Šioje temoje MES:
- nurodysime Birželio sukilimo Lietuvojè iniciatorius, priežastis ir tikslą;
- aptarsime pagrindinius Lietuvõs laikinosios vyriausybės veiksmus;
- išsiaiškinsime, kaip pasikeitė Lietuvos padėtis šalį okupavus nacistinei Vokietijai.
Birželio sukilimas ir Lietuvos laikinoji vyriausybė
AKTUALU! Kodėl 1941 m. birželio pabaigoje Lietuvoje kilo ginkluotas sukilimas?
1940 m. vasarą Soviẽtų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą, drastiškomis priemonėmis šalyje ėmė vykdyti pertvarkas. Tai sukėlė didžiulį lietuvių tautos pasipiktinimą sovietų valdžia. Neapykantą dar labiau pakurstė 1941 m. birželio 14 d. pradėtas pirmasis didelis Lietuvos gyventojų trėmimas, taip pat pirmosiomis Vokietijos ir Soviẽtų Sąjungos karo (23.1 pav.) dienomis iš Lietuvos atsitraukiančių SSRS valdžios atstovų ir raudonarmiečių veiksmai. Pravieniškėse, Rainiuosè (šalia Telšių), Panevėžyjè ir kitose Lietuvos vietovėse sovietų pareigūnai nukankino arba sušaudė 672 žmones.
Tokiomis aplinkybėmis Lietuvoje buvo labai palankiai sutikta žinia apie 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusį Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą, vokiečių kariuomenės artėjimą prie Lietuvos teritorijos. Tikėtasi pasinaudoti susidariusia padėtimi ir atkurti Lietuvos valstybingumą.
Kilus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, bene aktyviausiai sukilimo idėją brandino Kazys Škirpa (1895–1979, 23.2 pav.) – paskutinis nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Berlýne. Jo iniciatyva dar 1940 m. lapkričio mėn. buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio svarbiausias tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Panašią mintį puoselėjo sovietinėje Lietuvoje veikusios lietuvių pogrindžio organizacijos, palaikančios ryšius su LAF vadovybe. Berlýno veikėjai rengė ir per ryšininkus siuntė nurodymus, kuriuose buvo aptariamos galimybės atkurti Lietuvos valstybingumą, dėstomi Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje planuoto sukilimo uždaviniai bei scenarijus.
1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, tos pačios dienos vakare Kaunè prasidėjo sukilimas, kuriuo siekta išlaisvinti kraštą nuo sovietinės okupacijos ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Sukilėliai Kaune (23.3 pav.) užėmė radiofoną, paskyrė apsaugą, pradėjo rengtis radijo transliacijoms. Sukilimas sostinėje tęsėsi tris dienas, provincijoje pasipriešinimas truko apie savaitę. Naujausiais duomenimis, per sukilimą žuvo apie 600 žmonių, sukilimo dalyvių skaičius visoje Lietuvoje siekė 16–20 tūkstančių.
Sukilimo pradžioje darbą pradėjo Lietuvos laikinoji vyriausybė, jos švietimo ministru ir laikinuoju pirmininku, vokiečiams neleidus iš Berlyno išvykti K. Škirpai, tapo Juozas Ambrazevičius (1903–1974, 23.4 pav.). Pradėtas leisti laikraštis „Į laisvę“ (23.5 pav.). Birželio 23 d. ryte per Kaũno radijo stotį nuskambėjo Lietuvos himnas, LAF štabo viršininko įgaliotas Leonas Prapuolenis (1913–1972) perskaitė „Atsišaukimą į lietuvių tautą“ (1 šaltinis). Per radiją buvo paskelbtos ir Lietuvos laikinosios vyriausybės narių pavardės, perskaitytas atsišaukimas „Atstatoma laisva Lietuvà“.
Dokumente buvo ne tik skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, bet ir teigiama: „Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Euròpos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Tautiečiai buvo kviečiami išvalyti savo gyvenamąsias vietas nuo okupantų ir perimti vietos administraciją į savo rankas.
