Naujojo Testamento pasakojimai; jų interpretacija literatūroje

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Akis už akį ir dantis už dantį – Senojo Testamento citata. Šią nuostatą matome Išėjimo ir Kunigų knygoje, vadinasi, Jėzus cituoja Įstatymą, kurį Dievas davė patriarchui Mozei ant Sinajaus kalno. Neabejotina, kad tai nurodymas izraelitų teisėjams, kurie vadovaujasi tolygaus atpildo principu. Kokią naują nuostatą siūlo Jėzus? Pacituokite ir paaiškinkite savais žodžiais.
2. Atkreipkite dėmesį, kad kalbama ne apie blogį ar piktąsias jėgas, o apie piktą žmogų; verčiant tiesiogiai – nesipriešink tam, kuris yra piktas. Pasvarstykite, koks sąvokų blogis ir piktas žmogus skirtumas.
3. Ar žodžiai mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus pažeidžia senąjį Įstatymą?
4. Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad Jėzus nemoko dvejopos moralės – vienokios artimui ir kitokios priešui. O kas yra mūsų artimas?
5. Iš kurių žodžių matyti, kad Dievo meilė – nesirenkanti, lygiai tenkanti ir geriems, ir blogiems žmonėms?
6. Jėzaus mokyme įžvelgiame du raginimus: pirmas – pasyviai nukęsti, nesipriešinti piktam žmogui; antras – aktyviai mylėti. Paaiškinkite savais žodžiais, kas yra aktyvi meilė Evangelijos kontekste.
7. Anglikonų kunigas Džonas Stotas (John Stott, 1921–2011) garsus pasaulyje išsamiais Biblijos komentarais. Remdamasis Mt 5, 38–48, jis sako, kad Jėzus iš visų savo sekėjų reikalauja asmeniško santykio su piktadariais, grįsto ne teisingumu, o… Pabaikite Biblijos tyrėjo mintį; pasvarstykite, kuris žodis labiausiai atitinka Evangelijos nuostatą.

Diskutuojame

1. Kreitono (JAV) universiteto profesorė, rašytoja Temora Vitni (Tamora Whitney, g. 1961) ir žydų kilmės rusų poetas, eseistas Josifas Brodskis (1940–1996) savitai ir įdomiai interpretuoja Mt 5, 38–48. Perskaitykite ir padiskutuokite, kuriai nuomonei labiau pritartumėte ir kodėl.

Pažvelgę į šias Evangelijos eilutes atidžiau, suprantame, kad nesame raginami vien aklai paklusti. Liepdamas atsukti kitą skruostą, Jėzus kviečia mus pažvelgti į savo skriaudėją, atsigręžti į jį. Juk kai šeimininkas muša tarną ar vergą, tai nemato, ką jis muša. Bet jei žmogus atsigręžia veidu, atsukdamas kitą skruostą smūgiui, skriaudikas yra priverstas pažvelgti į savo auką ir atpažinti jos žmogiškumą. Atsukti kitą skruostą nėra nusižeminimo veiksmas, tai greičiau netgi tam tikras pasipriešinimas.

؜

Šios Evangelijos eilutės mažai siejasi su nesipriešinimu Blogiui prievarta, keršto atsisakymu ir atsilyginimu gėriu už Blogį. Šių eilučių prasmė – jokiu būdu ne kvietimas pasyviai elgtis, o privesti Blogį iki absurdo. Ji sako, kad Blogį galima pažeminti, jo pretenzijas paversti niekais jūsų nuolaidumu, kuris nuvertina daromą žalą. Toks veiksmų pobūdis stato auką į aktyviausią poziciją – dvasinio puolimo poziciją.

<…>

Atsuktas antrasis skruostas – tai sąmoningo, šaltakraujo, tvirto ryžto išraiška, ir galimybės laimėti, kad ir kokios mažos, tiesiogiai priklauso nuo to, ar jūs viską apgalvojote. Atsukdami priešui skruostą, jūs privalote žinoti, kad tai tik išbandymų, kaip ir citatos, pradžia.

