Temos reikšmingumas
- Šiandien miškai užima apie 35 proc. visos Lietuvõs teritorijos. Tai nėra mažai, tačiau šis skaičius Euròpos ir pasaulio mastu toli gražu nėra išskirtinis. Tiesa, neretai užsieniečiai Lietuvą apibūdina kaip itin miškingą ir žalią. Prieš kelis šimtmečius Lietuvà čia atvykstančių ar pro šalį vykstančių keliautojų buvo suvokiama kaip sunkiai įžengiamas ir pervažiuojamas kraštas, per kurį driekiasi begalinės girios.
- Kaip jau galėjome įsitikinti ankstesnėse temose, žmogus, nuo neolito revoliucijos pradėjęs verstis intensyvesne ūkine veikla, vis labiau skverbėsi į gamtą, ilgainiui ji tapo išteklių ir energijos šaltiniu. Šimtmečiais augę milžiniški girių masyvai ir jų gėrybės LDK tapo vertinga ir paklausia preke. Kita tokia vertinga preke tapo žemės ūkio produktai, todėl didėjanti jų gamyba ir eksporto augimas lėmė vietos kraštovaizdžio pokyčius.
- Žmogui niekada nepavyko visiškai užvaldyti gamtos. Priešingai, pačiam tenka paklusti gamtai ir jos dėsniams. Čia turimas omenyje jau aptartas mikropasaulis – infekcinės ligos, tiksliau – maras. LDK, tapusi integralia Europos dalimi, vis dažniau ir skaudžiau susidurdavo su šia infekcine liga.
Neįžengiamos girios ir miško išteklių naudojimas
„Lietuva – derlingų žemių kraštas; daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi kitų sutvirtintų vietų (gyvenviečių). Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas“, – taip apie 1240-uosius, Mindaugui kuriant Lietuvos valstybę, šio regiono kraštovaizdį aprašė anglų kilmės enciklopedistas ir vienuolis Baltramiejus Anglas (Bartholomaeus Anglicus). Žinoma, galėtume pamanyti, kad tai itin bendras, nieko konkretaus nepasakantis įspūdis vieno Viduramžių vienuolio enciklopedisto, net nesilankiusio aprašytuose kraštuose, o savo tekstą greičiausiai sukūrusio remiantis kitais tekstais ar tuos kraštus aplankiusių žmonių pasakojimais. Tačiau šiuo trumpu miškingo ir neįžengiamo krašto aprašymu abejoti nevertėtų. Šį įspūdį pagrindžia ir vėlesni liudijimai.
XIII a. pab. prasidėjusių ir daugiau nei šimtmetį trukusių nuolatinių Vokiečių ordino organizuotų kryžiaus žygių į Lietuvą dalyviai pirmiausia susidūrė su vargiai įveikiamomis gamtinėmis kliūtimis. Būtent šios kliūtys ir tapo bene didžiausia problema, trukdžiusia užkariauti ikikrikščionišką Lietuvą. Visus šiuos gamtinius sunkumus liudija XIV–XV a. sandūroje pasirodę Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai. Tai buvo Vokiečių ordino žvalgų parengti kelių, vedančių į Žemaitiją ir Lietuvą, apibūdinimai, tam tikra prasme žemėlapiai, turintys kryžeiviams padėti susiorientuoti svetimoje, nepažįstamoje erdvėje, atrasti ir pasiekti gyvenvietes: kaimus, dvarus, pilis. Aprašymai įdomūs tuo, kad juose minimos vietovės ir gyvenvietės, kurias norėjo pasiekti kryžiaus žygių į Lietuvą dalyviai. Be to, aprašomas kraštovaizdis, gamtinė aplinka, kelianti didelių problemų iš katalikiškos Europos čia atkeliavusiems svetimšaliams. Remdamiesi šiais aprašymais, galime suprasti ir įsivaizduoti, kaip sudėtinga tuo laiku būdavo įveikti gamtines, natūralias kliūtis (A šaltinis). Šis Lietuvos, kaip miškingo krašto, vaizdas išliko ilgai.
1413–1414 m. LDK lankėsi flamandų diplomatas ir keliautojas Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy, 1386–1462) (21.1 pav.). Išlikusiuose jo kelionės aprašymuose Lietuva vaizduojama kaip retai apgyventas, mažai didelių gyvenviečių turintis kraštas (B šaltinis). XVI a. keliautojai iš Vakarų Europos taip pat pabrėžė LDK krašto miškingumą ir miškų gėrybių gausą (21.2 pav.). Miškas ir jo teikiamos gėrybės buvo vaizduojami kaip vienas svarbiausių visokios gamtinės naudos šaltinių. Kaip būtų galima paaiškinti tokį didelį krašto miškingumą? Pirma, LDK teritorija buvo gana menkai apgyventa, todėl čia žmogaus ūkinė veikla nebuvo taip plačiai išplėtota kaip Vakarų Europoje. Antra, miško išteklių dar nebuvo pradėta masiškai naudoti ir eksportuoti į Vakarų Europą. Tačiau nieko nėra amžino po saule.
