Tema 7.10 (Istorija 7)

Nuo imperijos didybės iki jos pabaigos (6.9 tema)

Šioje temoje JŪS

  • Apibūdinsite Romos imperijos valdymą ir santykius su užkariautomis tautomis bei kaimynėmis imperijos galybės laikais.
  • Išsiaiškinsite politinius ir ekonominius sunkumus, su kuriais susidūrė Romos imperija III a. po Kristaus.
  • Pasvarstysite, kas galėjo lemti Romos imperijos žlugimą.

Viskas puiku, imperija?

Pirmus du šimtmečius (I–II a. po Kr.) Romos imperija plėtė savo teritoriją ir keitė užkariautų kraštų veidą. Provincijose į šiaurę nuo Alpių romėnai įkūrė nemažai miestų, šiandien gerai žinomų Europoje. Juos valdė miestų tarybos, sudarytos iš laisvų tų kraštų piliečių. Romėnai didžiąją dalį vietinių reikalų leido joms tvarkyti savarankiškai, tik reikėjo išlaikyti ištikimybę romėnų valdžiai ir neperžengti teisėtumo ribų. Visi laisvi imperijos gyventojai privalėjo mokėti mokesčius Romai, ir to užteko. Romėnai buvo pakantūs kitoms religijoms, todėl nemažai žmonių pripažino Romos valdymą. Miestai provincijose buvo statomi ar perstatomi pagal Romos pavyzdį. Juose neturėjo trūkti to, be ko romėnai neįsivaizduotų savo gyvenimo. Buvo statomi amfiteatrai gladiatorių kautynėms ir stadionai vežimų lenktynėms, ir akvedukai, ir termos (110 pav.).

110 pav. Tryras Vokietijoje
110 pav. Batas Didžiõjoje Britãnijoje
110 pav. Nimas Prancūzijoje
110 pav. Segovija Ispãnijoje – šie miestai gali pasigirti įspūdingu romėnų palikimu.

Šie miestai ir aplink juos išsibarstę kaimai ir kaimeliai priklausė Romos provincijoms, kurias valdė vietininkai. Jie ėjo daug pareigų, buvo aukščiausieji teisėjai ir romėnų kariuomenės dalinių vadai. Kai kuriuos užkariautus kraštus toliau valdė vietiniai karaliai, tačiau jie buvo priklausomi nuo Romos ir turėjo vykdyti imperatoriaus įsakymus. Sienos buvo saugomos, kad Romos gyventojai galėtų gyventi ramiai ir saugiai. Romėnų taika sudarė sąlygas romėnų kultūros įtakai stiprėti. Visoje imperijoje buvo kalbama lotyniškai, tik rytų provincijose išliko svarbi ir buvo plačiai vartojama graikų kalba.

Daug užkariautų šalių gyventojų, ypač pasiturinčių, perėmė romėnų gyvenimo būdą, kalbą ir laikė save romėnais. Kas vyko helenizmo laikotarpiu, kai plito graikų kultūra, panašiai vyko ir dabar, tik dar stipriau, – romėnų kultūros plitimas tarp nugalėtų tautų, vadinamoji romanizãcija. Kaip ir helenizmo laikais, skleisti savo kultūrą padėjo ir tradicija buvusiems kariams, veteranams, suteikti provincijose žemių kaip atpildą už tarnybą. Jie likdavo jose gyventi ir jų šeimos tapdavo romėnų kultūros skleidėjomis tarp kaimynų. Vis daugiau žmonių jautėsi vienos didelės valstybės, nepajudinamos imperijos, ir kultūros dalimi. 212 m. po Kr. imperatorius Karakala (111 pav.) visų provincijų gyventojams suteikė Romos pilietybę – skirtumų tarp Romos ir provincijos gyventojų buvo vis mažiau.

111 pav. Karakalos atvaizdas liudija pasikeitusius laikus ir kylančius Romos imperijai sunkumus, kurių dauguma jos gyventojų dar nejuto.

