Holokausto akivaizdoje

[Tuoj po karo O. Šimaitė senam savo pažįstamui dar iš Maskvos laikų Izaokui Šteinbergui (Isaac Steinberg), kuris karo metais buvo pasitraukęs į Vakarus, parašė pluoštą atsiminimų apie savo patirtis nuo 1941 m. rugsėjo 14 d. iki 1943 m. balandžio lankantis Vilniaus gete. Būdama ten ji matė realų geto gyvenimą, todėl šis tekstas vertingai papildo kitus dokumentus, kuriuose aprašoma geto aplinka, žydų ir lietuvių santykiai. Rašyta rusiškai, kadangi lietuvių kalbos I. Šteinbergas nemokėjo.]

1941 m. rugsėjo 6-oji – diena, kai žydai kaip nusikaltėliai kareivių su šautuvais buvo suvaryti į getą. Tačiau apie tai niekur oficialiai nebuvo skelbiama, nors gandas sklido. Pavyzdžiui, dr. Markui policijos viršininkas, kurį šis gydė, paslapčia pranešė, kad jis su šeima pasiruoštų šiai tragiškai dienai.

Tą dieną kaip visada atsikėliau labai anksti. Bet nei kieme, nei gatvėje nesimatė žmonių, nesigirdėjo žydų, kolonomis einančių į darbą, kojų bildesio. Pusę septynių pas mane pasirodo susijaudinęs prof. Movšovičius. Jis prašo nueiti pas dekaną ir botanikos profesorius, kad jie padarytų viską, kas įmanoma, kad tik nereikėtų gyventi gete, jis pasiruošęs dirbti pačius juodžiausius darbus. Mažai tikiu galimybe išgelbėti jį nuo geto, bet einu, kad sąžinė būtų rami.

Dekanas prof. Minkevičius visiškai teisus sakydamas, esą jeigu naciai nepasigailėjo tokio pasaulio šviesuolio kaip Einšteinas, tai su prof. Movšovičiumi tikrai nesiterlios. Bet ir dekanas, ir profesoriai, labai užjausdami jį dėl tragedijos, rašo geriausias rekomendacijas, įspėdami, kad mokslui bus padaryta didžiulė žala, jei Movšovičius bus suimtas.

Saulėta, šviesi 1941 m. rugsėjo 6-oji praeina be perstojo vaikštant dėl prof. Movšovičiaus reikalų, pakeliui aplankant artimus žmones tam, kad pasakyčiau jiems paskutinį „sudie“. Jaučiuosi kaip laidodama gyvuosius.

Nuo ankstaus ryto Vilniaus gete vyksta tai, ko dar nebuvo. Vyrus, moteris, jaunimą, senius, sveikus ir ligotus (kai kuriuos neša ant rankų arba ant neštuvų), motinas su mažais vaikais iš viso miesto nepertraukiama virtine varo į tą pusę, kur Viduramžiais buvo žydų getas. Kareiviai su šautuvais varo kiekvieną išvestą žydų šeimą. Jie stumdo žmones šautuvų buožėmis ir riksmais ragina eiti greičiau.

Ryšuliai ant nugaros, lagaminai ar ryšulėliai rankose. Kai kurie sulinkę nuo sunkios naštos pakeliui meta daiktus. Pakeliui berniukas meta didelį meškiną ir lieka su kibirėliu rankoje. Šakalai tuojau pat surenka žydų gėrį. Štai eina jauna žydė, surišusi du ryšulius su daiktais ir permetusi juos per petį. Ji vedasi du mažus vaikus. Sulinkusi moteris nuo ryšulių atrodo nelyginant visos tautos nelaimę pranašaujančio likimo simbolis.

Abiejose šaligatvių pusėse būriuojasi žmonės. Sunku jų veiduose išskaityti, ką jie galvoja matydami gatvėmis varomus žydus. Protesto ir pykčio nematyti arba jis giliai paslėptas. Kas žino? Retsykiais tai viena, tai kita moteris nubraukia ašaras ir eina toliau. Ašaros ir atvira užuojauta žydams taip pat „nusikaltimas“.

Mačiau, kaip vienas darbininkas ištiesė ranką su ginkluota apsauga vedamam žydui. Darbininką suėmė, nepaisant jo protestų ir aiškinimo, kad tas žydas esąs senas jo draugas, daug jam padėjęs. Suimti pareikalavo lietuvių kareivis, ir darbininką nuvedė į policijos skyrių.

Visas geto rajonas apsuptas kareivių. Nieko arti neprileidžia, be perstojo girdėti plaktukų smūgiai. Bendrame baisiame fone šie sunkūs smūgiai krinta į širdį. Ir tai tęsiasi visą dieną. Artėja dešimta valanda vakaro, gatvės tuštėja. Tik žydų kankinių kelionė tęsiasi. Į namus grįžau dešimtą. Girdžiu, kaip kažkas nedarniai dainuoja lietuvių liaudies dainas. Kas gali tokią naktį dainuoti? Netoliese mano kambario gyvena policininkai, juos tą dieną gerokai pagirdė.

1941 m. rugsėjo 7-oji. Pusę šeštos ryto pro namą, kuriame gyvenau, visada praeidavo kelios žydų darbininkų kolonos. Bet septintą aštuntą valandą dar negirdėti iškankintų žydų trepsėjimo, nors į darbą jie žygiuodavo bet kokiu oru. Nejaugi niekada nieko iš jų nepamatysiu, neišgirsiu jų balsų, nuoširdžiai nepasišnekučiuosiu. Labai spaudžia širdį. Prieinu prie atviro lango ir žvalgausi į visas puses. Gatvėje nė vieno žydo. Prisimenu įpareigojimą nueiti pas profesorius. Išeinu į gatvę. Prie abiejų getų jau nebėra sustiprintos apsaugos. Tik tęsiasi įnirtingas plaktukų kaukšėjimas. Įspūdis, tarsi gyvi žmonės būtų užkalami karstuose. Lygiai po metų ponia Cirinskaja man papasakojo, kad į getą ji ėjo su dukra ir sūnumi. Jos vyrą dar prieš getą išsivedė chapūnai. Ji visa nustėro, prašė vaikų nesakyti nė žodžio. Bet jautėsi taip, tarytum su vaikais būtų užkalama karste.

Tai buvo saulėtas rugsėjo sekmadienis, ir pagal vietinius įstatymus buvo uždrausti visi triukšmą keliantys darbai. O triukšmas tęsiasi ir per pietus. Naciai nerodo jokios pagarbos vietinių gyventojų religiniams jausmams.

Lankau profesorius. Jų nedaug. Dauguma dar atostogauja arba išvykę. Vieni pasirengę reaguoti, atsišaukti, kad jie kaip galėdami stengsis palengvinti žydų tautos atstovų kančias, netgi su tarpininkavimu kreipsis į vokiečių valdžią. Vėliau sužinojau, kad kai kurie profesoriai ten apsilankė savo iniciatyva. Jie buvo priimti labai šaltai ir jiems buvo pareikšta, kad žydų klausimas – išimtinai vokiečių reikalas ir niekas neturi teisės į šį reikalą kištis. Neva mes neliečiame jūsų, tai ir jūs nesikiškite, kur nereikia. Naciai buvo išsikvietę prof. M. Biržišką ir davė pylos už užuojautą žydams. Į klausimą, ar jam gaila žydų, profesorius vyriškai atsakė: „Taip“ ir pridūrė, kad Einšteino ir kitų žydų mokslininkų atmetimą laiko didžiule žala žmonijai.

Kita profesūros dalis buvo abejinga žydų likimui ir netgi šaltai teisinosi, neva tai labai tragiška, bet nieko pakeisti negalima. Jie kalbėjo, kad klausosi radijo iš Maskvos ir iš Londono ir kad ginant žydų gyvybes iš ten nieko svarbaus nesigirdi. Vyksta karas ir niekas specialiai žydais neužsiima. Nėra ko ir mums iš kitų išsiskirti. Pažiūrėjau į jų kabinetus, lentynas su knygomis, kilimus ant grindų ir supratau, kad jie nenori niekuo rizikuoti ir skirtis su tuo, ką turi.

Rugsėjo 8-oji, šešta valanda vakaro. Matau iš darbo grįžtančias žydų kolonas. Arklių turguje prie Didžiojo geto jos sustoja ir skiriasi į dvi dalis. Viena dalis eina į Didįjį getą, apimantį Strašūno, Šiaulių, Ligoninės ir Rūdninkų gatves, kita dalis – į Mažąjį getą, kuris buvo Žydų, Stiklių, Antokolskio gatvėse ir dalyje Vokiečių gatvės.

Matau Trupianskį su ryšuliu ant nugaros. Toliau regiu 76 metų Geršoną Malakevičių, ant nugaros tempiantį maišą su malkomis Belai Lichtenštein. Jis vos laikosi ant kojų. Dantys stipriai sukąsti, kaklo venos išsiplėtusios. Pasinaudoję galimybe, Trupianskis ir Geršonas įbruka man į ranką keletą raštelių su pagalbos prašymais nuo įvairių žmonių. Jie nieko negalėjo pasiimti su savimi, kai buvo varomi į getą.

Vakare, septintą valandą, susitinku su Beločka Lichtenštein. Ji taip pat įbruka man raštelį: „Onute, padėk, aš net neturiu vyro. Turiu du mažus vaikus ir senus tėvus.“

Rugsėjo 10-ąją anksti rytą išeinu iš namų, turiu perduoti išeinantiesiems į darbą paketus, raštelius ir įvykdyti kitus įpareigojimus. Arklių turguje du vyrai vos nesusimuša dėl duonos kepalo. Kiekvienas iš jų mano, kad jam pirmam duona priklauso.

Iš Didžiojo geto šešiasdešimt moterų eina į darbus. Nebodamos sargybos, išsiveržia kur kas daugiau moterų. Kiekviena iš jų trokšta eiti į darbą, nė viena nenori užleisti savo vietos. Žydų policininkas bando įtikinti jas nekelti triukšmo, kad nesidžiaugtų pašaliniai stebėtojai. Jis teisus, bet moterys jo nepaiso, nes yra alkanos.

