Temos reikšmingumas
- Nuo 1950 m. už ypatingus nuopelnus Europos idėjai ir vienybei skiriamas Karolio Didžiojo apdovanojimas. Fránkų imperijos imperatorius Karolis Didysis jau Viduramžiais buvo vadinamas Europos tėvu. Viduramžiais imperija buvo suvokiama kaip aukščiausia monarchijos pakopa ir krikščioniškąją Europą jungiantis politinis darinys.
- Šimtmečius Europoje puoselėta imperijos idėja išraiškingai rodo, kaip tam tikra idėja gali daryti įtaką politikos eigai ir visuomenių raidai.
- Politinės idėjos keliauja iš kartos į kartą ir net nutrūkus tam tikrai tradicijai atgimsta.
Kaip atgimusi imperijos idėja tapo Europos politinio žemėlapio tikrove
476 m. Vakarų Romos imperija žlugo, tačiau jos laikais sukurti, išplėtoti ar pavidalą įgiję reiškiniai tapo ilgaamžiai. Kaip tai buvo įmanoma? Esminį vaidmenį perduodant Romos imperijos kultūros palikimą atliko krikščionybė ir Bažnyčia. Kai IV a. krikščionybė buvo pripažinta valstybine imperijos religija, Bažnyčia ėmė įgauti vis didesnę įtaką visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Ji ne tik dalyvavo, bet ir kūrė naujus visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškinius, tikrovę ir nuostatas. Vienas iš tokių reiškinių buvo aukščiausios pasaulietinės valdžios idėja. Juk žlugus Vakarų Romos imperijai Europoje nebeliko pasaulietinio valdovo, kuris būtų suvokiamas kaip aukščiausiasis monarchas, krikščioniškoje Europoje galintis užtikrinti bent šiokią tokią tvarką ir ramybę. Šią idėją Bažnyčia, tiksliau, Romos popiežius ir dvasininkai intelektualai saugojo šimtmečius. Tačiau, kad ji galėtų būti įgyvendinta, reikėjo politinės valios ir tinkamų aplinkybių. Tokia padėtis susidarė praėjus daugiau nei trims šimtams metų po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Kokie dalykai buvo būtini imperijai Europoje atkurti? Kaip imperijos idėja buvo perduodama? Kaip ji buvo įtvirtinta?
Imperijos atkūrimas
V–VI a. sandūroje į šiaurę nuo Alpių, dabartinių Bel̃gijos, Olándijos, Prancūzijos, Vokietijos valstybių teritorijose, frankų genčių apgyventose žemėse iškilo ir įsitvirtino Merovingų dinastija. Ji pradėjo kurti Frankų valstybę. V a. pabaigoje šios dinastijos atstovas Chlodvigas I priėmė Krikštą ir Frankų valstybė tapo krikščioniška. Krikšto priėmimas nulėmė tolesnę šios valstybės raidą. Merovingų dinastija valdė daugiau nei du šimtus metų, bet VIII a. pirmoje pusėje Frankų valstybėje iškilo Karolingai. Ši giminė sugebėjo nuversti nuo sosto Merovingus ir ilgainiui tapo valstybės valdančiąja dinastija. 768 m. Frankų valstybės karaliumi tapęs Karolis Didysis (747–814) per kelis dešimtmečius sugebėjo išplėsti valstybės teritoriją ir įgyti tarptautinį pripažinimą (8.1 pav.). Kaip krikščioniškas valdovas jis įsipareigojo ginti krikščionis, skleisti krikščionių tikėjimą ir rūpintis Bažnyčia. Tai kėlė aukštų Frankų karalystės dvasininkų ir Romoje reziduojančio popiežiaus – Bažnyčios galvos – pagarbą. Bažnyčia tapo svarbia jo augančios galios valstybėje atrama. Karolio Didžiojo dvare telkėsi dvasininkai intelektualai, o jų patarimai ir dvasinė parama kūrė jo, kaip išskirtinio monarcho, savimonę. Taigi būti galingiausios to meto krikščioniškos Europos valstybės karaliumi jam atrodė per maža. Išsilavinę žmonės, visų pirma dvasininkai, iš kartos į kartą perduodavo suvokimą, kad krikščioniškasis pasaulis turi turėti ne tik aukščiausią dvasinį vadovą – Romos popiežių, bet ir aukščiausią pasaulietinį valdovą. Imperatoriaus, turinčio aukščiausią pasaulietinę valdžią, ir jo valdomos imperijos idėjos ištakos glūdėjo senovės Romos imperijoje. Be abejo, Romos popiežius tai suvokė. Tikėtina, kad apie tai buvo kalbama ir Karolio Didžiojo aplinkoje, jo dvare.
