Temos reikšmingumas
- Dažnai galime išgirsti sakant, kad Vakarų visuomenė yra sekuliari, vadinasi, viešasis visuomenės gyvenimas ir valstybės funkcionavimas yra atskirti, atsieti nuo religijos. Kartu tai reiškia, kad tiesioginė religijos, Bažnyčios, jos teigiamų vertybių ir mokymo įtaka visuomenei yra itin menka. Tačiau sekuliarizacija – visuomenės pasaulietiškėjimas ir Bažnyčios įtakos mažėjimas – buvo ilgas ir laipsniškas procesas.
- Šiandien mokslas yra ta sritis, kuria matuojame dalykų vertę ir teiginių patikimumą. Dažnai svarstome, ar tam tikras teiginys yra pagrįstas mokslu ir faktais. Nuo XVI–XVII a. Katalikų bažnyčiai darėsi vis sudėtingiau varžytis su mokslo atradimais ir moksliniais teiginiais, prieštaraujančiais kai kurioms Šventojo Rašto mintims. XVI–XVII a. tai buvo heliocentrinė dangaus kūnų teorija. XIX a. prisidėjo dar viena didžioji teorija – evoliucionizmas.
- Idėjos yra galinga jėga. Jų randasi reaguojant į vykstančius įvykius ir procesus. Jos sklinda ir prigyja, galiausiai daro įtaką tikrovei – valstybės raidai ir visuomenės gyvenimui. XVIII a. Europoje, ypač Prancūzijoje, sparčiai plito laisvamaniškos, autoritetų, sustabarėjusių tiesų ir tradicijų nepripažįstančios idėjos, kritikuojančios dominuojančią religiją ir Bažnyčios padėtį. O XIX a. mokslo atradimai ir naujos teorijos keitė senąjį pasaulio įsivaizdavimą.
Apšvieta: laisvamaniškas protas ir Bažnyčios kritika
XVI a. paplitusios protestantiškosios reformacijos idėjos rimtai supurtė Katalikų bažnyčią. Nors anuomet Katalikų bažnyčiai pavyko išsaugoti savo įtaką didelėje Europos dalyje, nuo XVI–XVII a. protestantai (evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai ir anglikonai) sudarė nemenką žemyno gyventojų dalį. Tai reiškė, kad viena šalia kitos gyveno gana artimos katalikybė ir protestantizmas. Protestantiškuose kraštuose (pvz., Ánglijoje) būta mažesnės mokslo ir filosofinės minties kontrolės, egzistavo kritiškesnis santykis su autoritetais, senomis tiesomis ir tradicijomis. Kitaip tariant, protestantiškuose kraštuose būta daugiau galimybių rastis naujoms idėjoms, visuomenės, joje vykstančių procesų ir paplitusių reiškinių kritikai, o katalikiškuose kraštuose vyravo konservatyvesnis požiūris, griežtesni hierarchiniai ryšiai, didesnė pagarba autoritetui ir seniai įsitvirtinusioms abejotinoms mokslo tiesoms. Tačiau šios visuomenės nebuvo uždaros. Mokslo ir rašto žmonės bendravo gyvai ir laiškais, pasaulyje sklido tekstai bei idėjos.
XVII a. pabaigoje Europoje, ypač protestantiškuose kraštuose (Anglijoje, šiaurinėse Šventosios Ròmos imperijos žemėse), radosi vis daugiau idėjų, kritikuojančių religinę netoleranciją, sustabarėjusią visuomenės sąrangą, visuomenėje paplitusius prietarus (tikėjimą stebuklais) ir, žinoma, Bažnyčios įtaką. Jums jau neblogai pažįstamas Džonas Lokas (John Locke) teigė, kad valstybė ir Bažnyčia, religiniai dalykai turi būti atskirti. Pasak šio anglų filosofo, tik atskyrus pasaulietinius ir religinius dalykus įmanoma religijos laisvė, nes valstybė negalėtų įstatymiškai kontroliuoti, riboti asmens religinių įsitikinimų, laisvės juos reikšti ir praktikuoti. Kartu Bažnyčia negalėtų kištis į pasaulietinius, su religija nesusijusius reikalus.
XVIII a. šios kritiškos idėjos nauja jėga išsiveržė Prancūzijos karalystėje, kurioje dar XVI a. įsiplieskė religinė katalikų ir hugenotų nesantaika. Galiausiai čia nugalėjo katalikybė, Prancūzijà liko katalikiška, bet joje bent jau formaliai kuriam laikui buvo įtvirtinta religijos laisvė. Tai buvo Europos šalis, kurioje monarchas pasižymėjo išskirtinai didelėmis galiomis (absoliutinė monarchija), o jo neginčijamą statusą valstybėje ir neatskaitingumą visuomenei įtvirtino Katalikų bažnyčios parama. Savo ruožtu monarchas gynė ir saugojo privilegijuotą Katalikų bažnyčios statusą valstybėje ir visuomenėje. Aukšti dvasininkai turėjo didelę įtaką priimant sprendimus ir valdant valstybę.