Be beveik kasdienių susitikimų su draugais, reikėjo vykdyti duotus įpareigojimus. Turėjau rasti žmonių, kurie man padėtų bendram reikalui. Bet jų rasti buvo sunku.

Paprastai tie, kuriuos pykino nacių elgesys, nuo pat pradžių padėdavo savo draugams. Tokie žmonės ieškojo vieni kitų ir rasdavo. Iš pradžių tai atrodė smulkmena, bet nacių režimo metu viskas buvo labai sudėtinga. Reikėjo gauti maisto, pinigų, juos perduoti, taip pat atgauti ir parduoti paliktus daiktus, gauti dokumentus, paslėpti žmones ir kt. Be kitų žmonių pagalbos, bendradarbiavimo, patarimo tai padaryti buvo nebeįmanoma.

Pirmos geto egzistavimo savaitės viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos atsakinga sekretorė Eimaitytė pasiteiravo, ar nenorėčiau kartu su panele Godliauskaite nueiti į getą. Aš karštai įsikibau į šį siūlymą. Ir pati mąsčiau apie tai, bet niekaip negalėjau sugalvoti, kaip prie sustiprintos apsaugos patekti į getą ir pamatyti tuos, kurie neišeidavo į darbą mieste.

Po pusvalandžio panelė Eimaitytė įteikė man oficialų raštą žydų reikalų biuro vadovui Burakui, pasirašytą universiteto bibliotekos direktoriaus. Biblioteka prašė leisti man kaip katalogų skyriaus vedėjai ir Godliauskaitei kaip skaityklos vedėjai įeiti į getą ir surasti kai kurias negrąžintas knygas. Aš viena einu pas Buraką, ir jis be jokių kalbų pasirašo raštą dėl abiejų getų aplankymo rugsėjo 14-ąją.

Tos dienos rytą, dešimtą valandą, mudvi jau prie geto vartų. Mūsų dokumentus tikrina lietuvių sargybiniai ir žydų policija. Netoli įėjimo mūsų laukia universiteto bendradarbis prof. Movšovičius. Įžengus pro geto vartus, pirmiausia į akis krinta baisus ankštumas. Tą sekmadienį sunku buvo praeiti gatvėmis. Visi kliūna vienas už kito. Žmonės beviltiškai stumdosi gatvėse. Kai kurių rankose knygos. Toks įspūdis, lyg būtum patekęs į kažkokį beprotnamį.

Prof. Movšovičius nusiveda mus į nedidelį kambarį. Ten – žmogus prie žmogaus. Nenoromis kyla klausimas, kaip šie žmonės miega naktį. Lyg atspėdamas mano mintį, botanikos profesorius aiškina: tie, kurie įsikuria ant grindų, yra privilegijuoti, gali miegoti išsitiesę, kai kurie miega sėdėdami ant sofos arba ant kėdžių, du – ant stalo, berniukas ant vienintelės spintos.

Su profesoriumi nueiname žiūrėti kitų. Ten toks pat vaizdas. Моterys ir vyrai, jauni ir seni, sveiki ir ligonys, vedę ir ne, išsilavinę ir beraščiai, tikintys ir ateistai – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės – visi kartu. Nė vienas iš jų negali nė minutės pabūti pats su savimi. Tokioje aplinkoje sunku bendrauti. Profesorius Movšovičius palydi mus į ligoninę. Čia mes kvėpuojame šiek tiek lengviau. Raminamai veikia ligoninės chalatų vilkėjimas ir tai, kad čia žmonės dirba.

Po kelių minučių Godliauskaitė palieka mane ir eina į susitikimą su savo draugais. Aš susitinku su gydytojais Goldmanu, Medemu ir Salit. Vėliau pastarajai perduodu liūdną žinią nuo profesoriaus Šalkauskio, kad nėra teisinio būdo ją išvaduoti iš geto. Įnešamas senas žmogus, visas aptekęs krauju. Jis arti mirties. Po minutės nesusimąstydama klausiu: „Kas galėjo jį taip sumušti ir už ką?“ Salit atsako: „Ir jūs dar klausiate?“ Prie ligoninės vartų manęs laukia profesorius Movšovičius ir Godliauskaitė. Ji su ašaromis akyse pareiškia, kad nebegali daugiau ištverti, nori tuoj pat eiti į Mažąjį getą pamatyti draugų, perduoti žinutes ir grįžti namo. Mažajame gete kiekviena einame pas savo artimus žmones. Ten tokia pati ankštuma.

Trupianskių šeima ir Geršonai apsigyveno Antokolskio gatvėje. To paties Antokolskio, kuris taip pasiaukojamai mylėjo žmones ir kartu su jais jautė jų skausmą. Matyt, jis turėtų apsiversti karste sužinojęs, kad jo gimtajame mieste jo vardu pavadintoje gatvėje dabar yra getas.

Trupianskis ir Geršonas įsikūrė virtuvėje prie šviesaus lango. Jiems skirta viena lova, bet yra penki žmonės: vyras, žmona, dvi dukros ir Geršonas. Aš bijau paklausti, kaip jie sugeba pasiruošti nakčiai. Nusiminusi Sonia vis kartoja: „Už ką?“ Aš nežinau, ką jai atsakyti, degu iš gėdos.

Vyresnioji duktė Noemi blaškosi narve tarsi medžiojamas žvėrelis ir siunčia visiems prakeiksmus. Ji maištauja ir prieš tėvus, kad ją pagimdė ir pasmerkė kančioms. Noemi turi kažkokį giluminį jausmą. Sklido gandai, kad specialistai bus perkelti iš Mažojo geto į Didįjį, ir ji reikalavo, kad jos tėvai stengtųsi patekti į Didįjį getą.

Mažoji Mira, tyli ir liūdna, išmintingai susitaikė su likimu. Visada būdama šalia mamos ji ją guodžia be žodžių.

Faivuša Trupianskis pilnas energijos. „Mes nemirsime iš bado ar nuo darbų, mes išgyvensime, iki jie sunaikins mus jėga.“ Aš stipriai suspaudžiu jo ranką.

Geršonas, pabuvęs gete savaitę, labai sublogo. Jis pritilęs ir liūdnas. Matau, kad jis vienas nori su manimi pasikalbėti. Pasiūlau pasivaikščioti. Mudu prieiname prie iš lentų sukaltos aukštos geto sienos.

Laimei, ten nieko nėra. Geršonas nekalba apie save, bet apskritai apibūdina situaciją gete.

Baisiausia ankštuma, ypač naktį. Nėra ramybės po sunkios fizinio darbo dienos. Visiškas beteisiškumas ir nuolatinė grėsmė, kad bet kuriuo momentu, ypač naktį, gali ateiti, paimti ir išvežti nežinia kur. Žmonės negali ramiai miegoti, snaudžia tarsi laukdami sprogimo. Badauja ir pusbadžiu gyvena tie, kurie yra už geto ir neturi užtektinai pinigų nusipirkti iš spekuliantų tai, kas reikalinga, tie, kurie neturi draugų už geto ribų (o tokių turi nedaugelis), ligoti ar silpni, kurie dėl mažų vaikų negalėjo nieko su savimi pasiimti. Reikia rasti žmonių, kurie jiems padėtų. Jis vardija mūsų draugus gete, kuriems pirmiausia būtina pagalba.

Būtina, kad į getą ateitų koks nors žurnalistas. Nebūtinai tai turi būti kairysis. Gali būti ir dešinysis. Net geriau. Nereikia ir gero, tik tegul būna protingas. Kad viską pamatytų ir suprastų. Apie save Geršonas nepasako nė žodžio. Labai sunku buvo įteikti jam 100 rublių.

Iš Beločkos Lichtenštein sužinojau, kad Geršonas dvi dienas badavo. Beločka su savo dviem vaikais ir senais tėvais glaudžiasi Žydų gatvėje. Pusiau tamsiais laiptais kylu į antrą aukštą. Įeinu į nedidelę virtuvę, už jos – didelis apytamsis kambarys, iš jo patenku į visiškai tamsų kambarį. Langas aklinai užkaltas lentomis. Langai, išeinantys į arijų pusę, buvo aklinai užkalami lentomis arba užtepami baltais dažais, kad nei vieni, nei kiti negalėtų matyti vieni kitų.

Beločkos šeima glaudžiasi tamsiame kampe. Net ir dienos metu nieko negalima matyti be apšvietimo. Kambaryje nėra jokių baldų – tik stalas ir dvi kėdės. Vaikai sėdi ant grindų liūdni ir prislėgti, jų vaikiškos galvelės negali suvokti vykstančio beprasmio žiaurumo. Beločkos nerandu. Ji mokykloje. Sugrįžta po keleto minučių, o iki tol kalbuosi su jos mama. Tėvo taip pat nėra. Beločka pasakoja apie savo skausmingo gyvenimo vargus. Klausia: „Už ką tokios kančios?“ Pradeda garsiai reikšti mintis, kaip ir kokioms aplinkybėmis padarytų labiau pakenčiamą savo mažų vaikų, tėvo ir mamos gyvenimą. Ji nori bet kokia kaina gauti sudedamąją lovelę mažyliams, kad vaikai nemiegotų ant grindų, sako, kad labai pavargsta nuo darbo ir tolimo ėjimo. Bet yra patenkinta, kad darbe turi galimybę kai ką gauti iš paliktų pas šeimininkę produktų, atgauti paliktus daiktus, kuriuos parduoda būtiniausioms reikmėms patenkinti. Bet patį skaniausią dalyką – truputį uogienės – prašo, kad paimčiau iš šeimininkės ir laikyčiau pas save. Tai, kai grįš vyras… Susitariame dėl mūsų susitikimų vietos už geto ribų.

Godliauskaitė iš Mažojo geto eina į namus, o aš dar kartą žingsniuoju į Didįjį getą. Į kai kuriuos namus, pavyzdžiui, pas Bor seserį, tenka patekti per sienose padarytas skyles.

