuvių karių, vadovaujamų kapitono Teodoro Balno, sumanymas apeiti Širvintas ir smogti lenkams iš užnugario. Lapkričio 18 d. apie 200 karių grupė, naktį mišku nužygiavusi 14 kilometrų, puolė ties Motiejūnų kaimu stovintį lenkų karių dalinį. Mūšyje žuvo dalinio vadas, paimta daug karo grobio, o lenkų pajėgos buvo išsklaidytos. Nors po šios operacijos lenkams pavyko persigrupuoti, kariuomenės vado S. Žukausko įsakymu imta pulti lenkus plačiu frontu. Naktį iš lapkričio 20 d. į 21-ąją užimtos Širvintos, o 21 d. – ir Giedráičiai (20.8 pav.). Lietuvių entuziazmas pulti lenkus netrukus buvo numalšintas įsikišus Antantės valstybėms ir pareikalavus konfliktą spręsti taikiai. Lapkričio 29 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytos paliaubos, karo veiksmai nutraukti. Susiformavo neutralioji zona, vėliau virtusi demarkacijos linija (žr. 17.1 pav.) tarp Lietuvos ir Lenkijos iki pat 1939 metų. Lietuvos ir Lenkijos karas virto įšaldytu konfliktu.
Kovos su bermontininkais (20.9 pav.). Situacija Lietuvoje stipriai suprastėjo 1919 m. liepos pabaigoje, nes į šiaurinę dalį iš Latvijos teritorijos ėmė veržtis bermontininkai. Taip buvo atidarytas trečias frontas prieš Lietuvą. Situaciją sunkino tai, kad bermontininkams pavyko užimti svarbų geležinkelių mazgą Radviliškyje, todėl nelikus galimybės susisiekti geležinkeliu kilo sunkumų kovojant ir su kitais priešais. Bermontininkai nesustojo ir toliau veržėsi gilyn į Lietuvą, kuri savo pajėgas buvo išdėsčiusi plačiai, beveik 200 kilometrų ruože. Nuo priešų kraštą gynė ne tik reguliarioji kariuomene, bet ir partizanai, šauliai.
Bermontininkų akcija Lietuvoje buvo sustabdyta 1919 m. lapkritį. Ankstų lapkričio 21 d. rytą lietuvių pajėgos įsiveržė į Radviliškį, bet greitai buvo iš čia išstumtos. Atkaklios kovos vyko prie Radviliškio mūrinio vėjo malūno, stovinčio strategiškai svarbioje vietoje. Vakare lietuviams pavyko užimtą šią vietą, bermontininkai ėmė trauktis Šiaulių link. Radviliškyje ir jo apylinkėse lietuviams pavyko perimti nemenką bermontininkų paliktą karo grobį. Dar didesnį grobį pavyko perimti užėmus Šiauliùs. Bermontininkai buvo įsprausti į kampą, tolesnis lietuvių puolimas būtų juos sunaikinęs, bet Tautų Sąjunga pareikalavo padaryti evakuacinį koridorių ir leisti pasitraukti iš mūsų teritorijos. Bermontininkai judėjo vangiai, galutinai į Rytprūsius iš Lietuvos pasitraukė 1919 m. gruodžio 15 dieną.
Tautų Sąjunga pareikalavo, kad lietuvių kontrpuolimas būtų sustabdytas, tačiau tai buvo padaryta tik trumpam. Lietuvos pajėgos žygiavo pirmyn ir iš bermontininkų atsiėmė teritorijas palei geležinkelio liniją. Lietuvių sėkmę kovose su bermontininkais lėmė tinkama taktika: puolant koncentruotasi į vieną tašką, t. y. Radviliškį, pasinaudota šaulių ir partizanų junginių pagalba. Karo veiksmai su bermontininkais truko neilgai: nuo 1919 m. rugpjūčio 28 d. iki gruodžio 15 dienos.
Klausimai ir užduotys
- Kas tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės priešininku Nepriklausomybės kare?