Bėgant laikui vis aiškiau imta suvokti miško ir jo teikiamų gėrybių vertę. Viena iš priežasčių buvo XVI a. Vakarų Europoje vis labiau auganti medienos paklausa. Būtent šiame amžiuje LDK pradėjo formuotis miškų ir jų išteklių naudojimo teisinis reglamentavimas. Neabejotina, kad šis pokytis – siekis teisiškai apibrėžti miškų išteklių naudojimą ir apsaugą – rodo susivokimą, jog miškas yra didelė materialinė vertybė (mediena, medžioklė, žvejyba, derva, medus). Imta valstybiniu lygiu reglamentuoti ūkinę veiklą valstybiniuose miškuose, tiesiogiai priklausančiuose didžiajam kunigaikščiui. Pradėta vis intensyviau riboti valstiečių ūkinę veiklą miškuose. Nors valstiečiai išsaugojo teisę išsikirsti medienos statyboms ar pasirinkti malkoms, medžioklė liko didžiojo kunigaikščio ir kilmingųjų privilegija.
Miškų apsaugos ir teisinio reglamentavimo griežtėjimą liudija XVI a. parengti trys Lietuvos Statutai. Statutuose buvo skyrius, skirtas miškų ir ūkinės veiklos juose reglamentavimui, apsaugai. Lietuvos Statutuose užfiksuoti ribojimai pirmiausia išreiškė ūkinius ir pramoginius (medžioklė) valdovo ir kilmingųjų interesus. Valdovui ir jam atstovaujantiems pareigūnams buvo pavaldūs valstybiniai miškai, o kiti kilmingieji per keletą dešimtmečių, augant jų žemėvaldai, vis daugiau sukaupė savo miškų. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, siekdamas nustatyti valstybinių miškų plotus ir jų ribas, nurodė įgyvendinti miškų reviziją. Buvo išmatuoti ir surašyti valstybinių miškų plotai, tiesiogiai priklausantys didžiajam kunigaikščiui, nustatytos ribos tarp valstybinių ir privačių miškų, priklausančių kilmingiesiems. Kartu atliekant miškų reviziją buvo fiksuojamos gyvūnų perėjos, galimybės įsteigti medžioklės dvarus. Taigi, galėtume sakyti, buvo siekiama numatyti galimybę kurti būsimą pramogų – medžioklės – infrastruktūrą. 1558 m. prasidėjusiai revizijai vadovavo valstybės veikėjas ir miškininkas Grigalius Valavičius (?–1577). Buvo aprašyti ir šiandienės Lietuvos teritorijų, pavyzdžiui, Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Jurbarko, Skirsnemunės ar Veliuonos, miškai, tuo metu priklausę didžiajam kunigaikščiui.
Visi šie valstybės vidaus pokyčiai, XVI a. tiesiogiai susiję su miškų ir ūkinės veiklos juose teisiniu reglamentavimu, atliepė jau minėtą tuometę Vakarų Europos miško ir jo žaliavų paklausą, kilusią trūkstant pigios žaliavos. Ši paklausa Vakarų Europoje leido uždirbti iš miško žaliavų ir jų produkcijos. Puikus yra didžiojo kunigaikščio, kaip didžiausio LDK žemvaldžio ir miškų valdytojo, pavyzdys. Būtent XVI a. antroje pusėje didysis kunigaikštis ėmėsi iš Prūsijos kilusiems miestiečiams ar kilmingiesiems suteikti išimtinę teisę tam tikruose jam priklausančiuose valstybiniuose miškuose užsiimti ūkine veikla: kirsti medžius, ruošti pelenus, dervą. Už šios teisės suteikimą buvo sumokamas tam tikras mokestis arba dalis už parduotą produkciją gautų pinigų keliavo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą. Tokiomis aplinkybėmis XVI a. atsirado atskira asmenų grupė – miško pirkliai, prekiaujantys mediena ir miško žaliavomis.
