Ieškome daiktų

Astrida Lindgren

PEPĖ DAIKTELIAUJA

– Ką dabar veiksim? – pasiteiravo Tomis.

– Nežinau, ką jūs ketinat veikti, – atsakė Pepė. – O man nėra kada tinginiauti. Mat aš esu daikteliautoja.

– Kas tu esi? – paklausė Anika.

– Daikteliautoja.

– Ką tai reiškia? – paklausė Tomis.

– Ką gi daugiau, aš ieškau daiktų! Pasaulis pilnas daiktų ir, suprantama, reikia, kad kas juos surastų. Kaip tik tokį darbą ir dirba daikteliautojai.

– Kokių daiktų? – paklausė Anika.

– O visokių visokiausių, – atsakė Pepė, – aukso luitų ir stručio plunksnų, nudvėsusių žiurkių ir ledinukų, ir dar mažyčių mažyčių veržlelių, ir šiaip ko nors.

Tomis ir Anika išpūtę akis spoksojo į Pepę. Žiūrėjo, kaip turi elgtis daikteliautojas. O Pepė nardė nuo vieno kelio pakraščio prie kito prisidėjusi ranką prie akių ir vis šniukštinėjo, šniukštinėjo. Kartais atsiklaupdavo ant kelių ir įkišusi ranką pro tvoros pinučius nusivylusi sakydavo:

– Keista! O aš buvau tikra, kad čia aukso luitas.

– Ar viską galima imti, ką randi? – paklausė Anika.

– Taip, viską, ką randi ant žemės, – atsakė Pepė.

Kiek tolėliau ant vejos priešais namą gulėjo senis ir miegojo.

– Štai, jis irgi ant žemės, – pasakė Pepė. – Mes jį radom. Mes jį ir pasiimsim!

Tomis su Anika baisiausiai persigando.

– Ne, ne, Pepe, dėdės neimkim, šitaip negerai, – pasakė Tomis. – Ir ką mes su juo veiksim?

– Ką mes su juo veiksim? Labai daug ką gali veikti. Galėtume įkišti į gardą vietoj triušio ir šerti pienių lapais. Bet jeigu nenorit, man vis tiek. Nors šiek tiek apmaudu, kad dar ateis koks kitas daikteliautojas ir nukniauks jį.