Vienodas imperijos valdymas ir nusistovėjusi politika sudarė sąlygas ekonomikai klestėti. Per du šimtus taikos metų labai pagyvėjo prekyba. Romos imperijos kraštuose buvo gausu įvairiausių gamtos turtų, kaip antai Balkanų pusiasalyje buvo aukso, Ispanijoje – sidabro. Iš svečių šalių atkeliaudavo neįprastų dalykų: dramblio kaulo iš Afrikos, prieskonių iš Ìndijos, šilko iš Kinijos. Nepamirškime ir nenutrūkstamos vergų prekybos. Didžiąją dalį prekių sudarė įvairiausi žemės ūkio gaminiai, visų pirma grūdai, alyvuogių aliejus ir vynas. Jau žinote, kad prekybai ir prekėms gabenti padėjo išplėtotas kelių tinklas, jungiantis vieną nuo kito net tūkstančius kilometrų nutolusius provincijų centrus. Didžiulėje imperijoje nebuvo nei muitų, nei sienų. Visur buvo ta pati teisinė tvarka, monetos ir mato vienetai (112 pav.). Beveik visi mokėjo lotyniškai. Taigi romėnų imperija nugalėtų kraštų gyventojams teikė ekonominės naudos.

112 pav. Varinės, sidabrinės, auksinės – romėniškų monetų būta pačių įvairiausių.

Romos imperija darė įtaką ir tautoms, kurios gyveno už jos sienų, dabartinėje Vidurio ir Centrinėje Europoje. Ilgainiui imperijos ribos nusistovėjo maždaug palei Reino ir Dunojaus upes. Čia siena buvo stipriai saugoma. Grioviai, pylimai, medinės tvoros su smailiomis viršūnėmis, vėliau ir mūro sienos turėjo sulaikyti įsibrovėlius (113 pav.). Be to, kas kelis kilometrus pastatyti stebėjimo bokštai leido laiku pamatyti artėjantį pavojų. Netoli sienos buvo įsikūrę legionierių fortai ir stovyklos, kareiviai buvo pasiruošę greitai stoti į mūšį (114 pav.). Taigi siena saugojo Romos imperiją nuo priešų, bet buvo atvira prekybai su kaimynais.

113 pav. Taip gal atrodytų Romos imperijos sienų įtvirtinimai, atkurti pagal archeologinius kasinėjimus ir rašytinius šaltinius.
114 pav. Velcheime, Vokietijoje, rekonstruoti romėnų forto vartai ir dalis sienos

Už valstybės sienos gyvenančias tautas romėnai vadino germanais, nors jų buvo ne viena grupė, o daug genčių, dažnai kovojančių tarpusavy. Romėnai juos laikė barbarais, žemesnės kultūros kraugeriais, trokštančiais užpulti ir apiplėšti imperijos žemes. Vis dėlto romėnai stengėsi palaikyti su jais gerus santykius, jei jau nepavyko jų užkariauti. Juos viliojo germanų žemių gėrybės, todėl prekyba klestėjo. Į Romą keliavo kailiai, medus, vergai ar net šviesūs moterų plaukai romėnių mėgstamiems perukams! Baltijos gintaras buvo taip pat labai geidžiamas. Vėliau sužinosite, kad būtent dėl romėnų troškimo įsigyti gintaro turime ankstyviausių rašytinių šaltinių apie mūsų šalies teritorijoje gyvenusius tolimus lietuvių protėvius. Galbūt romėnų kariai, tyrinėtojai ir prekybininkai buvo atkeliavę iki Baltijos jūros pakrantės, iki Klaipėdos ar Palangos ? O germanus ir mūsų krašto gyventojus domino neregėti ir gražūs romėnų pagaminti daiktai, kurių šiandien archeologai randa toli nuo buvusios Romos imperijos sienų.

Klausimai ir užduotys

  1. Išvardykite ne mažiau kaip trijų rūšių romėnų statinius, kurie buvo statomi visuose Romos valdomuose kraštuose.
  2. Kaip romėnai vadino už jų valstybės sienos gyvenančias tautas? Kodėl būtent taip?
  3. Paaiškinkite, kodėl visose Romos imperijos provincijose vyko romanizacija.
  4. Nurodykite dvi svarbiausias Romos imperijos sienos prie Reino ir Dunojaus paskirtis.
  5. Kaip manote, ar senovės Romos imperija panaši į šių dienų Europos Sąjungą? Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris panašumus.

Romos imperijos krizė

Nors iš šalies ir atrodė, kad imperijoje viskas gerai, po truputį ėmė daugėti sunkumų, jie ypač išryškėjo III a. po Kristaus. Arčiausiai sienos gyvenančios germanų gentys vis dažniau puolė Romos teritorijas. Vis sunkiau buvo nuo jų apsiginti, ypač kai tos gentys pradėjo burtis į didesnes genčių sąjungas. Dalis germanų už užmokestį padėjo romėnams ginti sienas nuo kitų germanų! Taigi susidūrimų prie sienos imperijos šiaurėje greitai daugėjo. Be to, III a. pradžioje rytuose atsirado nauja didžiulė persų valstybė, valdoma Sasanidų. Šie valdovai dažnai puolė romėnų teritorijas (115 pav.). Romėnai turėjo nuolat kariauti ir saugoti tūkstančių kilometrų ilgio sienas tiek rytuose, tiek šiaurėje. Kas nutiko Oktaviano Augusto atneštai taikai?

