Istorijos rašymo istorija (1 tema)

Istorija, kaip ir bet kuris mokslas, turi į praeitį vedančias ištakas, užuomazgas. Taigi visi mokslai turi savo istoriją. Vis dėlto nė vienas mokslas neprasidėjo kaip sąmoningas ir kryptingas vieno asmens ar žmonių grupės bandymas sukurti tai, ką šiandien vadiname vienu ar kitu mokslu. Greičiau visa tai reikėtų įsivaizduoti kaip tam tikrus bandymus, kurių imtasi negalvojant, kas iš to išeis ir kur tai nuves. Visi mokslai, tiek matematika, fizika, filosofija, tiek filologija ir kiti, per šimtmečius, nuo savo ištakų iki šių dienų, labai pasikeitė. Kas šiandien suprantama kaip vienas ar kitas mokslas, praeityje buvo suprantama visiškai kitaip. Taigi pasikeitė ir istorija, kuri taip pat turi savo istoriją kaip mokslas. Čia ir išsiaiškinsime, kaip per 2 500 metų keitėsi istorijos rašymas ir kada istorija tapo naujovišku mokslu.

Pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo Romos imperijoje, o vėliau ir Europoje pradėjusi plisti krikščionybė buvo jėga, kuri padarė lemtingą įtaką tolesnei žemyno istorijai. Naũjos Europos valstybės – nuo Fránkų valstybės V a. pabaigoje iki Lénkijos karalystės X a. – kūrėsi skleidžiantis krikščionybei. Krikščionybė tapo Europos kultūros pamatu ir Viduramžiais atliko istorijos rašymo solo partiją. Tais laikais raštingi buvo tik Katalikų bažnyčios dvasininkai. Viduramžiais tik jie rašė istoriją. Plintant krikščionybei Vakarų Europoje buvo kuriami benediktinų vienuolynai, juose VII a. vienuoliai benediktinai pradėjo rašyti istoriją. Viduramžiais prie istorijos rašymo stipriai prisidėjo ir vyskupai. Be kitų istoriografijos žanrų (pvz., Viduramžių biografijos – šventųjų gyvenimų aprašymų), XII–XIII a. Europoje itin suklestėjo krònikos žanras. Kronikose griežtai laikomasi chronologijos, pamečiui aprašomi svarbūs įvykiai: valdovų žygiai, mūšiai, bažnyčių ir vienuolynų statybos, tačiau nebandoma jų susieti.

Krikščionių tikėjimas ir Bažnyčios mokymas persmelkė visą istorijos rašymą. Būtent Viduramžiais, VIII a., įsitvirtino laiko skaičiavimas ir žymėjimas prieš ir po Kristaus gimimo (1.4 pav.). Kristaus gimimas katalikiškai Europai tapo lūžiu žmonijos istorijoje. Neretai kronikose ar kituose to laiko istoriniuose kūriniuose buvo pradedama nuo pasaulio sukūrimo. Bibliniai siužetai tapo Viduramžių kronikininkų rašomos istorijos dalimi. Buvo vadovaujamasi Šventojo Rašto mokymu, kad šis pasaulis yra laikinas ir jo pabaigoje visų laukia Paskutinis teismas. Todėl manyta, kad žmonijos istorija baigsis Paskutiniu teismu, kai Dievas teis gyvuosius ir mirusiuosius (1.5 pav.).

Nors ir buvo išsilavinę, istoriją rašantys Viduramžių kronikininkai ir istorikai, stokojo kritiškumo. Šiandien šį kritiškumo trūkumą reikėtų sieti su tvirtu tų laikų tikėjimu, kuriuo remtasi aiškinant vienus ar kitus reiškinius. Buvo tikima stebuklais, antgamtiniais veiksniais ir daugybę įvykių bandoma paaiškinti tiesioginiu Dievo veikimu, Dievo valia (B šaltinis). Rašydami tekstus ir naudodami jau parašytus istorinius veikalus kronikininkai dažnai tiesiog juos perrašydavo nesigilindami ir nekeldami klausimų, ar informacija, su kuria susiduria, patikima, ar autorius nėra padaręs klaidų, ar neprirašė išgalvotų, nebūtų dalykų. Vienas iš tokių Viduramžių istorikų, tiksliau, kronikininkų buvo su Lietuva susijęs Vokiečių ordino dvasininkas Petras Dusburgietis (XIII–XIV a. pr.). Jis aprašė Vokiečių ordino pirmųjų dešimtmečių veiklą rytiniame Báltijos jūros regione, ordino kovą su prūsais, žemaičiais ir lietuviais. Kaip ir kiti Viduramžių kronikininkai, jis pabrėžė Dievo veikimą istorijoje, nesuprantamus, sunkiai paaiškinamus reiškinius suvokė kaip stebuklus, o krikščionių kovą su pagonimis laikė palaiminta paties Dievo.