Vienas garsiausių tokių miško pirklių buvo iš Prūsijos kilęs Krišpinas Kiršenšteinas (XVI a. vid. – 1611), XVI a. antroje pusėje gavęs iš Žygimanto Augusto teisę eksploatuoti Panemùnės miškus ir jais prekiauti. Susikrovęs turtus iš miško ir jo žaliavų prekybos XVI a. pab. jis visai neatsitiktinai pradėjo statyti pilį kone ant Nemuno kranto – Raudõnėje (21.3 pav.). Taigi palei Nẽmuną plytinčiuose Panemùnės miškuose (jie kaip valstybiniai miškai buvo aprašyti per minėtą miškų reviziją) K. Kiršenšteinas vykdė miškų kirtimus ir prekiavo miško žaliavomis. Kaip tik tuo metu Europoje mediena ir miško žaliavos, kurių rytiniame Báltijos jūros pakraštyje buvo daug ir pigių, garsėjo kaip itin paklausios prekės. Pati Vakarų Europa susidūrė su medienos stygiumi. Ypač trūko kokybiškų ilgų rąstų laivų stiebams, todėl rytiniame Baltijos jūros regione plytintys miškai turėjo atrodyti itin patraukliai. Mediena ir kiti miško ištekliai į artimiausius Baltijos jūros uostus gabenti vandens keliais, pirmiausia Nemunu, dviem būdais. Vienas iš jų – upe buvo plukdomi sieliai. Sieliais vadinami nukirsti ir tarpusavyje surišti rąstai, plukdomi pasroviui. Taip gabenti medieną buvo paprasčiausia, prireikdavo mažiausiai pastangų. Šis medienos gabenimo būdas taikomas iki šių dienų (21.4 pav.). Kitas būdas – vytinės. Jomis dažniausiai buvo gabenami kiti miško ištekliai: pelenai, derva, medus. Vytinės – tai krovininiai prekybiniai laivai, rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XVI a. pradžios. Vytinės buvo vairuojamos dideliu galiniu irklu ir galėjo gabenti apie 200 tonų krovinį (21.5 pav.).
XVI–XVII a. intensyviai vykdyta prekyba mediena ir miško žaliavomis. LDK upėmis į rytinius Baltijos jūros uostus ir toliau į Vakarų Europą plukdoma mediena buvo svarbus valdovo pajamų šaltinis, tačiau ne vienintelė prekių grupė. Žinoma, toks miškų ir jų gamtinių išteklių eksploatavimas turėjo savo kainą: kito kraštovaizdis, kai kur miškai taip ir nebuvo atkurti (pavyzdžiui, kairiajame Nemuno krante, Suvalkijoje), kai kurios gyvūnų rūšys iš dalies dėl vis aktyvesnės žmogaus veiklos miškuose buvo išnaikintos: XVII a. išnyko taurai, XVIII a. galutinai išnaikinti stumbrai.
Kita prekių grupė, XVI a. tapusi svarbi LDK, buvo žemės ūkio produkcija (C šaltinis). Siekiant padidinti pajamas iš žemdirbystės, XVI a. vid. imtasi reformos. Žemdirbystė irgi keitė LDK kraštovaizdį.
Klausimai ir užduotys
- Kokių žinių mums suteikia Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai?
- Nurodykite, kokią dvejopą naudą LDK valstiečiai galėdavo gauti iš valstybinių miškų.
- Paaiškinkite XVI a. vykdytos miškų revizijos tikslą ir rezultatus.
- Apibūdinkite K. Kiršenšteino ekonominę veiklą LDK ir įvertinkite jos poveikį LDK gamtai bei kraštovaizdžiui.
- Šios potemės pradžioje pateikta trumpa citata, kaip XIII a. anglų vienuolis Baltramiejus Anglas aprašo to meto Lietuvos kraštovaizdį. O koks būtų šių dienų trumpas Lietuvos kraštovaizdžio aprašymas, jei atvyktume į Lietuvą iš Lenkijos pusės? Parenkite trumpą (50–60 žodžių) aprašymą.
Kaimo gyvenviečių ir kraštovaizdžio pokyčiai
Kaip jau ne kartą buvo minėta, būtent žmogus vis intensyviau vykdoma ūkine veikla skverbėsi į gamtą ir keitė natūraliai susiformavusį kraštovaizdį. XVI a. vid. didžiojo kunigaikščio žemėse pradėta įgyvendinti Valakų reformą. Jos tikslas buvo grynai pragmatiškas – padidinti didžiojo kunigaikščio pajamas iš jam priklausančių žemių ir jose dirbančių valstiečių. Pirmiausia buvo imtasi išmatuoti visą didžiajam kunigaikščiui priklausančią žemę valakais ir išsiaiškinti, kiek tiksliai žemės jam priklauso. Valãkas – maždaug 21,3 hektaro – kaip žemės ploto vienetas buvo paplitęs daugelyje Vakarų Europos šalių. Taigi visa didžiojo kunigaikščio žemė turėjo būti išmatuota vadovaujantis tuo pačiu žemės ploto vienetu – valaku. Kitas šios reformos uždavinys buvo sutelkti iki tol netvarkingai išsibarsčiusias pavienes sodybas, įvairias nedideles gyvenvietes, vienkiemius ir jų gyventojus į didesnes bendras gyvenvietes – tikslingai ir planingai kuriamus bei organizuojamus kaimus. Dažnai sodybos įsikurdavo abipus kone tiesios linijos, formavosi taisyklingo plano vadinamieji gãtviniai káimai (21.6 pav.). Tiksliau tariant, vadovaujant valdovo paskirtiems pareigūnams valdovo žemėse buvo pradėti kurti nauji planingi taisyklingos struktūros kaimai. Šios tam metui didelės reformos padariniai tiesiogiai paveikė ir gamtinę aplinką. Kokią įtaką reforma turėjo vietos kraštovaizdžiui?