Tokios situacijos valstybėje ir visuomenėje ydingumą ilgainiui pradėjo kritikuoti Dž. Loko idėjų paveikti prancūzų mokslininkai, rašytojai ir net dalis katalikų dvasininkų. Šią kritiką reiškė ne pavieniai asmenys, idėjos cirkuliavo ir sklido iš kartos į kartą, todėl visa tai išvirto į intelektualinį judėjimą, į ištisą racionalumą ir žmogaus protą aukštinančią epochą – Apšvietą.
Apšvietos veikėjų ir mąstytojų kritika bei siūlomos idėjos, kaip spręsti per šimtmečius susiklosčiusią situaciją, buvo visapusiškos ir kompleksiškos. Jų reiškiama kritika apėmė beveik visas visuomenės ir valstybės gyvenimo sritis: nuo valstybės valdymo santvarkos pertvarkos (valdžių atskyrimo principo) iki valstybės ir religijos atskyrimo, t. y. Bažnyčios įtakos visuomenės gyvenime apribojimo. Nepamirškime, kad tuo metu Katalikų bažnyčios mokymas apėmė beveik visą visuomenės ir valstybės gyvenimą: meną, mokslą, kasdienybę. Apskritai galėtume sakyti, kad iš esmės Apšvietos veikėjų idėjos buvo nukreiptos ne tiek prieš patį tikėjimą, kiek prieš Katalikų bažnyčią ir jos dvasininkus, manipuliuojančius privilegijuota padėtimi.
Apšvietos veikėjai ir mąstytojai – rašytojai, mokslininkai ir filosofai – buvo laisvamaniai, t. y. nepripažino nusistovėjusių abejotinų tiesų ir tradicijų, atmetė visuomenėje paplitusius prietarus (tikėjimą stebuklais), reikalavo reformuoti sustabarėjusią socialinę ir politinę santvarką, kritikavo privilegijuotą Katalikų bažnyčios padėtį valstybėje ir milžinišką įtaką visuomenei (A šaltinis). Kitaip tariant, laisvamanýbė, kaip kritiškas požiūris į prietarus, dogmomis tapusias tiesas ir Bažnyčios bei dvasininkų veiklos kritika, buvo persmelkusi visą Apšvietą ir jos svarbiausius veikėjus.
Tokių prancūzų švietėjų kaip Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau), Voltero (Voltaire), Šarlio Lui de Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu), Deni Didro (Denis Diderot), kėlusių apsišvietusio proto ir kritinio požiūrio į abejotinos vertės tradicijas, iš žmogaus tamsumo kylančius prietarus ir Katalikų bažnyčios skelbiamas tiesas bei manipuliacijas, raštai ir kūriniai buvo įtraukti į Katalikų bažnyčios Draudžiamųjų knygų sąrašą. Apšvietos veikėjų nuo XVIII a. vidurio leista fundamentali „Enciklopedija“ išreiškė ir simbolizavo esmines šios epochos vertybes bei siekius: žinių vertę, racionalaus mąstymo ir kritinio požiūrio svarbą visuomenės ir žmogaus gyvenime (28.1 pav.).
XVIII a. pabaigoje dešimtmečiais besikaupusias socialines ir ekonomines problemas, apie kurias visą amžių nepailstamai kalbėjo Apšvietos veikėjai, vainikavo Prancūzijos revoliucija (1789–1799). Savo ruožtu Apšvietos veikėjų ir mąstytojų idėjos, nukreiptos į socialinės santvarkos, o kartu ir privilegijuotos Katalikų bažnyčios vietą valstybėje bei visuomenėje kritiką, siekį keisti per šimtmečius susiklosčiusią situaciją, per Prancūzijos revoliuciją plačiosiose visuomenės masėse paskatino antiklerikalines (lot. clericus – dvasininkas), antibažnytines nuotaikas. Todėl pirmaisiais 1789 m. sušaukto Nacionalinio konstitucinio susirinkimo sprendimais siekta atskirti valstybę ir religiją, taigi, riboti Katalikų bažnyčios įtaką pasaulietiniams reikalams. Buvo žengtas esminis žingsnis, apie kurį jau seniau kalbėjo Apšvietos veikėjai. 1789 m. priimtos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 10 straipsnis skambėjo taip: „niekas neturi būti persekiojamas dėl savo nuomonės, religinių įsitikinimų tol, kol jų raiška nedrumsčia įstatymo nustatytos viešosios tvarkos“ (28.2 pav.).