Nors tų laikų istoriografijai ir trūko kritiškumo, Viduramžių kronikininkai, istorikai parašė ir paliko daug nepaprastai vertingų tekstų, be kurių šiandieninis mūsų supratimas apie tuos laikus būtų itin menkas, skurdus. Šiandien istorikai juos skaito ir kritiškai vertina, lygina su kitais Viduramžių tekstais ir, jais remdamiesi, rašo Viduramžių istoriją.

XVI–XVIII a. rašyti istorijos kūriniai pasižymėjo žodingumu, neretai ir išgalvotais įvykiais ar itin šališkais vertinimais. Į istorinius veikalus buvo žiūrima kaip į kūrinius su daugybe pavyzdžių, iš kurių reikia mokytis ir kuriuos galima pasitelkti auklėjant jaunimą, ruošiant jį gyvenimui, politinei ar kitai svarbiai veiklai. Istorija nebuvo dėstoma kaip atskiras dalykas. Ji tebuvo universitetuose dėstomos retorikos, iškalbos meno, dalis. Tačiau ilgainiui istorija besidomintys išsilavinę žmonės, intelektualai pradėjo pastebėti, kad daugybės knygų, įvairiausių tekstų negalima imti už gryną pinigą, neretai tai tik kadaise gyvenusių istorikų svajonė ir išmonė. Toks supratimas pradėjo rastis XVIII–XIX a. pradžioje, kai imta suvokti, kad norint išmanyti istoriją nepakanka skaityti kadaise istorikų parašytus darbus, bet būtina istoriją studijuoti kaip atskirą dalyką, o istorijos šaltinių tyrinėjimas turi tapti istorijos studijų ir istorijos tyrimo pagrindu.

Šiame istorijos virsme mokslu XIX a. pirmuoju smuiku griežė Vokietijos intelektualai ir mokslo institucijos. Tyrinėdami įvairių laikotarpių istoriją jie pastebėjo, kad išsilavinę žmonės, rašytojai ir istorikai praeityje yra pridarę klaidų, prikūrę nebūtų dalykų... Vienas garsiausių ir didžiausią įtaką XIX a. istorijos mokslui padariusių istorikų buvo Frydricho Vilhelmo universiteto Berlýne (1.7 pav.) profesorius Leopoldas fon Rankė (Leopold von Ranke, 1795–1886). Jis iškėlė ir kruopščiais tyrimais pagrindė idėją, kad istorikas privalo rašyti istoriją remdamasis savo ištirtais ir kritiškai įvertintais istorijos šaltiniais. Veikiai, 1832 m., minėtame universitete buvo įkurtas istorijos seminaras. Jame studentai nagrinėjo ir tyrė istorijos šaltinius. Istoriją universitetuose imta studijuoti kaip atskirą dalyką, o istorikus rengti kaip ir kitų mokslų specialistus.

Lietuvojè, kuri po XVIII a. pabaigoje įvykusių Abiejų̃ Tautų̃ Respùblikos padalijimų atiteko carinės Rùsijos imperijai, buvo suprantama, kad Europoje istorija įgauna vis daugiau reikšmės kaip dalykas ir pripažinimo kaip mokslas. Tuo metu, XIX a. pradžioje, Vilniaus universitete dirbo lenkų kilmės istorikas profesorius Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786–1861). Jis domėjosi ir tyrinėjo ne tik Lénkijos karalỹstės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir pasaulio istoriją, rinko senas knygas ir žemėlapius. Dalis jo sukauptos kolekcijos šiandien saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje, o viena iš bibliotekos salių pavadinta jo vardu (1.8 pav.). Taip pat profesorius stengėsi paaiškinti, kuo užsiima istorikas, kas yra istorijos mokslas ir kaip istorija turi būti rašoma (C šaltinis).

Šiame istorijos įsitvirtinimo tarp kitų mokslų amžiuje Lietuvos istorijos mokslui itin svarbi istoriko Simono Daukanto (1793–1864) veikla. Be daugybės su lietuvių tautosaka susijusių veikalų, žodynų, 1822 m. jis parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių, kuri buvo išspausdinta tik 1929 metais. Europoje tai buvo itin vėlyva istorijos knyga, parašyta lietuvių kalba ir tik apie Lietuvos istoriją. Reikia nepamiršti, kad S. Daukantas gyveno ir kūrė tuo metu, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Turint omenyje, kokiomis aplinkybėmis ir šalia kokių kultūrų bei kalbų vystėsi lietuvių raštija, ši pirmoji lietuvių kalba parašyta Lietuvos istorija turi išskirtinę vertę. Joje S. Daukantas siekė parodyti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis gyvavo senoji Lietuvos valstybė ir visuomenė. Jam buvo svarbu pabrėžti, kad itin reikšmingas valstybės ir visuomenės gyvenimo, jos bendruomenės kūrimo ir mąstymo veiksnys yra gimtoji kalba. Išskirtinę svarbą Lietuvos istorijoje, autoriaus supratimu, užėmė valstietija – žemdirbiai jo laikais sudarė didžiąją visuomenės dalį. Žinoma, daug dalykų jis dar vertino nekritiškai, tačiau šios knygos rašymas jau buvo Lietuvos istoriografijos lietuvių kalba pradžia.