Laikinoji vyriausybė sovietinius įstatymus paskelbė negaliojančiais ir grąžino įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš bolševikų okupaciją. Per šešias savaites Lietuvos laikinoji vyriausybė priėmė apie 100 įvairiausių įstatymų ir nutarimų. Dauguma jų grąžino iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią tvarką, panaikino sovietų įvestus įstatymus. Tačiau Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą iš pagrindų apsunkino okupacinė vokiečių valdžia. Rugpjūčio 5 d. vokiečių valdžia jos veiklą uždraudė.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Lietuvių aktyvistų fronto vaidmenį rengiant sukilimą Lietuvoje.
- Išskirkite svarbiausius Lietuvos laikinosios vyriausybės darbus.
Vokietijos okupacinis režimas Lietuvoje
AKTUALU! Kaip Vokietijos okupacijos metais pasikeitė Lietuvos vidaus padėtis?
Bet kokia Báltijos valstybių valstybingumo forma buvo atmesta: čia buvo numatyta vokiečių gyvenamoji erdvė. Gyventojai turėjo būti rasiškai atrinkti, dalis jų ištremta tolyn į rytus, kad sudarytų „žmonių sieną“, skiriančią nuo Rùsijos. 1941 m. rugpjūčio 1 d. reichskomisaras Hinrichas Lozė (Hinrich Lohse) pareiškė: „Pabaltijyje kuo toliau į šiaurę, tuo daugiau turėtų būti „šiaurės elementų“.“ Be to, vietos žydai privalėjo būti visiškai pašalinti iš šio regiono. Pagal Vokietijos vadovybės apgyvendinimo planus, 1942 m. skaičiavimais, daugiau nei 50 proc. estų, maždaug 50 proc. latvių ir tik 15 proc. lietuvių turėjo būti tinkami asimiliuoti.
Iš Sovietų Sąjungos okupuotų rytinių Europos teritorijų – Èstijos, Lãtvijos, Lietuvos ir Baltarùsijos – Vokietijos valdžia sudarė administracinį vienetą – Òstlandą (23.6 pav.). Jam priklausė ir Lietuvos generalinė apygarda, kuriai vadovavo generalinis komisaras Teodoras Adrianas fon Rentelnas (Theodor Adrian von Renteln, 1897–1946). Nuo 1942 m. balandžio 1 d. Lietuvos generalinei apygardai taip pat priklausė Svyrių bei Ašmenõs apskritys ir dar kai kurie lietuvių etninių žemių valsčiai bei vietovės dabartinės Baltarusijos teritorijoje.
Kurios dabartinės Lietuvos žemės neįėjo į Ostlandą?
Apskritims vadovavo apskričių viršaičiai, valsčiams – viršaičiai, miestams – burmistrai, pavaldūs apskričių viršininkams. Visos įstaigos turėjo bendrauti su vokiečiais ir vykdyti jų įstaigų įsakymus. Jų uždavinys buvo užtikrinti saugumą ir tvarką: apsaugoti ir valdyti valstybės nuosavybę, aprūpinti vokiečių kariuomenę.
Okupuotame krašte daugelį klausimų sprendė ir karinė valdžia. Okupacinė valdžia pakeitė tik aukščiausius pareigūnus, vidurines ir žemesnes pareigas (apskričių viršininkų, miestų burmistrų, valsčių viršaičių, seniūnų, policijos viršininkų ir kt.) ir toliau ėjo lietuviai, paskirti dar Lietuvos laikinosios vyriausybės.
Lietuviškos administracijos sistemą prižiūrėjo aukščiausi valdžios pareigūnai lietuviai – generãliniai tarėjai (krašto ūkio, finansų, žemės ūkio, švietimo, darbo ir kt.), pavaldūs tik generaliniam komisarui. Generaliniu tarėju tapo generolas Petras Kubiliūnas (1894–1946). Apskričių viršininkų, įstaigų darbuotojų, apygardų komisarų įsakymu ir vidaus reikalų generalinio tarėjo nurodymu jis apmokestindavo gyventojus, vykdė įvairias rinkliavas, rekvizuodavo žemės ūkio produktus, burdavo žmones į darbo stovyklas, skyrė baudas už prievolių ir valdžios įsakymų nevykdymą. Antra vertus, lietuviai pareigūnai stengdavosi kaip nors padėti savo tautiečiams, todėl kartais vokiečiai bausdavo ir juos.