115 pav. Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, bent jau romėnams! Reljefe ant žirgo Sasanidų dinastijos karalius Šapūras II viena ranka laiko į nelaisvę paimtą Romos imperatorių, o priešais jį klūpi kitas imperatorius, jam sumokėjęs didelę sumą pinigų.

Pasikeitusią padėtį rodo ir Romos įtvirtinimai. Miesto siena buvo pastatyta labai seniai, dar karalių laikais, ir kažkada juosė visą miestą, bet vėliau miestas labai išaugo ir ji prarado savo reikšmę. Vis dėlto daugiau nei septynis šimtus metų Roma gyveno ramiai ir miestui nereikėjo didelių gynybinių sienų. Tik III a. po Kr. pabaigoje visas miestas buvo apjuostas 19 km ilgio siena (116 pav.), ji išliko iki šių dienų. Ar tikrai ši siena galėjo apsaugoti Romą nuo priešų?

116 pav. Aureliano siena pavadinta imperatoriaus Aureliano vardu, nes 271 m. jis pradėjo ją statyti.

Dalis germanų ne tik saugojo imperijos sienas, bet ir dirbo romėnų žemes, maitino romėnus. Viskas buvo gerai, kol ekonominė ir politinė valstybės padėtis buvo gera. Tačiau jai blogėjant šie germanai galėjo eiti prieš juos priglaudusią valstybę. Taip ir atsitiko, valstybės ekonomika prastėjo, buvo surenkama vis mažiau mokesčių, gaminių ir paslaugų kainos greitai augo, kilo sunkumų mokant atlyginimus valdininkams ir kareiviams, o kareivių imperijos sienoms saugoti reikėjo vis daugiau. Todėl imperatoriai didino mokesčius, tačiau gyventojams darėsi vis sunkiau juos mokėti. Romos imperijai nebeužkariaujant naujų teritorijų, mažėjo vergų, todėl kilo sunkumų žemdirbystei ir kitoms ūkio šakoms, kurios priklausė nuo vergų darbo. Tokia padėtis sudarė palankias sąlygas sukilimams įvairiose Romos imperijos vietose. Juos reikėjo malšinti, o tai reikalavo didelių pastangų.

III a. buvo ypač sudėtingas ir imperatorių valdžiai. Valstybėje kariuomenės vaidmuo darėsi vis svarbesnis. Būtent kareiviai, o ne senatas spręsdavo, kas taps imperatoriumi. Tarp karvedžių vyko įnirtingos kovos dėl imperatoriaus sosto. Maždaug pusę šimtmečio imperatoriai valdžioje išsilaikydavo labai trumpai, vos po kelerius metus. Visi jie buvo karininkai, savo kareivių paskelbti imperatoriais toli nuo Romos, prie sienų. Visi jie žuvo kovose arba buvo nužudyti kitų, norinčių tapti imperatoriais.

Kai 284 m. Dioklecianas savo kareivių buvo paskelbtas imperatoriumi, atrodė, kad ir jis valdys trumpai. Vis dėlto jis sugebėjo išsilaikyti ir išgyventi – valdė ilgiau nei dvidešimt metų! Jam tai pavyko dėl įvykdytų svarbių politinių ir ekonominių reformų. Pirmiausia jis pasidalijo valdžia. Tikriausiai, kaip ir ankstesni imperatoriai, Dioklecianas suprato, kad valdyti tokią didžiulę imperiją vienam neįmanoma. Taikos ir gerovės laikais galbūt buvo galima, bet dabar, kai valstybė susidūrė su tiek daug vidinių ir išorinių sunkumų, reikėjo sprendimų. Iš pradžių Dioklecianas pasidalijo valdžia su savo karvedžiu. Vėliau ir su savo padėjėjais, kurie turėjo tapti jų įpėdiniais. Taip atsirado vadinamoji tetrárchija – keturių (valdovų) valdymas. Tetrarchija iš pradžių veikė puikiai, visi keturi bendravaldžiai malšino sukilimus ir atremdavo barbarų puolimus Romos imperijos pakraščiuose (117 pav.).