VIII a. pabaigoje Karolis Didysis ir jo valdžia turėjo visus imperatoriui ir imperijai būtinus bruožus, leidžiančius Europoje iš Frankų valstybės sukurti imperiją. Jis buvo pasiekęs išskirtinę karaliaus galią ir tarptautinį pripažinimą, jį supo išsilavinę asmenys, kurie sudarė vaisingą intelektinę aplinką, sukūrusią ir pagrindusią jo imperines idėjas. Beliko įveikti vieną sunkumą. Krikščioniškoje Europoje buvo tradicija, kuri išliko per visus Viduramžius ir vėlesnius laikus, pagal kurią krikščionišką monarchą reikėjo karūnuoti katedroje, kad jo pasaulietinei valdžiai būtų suteiktas sakralumas – Dievo palaiminimas, reiškiantis, kad pasaulietinė valdžia laiminama Dievo ir pats Dievas yra jos šaltinis (8.2 pav.). Įprastai valdovą svarbiausioje valstybės katedroje karūnuodavo vyskupas. Tačiau imperatoriaus valdžia buvo suvokiama kaip aukščiausia pasaulietinė valdžia, todėl teisę karūnuoti imperatorių turėjo tik aukščiausias krikščioniškojo pasaulio dvasinis vadovas – Romos popiežius. Siekį tapti imperatoriumi turėjo palaikyti Romos popiežius. Imperatoriaus karūnacija turėjo vykti pačioje Romoje.
800 m. Karolis Didysis nebe pirmą kartą įveikė Alpes ir atvyko į Romą. Nors istorijos šaltiniai nepatvirtina, tačiau galime numanyti, kad Frankų karaliaus kelionės tikslas buvo jo, kaip imperatoriaus, karūnacija. Tų pačių metų gruodžio 25 d. Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį kaip imperatorių, Frankų karalystė tapo imperija. Taip buvo įgyvendinta idėja atkurti impèriją – aukščiausią monarchijos pakopą Viduramžių Europoje (8.3 pav.). Ji išreiškė to laiko krikščioniškos visuomenės sampratą ir įsivaizdavimą, kad šalia aukščiausio dvasinio vadovo – Romos popiežiaus yra aukščiausias pasaulietinis valdovas – imperatorius. Per laiką supratimas, kad krikščioniškoje Europoje yra aukščiausias ir įtakingiausias pasaulietinis monarchas, galutinai įsitvirtino. Net ir tada, kai dėl imperijoje kilusių nesutarimų ir vidinių kovų Karolingai prarado galią ir IX a. viduryje Frankų imperija suskilo, Karolio Didžiojo ir jo sukurtos imperijos atmintis išliko (A šaltinis). Imperijos ir imperatoriaus kaip įtakingiausio krikščioniškos Europos monarcho idėja tebegyvavo ir veikė vėlesnių karališkų giminių protus ir siekius. Kada, kaip ir kokiu pavidalu vėl pavyko atkurti imperiją?
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite dvi Frankų valstybę valdžiusias dinastijas.
- Pateikite ne mažiau kaip tris įrodymus, kad Karoliui Didžiajam buvo svarbi krikščionių Bažnyčia.
- Karolio Didžiojo sąsajos su krikščionių Bažnyčia stiprino ar silpnino jo valdomą valstybę? Savo atsakymą pagrįskite.
- Pateikite tris požymius, rodančius, kad VIII a. pab. Karolis Didysis buvo pasirengęs tapti imperatoriumi ir savo valdomą valstybę paversti imperija.
- Kokį sunkumą turėjo įveikti Karolis Didysis, kad jam būtų uždėta imperatoriaus karūna? Kodėl tai galime vadinti sunkumu?
TYRINĖKITE!
Karolio Didžiojo apdovanojimas teikiamas nuo 1950 metų. Pasidomėkite, kurių valstybių atstovai yra gavę šį apdovanojimą (sudarykite lentelę). Pasvarstykite, ką tokie duomenys rodo apie Europos integracijos idėją.