Vokiečiai okupantai siekė panaudoti Lietuvos išteklius ir ūkį Vokietijos reikmėms neatsižvelgdami į vietos gyventojų poreikius (2 šaltinis). Į Vokietiją buvo vežami žmonės dirbti jos pramonės įmonėse (apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų), į Lietuvą siųsdavo vokiečius kolonistus (apie 30 tūkst. žmonių, daugiausia iki karo čia gyvenusius vokiečius). Taip buvo daroma siekiant kolonizuoti kraštą ir jį prijungti prie Vokietijos.
Lietuvos ūkis patyrė didelę krizę. Kainos buvo dirbtinai sumažintos, pigiai superkama pramonės produkcija, ėmė trūkti žaliavų, ūkininkai vokiečių valdžiai privalėjo pristatyti didelius kiekius maisto produktų, gyventojams buvo įvestos maisto kortelės.
Savo valdžią Lietuvoje vokiečiai mėgino įtvirtinti represijomis, teroru įbauginti vietos gyventojus, priversti juos visiškai paklusti. Buvo suimami ar žudomi politiškai nepatikimi, valdžiai nepaklusnūs gyventojai ir ūkininkai, nesugebantys pristatyti reikiamo kiekio žemės ūkio produktų. Asmenys, įtariami pasikėsinimu į vokiečių kareivius, buvo žudomi be teismo.
Dalis Lietuvos gyventojų buvo išvežti į koncentracijos stovyklas (23.7 pav.), tarp jų – rašytojas B. Sruoga. Neįskaitant sunaikintų Lietuvos žydų, 1941–1944 m. Lietuvoje buvo nužudyta apie 15 tūkst. lietuvių, iki 20 tūkst. kitų tautybių gyventojų ir apie 170 tūkst. Raudonosios armijos karo belaisvių.
Pasidomėkite, kuo trys jūsų pasirinkti 23.7 pav. pateiktame sąraše įrašyti asmenys nusikalto vokiečių valdžiai.
Klausimai ir užduotys
- Kaip vokiečių okupacinė valdžia vertino Lietuvos gyventojus?
- Apibūdinkite Lietuvos visuomenės padėtį per Vokietijos okupaciją.
Antinacinė lietuvių rezistencija
AKTUALU! Kodėl nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje kilo pasyvi, o ne aktyvi rezistencija?
Nacistinės Vokietijos vykdyta politika sulaukė Lietuvos gyventojų pasipriešinimo. Lietuvių pasipriešinimas nacių valdžiai pasižymėjo neginkluoto pasipriešinimo taktika. Lietuvių vadai suprato, kad aktyvus ginkluotas pasipriešinimas gali sukelti visuotines Lietuvos gyventojų žudynes, kiltų nelygi kova. Neginkluotas pasipriešinimas vyko įvairiais būdais: lietuviai nestojo į vokiečių rengiamus karinius dalinius; vengė vykti dirbti į Vokietiją; nevykdė žemės ūkio prievolių; vykdė antinacinę propagandą ir agitaciją; siekė išsaugoti lietuvių kultūros ir švietimo įstaigas; demaskuodavo ir siekdavo įbauginti kolaborantus.
Kad pasipriešinimas būtų veiksmingesnis, buvo kuriamos lietuvių pogrindžio organizacijos. Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, Lietuvoje beveik neliko jokių organizacijų, galinčių ginti lietuvių tautos interesus ir priešintis okupantų politikai. Dėl nesutarimų tarp krikščionių demokratų ir tautininkų buvo neįmanoma atgaivinti Lietuvių aktyvistų fronto. Buvę jo nariai pasiskirstė pagal pasaulėžiūrą ir partinius interesus: katalikiškojo sparno politikai ir ateitininkų jaunimas būrėsi į Lietuvių frontą ir Lietuvių vienybės sąjūdį, liberalių pažiūrų tautininkai – į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą. Liaudininkų ir socialdemokratų pakraipos politikai 1942 m. ėmė leisti slaptą laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, žemesnio rango jaunesnieji karininkai Kazio Veverskio (1913–1944, 23.8 pav.) iniciatyva buvo raginami stoti į slaptą karinę organizaciją – Lietuvos laisvės armiją. 1943 m. lapkričio mėn. pogrindyje pradėjo veikti antinacinė organizacija Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as). 1944 m. vokiečiai susekė šią organizaciją, suėmė jos vadovus. Artėjant Raudonajai armijai, tais pačiais metais Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas savo veiklą Lietuvoje nutraukė.