117 pav. Keturi valdovai, tetrarchai (Viduramžiais iš buvusios Romos imperijos rytų atgabenta statula, Venecija)

Dioklecianas pakeitė Romos valstybės valdymo tvarką, kuri nekito nuo Oktaviano Augusto laikų ir seniai nebeatitiko gyvenimo reikmių. Jis vadino save ne princepsu, pirmuoju piliečiu, bet viešpačiu, valdovu. Kitaip tariant, buvo asmuo virš valstybės, kaip Rytų valdovas, absoliutus monarchas. Tai buvo pažymima ir rūmų iškilmėse, ir dailėje (118 pav.). Galų gale, praėjus trims šimtams metų, Romos imperija pripažino, kad ji – ne respublika, o vieno žmogaus (arba keturių) valdoma valstybė. Vis dėlto Dioklecianas dar kartą visus nustebino, kai 305 m. atsisakė valdžios. Jam pasitraukus, atsirado naujas valdovų ketvertas, kuris turėjo toliau valdyti. Tačiau tarp valdovų ir jų įpėdinių prasidėjo tarpusavio kovos dėl imperatoriaus sosto. Noras valdyti vienam buvo daug stipresnis!

118 pav. Vienoje monetos pusėje Dioklecianas ir jo bendravaldis Maksimianas, kitoje – abu imperatoriai keturių dramblių traukiamame vežime, kaip Rytų valdovai!

Klausimai ir užduotys

  1. Išvardykite Romos priešus, su kuriais III a. jai teko daug kovoti.
  2. Nurodykite tris ekonominius sunkumus, kurie III a. kilo Romos imperijai. Paaiškinkite, kuo jie buvo pavojingi valstybei.
  3. Pasvarstykite, kodėl imperatorius Dioklecianas įvedė tetrarchiją. Kuo ji buvo naudinga?

Imperijos griūtis

Vykstant šiems pokyčiams III a. Roma atsidūrė nuošalyje ir pamažu prarado savo kaip sostinės reikšmę. Svarbūs tapo miestai arčiau imperijos sienų. Imperatoriai juose praleisdavo daugiausia laiko. Net ne visi to meto imperatoriai buvo lankęsi Romoje! Senatoriai dėl to galbūt per daug nesikrimto, nes buvo toli nuo politinių ir karinių neramumų. Kai 330 m. sostinę perkėlė į Konstantinopolį, Romos svarba dar labiau sumažėjo, o skirtumas tarp imperijos vakarų ir rytų dar labiau padidėjo. Galbūt tai supratęs imperatorius Teodosijus I (119 pav.) mirdamas imperiją paliko savo dviem sūnums. Vienam atiteko jos rytai su sostine Konstantinopoliu, kitam – vakarai su sostine Roma (vėliau sostine tapo Ravena). Taip 395 m. Romos imperija buvo galutinai padalyta į Vakarų ir Rytų imperijas.

119 pav. Konstantinopolio hipodrome, žirgų lenktynėms skirtame stadione (prisiminkite Didįjį cirką Romoje!), imperatorius Teodosijus I pastatė iš Egipto atgabentą obeliską. Ant pagrindo pavaizduotas Teodosijus I su dvariškiais (viršuje), stebintys žirgų lenktynes (apačioje).

Vis dėlto Romos imperijos ateitis buvo sprendžiama jau ne Romoje ar Konstantinopolyje, bet prie abiejų imperijų sienų. Padėtis prie sienų blogėjo. Nedidelius prastai organizuotų barbarų puldinėjimus pakeitė vis didesnis spaudimas. Jam įtakos turėjo genčių judėjimai toli nuo imperijų sienų. IV a. pabaigoje karingi klajokliai hunai pradėjo skverbtis iš Azijos į Europą. Jie pasklido didžiulėse teritorijose nuo Kaspijos jūros iki Juodosios, nuo Volgos upės iki Dunojaus. Kitos gentys, spaudžiamos ir bėgdamos nuo jų, buvo priverstos keltis, ieškoti naujų vietų gyventi. Tai buvo Didžiojo tautų kraustymosi pradžia. Šis procesas sukels svarbių pokyčių ir sugriaus buvusią Europos politinę tvarką – taip pasibaigs senovės istorija ir prasidės Viduramžiai.