- Apibūdinkite taktiką arba sėkmingus mūšius, leidusius nugalėti bolševikus, lenkus ir bermontininkus.
- Kaip manote, ar galime teigti, kad Lietuvos ir Lenkijos karas baigėsi tik 1939 m., o gal 1938 metais? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kodėl dalis karininkų ir visuomenės nemėgo kariuomenės vado S. Žukausko ir net kaltino jį išdavyste.
Partizanų karas: taktika
1944 m. vasarą į Lietuvą sugrįžus sovietams, Lietuvos galimybės organizuotai gintis buvo itin ribotos, nes šalis jau buvo okupuota, centralizuotos kariuomenės, kaip ir kitų valstybės institucijų, jau nebuvo, trūko nuolatinio logistinio aprūpinimo, ginkluotės ir amunicijos. Nepaisant to, kova vyko. Tiesa, ji buvo kitokia nei Nepriklausomybės kare. Mūsų aptariamas karas neatsitiktinai vadinamas partizaniniu. Tokiame kare nereguliarios, dažniausiai iš vietos gyventojų sudarytos pajėgos veikia priešo užimtoje teritorijoje. Partizanų taktinis tikslas – pasinaudojant vietovės ypatybėmis, vietos gyventojų palaikymu, priešą įvilioti į pasalas, vykdyti diversines operacijas, kuo labiau kenkti ir priversti nutraukti okupaciją.
XX a. pirmoje pusėje partizaninių karų buvo ne vienoje valstybėje. Žymiausias Antrojo pasaulinio karo metų partizaninis karas vyko Prancūzijoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje partizaniniai karai kilo ir Lãtvijoje, Èstijoje, bet jie nebuvo tokie intensyvūs ir ilgi kaip Lietuvoje. Pagrindinis Lietuvos partizanų kovos laukas buvo miškai, o miesteliuose, miestuose kovota tik fragmentiškai.
Suprantant, kad partizanų ir sovietų galimybės kovoti buvo nelygios, kyla klausimas: kas ir kodėl tapo partizanais (B ir C šaltiniai)? Žinoma, didžioji dalis partizanų, pasirinkę ginkluotos kovos kelią, buvo vyrai (20.10 pav.). Karo pradžioje kai kuriose vietose moteris priimti į partizanų gretas buvo netgi draudžiama, vėliau situacija švelnėjo. Moterys dažniausiai atlikdavo ryšininkių vaidmenį: perduodavo sakytinę ir rašytinę informaciją, stengdavosi gauti reikalingų daiktų, siūdavo uniformas, gydydavo sužeistus partizanus.
Partizanų karo pradžioje didelę dalį kovotojų sudarė nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislapstantys jaunuoliai. Didelė dalis jų manė, kad geriau žūti tėvynėje, o ne kariauti už svetimą šalį. Kita svarbi priežastis – sovietų vykdyta politika. Žmonės suprato, kad okupacinė valdžia vėl tęs 1940–1941 m. pradėtas represijas: atims turtą, kalins, terorizuos ir pan., todėl siekta pasipriešinti okupacijai ir atkurti valstybę. Kovoti skatino ir patriotiniai jausmai, noras gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Be šių trijų priežasčių, būta nemažai ir individualių, pvz., noras atkeršyti už skriaudas.
