Industrinės revoliucijos įtaka Lietuvos visuomenei (34 tema)

Prasidėjus industrinei revoliucijai, miestuose buvo kuriami fabrikai ir gamyklos, taigi reikėjo darbo jėgos. Pradėjo formuotis kapitalistiniai santykiai: gamyklų ar fabrikų savininkai, vadinamoji buržuazija, už tam tikrą atlygį pradėjo naudotis samdomųjų darbininkų – proletarų – darbo jėga. Jais tapdavo nesugebantys su buržuazija konkuruoti amatininkai ar iš kaimo į miestus persikėlę gyventi valstiečiai (bežemiai ar nusigyvenę). Įtakos turėjo ir tai, kad panaikinus baudžiavą kaime atsirado santykinis darbo jėgos perteklius. Neturintys iš ko gyventi valstiečiai keldavosi į miestus ieškoti darbo pramonės įmonėse, kai kurie jų išvykdavo iš Lietuvos.

Pramonės augimas taip pat paspartėjo Lietuvoje pradėjus tiesti geležinkelius (34.1 pav.). 1867–1914 m. buvo nutiesta 60 proc. dabartinių Lietuvos geležinkelių. Tiesiant per Lietuvą pirmąjį geležinkelį Sankt Peterburgas–Váršuva, iškasti pirmieji Rusijos imperijoje geležinkelio tuneliai: Panerių (430 m) (34.2 pav.) ir Kauno (1 820 m). Pirmasis traukinys maršrutu Daugpilis–Vilnius išvažiavo 1860 m. rugsėjį. Kitais metais šiuo geležinkeliu eismas buvo pratęstas iki Kauno. 1871–1874 m. per Mažeikiùs, Radviliškį, Kaišiadóris, Naũjąją Vilnią nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis, 1873 m. – Mažeikių–Jelgavos ir Radviliškio–Pãnevėžio–Daugpilio, 1884 m. – Vilniaus–Lydos geležinkelis.

XIX a. pabaigoje pradėtas tiesti siaurasis geležinkelis. Pirmasis tokio tipo geležinkelis Pastovys–Švenčiónys–Švenčionė̃liai nutiestas 1895 metais. Šimtmečio pabaigoje ši linija buvo pratęsta per Ùteną ir Anýkščius iki Panevėžio. Geležinkeliais daugiausia būdavo gabenamos pramonei reikalingos įvairios medžiagos iš Rusijos ar kitų valstybių (pavyzdžiui, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos). Lietuvoje pagaminti pramonės gaminiai – drabužiai, išdirbta oda, avalynė, papirosai – buvo gabenami į kitas Rusijos imperijos gubernijas.

Vilnius buvo didžiausias Lietuvos pramonės centras, jame buvo plėtojama maisto, odos ir poligrafijos pramonė. Kaune buvo kelios metalo apdirbimo įmonės (jos buvo valdomos užsienio kapitalo). XIX a. pabaigoje pramonė pradėta plėtoti ir Šiauliuosè, Panevėžyjè. Šiauliuose pramonine veikla išgarsėjo Chaimas Frenkelis. Jis turėjo vieną didžiausių Rusijos imperijoje odų ir avalynės fabrikų (34.3 pav.). Šio verslininko gaminiai buvo gerai žinomi ir už Rusijos imperijos. 1905 m. Ch. Frenkelio iš odos pagaminta produkcija buvo įvertinta aukso medaliu Paryžiuje.

1912 m. duomenimis, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose buvo apie 470 pramonės įmonių. Didelėse įmonėse dirbo daugiau kaip 50 darbininkų (nors Kaune buvo įmonių, kuriose dirbo kur kas daugiau žmonių). Gamyklose pradėjo dirbti moterys ir paaugliai – jie dar neseniai daugiausia dirbo žemės ūkyje. Darbininkai dirbdavo 10–12 valandų, geresnes sąlygas turėjo tik kvalifikuoti darbininkai.

Didžioji Lietuvos prekybos ir pramonės dalis buvo valdoma kitataučių, daugiausia – žydų. Pirmieji tokia padėtimi ėmė piktintis žymūs lietuvių tautinio atgimimo veikėjai. „Varpe“ ir kituose slaptuose lietuvių leidiniuose pasirodė straipsnių, smerkiančių kitataučių įsigalėjimą Lietuvos pramonės įmonėse, tačiau buvo spausdinami ir tautines mažumas palankiai vertinantys straipsniai, kviečiantys iš šių asmenų mokytis vienybės ir sutarimo, verslo įgūdžių, o ne jais skųstis, kaltinti, pulti.

Nors Lietuva pasiekė kai kurių pramonės laimėjimų, ji neprilygo stambiems Rusijos pramonės rajonams. Lietuva išliko žemės ūkio kraštas, jos pramonės rodikliai buvo beveik tris kartus mažesni negu visos Rusijos imperijos.

Materialiai lygiavertės santuokos buvo įprastos XIX a. Lietuvos kaime. Nelygiavertei santuokai priešinosi visa valstiečių bendruomenė. Tėvai prašydavo dvasininkų, kad nesutuoktų jų atžalų. Valstiečių ar paprastų bajorų vaikų vedybas lemdavo ne vaikų pageidavimai ar sprendimai, bet tėvai (dažniausiai būdavo tuokiamasi pablogėjus tėvų sveikatai). Tėvams svarbiausia buvo išsaugoti ir puoselėti ūkį, todėl patys ieškodavo naujo šeimininko ar šeimininkės. Santuoka padėjo spręsti ūkinius ir ekonominius sunkumus, dažnai ji būdavo sudaroma atsižvelgiant į materialinę padėtį. Jaunuolių pastangas vedybomis išsaugoti ar sustiprinti tėvų užgyventą turtą gerbė ne tik kaimo bendruomenė, bet ir Bažnyčia.

Panaikinus baudžiavą, pasikeitė valstiečių statusas ir ekonominė padėtis, taigi ūkinis vedybų pagrindas tapo dar reikšmingesnis, o senasis vedybų modelis – dar svarbesnis. Prisiminkime Žemaitės kūrinius „Petras Kurmelis“, „Marti“. Žinoma, buvo vedybų ir iš meilės, tik kur kas mažiau.

Valstietiška lietuvių visuomenė vertino tik šeiminį gyvenimo būdą ir vedybinius santykius. Kaip ir anksčiau, šeimos galva buvo vyras. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje netekėjusios moterys, nevedę vyrai, našliai ir nesantuokiniai vaikai (prisiminkime rašytojo Antano Vienuolio kūrinį „Paskenduolė“) buvo nepalankiai vertinami, nedalyvavo kaimo bendruomenės gyvenime.