Aplankau ponią Goldman, gydytojo žmoną ir Trupianskio seserį. Toks pat kaip ir visur siaubingas ankštumas. Į mano klausimą, ko dabar ji labiausiai norėtų, atsako: „Ach, norėčiau nors vieną naktį išmiegoti visiškai ramiai ir žinoti, kad niekas nei manęs, nei kitų neateis paimti šią naktį.“

Mane supažindina su moterimi kančios kupinomis akimis. Ji man karštai pasakoja apie savo pirmagimę dukterį, apie motinišką liūdesį ir ilgesį. Mergaitei tik šeši mėnesiai. Ji atidavė dukrytę vienai moteriai, jos niekada nesusitikinės ir nesimatys: moteris dėl atsargumo, o motina – dėl pasiaukojimo. Ji patiki man sutartą slaptažodį. Aš pažadu kas dvi savaites jai pranešti apie dukrytę.

Ketvirtą valandą dienos getą lanko vokiečių valdžia, lydima vieno lietuvių komiteto bendradarbio. Gatvėse žmonių mažai. Pasirodžius svečiams, visi kažkur dingsta. Bijo svečių.

Prof. Movšovičius skundžiasi, kad jis neteko akmenų nešiojimo darbo miesto sode. Bijo likti visai be darbo. Jei nedirbi, neturi teisės egzistuoti. Norėtų gauti nors patį juodžiausią darbą universitete. Jaudinasi dėl savo rankraščių likimo. Prašo paieškoti žmonių, galinčių jį paslėpti. Nori gauti nelegalius dokumentus ir nuodų, kad budeliai negalėtų su juo susidoroti.

Darbas, produktų pristatymas, slėptuvės pas arijus, nelegalūs dokumentai ir nuodai – tai daugumos, su kuriais tada teko susitikti, norai. Vėliau atsirado dar vienas baisus pageidavimas: patekti pas partizanus – ne savo gyvybės ginti, bet kovoti. Jei mirti, tai kovoje su ginklu rankose, užmušus bent vieną priešą. Net jei ir į mišką nepatektų, daugelis norėjo turėti ginklą, kad svarbiu momentu galėtų juo pasinaudoti.

<...>

APIBENDRINAME

1. Kas O. Šimaitės pasakojime rodo jos tvirtą apsisprendimą padėti kenčiantiems žydams?
2. Kokiam žanrui priskirtumėte šį O. Šimaitės pasakojimą? Paaiškinkite, pagal kokius pasakojimo bruožus jį nustatėte.
3. Ar galima sakyti, kad O. Šimaitė nepadarė gėdos lietuvių tautai? Paaiškinkite, remdamiesi O. Šimaitės biografija ir jos pasakojimu apie Vilniaus getą.
4. Vilniaus žemėlapyje suraskite arba, jeigu yra galimybė, aplankykite Didžiojo ir Mažojo getų teritorijas.

Manau, kad pradėjau rašyti todėl, jog dvasinė visų aplink mane žuvusiųjų jėga privalėjo rasti žmogų, kurio dėka galėtų reikštis. Nes argi gali būti, kad žiauriai nužudyti tūkstančiai nepaliktų jokio ženklo, jokio pėdsako, nieko? Negaliu ir nenoriu tuo tikėti. Bet savo kūrybos nevadinčiau misija, niekad nemaniau, jog privalau įvykdyti misiją.

<…> [B]andydamas žvilgterėti į save iš šalies <…> matau greta savęs dvi moteris. Viena – Miriama Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir nuvedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvąją vaikystę, kol kelią užstojo žvyrduobė. Kita – Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir nuvedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvosios jaunystės.

Kelmės žvyrduobėje guli motina, pagimdžiusi mane.

Kelmėje, septyniasdešimt penkerių metų sulaukusi, gyvena mano antroji motina.

Į Kelmės sinagogą eidavau kadaise su tėvu melstis.

Paskui, dar vaikas būdamas, meldžiausi Kelmės bažnyčioje.

Ganiau bandą Kelmės dvare, prie trijų pušikių, ties kuriomis sušaudė motiną, ir mačiau, kokia nenatūraliai aukšta ir žalia žolė išaugo ant žvyro.

Kelmės kapinėse, lankydamas savo mirtimi mirusį Dainauską, praeidavau pro keletą vienodų kapų, – juose gulėjo tie, kurie šaudė prie pušikių.

Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas.

Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė.

Tame turbūt glūdi viskas: mano santykiai su žydų tauta ir Izraeliu, mano santykiai su lietuvių tauta ir Lietuva, mano vieta literatūroje ir kūrybiniai siekimai. Todėl aš, žmogus ir rašytojas, – paprastas ir sudėtingas, aiškus ir prieštaringas, kaip ir tos dvigubos šaknys, maitinančios mane.

Ne savo rankomis save tokį sulipdžiau. Esu realus, nors gal ir keistas mūsų epochos produktas. Ir jeigu tikrai turi kiekvienas žmogus savo angelą sargą, tai mane lydėjo ir gal tebelydi du angelai, – vienas Jehovos vardu, o kitas – vardu Dievo, kursai yra trijuose asmenyse.

Gal todėl, kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau knygą apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų.

<...>

Penktas ėjimas

<…>

3

Prie didžiųjų vartų visuomet stovi du sargybiniai. Vienas – vokiečių kareivis, kitas – geto policininkas.

Taip ir šiandien. Bet šiandien turi būti kitaip. Prie durų turi atsistoti ne vokietis, o čekas. Aš labai noriu atsiminti jo vardą ir pavardę, bet niekaip negaliu. Ji panaši į lenkiškas, o lenkiškos panašios į ją. Tai galų gale nesvarbu. Aš vėl sužinosiu ir kietai įsikalsiu į galvą. Svarbu, kad vakar čekas sutiko išleisti mane vienai valandai į miestą ir visai neklausinėjo, kur ir ko man ten reikia.

Kodėl aš jaudinuosi?

Virpa mano rankos, o balsas turbūt irgi virpėtų.

Aš visuomet taip, visai be reikalo, kol įprantu. Scenoje aš jaudinuosi, tarp žmonių jaudinuosi, o dabar – irgi.

Čekas vakar pagarbiai nulenkė galvą, kai aš su juo kalbėjausi. Turbūt mūsų policininkas jam pasakė, kad aš esu Ina Lipman. Galbūt jis iš Prãhos, šitas vaikinas, ir galbūt girdėjo mane dainuojant. Aš buvau Prãhoje du kartus. Afišos buvo didžiulės, ir raidės milžiniškos, tik jų kažkodėl buvo per daug. Jie rašė afišose: INNA LIPMANN. Ką gi, jeigu jiems taip labiau patiko. Jie man šaukė viva, bis, viva Ina, ir aš jiems vėl dainavau ir vėl.

Aš dabar stoviu, prisiglaudusi prie namo kampo, ir laukiu, kada keisis sargybiniai. Man jie visi šlykštūs, lyg būtų ne žmonės, o kažkokios kitos būtybės, apvilktos žaliomis uniformomis, ir aš visuomet bijau netyčia prisiliesti prie jų.

Taip, aš matau, jau atėjo čekas.

Jis irgi vilki žalia uniforma, bet kažkodėl atrodo kitaip. Aš matau jį patį, jo veidą ir visai nematau žalių rūbų, net šautuvo. Dieve mano, nejaugi visa tai priklauso nuo žmogaus, ir visai nesvarbu, kokiais drabužiais jį apvilksi? Kaip scenoje. Kokiais rūbais aš bevilkėjau, visuomet aš – aš pati, Ina Lipman.

Vis tiek gera mūsų pasaulyje, kai jame gyvena ir vaikšto žeme ne tik vokiečiai, kai toje žemėje – daug daug žmonių.

Jeigu aš galėčiau visus juos surinkti į didelę salę, į tokią, kad tilptų visi ligi vieno… Aš išeičiau į sceną ir visai nesakyčiau, kas aš tokia. Nebūtų jokių skelbimų ir jokių afišų didžiulėmis raidėmis, tų raidžių tada būtų nei per daug, nei per mažai. Tiesiog kažkas nežinomas, kažkokia moteris, toks pat žmogus kaip jie, nori jiems dainuoti. Aš jiems dainuočiau ilgai, visas geriausias savo dainas. Jie sėdėtų tyliai ir klausytų. Aš nenoriu, kad jie šauktų viva, bravo. Tegul sau tyliai sėdi ir klauso. Aš jiems taip dainuočiau, kaip dar niekuomet nesu dainavusi ir kaip niekada kitur nedainuosiu. Aš jiems dainuočiau taip, kaip dainuoju čia, gete.

Čekas pamatė mane ir moja ranka.

Aš einu.

Jis apsižvalgė.

– Galite eiti, – tarė jis. – Jeigu norite… Aš norėčiau, kad jūs niekur neitumėte. Geriau pasilikite čia ir, jeigu jums ko nors reikia mieste, pasakykite man, aš viską padarysiu.

Aš papurčiau galvą.

– Darykite taip, kaip norite, – kalbėjo jisai. – Tik būkite atsargi. Kai grįšite, gerai apsidairykite. Šogeris mėgsta vakarais tykoti prie vartų.

– Gerai, gerai, nebijokite, – atsakiau. – Nėra ko bijoti.

Aš nuėjau gatve skubėdama.

Viena gatvėje aš pirmą kartą. Mano geltoni lopai prisiūti prie švarkelio, o švarkelis, išverstas pamušalu į viršų, guli ant mano rankos.

Praėjo moteris su vyriškiu. Aš jų nepažįstu, bet jie atsisuko du kartus ir net trečią kartą. Prabėgo vaikai. Jie irgi dairėsi į mane. Nejaugi aš dar panaši į savo atvaizdus ant afišų, kurių jau seniai nebėra?

Žinau, aš negeras žmogus. Juk noriu, kad mane pažintų. Taip, širdies gilumoje noriu to. Juk tiek daug žmonių klausėsi, kai aš kadaise dainavau. Bet aš neturiu teisės. Manęs neturi pažinti. Tai artistas tebeglūdi mano širdyje… Anksčiau Ina Lipman buvo garsenybė, ir jai atrodė, kad ji priklauso sau vienai. Bet taip iš tikrųjų nebuvo ir tuo labiau dabar taip nėra.

Užėjau į tarpuvartę, ištraukiau iš švarko kišenės veidrodį, grimą ir skarutę. Dabar tikrai niekas nebepažins manęs. Galiu būti drąsi, pakelti aukščiau galvą ir įsivaizduoti valandėlę, kad aš laisva ir kad aplinkui nėra to, kas iš tikrųjų yra.