1. Ne tik religiniuose raštuose, bet ir įvairiuose straipsniuose, esė vis dar aptinkame žodį fariziejai. Jėzaus laikų Judėjoje fariziejai – tai religinė politinė srovė, kurios nariai reikalavo smulkmeniškai laikytis Mozės Įstatymo ir jo tradicinio aiškinimo. Jėzui buvo nepriimtinas fariziejų formalus, pavyzdinis religingumas, jis priekaištavo jiems dėl meilės ir atjautos stokos. Ilgainiui fariziejais imta vadinti veidmainius šventeivas. Pasikvieskite etikos, tikybos mokytoją ir surenkite diskusiją „Ar fariziejiška dvasia tebegyva?“.
2. Skaityta J. Brodskio citata – tai kalbos, pasakytos 1984 m. JAV Masačusetso valstijos Viljamso koledže, ištrauka. Pasvarstykite, kokia proga buvo sakoma ši kalba. Kokias gyvenimo nuostatas siūlo poetas J. Brodskis?

<…>

Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga ažu nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo nekaip teisybės ir persitikrinimo.

Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo:

– Gana jau, gana, tėvai!.. Ar atameni lazdą?

Tėvas nieko neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.

Ilgai negalėjau suprasti, kokią lazdą motina minėdavo tėvui ir kodėl tėvas ažustodamas ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie tą papasakojo.

Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažno kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj – pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo, arba sėdėdavo ažu staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami iš tolo ažu lango jo žilą galvą visados kuone ant vienos vietos, žiūrėdavom int jį kaip int kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom int jį prisiartinti.

Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkybės.

Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metų žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažno koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir intsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę ažudegė ir indžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna, ir visi lydimai išpleškėjo… Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi; ją paskum sodžius ažu pačius niekniekius iš pono atpirko.

Tokiuo būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas… Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno int mumus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę – daugiau nieko.

Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti ažu staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mumus dvejus metus ir – man visai netikėtai – paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, ašai visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį – net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, – taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai – kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl, man ūmai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažno kur toli nepažįstamas „šlėktūnas“ ir išsivežė jį.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atadavė savo seną obelinę lazdą.

– Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.

– Dėkui, ponaiti, – atsakė susigraudinęs tėvas. – Kažno ar bepasimatysma kada?!.

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:

– Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?

Mes visi sužiurome.

– Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu; jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau intsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikė trys dienos atadirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur; pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka; o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka, – dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs int kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę int jaučius ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažno kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.

– A tu, uncvotai! Tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man su lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl… Atsitokėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos int mane… Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj…

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų kaip inbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų, paklausė:

– Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mumus gyveno?

– Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo…

– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamos tėvas, – šita!..

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo int tėvą, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka int malkas ir dusliu balsu tarė:

– Sudegįsim ją, tėvel…

– Ne, ne, vaikai, – atsakė maloniai tėvas, – tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mumus ponai baudė dėl mūsų gero?..

– Gana jau, gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai… Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

Prieš du tūkstančius metų krikščionybės paskelbta žinia, kad kiekvienas esame neįkainojamai brangus, nes nešiojamės savyje Dievo paveikslą, ir mūsų vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, turto, lyties, priklausomybės kuriai nors tautai, net nuo mūsų tikėjimo ar elgesio, bet yra dovana, buvo viena svarbiausių mąstymo revoliucijų žmonijos istorijoje. Jos radikalumui net iš tolo negali prilygti Prancūzijos revoliucija, įtikinėjusi, kad tai ji „išrado“ brolybės šūkį.

Per du tūkstančius metų žmonija labai daug sužinojo apie pasaulį, apie žmogaus kūno sandarą, bet panašu, jog pamiršo vieną „smulkmeną“ – kas yra žmogus.

Benediktinų vienuolis, teologas Jonatanas Diūringas (Jonathan Düring, g. 1960) atkreipia dėmesį, kad žodis „asmuo“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio personare, reiškiančio „suskambėti, būti išgirstam“. Tokia etimologija atveria platų asociacijų lauką.