Iki Valakų reformos XVI a. vid. kaimų gyvenvietės buvo viena nuo kitos nutolusios, įkurtos tarp miškų ir sunkiai pasiekiamos. Dažnai tai tebuvo vienkiemiai, pavienės nedidelės sodybos. Dirbamos žemės netvarkingai išsidėsčiusios ir neretai nutolusios nuo pačių kaimo gyvenviečių, kuriose gyveno jas įdirbti turintys valstiečiai. Tokia savaime per šimtmečius nusistovėjusi šių kaimo gyvenviečių ir dirbamų laukų išsidėstymo tvarka buvo didelis kliuvinys siekiant tinkamai tvarkyti didžiajam kunigaikščiui priklausančias žemes, prižiūrėti valstiečių darbą laukuose ir jų mokamus mokesčius. Kaip jau minėta, pirmas žingsnis buvo išmatuoti valdovui priklausančią (valstybinę) žemę valakais. Tai atlikus nustatytas valdovui priklausančių žemių plotas. Apskaičiavus valstybinės žemės fondą, radosi galimybė perskirstyti žemę dirbti valstiečiams. Tik tada buvo galima imtis įgyvendinti dar revoliucingesnę suplanuotos reformos užduotį – kurti naujus planingos struktūros gatvinius kaimus. Visa tai reiškė, kad netvarkingai pasklidusiose kaimo gyvenvietėse įsikūrę žmonės turėjo keltis į tas valdovo pareigūnų nustatytas vietas, kuriose rengtasi kurti naują planingą gatvinį kaimą. Šių kaimų kūrimo plane buvo numatyta bendra vieta ir kaimo gyvenvietei, ir prie jos tiesiogiai besišliejančioms valstiečių dirbamoms žemėms. Dabar tokiuose naujuose kaimuose jos driekėsi už kiekvienos sodybos namo ir ūkinių pastatų (21.7 pav.). Vienas šalia kito buvo ir gyvenamieji bei ūkiniai pastatai, ir kiekvienos valstiečių šeimos dirbami laukai.
Tokia nauja gyvenviečių ir dirbamų laukų tvarka, neskaitant kitų pokyčių, pasiteisino – mokesčiai į valdovo iždą išaugo. Apie šios reformos ūkines ir socialines pasekmes sužinosite kitais mokslo metais, kai kalbėsime apie LDK ekonominę ir socialinę struktūrą.
Ši reforma pakeitė iki tol šimtmečiais savaime besiformavusį kraštovaizdį. Dauguma pavienių nedidelių gyvenviečių ir sodybų, įsispraudusių tarp miškų ar pelkių, buvo apleistos. Anksčiau dirbti netvarkingai išsibarstę laukai užžėlė. Vis dėlto ryškiausias šios reformos pokytis ir palikimas – sukurtos naujos planingos kaimo gyvenvietės, kuriose telkėsi kelios, keliolika ar keliasdešimt valstiečių šeimų su savo trobesiais ir už jų plytinčiais dirbamais laukais. Tokie kaimai tapo gana kompaktiškomis gyvenvietėmis – tvarkingo plano, tam tikro griežto modelio: išilgai pagrindinės kaimo gatvės – sodybos, už kurių driekėsi valstiečių dirbami laukai. Gyvenvietės įgavo geometrinio taisyklingumo ir vienovės. Nemažai tokių kaimų išliko iki mūsų dienų, daugiausia Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (pavyzdžiui, Klepõčiai, Méironys).
Galiausiai telieka pabrėžti, kad ši reforma, keitusi ligi tol įprastą – tarp miškų įsiterpusių sodybų ir mažų kaimo gyvenviečių su netvarkingai išsibarsčiusiais dirbamais laukais – kraštovaizdį, tapo pagrindu didinti žemės ūkio produkcijos eksportą į Vakarų Europą. Su XVI–XVII a. taip gausiai iš LDK eksportuojamomis miško žaliavomis Nemunu ir juo plaukiojančiomis vytinėmis į rytinius Baltijos jūros uostus keliavo čia užauginta žemės ūkio produkcija: įvairūs javai, linai, kanapės.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo Valakų reformos tikslas? Nurodykite dvi priemones, kurių imtasi siekiant šio tikslo.
- Palyginkite LDK gyvenviečių kraštovaizdį iki Valakų reformos ir ją vykdant.