Po trejų metų žengtas dar vienas žingsnis – atskirta civilinė ir bažnytinė santuokos. Tai keitė nuo XIII a. įsitvirtinusią sampratą, kad teisėta laikoma tik dvasininko palaiminta santuoka. Taigi, santuoka tapo civiliniu, valstybės reikalu. Tai buvo svarbūs momentai, liudijantys institucinę valstybės, visuomenės sekuliarizãciją – valstybės ir religijos sričių atskyrimą, Bažnyčios įtakos visuomenėje mažėjimą. Ilgainiui ši valstybės ir religijos skirtis bus įtvirtinta modernių valstybių konstitucijose.
Kiti vienalaikiai ir vėlesni revoliucinių metų įvykiai mažai ką turėjo bendro su sekuliarizacija, juos greičiau reikėtų laikyti atvirai antibažnytiniais veiksmais. Jau 1789 m. lapkritį Nacionalinis konstitucinis susirinkimas balsų dauguma priėmė sprendimą konfiskuoti (nacionalizuoti) Katalikų bažnyčios turtą, jį išparduoti ir taip padengti valstybės skolas. Dėl bažnytinio turto nusavinimo ir tuo pačiu metu siautusio revoliucinio chaoso Prancūzijoje buvo išplėšta ir suniokota daugybė bažnyčių bei vienuolynų, daug juose sukaupto turto ir archyvų (28.3 ir 28.4 pav.). Šie įvykiai netruko išvirsti į atvirą katalikų dvasininkų ir vienuolių persekiojimą. Visa tai, galima sakyti, atspindėjo visuomenės pyktį, atvirą antibažnytiškumą, o ne sekuliarizacijos pasekmes. Šiuose įvykiuose dalyvavo vargingiausi visuomenės sluoksniai, vadinamieji sankiulotai. Jie naudojo prievartą, plėšė ir niokojo bažnytinį turtą. Žinoma, visus šiuos veiksmus pasmerkė Romos popiežius, tačiau tai turėjo mažai reikšmės.
Antibažnytinės psichozės viršūnė buvo pasiekta 1793–1794 m., įsigalėjus jakobinų diktatūrai. Tuo pasirūpino šios politinės grupuotės lyderis teisininkas ir advokatas, radikalusis antimonarchistas, aršus Prancūzijos respublikinės santvarkos ideologas ir gynėjas Maksimiljenas Robespjeras (Maximilien Robespierre, 1758–1794, 28.5 pav.). Jis siekė bet kokia kaina nutraukti visus Prancūzijos ryšius su monarchine ir katalikiška praeitimi.
M. Robespjeras nebuvo ateistas, neigiantis Dievo egzistavimą. Jis tikėjo, kad Dievas egzistuoja, tačiau nepripažino nei Katalikų bažnyčios, nei jokio kito autoriteto, todėl buvo bekompromisis Katalikų bažnyčios priešininkas ir ją siejo su ydinga Prancūzijos socialine bei politine sąranga. Todėl M. Robespjeras siekė ne tik naujos politinės santvarkos, Prancūzijos kaip respublikos, bet ir absoliučiai naujos visuomenės su šiandien keistai galinčia atrodyti pasaulietine religija. Būtent jo iniciatyva ir pastangomis Prancūzijos respublikoje labai trumpai buvo teisiškai įtvirtintas Aukščiausiosios būtybės kultas (28.6 ir 28.7 pav.). Kulto turinys buvo neaiškus. Ši būtybė tarsi turėjo tapti proto ir visuomenės, tautos politinės galios garbinimo kultu. Šis keistas darinys turėjo suburti visuomenę, kuri švęstų per revoliuciją pradėjusias formuotis šventes ir primintų, kad suverenitetas priklauso visuomenei, kad visuomenė yra savos valstybės šeimininkė (B šaltinis).
Aukščiausiosios būtybės kulto įsteigimas liudijo, kaip, pradėjus griauti per šimtmečius susiformavusią krikščioniškąją tradiciją ir netobulą Katalikų bažnyčios organizaciją, šalyje buvo norima visa tai pakeisti pasaulietinės religijos, garbinančios žmogaus protą ir tautos galias, pakaitalu. Nors Aukščiausiosios būtybės kultas nesulaukė didelio palaikymo, o mirties bausmę paskyrus didžiausiam jo šalininkui M. Robespjerui netgi tapo marginaliu tikėjimu, vis dėlto tai iškalbingas antikrikščioniškos ir antibažnytinės XVIII a. pabaigos Prancūzijos socialinės atmosferos epizodas.