Tradiciškai sutariama, kad Lietuvoje vykęs partizanų karas pagal taktiką ir eigą skirstomas į tris etapus. Pirmasis etapas datuojamas 1944–1946 metais. Tai buvo aktyviausias, bet ir daugiausia aukų pareikalavęs partizanų karo laikotarpis. Tiek tarp kovotojų, tiek ir visuomenėje dar buvo gyvos viltys, kad pavyks išsivaduoti iš okupacijos. Partizanai veikė dideliais būriais, po keliasdešimt arba daugiau, net po šimtą kovotojų. Tokie dideli būriai nevengė stoti į atvirą kovą su sovietais, užimti miestelių bei kaimų. 1945 m. gruodžio 15 d. A. Ramanausko-Vanago vadovaujami partizanai užėmė Merkinės miestelio NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigas. Nors partizanai kontroliavo ne visą miestelį, tai buvo rimta puolamoji operacija. Kitas didelis partizanų mūšis su sovietais vyko kiek anksčiau – tų pačių metų rugpjūčio 5–9 d. Žuvinto pelkėje. Partizanų vadas Sergijus Staniškis-Litas sumaniai pasinaudojo vietove ir, nors partizanai buvo apsupti, sugebėjo sovietus, mūšyje naudojančius net aviaciją, įklampinti pelkėtoje vietoje ir priversti atsitraukti.
Partizanai įsirengdavo gana nesunkiai aptinkamas įtvirtintas stovyklas miškuose. Reikia pripažinti, kad per šį karo etapą partizanams trūko supratimo, kaip kariauti taikant partizaninės kovos taktiką. Didelė dalis partizanų neturėjo karinės patirties, o jų patyrę vadai mėgino kariauti taip, kaip išmoko iki okupacijos priklausydami reguliariosioms pajėgoms. Didelis aukų skaičius vertė keisti taktiką. Kartu suvokta, kad veikiant pavieniui neįmanoma pasiekti tikslo, todėl arčiausiai veikiančius partizanų būrius mėginta suvienyti į aiškesnę struktūrą. Svarbu pabrėžti, kad partizanai perėmė dalį kariuomenės struktūros ir taisyklių.
Antrame etape, vykusiame 1946–1948 m., partizanai pakeitė taktiką. Jie ėmė veikti ir slapstytis kelių asmenų grupelėmis. Reikalui esant (operacijoms vykdyti), būdavo sudaromi didesni būriai, bet įvykdžius operaciją juos vėl išskaidydavo. Įvairiose vietose pradėtos įrengti specialios slėptuvės – vadinamieji bunkeriai. Bunkerius įrengdavo miške arba gyventojų sodybose. Tokiu atveju buvo lengviau apsirūpinti maistu ir kitais reikalingais dalykais, kita vertus, didesnis pavojus kildavo civiliams asmenims. Bunkerių būta ir netikėčiausiose vietose. Žinoma, gyvenimo sąlygos juose buvo labai sudėtingos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Per antrąjį etapą liautasi stoti į atvirą kovą su sovietais, imtos rengti pasalos, diversinės operacijos. Be to, partizanai suprato, kad vien ginklu laimėti nepavyks, todėl aktyviau imta leisti pogrindinė spauda. Joje buvo palaikoma laisvės viltis, žmonės raginti nepasiduoti, boikotuoti okupacinės valdžios sprendimus (20.11 pav.) ir toliau remti laisvės kovą.
Didelę žalą partizanų karui darė išdavikai, su sovietais kolaboruojantys gyventojai, tad prasidėjo kova ir su jais. Buvo didinamas konspiracijos lygis, keičiami slapyvardžiai, slapstymosi vietos, ryšininkai, nes sovietų saugumui vis dažniau pavykdavo susekti partizanus arba į jų gretas infiltruoti agentų, o šie išduodavo informaciją. Svarbu paminėti, kad šiuo laikotarpiu nusistovėjo partizanų administracinis susiskirstymas, pagrindiniu vienetu tapo apygarda, ji buvo skaidoma į rinktines (20.12 pav.).
Trečiame, paskutiniame, etape 1948–1953 m. partizanų kova buvo gerokai išblėsusi, tačiau pagaliau pavyko suvienyti visos Lietuvos partizanų junginius į bendrą karinę ir politinę vadovybę. Įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, aukščiausiais partizanų valstybės vadais tapo J. Žemaitis-Vytautas ir A. Ramanauskas-Vanagas. Šie idealistai buvo pasiryžę kovoti iki galo ir siekė, kad visi partizanai būtų atsidavę šiai kovai: laikytųsi bendrų elgesio taisyklių, nustatytų karinių reikalavimų.