- Nurodykite tris LDK kraštovaizdžio pokyčius, kuriuos sukėlė Valakų reforma. Kuris iš jų, jūsų manymu, svarbiausias? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Suraskite ne mažiau kaip dešimt gyvenviečių šių laikų Lietuvoje, kuriose yra išlikusių gatvinių kaimų fragmentų.
Maras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Kai kalbame apie žmogaus ūkinę ar kitą veiklą, jos reikšmę aplinkos ir apskritai kraštovaizdžio kaitai, gali susidaryti įspūdis, kad žmogus – kone visagalis. Išties XVII–XVIII a., kai kurių Europos filosofų ir mokslininkų supratimu, buvo tik laiko klausimas, kada žmogus galutinai užkariaus ir pavergs gamtą savo reikmėms. Įsivaizduota, kad telieka atskleisti gamtos dėsnius ir visos gamtos bei jos jėgų veikimo paslaptys bus įmintos. Tačiau, kaip galėjome įsitikinti kalbėdami apie gamtinį mikropasaulį ir jo įtaką socialiniam gyvenimui Senajame (Europoje) ir Naujajame (Amerikoje) Pasauliuose, ligos žmogų sustabdo. Nors Europos mokslininkai turėjo didelių lūkesčių, XVII– XVIII a. įvairios infekcinės ligos kas keliolika metų sukrėsdavo vieną ar kitą Europos šalį, regioną.
Viena iš ligų – maras – mums jau gerai žinoma. XV–XVIII a. Europoje jo protrūkiai vis pasikartodavo. XVII a. vid. maras nusiaubė Londoną, o XVIII a. pr. – Pietų Prancūzijos miestą Marselį. Nuo XIV a. LDK mezgė vis artimesnius ryšius su Europa, todėl taip pat pateko į maro epidemijų lauką.
Tikėtina, kad XIV a. vid. Europoje išplitusi juodoji mirtis pasiekė ir LDK žemes. Tačiau katalikiškos Europos ryšiai su pagoniška LDK buvo dar itin menki, o dėl mažo didelės LDK teritorijos gyventojų tankumo nebuvo sąlygų maro infekcijai greitai ir plačiai išplisti. XV–XVI a. LDK didesni ar mažesni maro infekcijos proveržiai nuolat kartojosi kas keliolika metų. Vis dėlto didžiausi maro protrūkiai LDK istorijoje buvo susiję su ekstremaliomis, nekasdienėmis, kardinaliai pakitusiomis gyvenimo sąlygomis, kurias lemdavo karai ir badas. Tokios buvo dažnai viename ar kitame mieste, šalyje ar regione kildavusio maro aplinkybės. Karo sąlygomis ir taip vargingas to meto paprasto žmogaus gyvenimas dėl savos ir svetimos kariuomenių savivalės, plėšimų ir grobimų dar pasunkėdavo. Ir taip jau prasta, nepakankama ir nevisavertė kasdienė mityba tapdavo dar skurdesnė, o šiandieniu požiūriu apgailėtinos higienos sąlygos virsdavo tragiškomis.
Vienas iš tokiomis karo sąlygomis kilusio maro pavyzdžių yra XVII a. vid. Vilnių siaubęs maras. 1655 m. į Vilnių įsiveržus Maskvos kariuomenei, miestas kelias savaites buvo plėšiamas ir niokojamas. Netrukus mieste kilusį badą lydėjo maro epidemija, ji truko ilgiau nei metus. Istorikai svarsto, kad per tą laiką nuo maro galėję mirti apie 10 000 miesto gyventojų, taigi apie pusė Vilniaus.
Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais vis pasikartojantys maro ir kitų užkrečiamųjų ligų protrūkiai darė didelę įtaką gyventojų skaičiui ir apskritai žmogaus gyvenimo trukmei. Po kiekvieno infekcijos protrūkio gyventojų skaičius laipsniškai padidėdavo, o po keliolikos metų tą skaičiaus augimą vėl sustabdydavo naujos infekcijos proveržis. Trumpai tariant, galėtume suformuluoti taisyklę: XVII–XVIII a. Europoje ir LDK vykę pasikartojantys karai sukeldavo badą, o pavymui užklupdavo maras.
Didžiausią mastą LDK maras įgavo XVIII a. pradžioje. Jo židinių formavimąsi ir plitimą lėmė dvi pagrindinės minėtos sąlygos – karas ir badas. XVIII a. pr. tarp Švedijos ir Rusijos kilo karas dėl įtakos rytiniame Baltijos jūros regione. Vėliau šis karas buvo pavadintas Didžiuoju Šiaurės karu. Į jį buvo įtraukta ir Abiejų Tautų Respublika. Jo metu Švedijos ir Rusijos kariuomenės nekontroliuojamai judėjo per LDK teritoriją, plėšė ir niokojo kraštą. O po 1708–1709 m. Prūsijoje (Mažõjoje Lietuvojè) praslinkusios ir pasėlius sunaikinusios atšiaurios žiemos kilo badas. Tokios – karo ir bado – sąlygos tapo itin palankia terpe sklisti maro infekcijai. 1709 m. maro infekcija iš pietų Lenkijos pasiekė rytinį Baltijos jūros regioną (21.8 pav.), netrukus – Prūsiją, galiausiai ir LDK (D šaltinis). Tai buvo viena paskutinių didelių maro pandemijų Europoje ir LDK.