Aukščiausiosios būtybės kultas egzistavo kelerius metus, bet XIX a. pradžioje, kai Napoleonas Bonapartas su Šventuoju Sostu, Romos popiežiumi sudarė konkordatą, buvo uždraustas. Šios sutarties rezultatas: Prancūzijoje buvo įtvirtinta tikėjimo laisvė, o Katalikų bažnyčia galėjo veikti toliau. Valdant Napoleonui Bonapartui represijos prieš Katalikų bažnyčią liovėsi, o turtas, kiek tai buvo įmanoma po revoliucinių įvykių, iš dalies buvo grąžintas. Tačiau Katalikų bažnyčia Prancūzijoje prarado ligtolinę įtaką, sekuliarizacijos procesas jau buvo negrįžtamas.
Klausimai ir užduotys
- Kelintame amžiuje ir kurioje valstybėje prasidėjo Apšvietos epocha? Kaip manote, kodėl ji taip pavadinta?
- Kuo požiūris į mokslą protestantiškuose kraštuose skyrėsi nuo požiūrio katalikiškuose?
- Kaip manote, kodėl didelė dalis Apšvietos epochos mąstytojų buvo laisvamaniai?
- Kodėl Katalikų bažnyčia dalies švietėjų darbus buvo įtraukusi į Draudžiamųjų knygų sąrašą?
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite teiginį: „Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais buvo svarbios Apšvietos epochos idėjos.“
- Apibūdinkite jakobinų santykį su religija.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kokie lietuvių autorių kūriniai buvo įtraukti į Katalikų bažnyčios Draudžiamųjų knygų sąrašą. Kelintais metais šis sąrašas panaikintas?
Mokslas koreguoja biblinį pasaulėvaizdį
Apšvietos idėjos, nors ir ne tokiais radikaliais pavidalais kaip Prancūzijoje, paplito visoje Europoje. Visuomenės sekuliarizacija buvo ilgalaikis ir laipsniškas procesas. Europoje jis vyko beveik nepastebimai. Žinoma, pirmiausia reiškėsi tarp miesto gyventojų, pasiturinčių ir išsilavinusių žmonių. Tokie žmonės skaitė, bendravo, keliavo, studijavo. Įvairialypės informacijos prieinamumas sudarė sąlygas žmonėms kritiškai ir racionaliai svarstyti, lyginti skirtingus teiginius bei nuomones. Dalis tokių žmonių ne tik išbandė ir diegė naujoves, bet ir patys buvo jų pradininkai, atradimų autoriai. Mokslas buvo ta sritis, kurioje praplėstos žinojimo ribos susidurdavo su dažnai nelanksčiomis krikščioniškojo tikėjimo ir Bažnyčios mokymo tiesomis, kurių pagrindas, kaip žinome, buvo Šventasis Raštas.
Prisiminkime: XVI–XVII a. heliocentrinės pasaulio sistemos pagrindimas buvo pirmas didysis mokslinis atradimas, kuris sugriovė biblinį pasaulėvaizdį. Deja, katalikų dvasininkas M. Kopernikas nespėjo pasidžiaugti savo atradimu, kad būtent Saulė yra tas centras, aplink kurį, sukdamasi aplink savo ašį, juda Žemė ir kitos planetos, nes prieš pat pasirodant knygai „Apie dangaus sferų sukimąsi“ iškeliavo į geresnį pasaulį, kuriuo visada tikėjo (28.8 pav.). M. Koperniko revoliucinį atradimą eksperimentiškai patvirtinęs ir matematiškai įrodęs G. Galilėjus buvo kaltinamas erezija, verčiamas išsižadėti savo tyrimų, skaičiavimų, jais pagrįstų teiginių ir priverstas likusį gyvenimą nugyventi namų arešto sąlygomis. Tačiau nesuklyskime: atradimai nesumažino šių didžiųjų mokslininkų tikėjimo Dievu.
Dviem amžiais vėliau daug kas pasikeitė. XIX a. Katalikų bažnyčia nebeturėjo tokios galios ir įtakos kaip prieš kelis šimtmečius, nebedisponavo tiesos monopoliu. Būtent šio amžiaus viduryje Anglijoje buvo padarytas milžiniškas mokslinis atradimas, tiksliau, juodu ant balto pateikta nauja mokslinė teorija, paaiškinanti gyvybės, jos formų ir gyvūnų rūšių atsiradimą bei kaitą.