Žmonija – tai melodija, o kiekvienas žmogus – unikali nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus, kiekviena nata „laiko“ visą dermę. Išmeskime bent vieną, ir tai, kas atrodė nuostabus sąskambis, virs kakofonija. Kita vertus, skambančiai natai reikia ausies, kuri ją girdėtų. Taip pat ir asmuo gali išgyventi savo unikalų skambesį tik dėl kitų. Be santykio asmuo tampa neišsiskleidusiu pumpuru ir negali pabėgti nuo nevisavertiškumo jausmo.

<…>

Šv. popiežius Jonas Paulius II sakė, kad palaimintoji Motina Teresė padovanojo šių dienų pasauliui naujas akis. Mes pamatėme tuos, kuriuos buvome atpratę matyti: paliegėlius, varguolius, visa tai, kas šių laikų pasauliui tebuvo adiaphora¹, skiedros.

<…>

Motina Teresė priminė ir dar vieną labai svarbų dalyką – susitikimas su kitu, kad ir kokiu varganu ar paliegusiu, visada yra dovana. <…> Tikras susitikimas su kitu visada yra ir susitikimas su savimi, tikroji savirealizacija.

<…>

Motina Teresė buvo kaltinama, kad kovoja su skurdo apraiškomis, o ne su priežastimi. Ji buvo kritikuojama, jog, užuot per dieną padėjusi keliems paliegėliams, turėdama tokį didžiulį autoritetą, galėtų išreikalauti, kad valstybės skirtų daugiau lėšų skurdo mažinimo programoms. Nedidelio ūgio, smulki albanė ramiai klausėsi šių „išmintingų“ patarimų ir šypsodamasi aiškino, kad ji nebando išgelbėti pasaulio, bet siekia padėti čia ir dabar kenčiančiam žmogui. Ypač tam, kuris jaučiasi visiškai niekam nereikalingas. Pasak Motinos Teresės, pasaulyje nėra nieko baisiau už jausmą, jog tu niekam nerūpi. Žmogui šiandien labiausiai reikia ne programos, strategijos, bet kito žmogaus. Reikia ne rytoj, bet šią akimirką.

<…>

Ar visi šie kaltinimai nėra pavojingas ženklas, kad plyšys tarp asmens orumą liaupsinančios retorikos ir praktikos vis plečiasi? Jau rašiau, kad skirtingi socialiniai sluoksniai šių laikų visuomenėje sparčiai tolsta vienas nuo kito. Dar opesnė problema yra ta, jog, panašu, menkai tesiskiriame nuo ikikrikščioniškų visuomenių, kuriose socialinis statusas buvo tikroji žmogaus vertės išraiška.

Kaip mes į tai reaguojame? Ar apskritai reaguojame? Ar ir Bažnyčioje asmens orumo retorika neužgožė praktikos?

<…>

Gilbertas Čestertonas (Gilbert Chesterton, 1874–1936) tvirtina, kad šventasis Pranciškus iš Asyžiaus turėjo keistą „negalią“, kurios ypač trūksta mūsų laikams: „Jis nematė minios per žmones. Jam žmogus visada buvo unikalus asmuo, kuris neišnyksta net ir gausioje minioje, kurioje nesusilieja su aplinka. Šv. Pranciškus vertino visus žmones, kitaip sakant, jis ne tik kiekvieną mylėjo, bet ir gerbė. Dėl tos išskirtinės vidinės jo jėgos kiekvienas, nuo popiežiaus iki elgetos, nuo sultono auksu išsiuvinėtoje palapinėje iki užkietėjusio vagies girioje, žvelgdamas į žiburiuojančias šventojo akis, jautė ir žinojo, kad Pranciškui Bernardonei rūpi būtent jis, būtent jo nepakartojamas gyvenimas, nuo lopšio iki kapo.“