XVIII a. pr. Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje) ir LDK siautusio maro, dar vadinamo Didžiuoju maru, pasekmės buvo milžiniškos. Prūsijos karalystėje nuo maro mirė apie 150 000 žmonių – maždaug 50 proc. visų krašto gyventojų. Absoliuti dauguma jų buvo lietuvininkai – nuo XVI a. čia gyvenę ir lietuvių kalbos tarmėmis kalbėję gyventojai. Po XVIII a. prasiautusio maro likusi nežymi jų dalis asimiliavosi, į ištuštėjusį kraštą atsikėlus keliasdešimt tūkstančių vokiečiakalbių gyventojų. Galutinai išmirė ar asimiliavosi likę paskutiniai dar prūsiškai supratę ir kalbėję senieji Prūsijos gyventojai. Tuo metu Žemaitijoje mirė apie pusė, o visoje LDK – apie trečdalis visų gyventojų (21.9 pav., E šaltinis). Be abejo, XVIII a. pr. Didysis maras turėjo ilgalaikių pasekmių visai LDK raidai. Kaip įprasta, pirmiausia ir skaudžiausiai maras palietė paprastus krašto žmones, valstiečius, kurie arba neturėjo galimybių apsisaugoti nuo epidemijos, arba dėl tamsumo nelabai suvokė, kas vyksta, kaip apsisaugoti, ir dažniausiai visas negandas aiškino Dievo rūstybe ir bausme. Būtent todėl po tokių maro protrūkių didžioji viso krašto dirbamosios žemės dalis ištuštėdavo ir likdavo apleista, nes absoliuti dauguma to meto žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žemę, užsiėmė žemdirbyste ir gyvulininkyste. Prireikė kelių dešimtmečių, kol gyventojų skaičius išaugo, buvo pradėti kurti nauji kaimai, kol vėl imta dirbti apleistus laukus.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip maro epidemija susijusi su karu ir badu.
- Kuo išskirtinė XVII a. vid. LDK siautusi maro epidemija?
- Nurodykite dvi priežastis, kodėl XVIII a. pr. LDK kilo dar viena didelė maro epidemija.
- Įvertinkite XVIII a. pr. siautusios maro epidemijos poveikį LDK ir Prūsijos visuomenėms.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kur buvo laidojami nuo maro mirę vilniečiai.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Kelias nuo Rambyno prie Ragainės į Medininkų kraštą
Pirmiausia nuo Rambyno prie Nemuno iki Lumpės upės pusė mylios [apie 3,7 km] gero kelio, čia nakvojama pirmą naktį, nuo čia iki Vilkės upės trys mylios gero kelio, tačiau mažą tarpą per krūmus reikės prasivalyti, čia nakvojama antrą naktį; trečioji nakvynė už trijų mylių, pasiekus Ariškėnus, prie Ẽžeruonos upės; kelias geras, tačiau mažais tarpais reikės valytis ir valytis tris kartus, persikėlus per Ẽžeruoną raitiems reikės pasidaryti lieptą dviejų iečių ilgumo; nuo čia iki Kutimų [Kūtymų] lauko keturios mylios, ir čia ketvirta stovykla, kelias geras, tik nedidelį tarpą teks prasivalyti ir pasiekti Jūrą, nuo Kutimų [Kūtymų] lauko iki Ginioto kiemo dvi mylios gero kelio, iš ten viena mylia iki Mẽdininkų krašto...
„Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV a.“, iš vokiečių k. vertė J. Jurginis, Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1983, p. 16.Klausimai ir užduotys
- Kodėl kryžiuočiai rengdavo ištraukoje pateikiamus kelių aprašymus?
- Nurodykite dvi priežastis, kodėl keliauti per LDK žemes kryžiuočiams buvo sudėtinga.
- Pateiktoje ištraukoje minimas ne vienas vietovardis ar hidronimas. Pasidomėkite, kurie iš jų dar egzistuoja ir yra vartojami, o kurie jau išnykę arba pakitę.