Dalis Lietuvos vyrų kovėsi Raudonosios armijos daliniuose, daugiausia 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, kuri buvo suformuota iš 29-ojo teritorinio šaulių korpuso karių, 1941 m. pasitraukusių į Soviẽtų Sąjungą. Divizija 1944 m. kovojo su vokiečiais Lãtvijoje ir Lietuvoje (Žemaitijoje). Iš viso Sovietų Sąjungos kariuomenės gretose per karą žuvo apie 25 tūkst. lietuvių, kurių dauguma buvo prievarta paimti į Raudonąją armiją 1944 ir 1945 metais.
Lietuvos teritorijoje taip pat veikė lenkų partizanai – Ármija Krajovà. Svarbiausias jų tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lénkiją su tokiomis sienomis, kokios buvo iki 1939 m. rugsėjo 1 dienos. Lenkų partizanai į Vilniaus kraštą žiūrėjo kaip į Lénkijos dalį. Jie Vilniaus krašte kovojo su vokiečiais ir į komunistų įtaką patekusiais partizanais, neretai griebdavosi smurto prieš čia gyvenančius lietuvius.
Vokietija dėl pasipriešinimo judėjimo Rytų fronte pralaimėjo Soviẽtų Sąjungai. 1943 m. Vokietijai, kitaip nei Latvijoje ir Èstijoje, iš Lietuvos vietinių gyventojų nepavyko suburti atskiro bataliono, kuris karo fronte būtų kovęsis vokiečių pusėje. 1944 m. vokiečiai pritarė siūlymui sukurti lietuviškus karinius dalinius – Vietinę rinktinę, šiems daliniams vadovavo lietuviai karininkai. Daliniai buvo skirti gyventojams apsaugoti ir veikė tik Lietuvos teritorijoje.
Vietinei rinktinei ėmėsi vadovauti generolas Povilas Plechavičius (1890–1973). Į jo kvietimą atsiliepė 20 tūkst. savanorių, į dalinius priimta 10 tūkst. narių. Vokiečiams pareikalavus, kad rinktinė pereitų į jų žinią, lietuvių kariai nepakluso ir ėmė skirstytis. Vietinės rinktinės vadai buvo suimti, apie 100 karių vokiečiai sušaudė. Lietuvių elgesys dar kartą parodė, kad jie neketino paklusti ir kariauti Vokietijos pusėje. Vokiečių okupacinė valdžia taip pat nesurinko numatytų 100 tūkst. žmonių priverčiamiesiems darbams Vokietijoje.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite, kaip Lietuvos gyventojai priešinosi nacių okupacijai.
- Kaip vokiečių valdžia veikė prieš Lietuvos pasipriešinimo organizacijas?
Neginkluota pasipriešinimo taktika išgelbėjo lietuvių tautą nuo visuotinių represijų, deja, to nepavyko padaryti po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo Lietuvos gyventojams buvo reikšmingas tarp Vokietijos ir SSRS kilęs karas?
- Kodėl K. Škirpa netapo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku?
- Kaip Vokietijos valdžia vertino Lietuvos laikinąją vyriausybę?
- Nurodykite nacistinės Vokietijos okupacinės politikos padarinius Lietuvos gyventojams.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, tėvų, giminaičių ir artimųjų suteiktomis žiniomis, surinkite informaciją, kaip jūsų giminaičiai, artimieji aptariamuoju laikotarpiu nukentėjo nuo nacistinės Vokietijos okupacinės valdžios. Gautą informaciją palyginkite su surinkta klasės draugų. Padiskutuokite, kuo surinkta informacija panaši, o kuo skiriasi.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Atsišaukimas į lietuvių tautą
VISKAS LIETUVAI!
Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą, rodę savo drąsą prieš beginkles moteris ir vaikus, kurie dar ir dabar dūsta nuo troškulio užkaltuose vagonuose, šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga... Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda.
Vokiečių tauta su savo šauniąja kariuomene išgelbėjo Europos kultūrą ir civilizaciją.