Ši citata, mano įsitikinimu, perteikia visą esmę. Jei ji bent kiek suvirpino jūsų širdį, vadinasi, puikiai numanote, ką reiškia gyventi orių asmenų pasaulyje. Telieka tai praktikuoti ir pradėti čia ir dabar.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Apie kokią mąstymo revoliuciją straipsnio pradžioje kalba A. Navickas? Paaiškinkite savais žodžiais.
2. Raskite straipsnyje žodžio asmuo, arba persona, kilmės paaiškinimą. Kaip šio žodžio kilmę interpretuoja straipsnio autorius? Kokią metaforą plėtoja?
3. Į kurias mūsų laikų problemas atkreipia dėmesį žurnalistas, prisimindamas Motinos Teresės gyvenimą? Įvardykite tris.
4. Paaiškinkite klausimą „Ar ir Bažnyčioje asmens orumo retorika neužgožė praktikos?“ O kaip yra visuomenės gyvenime?
5. Kokiais pavyzdžiais grindžiamas teiginys, kad šventajam Pranciškui Asyžiečiui „žmogus visada buvo unikalus asmuo“?
6. A. Navickas baigia straipsnį su viltimi, kad skaitytoją jis sujaudino ir paskatino mąstyti. Pasitikrinkite: ką gi reiškia gyventi orių asmenų pasaulyje?

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
​bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
​žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
​Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
​ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą,
​jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus
​kilnoti,
​tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
​Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
​jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
​bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
​Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
​meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
​Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
​nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
​nesidžiaugia neteisybe,
​su džiaugsmu pritaria tiesai.
​Ji visa pakelia, visa tiki,
​viskuo viliasi ir visa ištveria.
​Meilė niekada nesibaigia.

Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Tarp šių dviejų meilių – geidžiančios ir dovanojančios – nėra priešiškumo ar nesutarimo, bet greičiau branda, augimas. Pirmoji, „erōs“, yra kelionės pradžia; antroji, „agapē“, – kelionės tikslas. Tarp jų randasi meilės ugdymo erdvė. Be šios kelionės, naujos dimensijos, žmogus, šeima, visuomenė skursta, nes iki sekso nužemintas „erosas“ virsta daiktu, kurį galima pirkti ir parduoti, palikti ir pakeisti.

Tad Pauliaus žinia yra gana aktuali. Šiandien vaizdinių ir reklamos pasaulis atrodo yra užsiangažavęs bet kokia kaina įteigti jaunimui, kad meilė apsiriboja erotika, o erotika – seksu, kad gyvenimas yra besitęsianti idilė pasaulyje, kur viskas gražu, jauna, sveika, kur nėra senatvės, ligos ir visi gali išlaidauti kiek kas nori. Tačiau toks melas gimdo neproporcingus lūkesčius, sukelia nusivylimą, frustraciją, maištą prieš šeimą bei visuomenę ir atveria nusikaltimo vartus.

Meilės branda yra susijusi su atsižadėjimu, apvalymu ir aprėpia visas žmogaus dorybes. Tai ne „eroso“ atmetimas (tokių tendencijų krikščionybės istorijoje, deja, būta), bet jo išgydymas suteikiant jam tikrąją didybę.

Žmogus yra visiškai jis pats tada, kai jo kūnas ir dvasia iš gelmių susivienija. Kai žmogus nori būti tik dvasia ir trokšta atsisakyti savo kūno tarsi kokio vien gyvuliško paveldo, tada savo kilnumo netenka ir dvasia, ir kūnas. O kai jis, kita vertus, neigia dvasią ir vienintele tikrove laiko materiją, būtent kūną, savo didybę irgi praranda. Tačiau myli ne vien dvasia ar vien kūnas – myli žmogus, asmuo, kaip viena būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos.

Bręstant meilei žmogus mažiau domisi savimi, vis labiau ieško kito laimės, trokšta būti dėl kito. Tačiau, kita vertus, žmogus negali gyventi vien pasiaukojančia, nesavanaudiška meile. Jis negali vien tik dovanoti, jis turi ir gauti. Kas nori dovanoti meilę, turi pats ją gauti kaip dovaną.