Ne, negaliu.

Keista, bet aš negaliu to įsivaizduoti. Aš turbūt moku vaidinti tiktai scenoje. Laikas uždėjo savo antspaudą, labai kietą, ir grimas dabar nebepadės. Geriau aš nebūsiu per daug drąsi. Dar labai daug reikia padaryti, tai – kas dabar brangiausia.

Keturis mėnesius naktimis, grįžę iš darbo, mes vėl dirbome, slaptai, kad niekas neišgirstų ir nepamatytų. Mes repetavome „Aidą“.

Ir pagaliau šiandien, šią naktį, įvyks generalinė repeticija.

Dieve mano! Aš tiek daug kartų dainavau „Aidą“, bet šita bus pirmoji mano gyvenime. Mes išvargome visi. Bet mes dirbome taip, kaip vargu ar gali dirbti žmonės. Viskas pas mus kaip tikrame teatre, net dubleriai. Ne, turbūt svarbiausia – dubleriai. Teatre juos turi tiktai svarbiausieji veikėjai, o mes turime visi: svarbiausi ir menkiausi, statistai ir choras. Net kiekvienas žmogus iš orkestro turi savo dublerį. Tai laikas uždėjo savo kietą antspaudą, ir nėra kitos išeities.

Mano dublerė – Mira. Mirka. Jai devyniolika metų. Ji bus gera dainininkė. Aš noriu, kad ji būtų daug geresnė už mane, daug daug geresnė ir kad Prahoje ar Vienoje, Paryžiuje ar Milane prie jos vardo ir pavardės pridėtų daug nereikalingų raidžių. Aš pati būsiu senutė, pražilusi, man bus šalta, aš apsigaubsiu vilnone skara, sėdėsiu parteryje, pirmoje eilėje, ir klausysiuos Mirkos balso.

Gerai, kad išėjau šiandien iš geto ir pati papasakosiu viską Marijai. Ji bus patenkinta, žinau.

Dainininkė Marija Blaževska…

Anksčiau man sakydavo, kad Marija Blaževska yra beveik Ina Lipman, o jai sakydavo, kad Blaževska ir Lipman yra tas pat. Mes abi susėsdavom prie kavos puodelio jos namuose ar mano namuose ir juokdavomės abi kartu iš to, ką mums sakydavo. Mes žinojome daugiau negu kiti, ir todėl mums būdavo juokinga.

Jai dabar taip pat nelengva, bet lengviau kaip mums.

Jai pranešė, kad lauktų manęs šiandien, ir ji tikriausiai jau laukia. Mes seniai nesimatėme – pusę gyvenimo! Ji prašė, kad aš neičiau. Ji dar nežino, ko aš ją prašysiu, ji, žinoma, neįsivaizduoja, ir todėl aš turiu eiti pati, niekas manęs šiandien negali pavaduoti.

Šiandien generalinė repeticija. Pagaliau… Bet šiandien, kai nutils paskutinis akordas, reikia palypėti ant scenos, pakelti virš galvos partitūrą ir sušukti:

– Štai opera, kurios norėjote! Štai „Žydė“!

Laukti negalima nė vienos dienos. Partitūra reikalinga šiandien.

Vaikinai ieškojo visur, bet negavo.

Ją turi Marija. Aš ir einu dabar pas Mariją Blaževską prašyti „Žydės“.

Ją padovanojo Marijai Aronas Cvingeris. Jis buvo geras vaikinas ir geras draugas. Matyt, Marija tai žinojo geriau negu kiti. Ji užsakė specialią dėžutę, išklotą raudonu aksomu, o mažą raktelį visuomet nešiojo su savim. Tai buvo senas antikvarinis prancūziškas leidinys su paties Halevio pataisomis ir autografu. Aronas tuomet pardavė viską, ką turėjo, ir nupirko Marijai „Žydę“. Dabar Cvingerio nebėra, o ten, tituliniame lape, liko dvi eilutės, rašytos jo ranka.

Aš galvoju, kas būtų, jeigu aš būčiau Marija, o ji ateitų pas mane prašyti tos aksomu išklotos dėžutės. Kas būtų tada?

Ne, aš ir vėl negaliu įsivaizduoti. Aš galiu vaidinti tiktai scenoje. Laikas. Dėl visko kaltas laikas. Žmogus gali daug padaryti, labai daug, bet vieno jis negali – pasukti laiko, sugrąžinti jo, pavaryti laikrodžio atgal.

Ar aš turiu teisę eiti pas Mariją?

Štai paradinės durys, ir aš jas atidarau. Štai slenkstis, ir aš jį peržengiu. Lipu laiptais į trečią aukštą, sustoju ir suku skambutį. Kaukši skubą neramūs žingsniai. Atsiveria durys. Priešais mane – Marija Blaževska… Dieve, ji jaudinasi, negali žodžio ištarti, bet akys blizga, ir aš matau, kad ji laiminga, padėdama man peržengti savo žemą slenkstį.

Jums įdomu, kas buvo toliau. Aš suprantu. Bet ir jūs turite suprasti, kas būna, kai susitinka dvi geriausios draugės, kurios nesimatė pusę gyvenimo. Kai susitinka Marija Blaževska, kuri yra beveik Ina Lipman, ir Ina Lipman, kuri yra Marija Blaževska, kurios pusę gyvenimo negirdėjo viena kitos balso. Ne dainuojančio, o paprasto, tariančio lenkiškai žodžius: labas, sveika, einam, aš, tu.

Mes kalbėjomės trumpai, o gal man tik taip pasirodė, nes čekas davė vieną valandą, ir man reikėjo grįžti atgal, į savo namus. Reikėjo skubėti ir saugotis. Daug ko reikėjo saugotis, bet svarbiausia – žydams nebuvo leista vaikščioti be savo žvaigždžių, tuo labiau vienam ir po šeštos valandos vakaro. O gete juk šią naktį pirmosios mūsų operos generalinė repeticija.

Tada aš pasakiau, ko atėjusi.

Marija pažiūrėjo į mane ir tuoj pat išbėgo į kitą kambarį. Ji atnešė partitūrą, keistai pavartė ją rankose. Man atrodė, kad jos pirštai truputį virpėjo, nors man turbūt taip tik atrodė.

Ji atvertė titulinį puslapį, peržvelgė jį, suėmė popierių pirštais ir tuoj vėl paleido. Argi ji norėjo išplėšti tą puslapį? Ne, man turbūt tik taip pasirodė.

– Aš nebūčiau atėjusi, jeigu…

– Nekalbėk Ina. Tu juk žinai, mes susikalbame be žodžių.

– Matai, Marija…

– Nekalbėk, Ina. Aš imsiu verkti, kas bus tada? Geriau pagalvok, ką dabar pasakytų Aronas.

– Mes ją taip saugosime…

– Aš žinau.

Atsisveikinome.

Marija ieškojo, ką galėtų man įduoti, ir pagaliau surado – maišelį žirnių. Aš nenorėjau imti, bet kitaip pasielgti negalėjau.

Kai aš jau ketinau išeiti, Marija paėmė mane už rankos ir tarė:

– Žinai, ko aš norėčiau? Aš norėčiau surinkti žmones į didelę salę, į tokią didelę, kad tilptų visi. Aš išeičiau į sceną ir dainuočiau jiems ilgai ilgai visas geriausias dainas.

Aš klausiausi, užgniaužusi kvapą ir išplėtusi akis.

– Ir dar norėčiau… Žinai, ko aš norėčiau? Kad mes būtume senutės, apsigobusios skaromis, sėdėtume parteryje, pirmoje eilėje, ir klausytume, kaip dainuoja tavo Mirka, pasaulinė garsenybė.

Dabar aš pasakiau:

– Nekalbėk, Marija.

Aš negalėjau toliau klausyti ir išėjau.

Dabar tikrai niekas nebežiūrėjo į mane, niekas nesidairė ir neatsigręždavo. Aš buvau drąsi, nors žinojau, kad reikia saugotis.

Štai siaura gatvelė. Geto vartai nebetoli, prie jų tebestovi čekas, vadinasi, aš suspėjau, reikia tik paskubinti žingsnį. Dar greičiau… Visada prie kelio pabaigos laikas sustoja, ištįsta. Aš bėgu, ir vartai visai visai netoli.

Staiga aš sustoju ir imu eiti visai pamažu. Užtat dabar laikas paskubina. Mes pasikeitėme rolėmis. Kaip scenoje.

Prie vartų, šalia čeko, stovi Šogeris.

Vis dėlto jis nutykojo.

Aš maniau, kad šiandien jo nebus, bet jis yra, šypsosi, moja man pirštu ir laukia. Jis turbūt laimingas, Šogeris. Jis seniai norėjo nutverti mane darant tai, kas uždrausta gyvybės kaina. O aš tik dabar pamatau, kad švarkelis su geltonais lopais ant mano rankos. Galbūt Šogeris dar nepastebėjo. Aš galėčiau užsivilkti švarkelį, ir tuomet mane išplaktų už žirnius. Gal tiktai išplaktų… Bet į švarkelį su vyniota partitūra. Jis pamatytų ją su Halevio autografu, Arono dviem eilutėm, ir niekas šiandien per generalinę repeticiją nepalypėtų į sceną ir nerikteltų:

– Štai, draugai! Mes turime „Žydę“!

Šogeris gali šypsotis. Šiandien atėjo jo valanda. Visai neseniai, pats iškratęs mane, kai grįžau iš darbo, jis taip pasakė:

– Jūs man neegzistuojate, gerbiamoji. Man vis tiek, – jūs gyva ar mirusi. Man kliudo tik jūsų balsas. Vargas jam, jeigu jis pateks į mano rankas. Aš tikiu, kad jis įklius kada nors, tuomet ir jums bus nemalonu, gerbiamoji. Aš, žinoma, labai apgailestausiu. Bet ką gi…

Kodėl aš jaudinuosi?

Dabar tikrai negalima jaudintis. Aš ne scenoje ir ne tarp žmonių. Dabar reikia galvoti ir pasistengti, kad nevirpėtų rankos, nes tada ir balsas nevirpės.