Šį išskirtinės reikšmės mokslinį įvykį, kuris sugriovė senąjį biblinį pasaulėvaizdį, įgalino anglų gamtininko ir įvairiapusio gamtamokslininko Čarlzo Darvino (Charles Darwin, 1809–1882, 28.9 pav.) tyrinėjimai ir mokslinė veikla. Č. Darvinas studijavo Edinburgo bei Kembridžo universitetuose mediciną ir gamtos mokslus. Studijų metais jis susidomėjo zoologija ir pradėjo savo pirmuosius jūrų gyvūnijos tyrinėjimus. Susižavėjęs perskaitytais kelionių ir ekspedicijų pasakojimais, kurie tais laikais buvo gausiai leidžiami, 1831-aisiais, būdamas 22 metų, išvyko į ekspediciją aplink pasaulį (ši ekspedicija truko penkerius metus). Per ją ypač Pietų Amerikoje Č. Darvinas atrado ir surinko daugybę fosilijų (suakmenėjusių, suanglėjusių arba sušalusių gyvūnų ar augalų liekanų) bei gyvūnų kaulų (28.10 pav.). Šie radiniai bylojo akivaizdžią tiesą, kad visa tai – nebeegzistuojančios gyvybės formos ir gyvūnų rūšys. Kartu Č. Darvinas atkreipė dėmesį, kad skirtingose salose tos pačios rūšies paukščiai (strazdai) skiriasi. Kaip vėliau paaiškės, jų skirtumus nulėmė prisitaikymas prie gyvenamosios aplinkos sąlygų. Visi mokslininko atradimai bylojo, kad gamtos pasaulis, organinė gyvybė, įvairiausios gyvūnų rūšys nuolat kinta.
Grįžęs į Ángliją, Č. Darvinas parengė spaudai didelės apimties ekspedicijos užrašus su gausiomis savo radinių ir atradimų iliustracijomis, dėl to sulaukė mokslininkų ir visuomenės pripažinimo bei šlovės. Tačiau šis ekspedicijos pagrindu parengtas tekstas toli gražu nebuvo nuosekli ir sistemiška teorija, labiau egzotiškų įdomybių rinkinys. Moksliškai tai nebuvo revoliucinga, todėl negalėjo iš pagrindų pakeisti susiformavusios pasaulėžiūros.
Teorijai išplėtoti Č. Darvinui prireikė daugiau nei dvidešimties metų. Tiek laiko jis užtruko ne tik dėl to, kad bet kokia visa apimanti teorija yra sudėtingas ir ilgalaikis intelekto bei vaizduotės darbas. Tam įtakos turėjo ir to meto socialinės aplinkybės: Č. Darvinas gyveno konservatyvioje Viktorijos epochos Ánglijos visuomenėje ir puikiai tai suvokė. Šioje visuomenėje teorija, kuri jau metai iš metų sukosi mokslininko galvoje ir įgydavo vis aiškesnių patvirtinimų, dėl savo revoliucingumo turėjo sukrėsti religinėmis tiesomis, Šventuoju Raštu pagrįstą pasaulio vaizdinį. Kaip mokslininkas Č. Darvinas galėjo daug ką prarasti ar net būti pasmerktas.
Remiantis vienu pasakojimu, Č. Darvinas vienam savo kolegų prasitarė, kad jei kitiems būtų atskleidęs ir paviešinęs teoriją, kurią metų metus nešiojosi galvoje, tai būtų prilygę prisipažinimui nužudžius žmogų. Galiausiai ilgamečiai mokslininko tyrinėjimai ir idėjos, užgimusios per jau minėtą ekspediciją, šeštojo dešimtmečio pabaigoje virto kūnu: 1859 m. pasirodė Č. Darvino knyga „Rūšių atsiradimas“, kurioje jis išdėstė savo didžiąją teoriją (28.11 pav.). Kokia tai buvo teorija? Kuo ji ypatinga? Ką ji keitė? Koks buvo šios mokslinės teorijos santykis su krikščioniškuoju tikėjimu?
Ši didelės apimties knyga buvo bandymas parodyti, kad iki tol tarp daugelio gamtos tyrinėtojų ir visuomenėje paplitusi samprata, esą visi gyvi organizmai ir gyvūnų rūšys yra sukurtos atskirai viena nuo kitos ir nekinta, yra klaidinga. Č. Darvinas suformulavo šį šimtmečiais gyvavusį įsitikinimą ir neginčijamą tiesą paneigiančią teoriją. Vėliau ji buvo pakrikštyta evoliucionizmo vardu. Evoliucionizmas – tai organinio pasaulio vystymosi teorija, kuri paaiškina organizmų ir gyvybės formų atsiradimą, vystymąsi ir kaitą. Pasak evoliucionizmo, organinis pasaulis, įvairūs organizmai ir gyvūnų rūšys formuojasi, vystosi ir įgyja vis naujas, sudėtingesnes formas.
Pamatinis šios teorijos veiksnys (principas) – natūralioji atranka. Remiantis natūraliõsios atrankõs principu, galima paaiškinti, kodėl vieni gyvi organizmai, gyvūnų rūšys išgyvena, o kiti išnyksta. Išlikti ir toliau daugintis sugeba tik tos gyvybės rūšys, kurios geriausiai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos sąlygų ir perduoda genus kitoms rūšies kartoms. To rezultatas – natūraliosios atrankos sąlygomis susiformavę ir išryškėję skirtumai tarp gyvų organizmų ir gyvūnų rūšių. Kitaip tariant, egzistuojančios gyvų organizmų ir gyvūnų rūšys yra milijonus metų trukusio proceso, t. y. evoliucijos, rezultatas.