Kuriame

1. Įsteikite kūrybinę studiją ir pasiskirstę į grupes savitai interpretuokite himną meilei. Improvizuokite, leiskite reikštis vaizduotei: pasitelkite muzikos, dailės, teatro, šokio, kino meną. Svarbu tik neiškreipti Naujojo Testamento žodžių prasmės.
2. Pasikvieskite dailės mokytoją ir surenkite paminklo meilei projektų konkursą.
   • Mėgstantieji dailę tegu nupiešia paminklą arba parengia vizualizaciją, atsižvelgdami į siūlomas idėjas; šalia galima pateikti ir aiškinamąjį tekstą.
   • Išsirinkite ekspertus vertinimo kriterijams nustatyti. Svarbiausias reikalavimas – perteikti himno meilei esmę.
   • Paskirkite vertinimo komisiją ir pateikite jai projektus. Aptarkite konkurso rezultatus.

Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: „Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.“ Šeimininkas atsakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: „Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du.“ Šeimininkas tarė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo.“ Šeimininkas jam atsakė: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Glaustai atpasakokite palyginimą. Pasidalykite pirmuoju įspūdžiu: kas pasirodė netikėta, keista, o gal priešingai – visiškai suprantama?
2. Kaip charakterizuoja šeimininką sprendimas patikėti savo turtą tarnams?
3. Kaip pasielgia du tarnai, gavę svetimo turto? Kodėl šeimininkas juos pavadina ištikimaisiais?
4. Pasvarstykite, kodėl trečiasis tarnas paslepia šeimininko talentą.
5. Kaip trečiasis tarnas aiškina savo poelgį? Kokį požiūrį į šeimininką atskleidžia jo žodžiai?
6. Kaip šeimininkas pasielgia su tarnu, užkasusiu duotą talentą? Kodėl?

Diskutuojame

Garsus olandų dvasininkas, Biblijos tyrėjas, rašytojas ir filosofas Erazmas Roterdamietis (Desiderius Erasmus Roterodamus, 1469–1536) Jėzaus palyginimo talentus aiškino kaip iš Dievo gautas asmens dorybes ir gebėjimus. Ši interpretacija paplitusi ir mūsų laikais. Apsvarstykite du jos aspektus.

• Jei Dievas kiekvienam duoda kokią nors dovaną – talentą, ko jis tikisi iš mūsų?
• Kuo skiriasi pinigų ir talento investavimas?

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.“ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.“ Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“

Alkana lapė, pamačiusi nuo šakelės svyrančias vynuogių kekes, norėjo nusiraškyti, bet pasiekti negalėjo. Nueidama pati sau pasakė:

– Neprisirpusios!

Taip ir kai kurie žmonės, nesugebėdami ko pasiekti, kaltina aplinkybes.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Papasakokite pasakėčios istoriją.
2. Apie kokią padėtį, kurioje yra atsidūręs ne tik senovės, bet ir šių laikų žmogus, čia kalbama?
3. Kodėl ši padėtis yra nemaloni?
4. Kam ir kodėl suverčiama kaltė?
5. Kokias žmogaus savybes rodo lapės elgesys?
6. Kurį sakinį laikytumėte pasakėčios moralu? Kokia forma jis išreiškiamas?
7. Įrodykite, kad pasakėčioje alegorine forma išreikšta bendražmogiška išmintis.
8. Ši pasakėčia ne tik pamoko, bet ir kelia šypsnį, ji tarsi kviečia kalbiniam žaidimui: gudruolę lapę siūloma palyginti su panašiai besielgiančiu žmogumi, o jos poelgį – su žmonių bendrijoje pripažįstama gyvenimo išmintimi. Paskaitykite daugiau pasakėčių, pasirinkite labiausiai patikusią ir pasirenkite aptarti, kas pasakojama ir ką tas pasakojimas reiškia.

Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,
​Noriu pats surasti tavo kelią.
​Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,
​Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia

Klaidoje širdis… Aš baisiai noriu nusidėti
​Ir palikti tuščią tavo rojų.
​Tik patyręs nupuolimo vargą kietą,
​Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.

Kai sugrįšiu pas tave, koks džiaugsmas didis
​Tėviškame tavo veide suspindės,
​Tu sušuksi: – Grįžo štai sūnus paklydęs –

Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.
​Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą,
​Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Raiškiai perskaitykite sonetą. Kokia intonacija tinkamiausia šiam eilėraščiui – prašymo, protesto, maišto? Argumentuokite.
2. Į ką kreipiasi eilėraščio subjektas? Kokia jo monologo pagrindinė mintis?
3. Koks kalbėtojo santykis su adresatu – Dievu? Atsakydami remkitės visu kūriniu.
4. Koks motyvas pasikartoja soneto pradžioje ir pabaigoje? Ką tai sako apie eilėraščio subjektą?
5. Kuo skiriasi soneto pradžia ir pabaiga? Raskite skirtumą nurodančius įvardžius ir paaiškinkite lyrinio subjekto apmąstymų kryptį.
6. Pasvarstykite: šis sonetas – Evangelijos pasakojimo iliustracija ar interpretacija? Argumentuokite.
7. Paskaitykite daugiau V. Mačernio kūrybos, raskite poezijos ar prozos kūrinių, kuriuose atskleidžiamas žmogaus santykis su Dievu, apmąstomos Naujojo Testamento metaforos. Surenkite šio poeto kūrybos skaitymus.

Tan tin tin tan – atkala čelesta.

Aš išjungiu elektrą, ir tamsa sugeria mane. Guliu kaip užmūrytasis, kuriam leista alsuoti. Guliu kaip nukryžiuotinas, kurio niekas neprikals prie kryžiaus. Guliu ir laukiu. Sugeriu į save garsus. Mano siela buvo sausa kempinė, čelestos metaliniai garsai pripildo jos duobutes ir kanalus. Siela išbrinksta, ir vėl esu nemirtingas.

Todėl reikalauju Madonos.

Ji šešerių metų. Jos rankutės liesos ir purvinos, ji rausėsi šiukšlių dėžėje ir susirado apvytusį gvazdiką. Jos plaukai – erškėčių krūmas. Ji įrėminta peizaže: triaukštis namas nusilupusiu tinku, „Halo“ reklama lange (plaukite galvą stebuklinguoju skysčiu), dangorėžio gotikas akiratyje. Jos akyse – sausos ašaros, sūrų skystį sugėrė siela-kempinė, teliko vaivorykštinis šviesos mirgėjimas. Jos bateliai sutrypti, ji pametė skardinę sagą, odinis dirželis velkasi cementu. Ir mano Madona težino vienintelės pasakos pradžią:

… Gyveno kartą Jimmy Brown. Jis turėjo stambią nosį, aštrų peilį, raudonus batus žvaigždėtais pentinais. Žymiausias plėšikas Šiaurės Dakotoje, kuris du šimtai metų, kai žuvo…

Ė, jūs, pareigingieji angelai, nutūpkite ant cemento! Mano Madonai reikalingi puošnūs palydovai. Erškėčių krūmas tepražysta apvytusiais gvazdikais, tenuplauna Madonos rankas pats miesto meras, jam paduos sidabrinį indą Jimmy Brown, žymiausias plėšikas Šiaurės Dakotoje.

Ji vilki melsvu megztinuku. Mano Madona šešerių metų. Ji pagimdys Sūnų, dar liūdnesnį nei ji pati.

Tan tin tin tan – atkala čelesta.

Apibendriname

1. Palyginkite, kaip bendrauja su žmonėmis graikų dievai (kada Dzeusui parūpsta žmonija?) ir koks Biblijos Dievo santykis su tobuliausiais savo kūriniais.
2. Antikinės literatūros, mitų veikėjai dažnai laimi gudrumu, klasta, įniršiu. Kaip šie dalykai vertinami Biblijoje? Pateikite pavyzdžių.