Germanai, gyvenę šalia imperijos sienų, taip pat buvo priversti trauktis ir kėlėsi į Vakarų Romos imperijos kraštus. Vienur tai vyko geruoju – reikėjo ir žemdirbių, ir kareivių gintis nuo kitų barbarų, kitur buvo vykdomi grobiamieji žygiai. Stipresnės jų bangos pasiekdavo net Romą. 410 m. vestgotai, viena iš germanų genčių, pasiekė Romą ir tris dienas ją plėšė. 455 m. Romos miestas vėl išgyveno germanų – šįkart vandalų – puolimą. Dvi savaites miestas buvo plėšiamas ir naikinamas. Vandalai išties elgėsi kaip vandalai! Kita gentis, hunai, kuriems vadovavo Atila, dėl savo žiaurumo vadintas dievo rykšte, nusiaubė imperijos rytų žemes ir privertė mokėti duoklę. Atila valdė didžiulę teritoriją nuo Reino vakaruose iki Kaspijos jūros rytuose ir V a. viduryje buvo didžiausias abiejų Romos imperijų priešas. Kai jis mirė, jo milžiniška valstybė subyrėjo. Romos miestui pavyko hunų išvengti, tačiau ramu jau nebuvo. Net provincijos šiaurės Afrikoje patyrė vandalų įsiveržimų.

Germanų įsitvirtinimas nusiaubtose Galijos, Ispanijos ir kitose provincijose reiškė Vakarų Romos imperijos pabaigos pradžią. Nuolatiniai barbarų puldinėjimai ir įsiveržimai alino valstybę. Romoje pradėjo šeimininkauti germanai. 476 m. paskutinis imperatorius, iš Romos pasitraukęs penkiolikmetis Romulas Augustulas, buvo priverstas atsisakyti sosto. Jo asmens sargybos vadas germanas Odoakras, pašalinęs valdovą, pasiskelbė Italijos karaliumi. Vakarų Romos imperija žlugo. Prie karaliaus Romulo Romos istorija prasidėjo, prie imperatoriaus Romulo (120 pav.) pasibaigė.

120 pav. Romulo Augustulo moneta. Romos pradžioje buvo vilkė, o pabaigoje – kryžius.

Imperija rytuose atlaikė barbarų puldinėjimus. Ten susikūrė valstybė, kurią vėliau mokslininkai pavadins Bizantijos imperija. Ji buvo kitokia – visiškai krikščioniška. Nors jos gyventojai kalbėjo graikų kalba, save vis dar vadino ir laikė romėnais – Romos imperijos paveldėtojais. Imperatoriui (527–565) Justinianui I pavyko atkovoti ir trumpai valdyti beveik visas buvusias Romos imperijos teritorijas Viduržemio jūros pakrantėse ir toliau. Taigi kuriam laikui buvo atgaivinta Romos imperija. Vėliau ją atkurti bandys ir kiti Europos valdovai. Ši Rytų Romos imperija gyvuos iki 1453 m., tada Konstantinòpolį užkariaus turkai (121 pav.).

121 pav. Šventosios Sofijos soboras. Iš pradžių tai buvo bažnyčia – svarbiausia Bizantijos imperijos šventovė, pastatyta Konstantino Didžiojo. Naujieji šeimininkai turkai pavertė ją į mečetę ir dabar tai vienas iš Stambulo (taip pervadino Konstantinopolį) simbolių. Viduje dar išlikusi mozaika, kurioje pavaizduoti imperatoriai Konstantinas Didysis ir Justinianas I, dovanojantys Švč. Marijai su Kristumi miestą ir šventovę.
121 pav. Šventosios Sofijos soboras. Iš pradžių tai buvo bažnyčia – svarbiausia Bizantijos imperijos šventovė, pastatyta Konstantino Didžiojo. Naujieji šeimininkai turkai pavertė ją į mečetę ir dabar tai vienas iš Stambulo (taip pervadino Konstantinopolį) simbolių. Viduje dar išlikusi mozaika, kurioje pavaizduoti imperatoriai Konstantinas Didysis ir Justinianas I, dovanojantys Švč. Marijai su Kristumi miestą ir šventovę.

Kas sužlugdė kadaise tokią galingą imperiją? Labai sudėtingas klausimas, iki šiol istorikai negali tiksliai atsakyti. Žinoma, nebuvo vienos paprastos priežasties, bet susidėjo daug įvairių reiškinių tiek imperijos viduje, tiek už jos ribų. Nuolatiniai barbarų puldinėjimai, silpna imperatorių valdžia, silpnėjanti kariuomenė, lėšų trūkumas, ekonominiai sunkumai – visa tai Romos imperiją darė pažeidžiamą. O germanų genčių sudaromos sąjungos, valstybingumo užuomazgos ir iš romėnų perimama patirtis darė imperijos priešus stipresnius. Bet gal kiekviena valstybė, imperija ar civilizacija anksčiau ar vėliau baigia gyvuoti?