1951 m. J. Žemaitis sunkiai susirgo ir buvo iš dalies paralyžiuotas, todėl nuo 1952 m. pradžios LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas perdavė A. Ramanauskui-Vanagui. Vis dėlto J. Žemaitis, net sunkiai sirgdamas, nepasitraukė iš kovos. 1953 m. jis buvo suimtas bunkeryje ir nuskraidintas į Mãskvą. Ten, kaip manoma, buvo tardomas SSRS aukštas pareigas einančių asmenų. Tai rodo partizanų karo pripažinimą. Partizanų vadas buvo nuteistas mirties bausme, ji įvykdyta Maskvoje.
A. Ramanausko-Vanago ryšiai su daugeliu partizanų vadų nutrūko 1952 metais. Jis su šeima ėmė slapstytis ir rašė partizanų karo prisiminimus. 1956 m. buvo suimtas, žiauriai kankintas ir sušaudytas Vilniuje. Nelikus pagrindinių vadų, partizanų karas išsikvėpė, liko veikti tik pavieniai partizanai.
Per paskutinį etapą partizanai daugiausia dėmesio skyrė neginkluotai kovai: rengė ir platino spaudą, atsišaukimus. Veikta grupėmis po keletą asmenų, kartais ir po vieną, tik retsykiais užmezgant ryšius su kitais kovotojais. Atėjo skaudus suvokimas, kad nepavyks nugalėti SSRS, todėl vengta priimti naujus partizanus, tai laikyta tik kraštutine priemone (jei asmuo nebegalėjo gyventi teisėtai). Po truputį imta rengtis kitam pasipriešinimo etapui – neginkluotai kovai.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris partizaninės kovos taktikos ypatybes.
- Paaiškinkite, kodėl partizanai atsisakė minties stoti į atvirą kovą su sovietais.
- Palyginkite tris partizanų karo etapus pagal šiuos kriterijus: padalinių dydis, gyvenimo sąlygos, kova su okupantais.
TYRINĖKITE!
1947 m. Marijámpolėje partizanai įvykdė operaciją, kuri vėliau gavo „Blynų baliaus“ pavadinimą. Pasidomėkite, kodėl operacija taip pavadinta, kuo ji buvo išskirtinė.
Karų pasekmės ir reikšmė
Kaip galime įvertinti Nepriklausomybės karą? Viena vertus, jis buvo pergalingas, nes pavyko ginklu apginti paskelbtą nepriklausomybę. Kita vertus, buvo prarastas pagrindinis Lietuvos miestas – sostinė Vilnius ir aplinkinės teritorijos. Per šį karą mūšio lauke žuvo 1 444 kariai, šauliai ir partizanai, bendras žuvusiųjų skaičius (įskaičiuojant mirusius nuo ligų ir sužeidimų) – 4 256 asmenys. Jaunai valstybei teko patirti ir nemažai ekonominių nuostolių, juk vykstant karui buvo sunku plėtoti pramonę, investuoti į žemės ūkį. Nepaisant to, svarbiausias pasiekimas – apginta nepriklausomybė. Sėkminga karo baigtis padėjo užsienio šalims suprasti, kad Lietuva nėra laikina valstybė, todėl paspartėjo jos pripažinimo procesas.
Partizanų karas taktikos požiūriu buvo pralaimėtas, žuvo apie 20 tūkst. partizanų, taigi, gerokai didesnis skaičius nei Nepriklausomybės kare (tiesa, ir karų trukmė visai kitokia). Sovietai siekė ne tik palaužti partizanus ir jų rėmėjus, bet ir ištrinti prisiminimus apie juos. Naikino ir nuo visuomenės slėpė partizanų palaidojimo vietas, per visą sovietinę okupaciją rašė knygas, kūrė propagandinius filmus, kuriuose šmeižė partizanus ir juos vaizdavo kaip banditus. Vis dėlto labai svarbu suvokti, kad partizanų karas pademonstravo visuomenės valią priešintis dar vienai sovietinei okupacijai, t. y. tam, ko 1940 m. birželį nepadarė politinė valdžia. Partizanai beveik ištisą dešimtmetį aktyviai priešinosi didžiulei totalitarinei valstybei ir taip paneigė mitą, esą Lietuva savo noru priklausė sovietų lageriui.