Aš palikau švarkelį ant rankos, o kita ranka barškinu maišiuką su žirniais. Aš vis tiek šiandien per daug nusidėjusi, aš be geltonų lopų, ir žirniai nebeturi reikšmės. Aš su grimu, o mums juk uždrausta dažytis.

Einu toliau tvirtu žingsniu, pakėlusi galvą. Dabar jau tikrai galiu būti drąsi, įgijau šitą teisę. Aš kratau maišiuką, žirniai barška kaip tūkstančiai kastanječių, ir man linksma.

Aš nusijuokiau.

– Jūs patenkintas? – paklausiau Šogerį.

Jis irgi šypsojosi.

Aš pabarškinau žirniais aukštai, beveik jo pasmakrėje, ir tūkstančiai kastanječių staiga sutrinksėjo tūkstančiais šūvių.

Jis išplėšė maišiuką ir numetė šalin.

– Tas švarkas ne mano, – tariau jam. – Leiskite atiduoti švarkelį, ir aš būsiu jūsų paslaugoms, ponas komendante.

– Atiduok, tik greitai, – atsakė Šogeris.

Aš įsmukau į getą ir visa nugara jaučiau deginantį Šogerio žvilgsnį.

Pro šalį ėjo kažkas. Aš nežinau, kas, bet pažįstamas. Skubėdama įbrukau jam į glėbį savo naštą ir pasakiau:

– Atiduokite Mirkai Segal. Jūs pažįstate Mirką Segal?

– Taip, pažįstu.

– Atiduokite jai tučtuojau, gerai? Tai Mirkos švarkelis, aš jį buvau pasiskolinusi.

Dabar aš buvau laisva.

Aš mačiau, kaip juda ir girgžda čeko žandikauliai, lyg kramtytų geležį. Dar to betrūko, kad jis įsikištų. Viskas būtų veltui. Tegul geriau jis, o ne kas kitas stovi sargyboje prie geto vartų, tegul daro tai, ko jį prašo geto žmonės, ir tegul nemato to, ko matyti nereikia. Jo gyvenimas tik prasideda, ir dar daug jame bus gerų ir karčių valandų, taip kaip visiems, kaip kiekvienam žmogui.

Aš piktai pasižiūrėjau į jį. Jis suprato ir nenorom nusisuko. Man buvo truputį gaila, kad nespėjau antrą kartą paklausti jo vardo ir pavardės. Ji panaši į lenkiškas, o lenkiškos…

Dar galėčiau jums toliau pasakoti. Dar liko mažas gabaliukas laiko. Bet aš nebepasakosiu. Tokios istorijos baigiasi vienodai, ir jos visai neįdomios. Svarbiausia – turėti savo dublerį. Aš labai patenkinta, kad mano dubleris – Mirka, Mira Segal. Ji bus didelė dainininkė, ta mano Mirka…

Keturiasdešimt devintas ėjimas

1

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

2

– Aš pagimdžiau dukterį Taibalę, – tarė Abraomas Lipmanas.

3

Į tą slėptuvę buvo sunku patekti. Reikėjo pereiti vieną rūsį, išimti didelę plytą jo grindyse, po to eiti susikūprinus apvaliu urvu, pasukti dešinėn, paskui tiesiai, atidaryti moliu aplipdytas dureles, ir tada jau galėjai įžengti į slėptuvę. Tai buvo gerai įrengtas kambarys, tik be langų. Švietė elektros lemputė. Visą laiką vienodai ūžė ventiliatorius. Ant mažo staliuko stovėjo radijas.

Tą slėptuvę iškasė du broliai. Jie paslėpė čia savo paralyžiuotą motiną ir radijo imtuvą, kuris nuolat perduodavo iš Londono ir Maskvos informacijos biurų pranešimus. Senosios moters kojos buvo paralyžiuotos, bet rankos galėjo dirbti bet kokį darbą. Ji gulėjo patale ir užrašinėjo radijo žinias. Radijas visą laiką buvo įjungtas ir pakaitom dirbo viena ar kita banga.

Į šią slėptuvę atvedė vakar Lizą. Ji šaukė, ji nenorėjo eiti, tada jai užėmė burną ir atvedė į slėptuvę. Ji turėjo gyventi čia su senąja moterimi ir kartu su ja užrašinėti radijo pranešimus.

Žinoma, nei vakar, nei šiandien Liza nepaėmė į rankas popieriaus ir pieštuko. Ji visai negirdėjo, ką kalba radijas, ir nematė, kas darosi aplinkui. Ji dažnai taip užsimąstydavo, jog užmiršdavo, kad ji čia ne viena. Jos akyse vienodai mirgėjo tik vienas žibantis daiktas – elektros lemputė ir ausyse vienodai gaudė ventiliatorius.

Liza dar visai jauna, ji – mergaitė, vaikas. Tik krūtinė nebe vaikiška. Lizos krūtinė sodri, plėšia marškinius, ji pritvinkusi pieno ir prinokusi kaip prisirpęs vaisius.

Ten, palatoje, užgulusi visu kūnu pagalvį, Rachilė tarė Lizai: „Tu žiūri savo didelėmis akimis ir nieko nesupranti. Duok man savo vaiką. Duok greičiau.“

Ir Liza padavė Rachilei tą suvystytą gyvą gniužuliuką.

„Dabar išeik, – tarė Rachilė. – Apeik mano lovą ir išlipk pro langą. Tik tyliai, kad tavęs nepamatytų. Paskui įbėk į gretimą namą, ir tave paslėps. Tu turi pasislėpti.“

Liza negalvodama darė tai, ką liepė Rachilė, ir visai negalvojo apie tai, ką darys Rachilė, pasilikusi viena.

Ji išlipo pro langą, nubėgo į kitą namą. Ji kažką pasakojo, dabar pati nebeatsimena ką, ir ją tada nuvedė į slėptuvę. Vedė, užčiaupę burną, kad nešauktų.

Slėptuvėje įrengė dar vieną guolį.

Ant jo dabar sėdėjo Liza ir matė vienodai žibančią elektros lemputę, ir girdėjo vienodai ūžiantį ventiliatorių.

– Aš negaliu taip gyventi, – kalbėjo ji, suėmusi rankomis krūtinę, kuri buvo pritvinkusi ir plėšė marškinius. – Aš negaliu taip gyventi. Aš visą naktį sapnavau, kad jis čiulpia mane. Pienas bėga ir bėga, jau visi rūbai šlapi, ir aš visa šlapia.

– Ateik arčiau, – tarė senoji moteris, – ir duok rankšluostį. Aš tave aprišiu, ir tau bus geriau.

Ne, ne! Aš bijau… – kalbėjo Liza. – Man vis tiek atrodys, kad jis čiulpia mane, ir pienas bėga dar labiau, nesustodamas.

– Eikš, aš tau padėsiu, – tarė senoji moteris.

Bet Liza nėjo. Ji sėdėjo ant savo guolio ir laikė apkabinusi rankomis krūtinę.

Senoji moteris nutilo. Jos kojos buvo paralyžiuotos, ir ji nieko daugiau negalėjo padaryti. Ji galėjo tiktai užrašinėti radijo pranešimus, nes jos rankos buvo laisvos, ir rankomis ji galėjo daryti, ką tik nori.

– Aš negalėsiu niekada žiūrėti į vaikus, į svetimus ir savus, – kalbėjo Liza. – Jie man šlykštūs, ir aš negaliu apie juos pagalvoti. Kad nors pienas nebėgtų… Kad nors krūtinės man neveržtų…

Senoji moteris lingavo galva, bet nieko nesakė.

***

Tuo metu mieste, ten, kur nebuvo geto tvoros, didelėje aikštėje, kabojo trys pakaruokliai: du suaugę žmonės ir viena mergaitė. Tai buvo advokatas Jonas Klimas, jo žmona Ona Klimienė ir Taibalė Lipman. Taibalė – paskutinioji Abraomo Lipmano duktė. Šeimoje ji buvo jauniausia, jai buvo devyneri metai.

Visi trys kabojo jau antra diena, bet niekam nebuvo leista jų nuimti. Prie Klimų drabužių buvo prikabintos didelės lentos, ir stulpai su tom lentom atrodė kaip pravoslaviški kryžiai. Ant jų buvo užrašyta lietuviškai ir vokiškai: JIE SLĖPĖ ŽYDĄ.

Taibalė jau seniai gyveno pas Klimus. Dar nebuvo geto, dar tiktai kalbėjo apie jį, ir Klimas, atėjęs pas Lipmaną, pasakė jam:

– Paklausyk, Abraomai, nežinia, kas bus. Gero laukti tikrai nėra ko. Tegul gyvena pas mus tavo Taibalė. Vaikų turi daug, nelengva tau šiais laikais. Ji jauniausia, Taibalė. Tegul gyvena pas mus. Kam jai vaikščioti su geltonais lopais. Mes juk savų vaikų neturime, ir Taibalė mums bus kaip sava, kol pasikeis gyvenimas.

Lipmanas pamąstė, pamąstė ir sutiko.

Čia, gete, kai būdavo labai sunku, Lipmanas džiaugdavosi, kad jo jauniausioji gyvena kitur, kad ji pas Klimus kaip savo namuose, kad ji, Taibalė, – didžiausia jo paguoda.

Taibalė iš namų niekur neišeidavo, bet namuose ji buvo tikra šeimininkė. Ona Klimienė, grįžusi iš darbo, kasdien užduodavo jai pamokas, tas pačias kaip mokykloje. Ir retkarčiais, jeigu tik būdavo galimybė, savo jauniausią dukrą aplankydavo Abraomas Lipmanas.

Taibalė buvo išdykusi ir visada valgydavo labai lėtai.

Klimai susėsdavo prie jos iš abiejų pusių, suskaičiuodavo, kiek šaukštų ji suvalgė, ir kiek tik tų šaukštų būtų, visada jie sakydavo, kad reikia dar vieno, o po to – dar vieno, ir jų skaičiui turbūt niekuomet nebūtų galo. Kai sriubos lėkštėje dar likdavo šis tas, Klimas dėdavosi piktas ir pakeldavo balsą.

– O tirščiai? O tirščiai? Tau tik vandenėlį, taip? Kad lengviau būtų nuryti? O kas tirščius suvalgys? Ne, tu pasakyk man: kas? Pasakyk?