B ŠALTINIS. Ištrauka iš 1413–1414 m. flamandų diplomato ir pasiuntinio Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) kelionės Lietuvoje aprašymo
Išvykęs iš Livonijos miesto Daũgpilio, per didelį tuščią mišką išvažiavau į Lietuvos karalystę ir keliavau dvi dienas ir dvi naktis, neaptikdamas jokios gyvenvietės, per septynis ar aštuonis užšalusius ežerus, kol pasiekiau minėto Vytauto dvarą, vadinamą karaliaus dvaru. Jis yra už penkiolikos mylių nuo Daugpilio.
Iš karaliaus dvaro keliavau per daugybę kaimų, didelių ežerų ir miškų. Paskui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių...
„Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą“, iš prancūzų k. vertė E. Ulčinaitė, Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1983, p. 49.C ŠALTINIS. 1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žemėlapio aprašas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija labai plati ir labai garsi šalis. Ją drėkina žuvingi tvenkiniai, ežerai, didelės ir vandeningos upės, iš kurių žymiausios yra tos, kurios tinka laivybai: Chrononas, dabar vadinamas Nemunu, Rubonas, dabar vadinamas Dvina [Dauguva], Boristenas, arba, paprastai sakant, Dn[i]epras, Bugas, Pripetė, Vilija, Berezina, Ščara, Šventoji, Nevėžis, Svisločė, Slučė, Lanė ir kitos. Joje gausu puikių girių, kuriose galima medžioti, prisirinkti medaus ir kurios taip pat teikia pakankamai medžiagos namų ir laivų statybai bei pelenų gavimui. Ši šalis iš visų pusių turi gerus neklaidžius, lengvai važiuojamus kelius (priešingai kai kurių rašytojų nuomonei, kad į ją galima patekti tik žiemą), ir keliautojas, vykdamas iš Lenkijos, gali čia ateiti (kaip sakoma) nesušlapęs kojų. Čia gerai dera visų rūšių javai, jie visada prinoksta ir tinkamą derlių duoda. To derliaus gausumą gali paliudyti garsūs Karaliáučiaus ir Rygõs uostai, kurie javus, laivais iš Lietuvos atvežtus, į užjūrio šalis gabena. Dėl to dabar lietuviai varo plačią prekybą su kitomis tautomis, nes, be visų rūšių javų: rugių, kviečių, miežių ir kt., jie išveža linų, kanapių, jaučių odų, taukų, vaško, pelenų, dervos, taip pat žvėrelių, ypač kiaunių, bebrų, lapių, kailiukų ir daug ko visko.
„LDK 1613 m. žemėlapio tekstas“, iš lotynų k. vertė E. Ulčinaitė, Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), Vilnius: Mokslas, 1983, p. 84–85.Klausimai ir užduotys
- Iš kurios dabartinės valstybės teritorijos į Lietuvą vyko Ž. de Lanua (B šaltinis)? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Kodėl B šaltinio autorius teigia, kad, atvykęs į Lietuvą, dvi dienas ir dvi naktis keliavo neaptikdamas nė vienos gyvenvietės, o kai pasiekė Vytauto dvarą ir kelionę tęsė, vyko per daugybę kaimų?
- Pasvarstykite, kodėl B šaltinio autorius Vytautą vadina karaliumi, o Lietuvą – karalyste.
- Nurodykite tris C šaltinyje aprašytus LDK kraštovaizdžio bruožus.
- Išvardykite C šaltinyje minimus LDK gamtos turtus, kuriais buvo prekiaujama su kitomis šalimis.
- Kaip manote, kodėl B ir C šaltinių autoriai, aprašydami Lietuvą, akcentavo gamtinę situaciją, o ne padėtį miestuose ir panašiai? Atsakymą argumentuokite.
D ŠALTINIS. Apie badą, marą ir kitas negandas XVIII a. pr. Lietuvoje ir Prūsijoje
1710 metais Prūsuose įvairiose vietose siautė maras, o Lietuvoje – sunkios ligos ir, negana to, – badas, nes žmonės ne tik dvėselieną, bet kai kur net ir žmogieną valgė, ir niekas į tai nekreipė dėmesio; didelė priespauda kariaunos, savo ir svetimšalių, kuri suėdė viską ligi paskutinio (grūdo), sukėlė badą... Dėl to kilo toksai badas, kad dvaruose pilna buvo lavonų vilkų maitai. Gyvieji žmonės lavonus valgė, kates, šunis... Vilniuje vargšų po 100 ir daugiau mirdavo per dieną.
1711 metais po pernykščio siaubo palengvėjo, žmonės pasveiko, bet užkrečiamosios ligos daug kur arklius bei galvijus apniko. Atsirado taip pat skėrių didžiausi debesys, daug bjauresni negu 1690 metais kad buvo, o, kas svarbiausia, visur, ypač Volynėje, Baltarusijoje, Lietuvoje, kur jie išskrido ir nusileido, nieko ten nebeliko, ne tik grūdus bei varpas, bet ir šiaudus suėdė. Skrido jie kaip liga, net dangaus nebuvo matyti, dideliais būriais, įvairių spalvų: vieni būriai žali, kiti juodi, treti pilki, ketvirti geltoni. Nebuvo vietos, kur jų nebūtų buvę, tuo tik skirtumu, kad vienur daugiau, kitur mažiau žalos padarė; vienoje vietoje trumpiau, kitoje ilgiau pabuvo.
