Įterpiniai, jų vartojimas ir skyryba

Tačiau, kaip visados, atsiranda skundikų, be kurių kiekviena padori mokykla būtų ne mokykla, o angelų darželis. Dar neprasideda pamoka, o mano nelaimei, jau atskrenda direktorė. Liuka Kaminskaitė, žinoma, gailiai lemena:

– Aš daugiau taip nedarysiu...

– Matot, tamsta direktore, – šaltai nusišypsau ištinusiom lūpom, – man visai neskauda... Atvirai šnekant, aš pats paprašiau Kaminskaitės, kad išmuštų dantį, garbės žodis.

– Vadinasi, jūs pats? Paprašėt? – net žiopteli direktorė.

– Deja, taip, – atsidūstu, – nes sugedęs dantis gali užkrėsti sveikus.

Regis, neblogai pasakiau! O direktorė ėmė raudonuot nežmoniškai ir kartot kaip užsukta:

– Na ką gi... Na ką gi...

Tikriausiai pastebėjote, kad į sakytinę ir rašytinę kalbą kartais įterpiame žodžių ar žodžių junginių, kurie sakinyje išskiriami intonacija. Sakiniui jie nėra būtini. Jie gramatiškai nepriklauso nuo sakinio dalių, jiems neįmanoma iškelti klausimo, todėl jie nelaikomi sakinio dalimis. Tai įterpiniai ir kreipiniai. Kreipinius jau aptarėme, o dabar – apie įterpinius.

Įterpinys – tai sakinio turinį papildantis žodis ar žodžių junginys, kuris atskleidžia kalbėtojo požiūrį į kalbamąjį dalyką, pasakymo šaltinį ar su juo susijusias papildomas pastabas. Pavyzdžiui: Ko gero, viena dažniausių juoko atmainų, tyrėjų nuomone, yra ironija, kai, pavyzdžiui, sakomi vieni dalykai, o galvoje turima priešinga jų reikšmė.

Įterpiniais dažniausiai eina daiktavardžių linksniai (Laimei, atsitiko juokingas nuotykis), prielinksnių konstrukcijos (Jis, be abejo, kvatos), kai kurie prieveiksmiai (Atvirkščiai, aš tai vertinu), jaustukai, dalelytės (Deja, to nesakė) ir žodžių junginiai (vienu žodžiu, kitaip sakant). Kai kurie įterpiniai pagal savo formą atitinka trumpus vientisinius sakinius (rodos, matyt, kiek žinoma).

Reikia turėti galvoje, kad tas pats žodis vienu atveju gali būti įterpinys, o kitu – eiti kuria nors sakinio dalimi. Palyginkite sakinius: Linksmas šurmulys, būdavo, lydi kiekvieną susitikimą (įterpinys) ir Linksmas šurmulys būdavo per kiekvieną susitikimą (tarinys). Įterpiniai turi savitą intonaciją – jie sakomi kiek greitesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pauzėmis. Rašant įterpiniai paprastai išskiriami kableliais, rečiau – brūkšniais.

Įterpiniai, kurie reiškia nuo sakinio nutolusias papildomas pastabas ir turi gramatinį centrą (veiksnį ir tarinį), yra vadinami įspraudais. Jie gali būti skiriami skliaustais, brūkšniais arba kableliais.

Panagrinėkite įterpinių ir įspraudų skyrybą.

Įterptinį pobūdį galima suteikti žodžiams ir jų junginiams: anaiptol, antai, apskritai, atseit, būtent, destis, esą, galbūt, galų gale, geriau, greičiausia(i), iš esmės, iš principo, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso, kaip tyčia, lyg tyčia, konkrečiai, mat, pagaliau, (ne)palyginti, paprastai, pirmiausia(i), rasi(t), savo ruožtu, šiukštu, štai, taigi, tikriausiai, turbūt, veikiausiai, vis dėlto, visų pirma, ak, ei, oi ir pan. Tokius žodžius arba jų junginius sakinyje galima išskirti kableliais.