Baigiant būtina akcentuoti, kad abu aptarti karai yra svarbi XXI a. Lietuvos dalis. Tai byloja ne tik paminklai, atminimo lentos, gatvių, aikščių ar įstaigų pavadinimai. Kasmet organizuojami renginiai visuomenei aktualizuoja Nepriklausomybės ir partizanų karus. Be to, Lietuvos valdžia teisiškai yra pripažinusi svarbiausius partizanų priimtus dokumentus ir faktą, jog buvo sukurta partizanų valstybė, o jos ir visos kovojančios Lietuvos vadovas buvo J. Žemaitis-Vytautas.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Nepriklausomybės karo rezultatą.
- Apibūdinkite partizanų karo rezultatą.
- Kaip manote, kuris karas – Nepriklausomybės ar partizanų – šių dienų Lietuvoje yra labiau prisimenamas ir aktualizuojamas? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Nustatykite po vieną arčiausiai jūsų gyvenamosios vietos esantį Nepriklausomybės ir partizanų karų įamžinimo objektą. Parenkite pristatymą apie abu objektus, turėdami galimybę aplankykite šias vietas.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Istorikas Tomas Balkelis apie pasirinkimą tarnauti Lietuvos kariuomenėje
Greitai tapo akivaizdu, kad savanorių tiesiog nepakanka norint atremti puolančią Raudonąją armiją, kuri į Lietuvą pasiuntė apie 20 000 karių. <…>
1919 m. Lietuvos vyriausybė, pritrūkusi įvairių karo specialistų ir kareivių, iš viso paskelbė net šešias karines mobilizacijas. Balandžio 4 d. buvo paskelbtas medikų šaukimas, o gegužės 26 d. – vadinamasis inteligentų šaukimas, mobilizavęs vyresnius gimnazistus ir studentus. Kariuomenės gretas papildė 35 gydytojai, o gegužę ir 707 kareiviai. Tad gegužę Lietuvos kariuomenė, pasipildžiusi naujais šauktiniais, išaugo iki daugiau nei 10 000 vyrų. Vis dėlto stulbinantys bendrieji tarnauti Lietuvos kariuomenėje vengusiųjų skaičiai (vasarį – 27,6 proc., spalį – 26,3 proc.) aiškiai parodė, jog beveik trečdalis šauktinių nenorėjo ginti naujos valstybės. Vengdami bausmės jie bėgdavo į Vokietiją, Lénkiją ir Klaipėdos kraštą, iš kurių nebuvo grąžinami. Atsisakymo tarnauti motyvai buvo įvairūs: nenoras palikti gimtuosius namus, prastas armijos aprūpinimas, vis dar paplitusios fizinės bausmės joje ir bolševikų agitacijos poveikis arba politinės situacijos nestabilumas krašte. <…> Vadai dažnai sulaukdavo kareivių prašymų išleisti namo nuimti derliaus ir, jei neleisdavo, kariai tiesiog pabėgdavo. <…>
Tačiau dauguma šauktinių vis dėlto atvyko į kariuomenę, ir ji greitai tapo pagrindiniu valstybės kūrimo ir patriotinio švietimo įrankiu. <…> Kareivių kovinė dvasia išaugo 1919 m. vasario pradžioje, po pirmųjų bendrų lietuvių ir vokiečių pergalių prieš puolančią Raudonąją armiją prie Jiẽzno, Alytaus bei Kėdainių ir Šėtos. Ji dar labiau sustiprėjo 1919 m. birželio 20 d. vyriausybei pažadėjus, kad visi kareiviai ir jų šeimų nariai bus aprūpinti žeme.
