Noriu pasidalyti

Vytautė Žilinskaitė

SNIEGO SENIS IR BALA

Sniego Senį tik tik nulipdė, ir viskas jam nauja, neregėta, įdomu. Juodomis džiovintų slyvų akimis spokso į šviečiančius namų langus, kelia nosį morką į dangų, nusėtą sidabro žvaigždėmis, smalsiai sukiojasi į medžius, aplipusius snaigėmis.

Staiga virš jo sušlamėjo, šluota smarkiai pakrypo. Ant jos nutūpė juodas kranklys.

– Kur tupi, – sudraudė Sniego Senis. – Šluotą numesi.

– O kam ji tau? Ryt poryt atšils, sniegas sutirps ir iš tavęs beliks viena bala.

– Viena… bala… – nustėro Besmegenis. – Šito nežinojau.

– Per daugelį žiemų čia prisižiūrėjau tiek sniego senių, kad nė skaičiaus nežinau.

– Ir iš visų teliko viena bala? – tyliai paklausė Senis.

– Tik tiek. Apie tave patį neturėsiu net ką pasakoti – ko gero, būsi pats neįdomiausias… O už svarbią žinią derėtų atsilyginti.

– Kad neturiu kuo.

– Ogi tavo sagos, virtos bulvės. Nė vienas prosenis tokių prastų neturėjo. Aš gi neblogai pasisotinčiau.

– Sotinkis, – leido Sniego Senis, ir kranklys mikliai išsikapojo visas iki vienos. Pasišluostė snapą į šluotos kotą ir nuskrido nė nepadėkojęs.

„Be sagų atrodau nekaip“, – nusiminė Besmegenis ir pasilenkė prie ledo veidrodžio. Šalia jo išvydo būrį pelių.

– Matėm, girdėjom, – sucypsėjo, – kaip atidavei krankliui sagas bulves. Padėk ir mums nuvyti badą, dovanok morką!

Balseliai buvo gailūs, kailiukai pašiurpę.

– Imkitės.

Vos dingus pelėms su morka, atšvilpė dvi zylės:

– Alkstame, šąlame, greit gausime galą…

Besmegenis suprato, ko nori zylės, ir visas nustėro. „Betgi nuo likimo nepabėgsiu, – pamanė, – vis tiek virsiu bala, tad nors alkaną papenėsiu.“

– Leskite, – sušnibždėjo.

Zylės akimirksniu čiupo po juodą slyvą ir nušvilpė į medį.

Besmegenį apgaubė tamsa.

Bet oras ne tik neatšilo, o net pašalo. Tik iš kur tas sparnų šlamesys? Ir kieno čia kojukių treplenimas? O kai viskas liovėsi, Sniego Senis ūmai praregėjo.