1. Patvirtinkite: Man jie, (matyt, aišku, tarp mūsų kalbant), nepatiko. Adresas, (žinoma, laimė, vadinasi), buvo išgalvotas.
2. Suabejokite: Visa kita, (suprantama, rodos, deja), jo nedomina. Draugai, (be abejo, žinoma, ko gero), neateis.
3. Išreikškite nepasitenkinimą: (Antra vertus, galimas daiktas, jūsų apmaudui), susitikimas neįvyks. (Pasirodo, reikia manyti, tavo pykčiui), straipsnį vis tiek paskelbė.
4. Nurodykite minčių šaltinį: (Sprendžiant iš išvaizdos, šiaip ar taip, žinai), ji nepanaši į vienuolę. (Gėda sakyti, kaip mokslininkai pripažįsta, sakyčiau), šio produkto negalima vartoti.
5. Susiekite mintis pridūrimu: Jis, (be kita ko, nelaimei, tarkim), buvo geras tenisininkas. (Viešpatie, ak, maža to), ji gavo apdovanojimą už sporto pasiekimus.
6. Parodykite, kad įtrauksite pavyzdžių: Kai kurie paukščiai, (kaip antai, vadinasi, žodžiu), žvirbliai, varnos, žiemoja Lietuvoje. Kiti paukščiai, (atvirkščiai, kita vertus, sakykim), gandrai, žąsys, gervės, išskrenda į pietus.
7. Parodykite sakomų dalykų priešpriešą: Jis nieko nepataisė, (girdėjau, rodosi, atvirkščiai), net kai ką sugadino. (Antra vertus, klausykite, deja), ar prasminga mums susitikti?

1. …………………, reikia atostogauti prie jūros, o …………………, būtina per atostogas važiuoti į kalnus. 2. …………………, toje teritorijoje vienas ledas. 3. …………………, Londonas ir Paryžius yra turistų lankomiausi Europos miestai. 4. Ekstremalusis turizmas, …………………, ypač žavi jaunimą. 5. Lietuvos pajūryje, …………………, yra įspūdinga. 6. Mano galva, smagiausia atostogauti ………………… dėl šių priežasčių: pirma, …………………, antra, ………………… ir trečia ……………… .

1. Šuo mano džiaugsmui nė karto nesulojo. Mano džiaugsmui nebuvo ribų.
2. Pasirodo ne tik aš vienas buvau ištroškęs. Kokia ji pasirodo šio epizodo pabaigoje?
3. Sesuo žinoma ims laidyti liežuvį. Apie tuos įvykius žinoma nedaug.
4. O tu ką manai! Manai juokai? A?
5. Nieko sau atrodo mergaitė. Atrodo man skauda kaklą.
6. Man kažkaip viskas aišku. Man aišku nekiltų tokia kvaila mintis.
7. Be to paveikslo paroda būtų buvusi ne tokia žavi. Kritikuoti savo šeimos visai neketinu be to nuo šiandienos niekada nieko neapkalbinėsiu.
8. Į mane jis tiesa nė nežvilgtelėjo. Čia aš jau pasinaudojau ta plačiai žinoma tiesa.
9. Penkiolika metų dirbu pedagoginį darbą, bet tokio įžūlumo neteko matyt. O Peliūkštis matyt puikiai žinojo, ką daro.
10. Mano nuomone šį filmą verta pamatyti. Visi sutiko su mano nuomone.
11. Tik pora svarbių priežasčių esą neleidžia jam rašyti gero įvertinimo: pirma jis vis dėlto netikįs mano sąžiningumu, o antra baisiai įsižeistų matematikos favoritai! Pirma atbėgo Ūla, o Julija pasirodė antra.

Įvažiuojam į mišką, o ten patikėkit kaip žarnoj tamsu. Kelias visur – į kairę, į dešinę, ir žinoma verčiamės į griovį. Pamenu guliu ir keltis nesinori. Bet kažkas šalia tankiai alsuoja. Suprask žiūri Liuka, ar aš dar gyvas.

Ačiū Dievui miestelis tuščias kaip iššluotas. Pagaliau nutrenkiu dviratį į bulves, atrakinu duris ir įvedu Liuką:

– Jauskis kaip namie... Mano tėvo namai – tavo namai. Ir kažko velniai griebtų kai tavo namai tušti, suspaudžia širdį. Žodžiu savo kambary aptvarkau viską ir sumišęs pasakau:

– Tai gal tu gulkis, Liuka?
​– Ne, aš visiškai nenoriu miego.
​– O mane atvirkščiai po avarijos visada miegas pjauna.

Ir staiga suabejoju, ar lauko durys užrakintos, ar velniai trauktų palikau jas atdaras. Kai grįžtu regis Liuka dejuoja.

– Tau skauda? – uždedu ranką jai ant kaktos atseit lyg matuodamas karštį.

– Skauda. Man iš tikrųjų labai skauda garbės žodis...

– Nieko, – raminu, – pavyzdžiui vienas mano pažįstamas be parašiuto...

Bet Liuka paima mano ranką ir prideda ją sau kažkur kairėj pusėj ant krūtinės.

– Čia kažkas atsitiko, – pašnibždom sako Liuka.

Atvirai šnekant stengiuosi pajust ir žinoma man maišosi girdėti įvairūs smegenų sutrenkimai, apendicitai. Bet tai, mano mieli, vaikų žaidimas, palyginus su tuo, kas yra ten... ten, po mano delnu.