Senoji Bronislava, kuri namuose buvo antroji šeimininkė ir kuri ant savo rankų užaugino Oną Klimienę, iš pradžių tik murmėjo kažką panosėj, niekas negalėjo suprasti, ką ji murma, ko gero, ji ir pati nesuprato.

Virtuvėje, kai nieko nebūdavo šalia, ji šnekėjo pati sau:

– Matai, lepina ir lepina. Penkiolika metų šeimoje gyvena, penkiolika metų savų nesulaukė, tai dabar lepina ir lepina. Kažin ar gerai, kažin…

Ji buvo griežta Taibalei.

Ėjo dienos, bėgo savaitės, mėnesiai. Ir kartą Ona Klimienė pajuto, kad į pasaulį nori ateiti dar vienas žmogus, tas žmogus, kurio jie laukė su Jonu penkiolika metų.

Jie nustebo, nusigando ir apsidžiaugė.

Bet labiausiai nustebo senoji Bronislava. Ji apsirengė geriausiais savo rūbais, apsigobė šventadiene skara ir dvi dienas klūpojo bažnyčioje.

– Aš žinau, kodėl Tu atsiuntei tokią didelę paguodą, – kalbėjosi su Kristumi Bronislava. – Šita mergaitė, Taibalė, atnešė palaimą mūsų namams. Aš daug metų išgyvenau pasaulyje, o dabar pamačiau stebuklą ir mirties patale prisiminsiu Tavo didybę.

Bronislava užmiršo, kad ji nenori lepinti Taibalės.

Kai Klimai susėsdavo prie mergaitės, skaičiuodami šaukštus, kurių visuomet būdavo per maža, senoji Bronislava tylomis atslinkdavo prie jų visų ir, žiūrėdama iš šalies, nei iš šio, nei iš to užrikdavo:

– O tirščiai?! Gal man palikai?

Atėjo laikas, ir pagimdė Klimienė dukterį.

Ir buvo namuose dvi mergaitės – viena jau didelė, o kita – mažutė, kaip gyva lėlė.

O po septynių dienų atėjo vokiečiai ir dar kažkokie, savi, ir išsivedė Klimą, Klimienę ir Taibalę.

Bronislava tada užgulė lopšį savo plačiu kūnu ir murmėjo pati sau, žiūrėdama į atėjusius baisiomis akimis:

– Nesiartinkit, piktosios dvasios… Nesiartinkit jūs, kipšai iš pragaro gelmių… Nusileis galinga Dievo ranka ir pavers jus dulkėmis… Nesiartinkit, piktosios dvasios…

Ir liko Bronislava viena su kūdikiu ant rankų. Ir tas kūdikis verkė, ir norėjo motinos pieno, o motina kybojo ant stulpo didelėje aikštėje, ten, kur nebuvo geto tvoros, kur ant motinos krūtinės kreivai buvo prikabinta lenta su užrašu, o stulpas su ta lenta atrodė kaip pravoslaviškas kryžius.

Nežinojo, ką daryti, senoji Bronislava. Ji sulaukė vakaro, padabojo siauroje gatvelėje Abraomą Lipmaną, kartu su visais grįžtantį iš darbo, pasakė jam.

Lipmanas nulenkė galvą.

Kai Lipmanas nulenkė galvą, jo senos, nunešiotos kepurės snapelis uždengė akis, ir senoji Bronislava, kurios galvoje buvo tiktai naujagimė, visai užmiršo, kad tas vyriškis – tėvas, kad Taibalė buvo jo jauniausioji duktė ir didžiausia paguoda tada, kai sunku buvo gyventi. Ji galvojo dabar tik apie mažąją Klimų mergaitę, kuri verkia ir nori motinos pieno.

– Mes ateisime, Bronislava, – pasakė Lipmanas.

Tą naktį Abraomas Lipmanas išėjo į miestą, ir kartu su juo išėjo vienas trejetas. Jie išėjo savo keliais, per rūsius ir tunelius, per kanalizacijos vamzdžius, kuriuose labai sunku eiti prieš srovę, nes srovė neša atgal, ir atrodo tada, kad negali žengti nė žingsnio, nes tu žengi, o srovė tave neša atgal, ir taip bus visada, nors tu eitum ir eitum mėnesį, metus, daug metų.

Bronislava jų laukė ir atidavė jiems Klimų dukrą.

Maža gyvoji lėlė buvo suvystyta, suvyniota, senoji Bronislava ją peržegnojo tris kartus, o kartu su ja ir tuos keturis vyrus, atėjusius jos paimti. Bet mergaitė vis tiek rėkė, ji norėjo valgyti, ji norėjo motinos pieno.

Abraomas Lipmanas ją spaudė prie krūtinės, bet per daug spausti bijojo, todėl garsus kūdikio riksmas nuskardėjo siaura gatvele; keturi vyrai nespėjo pribėgti prie atdaros kiaurymės, vedančios laiptukais žemyn į kanalizacijos griovius, kai šalia atsirado policininkai. Trejeto vadas liepė visiems leistis žemyn, o pats ėmė atsišaudyti. O vėliau, kai jo draugai ir Lipmanas su mergaite jau buvo apačioj, kai jiems eiti jau buvo lengva, nes jie ėjo pasroviui, trejeto vadas, krisdamas negyvas, užgulė kanalizacijos angą.

Iš keturių ėjusių vyrų trys grįžo į getą, bet vis tiek jie buvo keturiese, nes ant Lipmano rankų gulėjo kūdikis, kuris norėjo valgyti. Ir jie visi nuėjo į geriausią ir saugiausią geto slėptuvę, ten, kur gulėjo paralyžiuota sena moteris, kur radijas perdavinėjo informacijos biurų pranešimus ir kur kankinosi Liza, matydama vienodą lemputės žybsėjimą ir girdėdama vienodą ventiliatoriaus ūžimą.

Liza riktelėjo, siaubo apimta.

Ji pamatė Lipmaną, žiūrintį į ją ir artėjantį su verkiančiu gniužuliuku ant rankų. Bet senis Lipmanas nekreipė dėmesio į tai. Jis vis tiek artėjo su kūdikiu, ir Liza ištiesė rankas, norėdama atstumti juos visus. Kitiems dviem vyrams čia iš tikrųjų nebuvo kas veikti. Bet jie paliko kovoje savo vadą dėl to mažo rėkiančio žmogaus, ir todėl jie norėjo savo akimis pamatyti, kaip tas mažasis žmogus nebeverkia, pajutęs lūpomis motinos pieną.

Liza pašoko ir prašė:

– Išneškite jį, aš negaliu žiūrėti į vaikus…

Ji pažvelgė į vystyklus ir pamatė raukšlėtą veiduką ir šviesius plaukus.

– Išneškite jį! – suriko Liza.

– Man baisu, aš numirsiu, jeigu prisiliesiu prie jo.

Tada Lipmanas pašaukė vyrus. Jie pasodino Lizą ir laikė ją, lengvai apkabinę. Lipmanas atsegė Lizos marškinius ir padėjo ant kelių vaiką. Ji sudrebėjo ir sudejavo.

– Užsimerk, Liza. Aš tau paseksiu pasaką, – tarė Lipmanas. – Aš paseksiu, tu klausyk ir tada tu nebenorėsi verkti, ir tau visai nebus baisu.

Liza užsimerkė, nutilo.

Kūdikis godžiai sugriebė krūtį, pritvinkusią, veržiančią, prinokusią kaip vaisius. Jis kramtė savo bedante burnele, jis skubėjo, jis garsiai čepsėjo, ir visi, valandėlę nutilę, sukluso, kaip valgo mažas, neseniai gimęs žmogus.

O Abraomas Lipmanas pasakojo Lizai.

Jis pasakojo apie tai, kad buvo tėvas, kuris turėjo dukterį Taibalę, kad Taibalė buvo visų jauniausia iš tėvo vaikų. Ir du žmonės, bevaikiai, paėmė ją pas save ir norėjo, kad Taibalė suvalgytų kuo daugiau šaukštų sriubos ir jokiu būdu nepaliktų tirščių. Taip ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai, Dievas padarė stebuklą, ir tie du bevaikiai žmonės pagimdė dar vieną žmogų. Ir tas naujas žmogus nori valgyti, ir jam reikia duoti motinos pieno, nes kiekvienam žmogui motinos pienas – tas pat, kas medžiui žemės sultys. Ir reikia jį saugoti, tą mažą žmogų, priglausti prie širdies ir glamonėti, nes jo motinos nebėra, tėvo nebėra, o Taibalės irgi nėra.

Liza palengva išlaisvino rankas.

Ji dar bijojo žiūrėti, todėl vos vos pravėrė akis.

Ji palietė rankomis kūdikį ir vėl suvirpėjo. Ji kietai užsimerkė, bet paskui atvėrė savo dideles juodas akis. Ji nevikriai apsuko tuos vystyklus, kuriuose spurdėjo gyvybė, ir padavė jai savo antrą krūtį.

Po to Liza pravirko.

Ji verkė tyliai, visai tyliai. Vėl buvo girdėti, kaip skuba valgyti mažoji mergaitė. Ašaros krito ir ritosi be garso. Daug buvo ašarų, didelių, kaip stambūs rasos lašai.

Vyrai, pamatę ašaras, atsiduso. Jie sėdėjo, klausėsi, kaip valgo mažas, neseniai gimęs žmogus, ir džiaugėsi, kad Liza verkia.

Gerai, kai verkia moteris. Jai dažnai tenka verkti.

Blogai, kai moteris negali verkti.

Penkiasdešimt pirmas ėjimas

<…>

2

– Aš pagimdžiau sūnų Izaoką, – tarė Abraomas Lipmanas.

3

Jie ėjo dviese.

Priekyje, sudėjęs rankas už nugaros, grindiniu skubėjo Abraomas Lipmanas.

Iš paskos, šaligatviu, kiūtino policininkas.

Jie ėjo dviese. Lipmanas visą laiką skubino; policininkas irgi turėjo skubėti, jis juk negalėjo atsilikti. Jam buvo karšta, sunkus šautuvas svėrė dešinį petį, policininkas nuolat pasimuistydavo ir nusikeikdavo.

– Kur leki, kur leki, senas stuobry? – šniokštė jis.