Taip iš knygos „Rūšių atsiradimas“ ir joje plėtojamos teorijos išplaukė, kad iki tol beveik nepajudinamas buvęs įsitikinimas, jog visos organinio pasaulio gyvybės rūšys – kiekviena atskirai – buvo sukurtos vienkartiniu dieviškuoju veiksmu, yra nepagrįstas (C šaltinis). Evoliucionizmo teorija ir svarbiausias šios teorijos natūraliosios atrankos veiksnys (principas) ginčijo tai, kas parašyta Šventojo Rašto Pradžios knygoje: kaip Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį ir visas gyvybės formas kiekvieną atskirai (28.12 pav.), tarp jų, žinoma, ir žmogų. Todėl Č. Darvino pasiūlytai gyvybės ir jos rūšių įvairovės formavimosi bei kaitos teorijai oponavo ne tik dalis mokslininkų. Konservatyviai nusiteikę Katalikų ir Anglikonų bažnyčių dvasininkai ir tikintieji priešinosi evoliucionizmo teorijai, nes ji teigė nuolatinę gyvybės formų, gyvūnų rūšių ir jų fizinių savybių kaitą.
Todėl, tik paplitus Č. Darvino idėjoms, kaip atsakas, tam tikra gynybinė reakcija ir priešprieša evoliucionizmui atsirado religiniais įsitikinimais pagrįsta samprata – kreacionizmas (lot. creatio – sukūrimas). Pradžioje ši samprata bekompromisiškai teigė, kad Dievas sukūrė visatą, pasaulį, visą gyvybę ir žmogų taip, kaip ir parašyta Šventojo Rašto Pradžios knygoje. Didelį nepasitenkinimą tarp konservatyvių tikinčiųjų tiek Katalikų, tiek Protestantų bažnyčiose sukėlė tai, kad, remiantis Č. Darvino teorija, žmogus yra viena gyvybės rūšių, taigi, pavaldus evoliucijai. Kitaip tariant, jis vystėsi ir tapo toks, koks yra, o ne buvo toks sukurtas. Po gero dešimtmečio Č. Darvinas apie žmogaus kaip rūšies raidą parašė atskirą knygą, tačiau ji pagrindinės evoliucionizmo teorijos idėjos – gyvų organizmų ir gyvūnų rūšių formavimosi, kaitos ir kovos už būvį, nuolatinės natūraliosios atrankos – jau nepakeitė.
Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Č. Darvinas ir kiti mokslininkai neigė Dievo veikimą sukuriant pasaulį ir visas gyvybės formas. Č. Darvinas manė, kad Dievas, sukurdamas pasaulį, veikė ne Šventajame Rašte aprašytu vienkartiniu būdu, bet per savo paties sukurtus dėsnius, kurie yra visõs gyvybės, viso organinio pasaulio atsiradimo ir jo nuolatinės kaitos sąlygos, tam tikros dieviškosios jėgos sukurtos gyvybės virsmo taisyklės. Taip pat nederėtų manyti, kad visi tikintieji pažodžiui suprato biblinį Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sukūrimą. Ilgainiui tarp krikščionių vis labiau plito evoliucinio kreacionizmo nuostata: Dievas veikė sukurdamas pasaulį, turėjo įtakos jam vystantis, keičiantis gyvosios ir negyvosios gamtos bei gyvybės formoms, tačiau šis veikimas buvo pagrįstas gamtos dėsniais ir plėtojosi milijonų metų trukmės evoliucijos procese. Taigi, laikui bėgant katalikiškas ir protestantiškas Bažnyčios mokymas turėjo priimti vienus ar kitus mokslo atradimus ir koreguoti savo tiesas. Ilgainiui Bažnyčia išmoko pripažinti, kad mokslo atradimus galima suderinti su jos mokymu, jie nebūtinai prieštarauja tikėjimui.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl G. Galilėjus buvo apkaltintas erezija?
- Paaiškinkite Č. Darvino sukurtos evoliucijos teorijos esmę.
- Kodėl krikščionybei buvo nepriimtina evoliucijos teorija?
- Apibūdinkite kreacionizmo sampratą.