Tomas Balkelis, Lemtingi metai. Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas, Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 140–142.
Klausimai ir užduotys
- Kokia problema aptariama šaltinyje?
- Įvardykite du būdus, kuriais buvo formuojama Lietuvos kariuomenė. Kuris iš jų leido pritraukti daugiau karių? Paaiškinkite, kodėl.
- Kodėl kariuomenei reikėjo ne tik paprastų kareivių, bet ir išsilavinusių asmenų (inteligentų)?
- Nurodykite šaltinyje minimas priežastis, kodėl dalis Lietuvos gyventojų nenorėjo tarnauti kariuomenėje. Kaip manote, kuri iš jų buvo esminė? Argumentuokite.
- Nurodykite du motyvus, kodėl 1919 m. pirmoje pusėje išaugo kareivių kovinė dvasia.
- Pasvarstykite, kaip šaltinyje pateikta informacija yra susijusi su padėtimi Ukrainoje, kai šią šalį užpuolė Rusija.
B šaltinis Istorikė Dalia Kuodytė apie partizaninio karo priežastis
Nagrinėdami ginkluoto pasipriešinimo priežastis bei motyvaciją išeities tašku turime laikyti mintį, kad nebuvo valstybės, vieningos karinės ir politinės vadovybės, kuri skelbtų mobilizaciją ar pan. Taigi lemiama jėga tapo asmens apsisprendimas <…>. Apsisprendimą lėmusios priežastys buvo kelios: „1) pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis, 2) nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais, 3) Vakarų intervencijos viltis ir 4) patriotizmas“. Tapimą partizanu dažniausiai lemdavo ne viena, bet kelios priežastys, o keičiantis padėčiai krašte, okupanto ir pačių partizanų taktikai, vienos priežastys silpnėjo, kitos atitinkamai stiprėjo.
Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 316.
C šaltinis Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie apsisprendimą tapti partizanu
Visose miesto gatvėse didesni privačių namų rūsiai taip pat buvo paversti kalėjimais. Maisto kaliniams perdavimo dienomis prie rūsių nutįsdavo moterų ir senių eilės: iš to galėjai spręsti, kiek maždaug kalinių ten sugrūsta. Naktimis vykdavo tardymai, naktimis kalinius kažkur išgabendavo. Dienomis ir naktimis kaimuose šėlo MVD (Vidaus reikalų ministerijos) būriai. Daug kartų mačiau, kaip MVD būrio ir istrebitelių apsupti, vielomis už nugaros surištom rankom vyrai gatve buvo varomi prie rūsių. <…>
Pirmos bolševikinės okupacijos metu tarnavau kariuomenėje (nuo 1939 m. liepos iki 1940 m. spalio), o vėliau mokytojavau Léipalingio valsčiaus užkampyje, todėl ne tiek daug susidūriau akis į akį su komunizmu. Tačiau jau ir tuomet suvokiau, kad tai didžiulė nelaimė mūsų Tėvynei, ir išsilaisvinimo iš bolševikinės okupacijos dienomis vadovavau partizanų būriui Drùskininkų apylinkėse ir miestelyje. Dabar, kai tiesiogiai patyriau, ką okupantas daro miestuose ir kaimuose, kai pamačiau nekaltų lietuvių kraują ir kančias, tapau mirtinu komunizmo priešu ir priešu visų tų, kurie, kad ir gavę puikią pamoką pirmos bolševikinės okupacijos metu, vėl perėjo į tautos išgamų eiles.
Okupantui ne taip puikiai sekėsi, kaip buvo skelbiama susirinkimuose ir mitinguose. Gaivališkai kilęs lietuvių priešinimasis rodė, kad lietuvių tauta neis klusniai kaip avelė, varoma į pražūtį.