Lipmanas dėdavosi neišgirdęs. Jam reikėjo skubėti. Tai galbūt buvo gražus rudens pavakarys, gal saulė, persisvėrusi į kitą dangaus skliauto pusę, ilgino medžių, namų ir žmogaus šešėlius, gal kur nors miesto pakrašty, mažuose darželiuose ar šiaip po langais, žydėjo kvapnios rudens gėlės, o virš upės kaupėsi vakaro rūkas – dar ne rūkas, tiktai šiltas apklotas, traukiąs į save vandens lašiukus.

Lipmanas nesidairė, nieko nematė, ir nerūpėjo jam ruduo ir jo kvapnios gėlės. Jis ėjo, susikūprinęs nuo metų naštos ir ne tik nuo jos, spartino žingsnį, išdidžiai pakėlęs smakrą, apžėlusį marga, balstelėjusia barzda – dėl to buvo pakilusi visa galva, pridengta sena, apsitrynusia kepure, ir kepurės snapelis, irgi pakilęs, neuždengė juodų, raukšlėmis apibėgusių Lipmano akių.

Geto taryba sužinojo, kad Šogeris negavo jokių instrukcijų vaikų akcijai, kad jis tai pats sugalvojo, ir todėl pasiuntė Abraomą Lipmaną pas geto komendantą. Laiko iš tikrųjų buvo labai nedaug. Visi geto vaikai iki dešimties metų turėjo laukti rytoj rytą prie vartų, o paskui juos turėjo išvežti. Kur juos veš – visi žinojo.

„Jeigu aš jau šlapias, tai kaip jis tveria, senas velnias“, – galvojo policininkas, sekdamas paskui Lipmaną, ir tarė:

– Nebėk, nebėk, suspėsi. Tu manai, kad Šogeris labai mėgsta nekviestus svečius? Ha! Žiūrėk, kad neišeitum iš ten kojomis į priekį. Ha!

Ir pagalvojo: „Nesuprantami žmonės. Keisti žmonės. Bėga pasitikti giltinės. Ha!“

– O jeigu aš dabar imsiu ir nudėsiu tave? – paklausė policininkas, pasitaisydamas smunkantį šautuvą. – Jau po šešių, ir tau gatvėse vaikščioti draudžiama.

Abraomas Lipmanas vėl dėjosi neišgirdęs, bet paskui atsisuko ir atsakė vos prikimusiu, uždususiu balsu:

– Aš negaliu tau atsakyti, nes mums uždrausta kalbėti gatvėse su nežydais.

– Ha! Senas velnias, – sumurmėjo policininkas ir nusibraukė nuo veido prakaitą žalio švarko rankove.

Jie ėjo dviese, dažnai klupdami, Lipmanas skubėjo ir skubėjo, o policininkas stengėsi neatsilikti ir todėl nevienodai – čia greičiau, čia lėčiau – turseno iš paskos, retkarčiais nusikeikdamas.

Gal buvo gražus rudens pavakarys, gal kažkur žydėjo spalvingos gėlės, tekėjo srauni upė, rinkdama ant savo nugaros vakaro miglą, bet visa tai buvo labai toli, o čia va, čia pat, grindiniu ėjo Abraomas Lipmanas, šaligatviu turseno policininkas, ir Šogerio namas, nedidelė dviejų aukštų vila, jau buvo arti ir kyšojo ten, priešais, už aukštos tvoros, puikuodamasi naujai išdažytomis sienomis ir raudonu stogu.

Prie vartelių Lipmanas sustojo atsikvėpti.

Pagaliau atsipūtė ir policininkas.

Jie paskambino, bet niekas neatsiliepė. Tuomet jie pastūmė vartelius ir žengė neskubėdami šaligatvio plytomis išklotu taku, apsodintu keturkampe apkarpyta gyvatvore.

Duris atidarė sargybinis.

– Mane atsiuntė taryba, – pasakė Lipmanas.

Sargybinis nuėjo, paskui grįžo ir parodė kambarį, kur, matyt, laukė Šogeris. Lipmanas jau buvo čia kartą, žinojo tą kambarį ir nedvejodamas, tvirtu žingsniu žengė prie aukštų dvigubų durų su blizgančiomis žalvario rankenomis.

Policininkas liko koridoriuje, jis buvo patenkintas, kad nereikia lįsti į akis Šogeriui, o Lipmanas įėjo ir uždarė paskui save aukštas, sunkias duris.

Kambarys buvo didelis, apstatytas riešuto baldais.

Tuos baldus Šogeriui pagamino geriausieji geto meistrai.

„Už ką mes dovanojome jam tuos baldus? – įtemptai galvojo Lipmanas. – Mes daug ką jam dovanojome, bet baldus…“

Jis suraukė kaktą ir pagaliau prisiminė.

„Už Estiją… Taip, už Estiją. Jis tuomet norėjo dalį darbingų vyrų išvežti į kažkokį lagerį Estijoje. Mes jam dovanojome riešuto baldus, ir jis nebeišvežė tų vyrų. Taip, už Estiją…“

Netoli sienos, kurioje stiebėsi trys aukšti langai, stovėjo ilgas stalas su dešimčia šachmatų lentų, inkrustuotų jo paviršiuje. Geltonas buko langelis, tamsus raudonmedžio langelis, geltonas – buko, tamsus – raudonmedžio.

„Šitą stalą mes jam dovanojome vėliau, – prisiminė Lipmanas. – Taip, vėliau, kai jis norėjo sumažinti maisto davinį. Jis tuomet velniškai norėjo sumažinti maisto davinį, o sumažino ne tiek jau daug.“

Dabar už stalo sėdėjo tiktai penki karininkai iš Rozenbergo štabo. Jie visi buvo palinkę ir įtemptai žiūrėjo į priešais stovinčias figūras. Šogeris vaikščiojo kitoje stalo pusėje, nuo vieno karininko prie kito, ir šypsodamasis kilnojo figūras. Jis žaidė simultaną.

Kai atsidarė, o paskui užsidarė durys, Šogeris žvilgtelėjo.

Jis žiūrėjo ne į Lipmaną, bet į jo seną, nučiupinėtą kepurę.

Lipmanas akimirką dvejojo, bet kepurės nenusiėmė.

Pirmą kartą, kai Lipmanas nenusiėmė kepurės, Šogeris paskyrė jam dešimtį rykščių. Rykštė – tai irgi odinis bizūnas su plienine viela vidury.

– Tokia mūsų tradicija, – atsakė Lipmanas. – Aš kitaip negaliu.

Antrą kartą, kai Lipmanas nenusiėmė kepurės, Šogeris paskyrė jam penkiolika rykščių. Rykštė buvo tokia pat.

– Tokia mūsų… tradicija, – atsakė Lipmanas. – Aš kitaip negaliu.

Trečią kartą Lipmanas irgi nenusiėmė kepurės. Tuomet Šogeris paskyrė dvidešimt rykščių ir pats skaičiavo.

Kai Lipmanas pakilo nuo suoliuko, jis atsakė Šogeriui:

– Tokia… mūsų… tradicija… Aš… kitaip negaliu.

Tuomet Šogeris atskaitė dar penkias, nusijuokė ir išėjo.

Taip, dabar jis vėl pažiūrėjo į Lipmano kepurę, bet Lipmanas dvejojo tik akimirką ir kepurės nenusiėmė, o Šogeris nieko nesakė.

Šogeris toliau žaidė šachmatais, lyg vaikišką žaidimą, ėjo šypsodamasis nuo vieno partnerio prie kito, beveik negalvodamas darė ėjimus, ir jo priešininkai pasidavė vienas po kito.

Šogeris padėkojo, šie sumušė kulnimis ir išėjo.

Tuomet jisai atsisėdo ant stalo – ant vienos šachmatų lentos – pirmos ar dešimtos – ant mažų kvadratėlių, geltonų – buko ir tamsių – raudonmedžio, ir žiūrėjo į Lipmaną.

– Ateik arčiau, – tarė jis.

Lipmanas priėjo.

– Matai, kokie jie šunsnukiai, – tęsė Šogeris. – Nė vienas nelaimėjo partijos.

– Nelaimėjo, – atsakė Lipmanas.

– Tu matei, kaip aš juos sutvarkiau? Tu matei, kaip jie pasidavė? Mano Dieve! Juk vienas galėjo išlošti, tas, kuris sėdėjo vidury. Tu jį pažįsti?

– Ne, nepažįstu.

– Jis galėjo išlošti, bet reikėjo aukoti karalienę, o jis pabūgo. Cha cha cha!.. Tu žinai, ką aš tau pasakysiu, Lipmanai? Šachmatais žaisti reikia turėti žydišką galvą.

Jis dar garsiau nusikvatojo.

– Aš turbūt turiu žydišką galvą. A? Lipmanai? Kaip tu manai?

Lipmanas tylėdamas nudūrė akis.

Šogeris pažiūrėjo į seną nudėvėtą kepurę su snapeliu, kuris neuždengė raukšlėmis apibėgusių akių, ir pasakė:

– Aš žinojau, kad jūs ateisite šiandien pas mane. Tu pats atėjai, ar tave atsiuntė taryba?

– Mane atsiuntė taryba.

– Ponas komendante! – riktelėjo Šogeris.

– … ponas komendante.

– Ko tu nori iš manęs?

– Aš noriu prašyti jus, kad neišvežtumėte vaikų, ponas komendante.

– Mes juos išvešime netoli, į vaikų namus, – atsakė Šogeris. – Ten jiems bus geriau. Ten jie bus sotūs, aprengti, ir jums nėra ko rūpintis.

– Taryba nori, kad jie liktų gete. Taryba prašo jus neišvežti vaikų, tegul jie gyvena kartu su savo tėvais, ponas komendante.

Šogeris tylėjo, ir Lipmanas pridūrė:

– Visi tiki, kad jūs paliksite vaikus, ponas komendante. Ir mes jums padarysime…

– Ką jūs padarysite, – nutraukė Šogeris. – Ką jūs galite padaryti? Aš jau visko turiu, man nieko nereikia.