Ketvirtį šimtmečio siautėjęs negirdėto žiaurumo raudonasis teroras sudužo į vokiečių kariuomenės ir tautos narsumą ir ryžtingumą.
Broliai lietuviai! Imkitės ginklo ir padėkite vokiečių kariuomenei krašto vadavimo darbe.
Neatsiliepkite į bolševikų mobilizacinius šaukimus, slėpkite nuo jų maistą, pašarą, gyvulius.
Neleiskite padeginėti ir naikinti turto. Saugokite įmones ir darbo įrankius, kenkite raudoniesiems okupantams kaip ir kuo galėdami.
Su pasitikėjimu ir dėkingumo džiaugsmu sutikite žygiuojančią vokiečių kariuomenę ir teikite jai visokeriopą paramą. Tegyvuoja draugiškiausi ryšiai su Didžiąja Vokietija ir jos Vadu Adolfu Hitleriu!
Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva!
Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo Viršininko įgaliotas Leonas Prapuolenis
Josifas Levinsonas, „Šoa. Holokaustas Lietuvoje. Skaitiniai“, Vilnius, 2004, II dalis, p. 168.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokie bolševikų nusikaltimai minimi šaltinyje?
- Kaip suprantate antrą šaltinio sakinį?
- Nurodykite pagrindinius darbus, kuriuos šaltinio autorius ragina atlikti lietuvių tautą.
- Remdamiesi šaltiniu, išskirkite tris to meto Lietuvos bruožus.
- Kodėl šaltinyje palankiai vertinama Vokietija ir jos lyderis A. Hitleris?
- Apibūdinkite Lietuvių aktyvistų fronto, kurio atstovas pasirašė atsišaukimą, vaidmenį 1941 m. vasaros Lietuvos politiniuose įvykiuose.
2 šaltinis
Iš 1942 m. memorandumo vokiečių generaliniam komisarui Kaune
Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriomis ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų jos nusistatymą pareikšti opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. Dėl to mes, žemiau pasirašiusieji, esame priversti pasisakyti šiuo skaudamu klausimu. Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą.
1. Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos vokiečiais pradžia. <…>
2. <…> Suprantamas dalykas, kad Lietuvoje kolonizacija vykdoma vokiečių valdžios planais. Tačiau vokiečių administracija Lietuvoje visomis priemonėmis stengiasi sudaryti įspūdį tiems kolonizacinių planų paliestiems Lietuvos piliečiams, kad kolonizacija vykdoma Lietuvos valstybės iniciatyva. Ūkininkų iškėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos batalionai – visa tai daroma, naudojant grasinimus ir prievartą. <…>
Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. <…>
Šių minčių vedami, mes prašome:
1. Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją.
2. Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.
Pasirašė: Dr. K. Grinius, buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentas
Kun. M. Krupavičius, buvęs Lietuvos Žemės Ūkio Ministeris
Prof. J. Aleksa, buvęs Lietuvos Žemės Ūkio Ministeris
Valentinas Aleksa, „Memorandumas nacių administracijai“, 2021 m., gruodžio 14 d.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Koks memorandumo sukūrimo tikslas?
- Nurodykite memorandume minimas to meto Lietuvos problemas.
- Kokie okupacinės valdžios valdymo būdai minimi memorandume?
- Kokiais būdais memorandumo autoriai siūlė tas problemas spręsti?
- Kodėl memorandume išskirti Lietuvos žydai?
- Padarykite po vieną išvadą apie to meto Lietuvos politinę ir ekonominę padėtį.
Sąvokos
Armija Krajovà – Antrojo pasaulinio karo metu veikusi lenkų partizanų karinė organizacija, pripažinusi Lenkijos emigracinę vyriausybę užsienyje ir siekusi atkurti Lenkiją su 1939 m. rugsėjo 1 d. sienomis.
Generãliniai tarėjai – aukščiausioji lietuvių savivaldos institucija Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941–1944 m.), kurios veiklą prižiūrėjo vokiečių generalinis komisaras ir jo pavaldiniai.
Òstlandas – 1941–1944 m. gyvavęs nacistinės Vokietijos civilinis okupacinis administracinis vienetas, kurį sudarė buvusios Baltijos valstybės – Estija, Latvija, Lietuva – ir vakarinė Baltarusijos dalis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"