- Ar galime teigti, kad visi mokslininkai XIX a. netikėjo Dievo ar dievų? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Parašykite 150–200 žodžių pastraipą, pasvarstydami apie religijos ir mokslo santykį. Ar religija ir mokslas dera tarpusavyje?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Štai kaip nuo XVIII a. vidurio leistos prancūziškosios „Enciklopedijos“ straipsnyje „Mąstymo laisvė“ apibūdinta tai, ką šiandien galima vadinti laisvamanybe
Tikroji mąstymo laisvė sergsti protą nuo prietarų ir išankstinių nusistatymų. Lydima šios išmintingosios Minervos, mąstymo laisvė pripažįsta tik tas tiesas, kurių priimtinumo laipsnis yra proporcingas jų patikimumo laipsniui. Ji tvirtai tiki tomis, kurios yra akivaizdžios; ji pripažįsta tas, kurios nėra tikimybės; ji yra užtikrinta dėl tų, dėl kurių savo tikėjimą išsaugo pusiausvyroje; tačiau, jei susiduria su kuo nors stulbinančiu, ji tampa ne tokia patikli; ji pradeda abejoti ir su nepasitikėjimu žvelgia į iliuzijos kerus. Trumpai tariant, mąstymo laisvė tik tada atsiveria tokiems stulbinamiems dalykams, kai yra patikimai apsisaugojusi nuo pernelyg greito polinkio šiais dalykais susižavėti. Svarbiausia, kad ji sutelkia visas jėgas prieš prietarus, kuriuos auklėjant nuo pat mūsų vaikystės įdiegė religijos pavidalu, nes tai yra tokie prietarai, iš kurių išsilaisviname sunkiausiai; dažnai netgi tada, kai esame nuo jų nutolę, visada lieka tam tikras jų pėdsakas...
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Encyclopédie, ou dictionnaire raisonne des sciences, des arts et des métiers..., t. IX, A Neufchastel: Chez Samuel Faulche & Compagnie, 1765, p. 472.
Klausimai ir užduotys
- Kokia, pasak šaltinio autoriaus, yra mąstymo laisvės nauda?
- Kokias tiesas pripažįsta mąstymo laisvė?
- Su kuo kovoja mąstymo laisvė?
- Kaip manote, kodėl XVIII a. viduryje „Enciklopedijoje“ pasirodė straipsnis šia tema?
- Pasvarstykite, ar šiais laikais yra pakitęs suvokimas apie mokslą ir mokslo patikimumą.
B šaltinis 1794 m. Maksimiljenas Robespjeras vienoje iš paskutinių savo kalbų taip išdėstė mintis, kurias galėtume vertinti kaip pasaulietinės religijos kūrimą
I. straipsnis. Prancūzų tauta pripažįsta Aukščiausiąją būtybę ir sielos nemirtingumą.
II. Ji pripažįsta, kad garbingas Aukščiausiosios būtybės kultas yra žmogaus pareiga.
III. Svarbiausios prancūzų tautos pareigos yra nekęsti blogo tikėjimo ir tironijos, bausti tironus ir išdavikus, padėti vargšams, užjausti silpnuosius, ginti engiamuosius, pagal savo išgales kitiems daryti gera ir būti visiems teisingai.
IV. Ji įsteigs šventes, kurios primins žmogui apie Dievybės apmąstymą ir apie savosios būties kilnumą.
V. Šios šventės bus pavadintos šlovingų mūsų Revoliucijos įvykių vardais, kurie žmogui yra patys vertingiausi ir naudingiausi, savo esme suteikę gerovę.
VI. Prancūzijos Respublika kiekvienais metais švęs šventes: 1789 m. liepos 14-ąją, 1792 m. rugpjūčio 10-ąją, 1793 m. sausio 21-ąją, 1793 m. gegužės 31-ąją.
VII. Prancūzijos Respublika <…> švęs šventes, išsidėsčiusias tokia tvarka: Aukščiausiosios Būtybės ir Gamtos šventę, Žmogaus šventę, prancūzų Tautos šventę, žmonijos Geradarių šventę, laisvės Kankinių šventę, Laisvės ir Lygybės šventę, Respublikos šventę, Pasaulio Laisvės šventę, Tėvynės meilės šventę...
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Robespierre Discours et Rapports à la Convention, Paris: Union Générale d’Éditions, 1965, p. 284–285.
Klausimai ir užduotys
- Ką, pasak šaltinio autoriaus, pripažįsta prancūzų tauta?
- Nurodykite šaltinyje minimas prancūzų pareigas.
- Apie kokias šventes rašoma šaltinyje? Kodėl jos buvo reikalingos?
- Kokią religiją išpažino šaltinio autorius? Pasiremkite bent viena šaltinio citata.
- Paaiškinkite, kaip šis šaltinis yra susijęs su religijos padėtimi XVIII amžiuje.
- Pasidomėkite, ar šių dienų Prancūzijoje vis dar švenčiamos šaltinyje išvardytos šventės.