Atsitiko taip, kad vieną rytą, eidamas į Mokytojų seminariją, pamačiau būrelį seminaristų, kurie skaitė kažkokį lapelį, prilipintą ant prie pat šaligatvio buvusios aukštos lentinės tvoros. Stabtelėjęs ir aš perskaičiau tą lapelį. Tai buvo rotatoriumi spausdintas atsišaukimas, kuriame lietuviai raginami nenusiminti, nepasiduoti priespaudai ir kovoti su okupantais. Labiausiai man įstrigo žodžiai: „...tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę.“ Parašas – Lietuvos partizanai.
Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad už mūsų, persirengęs civiliniais drabužiais, stovi MGB viršininko pavaduotojas Kerberis. Jis prasibrovęs nuplėšė lapelį. Mes, išnaudodami akimirką, nuskubėjome į seminarijos patalpas. Visą dieną gyvenau giliu įspūdžiu, kurį man padarė atsišaukimo turinys. Tai turėjo reikšmės mano tolesniam apsisprendimui – aš nutariau nelikti pasyviu stebėtoju to, kas vyksta.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Daugel krito sūnų... Partizanų gretose, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 2007, p. 40–41.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl, anot B šaltinio autorės, nebuvo galimybės Lietuvoje skelbti mobilizacijos? Paaiškinkite, kodėl vykstant karui reikalingas šis procesas.
- Nurodykite B šaltinyje minimas partizanų karo priežastis. Kaip manote, kuri iš jų buvo svarbiausia? Atsakymą argumentuokite.
- Kokia buvo A. Ramanausko profesija?
- Remdamiesi C šaltiniu pasakykite, kokios priežastys paskatino A. Ramanauską tapti partizanu.
- Nurodykite C šaltinyje aprašytas sovietų represijas, taikytas Lietuvos gyventojams.
- Pasakykite C šaltinyje minimą partizanų neginkluotos kovos priemonę. Kaip manote, ar ji buvo efektyvi? Argumentuokite.
- Remdamiesi pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, įvertinkite Lietuvos visuomenės įsitraukimą į partizanų karą ir kovą su okupantais.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Nepriklausomybės ir partizanų karai yra susiję su Lietuvos valstybingumu. Palyginkite šių karų reikšmę Lietuvos valstybingumui“.
Sąvokos
Bermontininkai – iš vokiečių savanorių ir rusų karo belaisvių sudaryta karinė formuotė, kurios pavadinimas kilo nuo vieno iš jos vadų P. Bermonto-Avalovo asmenvardžio.
Bolševikai – Sovietų Rusijos kariai, 1918–1920 m. puolę Lietuvą ir kitas aplinkines teritorijas.
Demarkãcijos linija – per paliaubas tarp dviejų kovojančių pusių nustatyta riba.
NKVD – Vidaus reikalų liaudies komisariatas. Tai buvo SSRS represijų vykdymo institucija, galėjusi naudoti jėgą prieš gyventojus. Lietuvoje jos užduotis buvo kovoti su partizanais ir jų rėmėjais.
Partizãninis kãras – karo pobūdis, kai nereguliarios, dažniausiai iš vietos gyventojų sudarytos pajėgos veikia priešo užimtoje teritorijoje. Partizanų taktinis tikslas – ne atvirai kovoti, o pasinaudojant vietovės ypatybėmis, vietos gyventojų palaikymu, priešą įvilioti į pasalas, vykdyti diversines operacijas.
Partizãnų rėmėjas – asmuo, kuris padeda partizanams pastoge, informacija, maistu, avalyne, apranga ir panašiai.
Stribas – asmuo, priklausęs ginkluotiems liaudies gynėjų būriams, kurie buvo suformuoti antrosios sovietinės okupacijos pradžioje. Jų užduotis buvo padėti sovietams kovoti su partizanais, taip parodant, kad Lietuvos žmonės jų nepalaiko. Ilgainiui šis žodis tapo bendrinis, skirtas apibūdinti visiems prieš Lietuvą kovojantiems asmenims.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"