Pasakojame apie šeimą

Gintarė Adomaitytė

SKĖČIAI

Prieškambaryje gyvena skėčių šeima – tėtis Skėtis, mama Skėtienė ir mažas Skėčiukas. Tėtis juodas ir didelis, mama gėlėta, o Skėčiukas – taškuotas. Jie nelabai panašūs, bet vienas kitą labai myli. Tik šit kokia nelaimė – jie niekada po lietų nevaikšto kartu.

Mama Skėtienė ir jos Skėčiukas kartu vaikštinėja. Dažniausiai – nuo namų iki darželio. Paskui Skėčiukas lieka džiūti darželyje, o Skėtienė kontoroje. Vakare vėl abu – namo, į prieškambarį.

Skėčio dar nėra. Skėtienė nerimsta. Jis jau kelis kartus buvo dingęs, neatėjo į savo prieškambarį pernakt, ir tik stebuklas jam padėjo atsirasti.

Sunku tam Skėčiui... Net ir su Skėtiene retai tepasivaikšto. Vis vienas ir vienas, vienas ir vienas. Toks jau jo darbas. Niekas neklausia – nori ar nenori. Reikia eiti. Bet Skėtis daug keliauja, o Skėčiukas dar nekeliavo niekada. Tik iki darželio... Skėtis matė daug traukinių ir autobusų, miestų ir miestelių. Labai būna gera, kai grįžęs iš kelionės visą naktį pasakoja.

Skėčiai visada jaučia, lis rytoj ar nelis. Jeigu nelis – gali kalbėtis visą naktį, o miegoti dieną, kai namuose ramu ir jauku. Tokia tyla...

O kad kabo – nieko baisaus. Galima ir pakalbėti.

Vis tiek jie laimingesni už savo šeimininkus, kurie niekada neišeina į lietų trise, o pernakt nė nemano kalbėtis, nes tėtis žmogus, grįžęs iš kelionių, temoka būti pavargęs.