Nors Vakarų Romos imperija žlugo, romėnų įtaka buvusioms Romos provincijoms staiga nenutrūko, pėdsakų išliko, ir ne tik griuvėsių, liudijančių buvusios imperijos galybę. Daug dabartinių Europoje vartojamų kalbų kilo iš lotynų kalbos arba patyrė didelę jos įtaką. Ne veltui prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbos vadinamos romaniškomis. Vokiečių ir anglų kalbose galime rasti daug lotynų kalbos žodžių. Šie tarptautiniais vadinami žodžiai vartojami kasdien ir lietuvių kalboje, jūs be jų neišsiverčiate! Dėl vykusios romanizacijos Romos įtaka buvo stipri jos buvusioje teritorijoje susikūrusioms naujoms valstybėms, jų kultūroms, visuomenėms ir kasdieniam gyvenimui. Taigi žlugus Romai jos dvasia niekur nedingo, o palikimas yra daug didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Krikščionių autorius Prosperas Akvitanietis, gyvenęs V a. viduryje ir buvęs Romoje tuo metu, kai ją užpuolė vandalai, savo Kronikoje pasakoja:

„Po šio Maksimo nužudymo iškart sekė daug ašarų nusipelnęs Romos paėmimas, ir Geiserikas užėmė miestą, (likusį) be jokios apsaugos. Prie miesto vartų jį pasitiko šventasis vyskupas Leonas, kurio prašymai padedant Dievui jo širdį tiek suminkštino, kad jis, nors viskas jo visiškoje galioje buvo, nuo padegimų, žudymų ir mirties bausmių susilaikė. Taigi keturiolika dienų Roma buvo netrukdomai ir laisvai apieškota ir visų jos gėrybių apiplėšta, daug tūkstančių belaisvių, kurie dėl savo amžiaus ar dėl savo sugebėjimų sudomino (vandalus), buvo kartu su imperatoriene ir jos dukterimis išgabenti į Kartaginą.“

Iš lotynų k. vertė T. Rutkauskas, pagal Th. Mommsen, Chronica minora. Chronica minora saec, IV. V. VI. VII. T. 9, Berlynas, 1892.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl, anot Prospero, miestas liko be jokios apsaugos?
  2. Kodėl vandalų vadas Geiserikas nusprendė nedeginti Romos ir nežudyti jos gyventojų?
  3. Kaip vandalai pasielgė su Romos miestu ir jo gyventojais? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl IV a. Romos imperija buvo padalyta į dvi dalis? Kuo jos rytai skyrėsi nuo vakarų? Nurodykite ne mažiau kaip du skirtumus.
  2. Išvardykite ne mažiau kaip tris gentis, kurios V a. kėlė siaubą Romai.
  3. Kas buvo paskutinis Vakarų Romos imperijos imperatorius? Kaip baigėsi jo valdymas?
  4. Kaip romėnų valdymas paveikė kalbas, kuriomis kalbėjo jų užimtų teritorijų gyventojai?

Apibendrinamieji klausimai ir užduotys

  1. Apibūdinkite Romos imperijos santykius su užkariautomis tautomis ir su kaimynėmis II amžiuje.
  2. Nurodykite ne mažiau kaip po du politinius ir ekonominius sunkumus, kuriuos III a. patyrė Romos imperija. Paaiškinkite, kaip kiekvienas jų trukdė valstybės gyvavimui.
  3. Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris Romos imperijos žlugimo priežastis. Kuri iš jų, jūsų nuomone, buvo esminė? Nuomonę pagrįskite.

TYRINĖKITE!

2001 m. pasirodė režisieriaus Diko Louri (Dick Lowry) filmas „Hunas Atila“, jį daugiausia filmavo Lietuvoje. Pasidomėkite, kurie lietuvių aktoriai vaidino šiame filme ir kokius vaidmenis sukūrė.

IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ

Labai išsiplėtusi Romos imperija tapo savotišku tautų kalėjimu, tačiau romėnų kultūra didžiulei teritorijai nešė ir tų laikų pažangą. O kaip jūs manote – romėnų valdymas užkariautoms tautoms daugiau davė naudos ar padarė skriaudos? Atsakymą pagrįskite.

Prašau palaukti