Drugys taip pat tais metais buvo visur labai įsigalėjęs...
Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 262.E ŠALTINIS. Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščio fragmentai apie marą XVIII a. pr. Vilniuje
Gegužė
Antradienis. Marui atitolinti iš katedros į mūsų bažnyčią paskirta procesija su atlaidais, švenčiausiojo vietos ordinaro [katalikų vyskupo] šia proga suteiktais visiems tikintiesiems. <...>
Trečiadienis. Tribunolas ir konsistorija, miestas ir vienuolijų vyresnieji tarėsi dėl daugybės visur gatvėse gulinčių vargšų, baimindamiesi maro epidemijos. Nutarė, kad surinkus mokesčius išmaldai dalyti visi ligoniai būtų išvesdinti už miesto, už Žaliojo tilto į Šnipiškes, kur jais pasirūpintų vadinamieji atsiskyrėliai. Tai ir buvo padaryta... <...>
Birželis
Šiandien ir ankstesnėmis bei vėlesnėmis dienomis, ypač naktį, kunigai taip dažnai vyko pas ligonius, kad vos galėdavo spėti, tačiau neatrodė, kad šie ligoniai užsikrėtę maru. <...>
Rugpjūtis
Antradienis. Profesų [vienuolių] namai pajuto maro pradžią, kai netikėtai mirė pirmasis iš šeimynos – berniukas tarnas, o po to pradėjo sirgti ir mūsiškiai. <...>
Rugsėjis
Šeštadienis. Šiandien dėl maro, jau siautėjančio ir Lukiškių teritorijoje, mūsiškiai buvo išsklaidyti į skirtingas vietas, t. y. teologai išvyko į Dvarýkščius, metafizikai – į Jõniškį, logikai – į Bezdónis.
Klausimai ir užduotys
- Pasakykite, kokia epidemija sieja D ir E šaltinius.
- Nurodykite tris D šaltinyje minimas problemas, su kuriomis XVIII a. pr. susidūrė Prūsijos ir LDK gyventojai.
- Remdamiesi D šaltinio citatomis, pagrįskite arba paneikite teiginį, kad XVIII a. Vilniaus gyventojai siekdami išgyventi elgdavosi makabriškai.
- Nurodykite tris priemones, kaip E šaltinyje aprašomi asmenys siekė kovoti su epidemija. Kuri iš jų, jūsų nuomone, galėjo būti veiksminga? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Įvertinkite D ir E šaltiniuose aprašomos situacijos poveikį LDK visuomenei.
Sąvokos
Gatvinis kaimas – XVI a. vid. didžiojo kunigaikščio žemėse pradėtos tikslingai kurti planingos kaimo gyvenvietės. Dažniausiai toks kaimas turėjo vieną gatvę, kuri kirto jį pusiau, o išilgai jos statytos valstiečių trobos ir ūkiniai pastatai. Kai kada trobos buvo statomos iš vienos gatvės pusės. Toliau už valstiečių trobų ir ūkinių pastatų driekėsi dirbamų laukų rėžiai.
Miškų revizija (lot. revisio – peržiūrėjimas, patikrinimas) – XVI a. vid. Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdose esamų valstybinių miškų plotų ir jų ribų nustatymas ir aprašymas, kurį įgyvendino didžiojo kunigaikščio pareigūnai.
Sieliai – upėmis plukdomi tarpusavyje surišti rąstai. Sielių plukdymas LDK žinomas nuo XV amžiaus. Nemunas – pagrindinė upė, kuria surišti rąstai buvo plukdomi į Klaipėdą, Gdanską, Karaliaučių.
Valãkas – žemės ploto vienetas, lygus 21,3 hektaro. XVI a. vid. LDK didžiojo kunigaikščio žemėse pradėjus įgyvendinti Valakų reformą, dirbamoji žemė buvo matuojama vienodu matu – valakais – ir skaidoma į taisyklingus laukus.
Valstybinis miškas – didžiajam kunigaikščiui priklausę girių masyvai. Valdovas turėjo teisę jais laisvai disponuoti, drausti medžioti, galėjo įkeisti, išnuomoti ar parduoti. Jų tvarkyba buvo pavesta pareigūnams.
Vytinė – XVI a. pr. LDK pradėtas statyti ir naudoti krovininis laivas. Šiais prekybiniais laivais iš Lietuvos Nemunu į rytinius Baltijos jūros uostus buvo gabenamos miško žaliavos ir žemės ūkio produkcija: mediena, derva, pelenai, javai.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"