C šaltinis Britų gamtamokslininkas Čarlzas Darvinas savo 1859 m. pasirodžiusioje knygoje „Rūšių atsiradimas“ apie Dievo veikimą sukuriant pasaulį, natūraliąją atranką ir rūšių įvairovę
Tas, kuris tiki vienas nuo kito nepriklausomais ir nesuskaičiuojamais [atskirų gyvūnų rūšių] sukūrimo veiksmais, gali teigti, kad kiekvienu iš šių atvejų Kūrėjas panorėjo, kad vienos rūšies būtybė užimtų kitos rūšies [būtybės] vietą. Tačiau man atrodo, kad toks teiginys tik dar kartą iškilmingai patvirtina [natūraliosios atrankos] faktą. Tas, kuris tiki kova už būvį ir natūraliosios atrankos principu, pripažins, kad kiekviena organinė būtybė nepaliaujamai siekia daugintis ir kad jei bet kuri būtybė bent kiek pakinta – arba savo ypatybėmis, arba sandara – ir taip įgyja pranašumą prieš kitus rūšies individus toje pačioje aplinkoje, ji užims tos rūšies vietą, nepaisant to, kokia tai būtų skirtinga vieta nuo gimtosios. Todėl jo nenustebins tai, kad su plėvėtomis pėdomis gali egzistuoti ir žąsys, ir fregatos, gyvenančios sausumoje ir retai nutūpiančios ant vandens; kad gali egzistuoti ilgapirštės griežlės, gyvenančios pievose, bet ne pelkėse; kad geniai gali gyventi tokiose vietose, kur sunkiai auga medžiai; kad gali egzistuoti nardantys strazdai ir nardantys plėviasparniai vabzdžiai bei audrapaukščiai, pasižymintys alkų savybėmis.
Iš anglų k. vertė V. Volungevičius, pagal Charles Darwin, The Origin of Species, New York: P. F. Collier & Son, 1909, p. 190.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, ką reiškia šaltinyje minimi kovos už būvį ir natūraliosios atrankos principai.
- Kas negali nustebinti žmogaus, tikinčio natūraliąja atranka?
- Kaip manote, ar šio šaltinio autorius buvo tikintis žmogus? Atsakydami pasiremkite šaltinio citata.
- Įvertinkite, kaip šis šaltinis atspindi krikščionybės situaciją XIX amžiuje.
Sąvokos
Evoliucionizmas (lot. evolvere – iš(si)vynioti, vystytis) – mokslinė organinio pasaulio raidos teorija, kuri paaiškina gyvų organizmų, gyvybės formų ir gyvūnų rūšių atsiradimą, raidą ir kaitą. Pasak šios teorijos, organinis pasaulis, visos gyvūnų rūšys nuolat kinta ir vystosi įgydamos vis sudėtingesnes formas. Ši raida pagrįsta natūraliąja atranka, per kurią įvairios gyvybės rūšys stengiasi prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, išlikti, daugintis ir perduoti savo genus. Evoliucionizmo teorijos autorius – anglų gamtininkas ir gamtamokslininkas Č. Darvinas.
Kreacionizmas (lot. creatio – sukūrimas) – religinė samprata, teigianti, kad Dievas sukūrė pasaulį, visą gyvūniją, žmogų ir visatą tiksliai taip, kaip aprašyta Šventojo Rašto Pradžios knygoje. XIX a. kreacionizmas atsirado kaip reakcija į evoliucionizmo teoriją, kuri teigia nuolatinę organinio pasaulio kaitą, nepertraukiamą gyvybės rūšių raidą prisitaikant prie aplinkos sąlygų.
Laisvamanýbė – etinė nuostata, kuri kritiškai priima tai, kas įprastai pripažįstama kaip neginčijama tiesa, įsitvirtinusios dogmos; nepaiso autoriteto, kritikuoja nusistovėjusias tradicijas, atmeta bet kokius prietarus, kritiškai vertina religijos dalykus. Laisvamaniai pagrindinėmis vertybėmis laiko logiką, racionalumą, faktus, mokslą.
Natūralióji atrankà – pagrindinis evoliucijos veiksnys (principas), kuriuo remiantis aiškinama, kaip vieni gyvi organizmai ar gyvūnų rūšys išgyvena ir dauginasi, o kiti išnyksta. Natūraliojoje atrankoje esminiai yra du gebėjimai: prisitaikymas prie gyvosios ir negyvosios aplinkos ir dauginimasis, palikuonių palikimas (reprodukcija). Taigi, išlieka ir savo genus perduoda tik tie gyvi organizmai ir gyvūnų rūšys, kurios geriausiai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos sąlygų ir per šį ilgą prisitaikymo procesą išvysto specifines fizines savybes bei įgūdžius.
Sekuliarizãcija (lot. saeculum – pasaulis) – laipsniškas procesas, kurio metu religija ir su jos mokymu susiję dalykai ilgainiui praranda įtaką visuomenėje bei valstybėje. Sekuliarizaciją galima suvokti dvejopai: kaip valstybės ir Bažnyčios (religijos) reikalų atskyrimą ir religijos (Bažnyčios) įtakos visuomenėje mažėjimą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"