1. Su klasės draugais surenkite ekskursiją į savą virtualią galeriją, kurioje daug meno kūrinių bibline tematika. Kiekvienas bent trumpai tepabūna gidu, iš anksto pasirinkęs kelis kūrinius ir pasiruošęs apie juos papasakoti.
2. Savarankiškai perskaitykite ir pasirenkite aptarti Janinos Degutytės (1928–1990) eilėraštį „Antigonė“ ir Jono Meko (1922–2019) „Laiškų iš Niekur“ fragmentą. Pasvarstykite, koks kodas reikalingas šiems kūriniams suvokti. Sugalvokite klausimų klasės draugams ir kartu padiskutuokite apie kūrinių prasmę.

Janina Degutytė

ANTIGONĖ

Lik sveikas, sužadėtini, – nebučiavau dar tavęs.
​Lik sveikas, sūnau, kuris niekados nebūsi.
​Meilė mane atvedė – meilė išves.
​Taip virpa pratiestoj rankoj paryčio vėjo gūsis…
​Aš grįšiu.
​Aš tūkstantį kartų grįšiu
​Pusiaunakčiais laidoti savo brolių.
​Per ugniavietes,
​per smėlį raudoną,
​Per lietaus pritvinkusį molį –
​Grįšiu.
​Aš ateisiu basa.
​Mano rankos beginklės ir tuščios.
​Bet ne tas įstatymas laikinas – man visagalis.
​Tegu jie –
​ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,
​Ir tūkstantį kartų teis.
​Bet manęs nuteisti negali.
​Jiems kaip vaiduoklis –
​eisiu per žemę sūrią –
​Tą mūšio lauką –
​laidoti brolių – baltų ir juodų…
​Kol tironiškos rankos šešėlis
​žemę slegia ir jūrą,
​Kol vergo vardas
​gėda tebedega ant veidų…
​Pusiaunakčiais eisiu – tūkstantį kartų! –
​Tamsa, tavo kūną užklojusia,
​alsuot…
​Tavo galvą bejėgę priglausti,
​prie šono padėti kardą, –
​Tūkstantį kartų pasmerkta –
​Antigonė –
​tavo sesuo.

Jonas Mekas

LAIŠKAI IŠ NIEKUR

Trečias laiškas

Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa.

Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia – su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika… Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu…

Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal… į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė…

Kai ta avis priėjo prie Šiaulių, prie savo senos pievelės, ta avis atrado, kad žolė jau buvo mirus. Ji taipogi rado ten tokį žmogutį, semiantį alyvą į indelį iš upelio – iš upelio, iš kurio ji, avelė, gerdavo tyrą vandenį ir iš kurio to žmogiuko tėvai vidurvasary malšindavo savo troškulį. Dabar jis virė košę su to upelio alyva.

Tai ta avis nutarė pasidaryt jaunu, nauju lietuviu ir pradėt lėtai tą pievą ir tą upelį, ir tą žemę valyti – savo vaikams… geriukams… Gudri buvo avis, ir darbšti, ir atkakli – ji buvo palaiminta Šventos Teresės. Vakarais ji klausydavo bitlų muzikos. Tai ji šitaip kalbėjo tam žmogiukui:

– Ne, žmogeli. Aš tikiu, kad Rojus dar nėra visai prarastas. Rojus priklauso nuo mūsų pačių: ar jo norim, ar jo nenorim. Visur, aplinkui, yra Rojaus gabaliukai. Ir mes ne tik kad turim juos apsaugoti: mes turim juos auginti, puoselėti. A, Rojus priklauso nuo mūsų pačių!

Taip kalbėjo avelė žmogui, kuris graibstė alyvą iš upelio. Aš tai žinau, nes atsitiktinai praėjo National Geographic žurnalo fotografas ir padarė nuotrauką savo rugpjūčio numeriui, mačiau. Bet avelės nėra toj nuotraukoj. Šventą avelę gali matyti tik tie, kurie ja tiki… kaip aš…