– Mes jums padarysime…

– Lipmanai… Tu geriau tylėk, neprašyk. Aš vis tiek išvešiu rytoj vaikus. Tu žinai, ką aš galvoju? Aš dabar galvoju visai ką kita. Aš žinojau, kad jūs ateisit šiandien, bet aš nemaniau, kad tave atsiųs. Aš laukiau, kad ateis Mirskis. Aš labai mėgstu jį prajuokinti, tą jūsų Mirskį. Jo barzda visai balta, tik kur ne kur juodi kuokšteliai. Kai išrauni jam vieną kitą juodą plaukelį, jis ima juoktis tiesiai į akis, tas Mirskis.

Lipmanas tylėjo.

– Tai kodėl jie tave atsiuntė? Juk tu neturi nei mažų vaikų, nei anūkų. Aš nesuprantu, kodėl tu atėjai, Lipmanai.

Lipmanas tylėjo.

– Kodėl tu atėjai? Juk tu neturi mažų vaikų, Lipmanai?

Tuomet Abraomas Lipmanas atsakė:

– Visi vaikai – mūsų vaikai ir mano vaikai. Aš turiu daug vaikų…

– Ponas…

– Taip, ponas komendante…

– Vis tiek tu be reikalo prašai.

– Mes jums…

– Palauk, palauk. Tu žinai pasaką apie auksinę žuvelę? Tai va, jeigu aš dabar sugaučiau auksinę žuvelę, nežinočiau, ko ją prašyti. Nebent sužaisti partiją šachmatais. Cha cha cha…

– Aš labai prašau jus, ponas komendante. Neišvežkite mūsų vaikų. Tai paskutiniai mūsų vaikai, ponas komendante.

Šogeris dabar stovėjo, atsirėmęs į stalą, kryžmai sumetęs kojas, sunėręs rankas ant krūtinės ir pakėlęs arijo veidą.

Lipmanas nusiėmė kepurę.

Jis lėtai nutraukė kepurę nuo galvos ir ėmė ją glamžyti rankose. Jis žemai nulenkė galvą ir prabilo:

– Ponas komendante, palikite paskutinius vaikus.

– Gerai, – tarė jis. – Aš sutiksiu, Lipmanai. Bet aš – ne žvejas, o tu – ne auksinė žuvelė. Vaikai, vaikai, vaikai! Aš sutinku, jeigu tavo sūnus Izaokas žais su manim šachmatais. Mes sužaisime tik vieną partiją, ir jeigu…

Lipmanas suvirpėjo, bet nenuleido akių nuo Šogerio veido.

– Mes taip susitarsime, Lipmanai. Tu gerai klausyk. Jeigu jis išloš, vaikai liks gete, bet tavo sūnų aš nušausiu. Pats. Jeigu jis praloš, jis liks gyvas, o vaikus aš rytoj liepsiu išvežti. Supratai?

– Supratau, bet juk Izaokas… jis dabar mano vienintelis…

– Aš nekaltas, Lipmanai, – atsakė Šogeris. – Argi aš kaltas, kad tu šiandien atėjai pas mane, o ne tas juokdarys Mirskis? Ir ko tau nusiminti, Lipmanai! Izaokas gali man pralošti, ir viskas bus, kaip buvę, taip kaip dabar. Aš neverčiu tavęs, tu gali nesutikti, gali pagalvoti. Aš juk neverčiau tavęs, aš tiktai pasakiau savo sąlygas.

Lipmanas galvojo.

– Ir kaip tu pagimdei tokį vaiką, Abraomai, a? Jis galėtų būti didelis šachmatininkas. Jis galėtų stoti į dvikovą su pačiu Kapablanka, tu žinai? Na?.. Tu svarstai, Lipmanai?

Lipmanas svarstė.

Jis tebežiūrėjo į Šogerį, į jo sustingusį veidą, o paskui užsidėjo kepurę.

– Gerai, – tarė jis. – Aš sutinku. Bet jūs, ponas komendante, užmiršote dar vieną atvejį – o jeigu bus lygiosios?

– Tu nesupranti šachmatų, Lipmanai. Tavo sūnus nebūtų taip paklausęs. Pasiekti lygiąsias sunkiau, negu išlošti arba pralošti. Ne, nebus lygiųjų. Bet… gerai, šį kartą aš tau nusileisiu, Lipmanai. Jei bus lygiosios… Jei tavo sūnus sugebės padaryti lygiąsias, jis liks gyvas, o vaikai – gete. Tu patenkintas?

– Taip, – atsakė Lipmanas.

– Gali eiti, Lipmanai.

– Izaokas turi ateiti pas jus?

– Ne, šį kartą aš pats atvažiuosiu. Tegul visas getas pamato, kaip mes lošime šachmatais.

– Gerai, ponas komendante.

Lipmanas pasisuko išeiti.

Jis jau buvo prie durų ir paėmė rankeną.

Šogeris jį pasivijo ir paplojo per petį.

– Klausyk, Lipmanai, – tarė jis. – Aš tau draugiškai pasakysiu, o tu paklausyk. Jeigu saugoji savo kepurę, pasaugok ir savo vaiko. Pasaugok jo kepurę kartu su galva. Gerai, Lipmanai?

Abraomas Lipmanas tylėjo.

Prieš akis vėl buvo nelygus, išdaužytas grindinys.

Lipmanas grįžo į getą lėtai, koja už kojos.

– Ei tu, senas stuobry! – šaukė policininkas. – Galėtum pasijudinti. Mano budėjimas seniai pasibaigė, ir aš neturiu jokio noro valkiotis su tavim kaip su panele.

Lipmanas dėjosi neišgirdęs.

Policininkas nusiėmė šautuvą ir bakstelėjo buože Lipmanui į nugarą. Bet Lipmanas vis tiek ėjo neskubėdamas.

Turbūt buvo gražus rudens vakaras, turbūt saulė jau seniai buvo persisvėrusi į kitą dangaus skliauto pusę, prailginusi medžių, namų ir žmogaus šešėlius, turbūt kur nors miesto pakrašty, mažuose darželiuose ar po langais kvepėjo margos rudens gėlės, o virš upės susikaupė vakaro rūkas – tirštas, pilnas mažų vandens lašiukų.

Grįžęs į getą, Abraomas Lipmanas pasišaukė savo sūnų.

Izaokas klausėsi tėvo tylėdamas.

– Tu viską supratai, sūnau? – paklausė tėvas.

– Taip, – atsakė sūnus.

– Tu turbūt blogai klausei. Aš pakartosiu.

– Nereikia.

– Tu nepyksti, sūnau?

– Argi aš galiu pykti ant savo tėvo?

– Prieik arčiau, – tarė tėvas, – aš noriu dar kartą pažiūrėti tau į akis.

Izaokas priėjo.

Sūnus ir tėvas nekvėpuodami žiūrėjo vienas į kitą.

– Tėve, – tarė Izaokas. – Tu atsimeni, kaip kutendavai mane mažą?

– Atsimenu, – atsakė jis.

– Tada tavo barzda dar nebuvo pražilusi.

– Visi žmonės sensta, vaikeli.

– Tu ir dabar nelabai žilas. Tik žilstelėjęs.

– Aš žinau, koks aš dabar. Na, pakelk smakrą.

Sūnus pakėlė galvą.

Tėvas suėmė saujon savo pražilusią barzdą ir prisišliejęs perbraukė ja sūnaus kaklą.

– Kutena… Kutena tavo barzda. Visai taip kaip tada, – tarė Izaokas, bet dabar jis nekikeno ir nesijuokė kaip anksčiau.

Tuomet tėvas stipriai apkabino savo vaiką ir tarė jam:

– Atsimink, tu turi saugoti save. Juk tu galėsi padaryti lygiąsias, tiesa?

– Nebijok, tėve, aš padarysiu kaip geriau.

– Aš žinau, – pasakė Abraomas Lipmanas.

Jis pasistiebė ir, suėmęs sūnaus galvą, pabučiavo jo kaktą ir akis.

– Aš žinau, kad tu padarysi kaip geriau, – pakartojo jisai.

Savarankiškai perskaitykite 3, 7, 9, 11, 13, 15 skyrius ir atsakykite į klausimus.

1. Įrodykite mintį, kad Meika ir Janekas įkūnija tobulą kaimynystę.
2. Koks Janeko požiūris į Esterą?
3. Ar Janekas jaučiasi kaltas prieš Meiką? Kodėl jis sako Izaokui, kad šis jam niekada neatstos Meikos? Kaip Izaokas į tai reaguoja?
4. Ką, skaitydami romaną, sužinome apie Janeko šeimą? Apibūdinkite Janeko dėdės vertybes.
5. Kaip Janekui pavyko išsigelbėti? Kodėl žydai vyrai jį išstūmė iš mašinos?
6. Apibūdinkite žmones, su kuriais Izaokas ir Estera bendrauja ieškodami bičiulio.

APIBENDRINAME

1. Argumentuokite: I. Mero romanas paneigia veikėjo Šogerio mintį, kad „žmogaus gyvenimas yra loterija“, o teigia egzistuojant galimybę rinktis bet kokiomis aplinkybėmis.

1. Pasvarstykite, ar visi veikėjų poelgiai gali būti vertinami vienareikšmiškai teigiamai ar neigiamai. Kuris personažas labiausiai netikėtas, gal net šokiruoja? Koks romano veikėjas jums buvo artimiausias, įdomiausias?
2. Kuo šis romanas svarbus lietuviams, kai diskutuojama apie Antrojo pasaulinio karo košmarą – Holokaustą ir lietuvių kaltę? Aptarkite Klimų šeimos siužetinę liniją, susiekite ją su tuo, ką žinote apie lietuvius – žydų gelbėtojus (raskite medžiagos internete).
3. Pakomentuokite poeto T. Venclovos mintį: „žydų naikinimas yra ir mūsų naikinimas, žydų įžeidinėjimas yra ir mūsų įžeidinėjimas, žydų kultūros likvidacija – pasikėsinimas į mūsų kultūrą“.
4. Prisiminkite literatūros kūrinių, kino filmų, vaizdo klipų, kur naudojami šachmatai. Palyginkite šachmatų reikšmes tuose kūriniuose ir romane „Lygiosios trunka akimirką“.

Kuriame

Sukurkite (nupieškite, nufotografuokite) iliustracijų arba instaliaciją improvizuodami romano „Lygiosios trunka akimirką“ temomis. Sugalvokite savąjį romano viršelį.