Imperija Europoje
Atkurti imperiją ir sugrąžinti prarastą įtaką pavyko tik maždaug po šimtmečio. Iš Saksonijos kilusios Otonų dinastijos pradininkui Otonui I (912–973) pavyko išplėtoti savo galią sudorojant priešininkus – galingus kilminguosius – ir sudarant sąjungas. Jis tapo Rytų̃ fránkų valstybės valdovu ir jau 936 m. buvo karūnuotas kaip Rytų frankų karalystės karalius. Tačiau imperatoriaus karūnos jam teko siekti daugiau nei dvidešimt metų. Tai rodo, kaip nelengva buvo tapti imperatoriumi. Otonas I turėjo įvykdyti tokius pačius reikalavimus, kaip jo pirmtakas. Vienas jų – įgyti tarptautinį pripažinimą. 955 m. Otonas I pasiekė reikšmingą pergalę prieš daugiau nei amžių siautėjusius ir Europą plėšusius vengrus. Ši pergalė jam suteikė valdovo nugalėtojo, krikščionių gynėjo, įveikusio pagonis vengrus, šlovę. Taip Otonas I įgijo tarptautinį ir visuotinį pripažinimą. Beliko įsipareigoti popiežiui, kad jis, kaip imperatorius, bus krikščionių tikėjimo ir krikščioniškos Europos gynėjas. 962 m. Romoje Otonas I buvo karūnuotas kaip imperatorius (8.4 pav.). Kaip ir Karolio Didžiojo laikais, Roma ir imperijos idėja vaidino svarbų vaidmenį. Šią svarbą aiškiai atsispindi ne tik imperatoriaus karūnavimo iškilmėse, bet ir Otono I įkurtos imperijos pavadinimas, ir imperatoriaus titulas, menantis pirmąjį Romos imperatorių Oktavianą Augustą (B šaltinis). Taip Viduramžiais atgimė kadaise buvusi Romos imperija – Otono I imperiją visuotinai imta vadinti Šventąja Ròmos imperija. Ji gyvavo ilgiau nei 800 metų. Kuo pasireiškė jos šventumas ir kuo ypatinga buvo imperatoriaus valdžia Viduramžių ir vėlesnių laikų Europoje?
X–XII a. krikščioniškoje Europoje buvo įsivaizduojama, kad imperija su jos viršūnėje esančiu imperatoriumi, šalia kurio Romos popiežius, yra visuotinė pasaulietinė valdžia, turinti aukščiausią galią. Jai turi paklusti visi kiti krikščioniškos Europos monarchai. Krikščioniškoje Europoje imperija galėjo būti tik viena, todėl jai buvo suteikiama ypatinga reikšmė. Imperijos ir imperatoriaus išskirtinumą rodė jau minėta aplinkybė, kad tik Romos popiežius Romoje turėjo teisę karūnuoti imperatorių. Imperatorius įsipareigojo globoti krikščionių tikėjimą ir Bažnyčią. Per karūnaciją jam ir jo valdomai imperijai buvo suteikiamas sakralumas – imperija ir imperatorius pašventinami ir palaiminami paties Dievo. Taigi jam turėjo paklusti visi krikščioniškos Europos monarchai: karaliai ir kunigaikščiai. Vis dėlto kitų valstybių monarchai buvo savų valstybių valdovai, todėl dažnai nepaisė imperatoriaus ir priešinosi jo teisei į aukščiausią galią, o kartais su juo ir kovodavo. Nors imperatorius visada pabrėždavo savo padėties išskirtinumą ir valdžios visuotinumą, toli gražu nebuvo visagalis.
Per ilgą Šventõsios Ròmos imperijos gyvavimo laiką pasikeitė ne viena imperatorių dinãstija – valdžią paveldinti ir iš kartos į kartą perduodanti giminė. Dinastijai priklausę asmenys save laikė išskirtiniais dėl savo kilmės, kurią liudijo jų kraujo ryšiai su protėviais. Viduramžių Europos politinėje istorijoje imperatorių ar kitų monarchų dinastijos keisdavosi dažniausiai dėl tiesioginių vyriškosios lyties palikuonių trūkumo, kai monarchas nesusilaukdavo vaikų arba jie mirdavo nespėję paveldėti sosto. Būtent dinastijų pasikeitimai silpnino imperatoriaus valdžią. Naujo valdovo – būsimo imperatoriaus ir naujos dinastijos pradininko – rinkimai (C šaltinis) įplieksdavo įvairių politinių grupuočių karą. Nuo XVI a. dėl politinių ir kitų aplinkybių tradicija imperatorių karūnuoti Romoje prarado reikšmę (8.5 pav.). Laikui bėgant Šventosios Romos imperijos imperatoriaus titulo išskirtinė reikšmė ir sakralumas blanko. Tokių valstybių kaip Prancūzijos ir Ánglijos karalystės monarchai visada jautėsi stiprūs ir turintys teisę nesutikti su imperatoriumi, nepripažinti jo galios.
Klausimai ir užduotys
- Kuris Otono I nuopelnas rodė, kad jis gali būti karūnuojamas kaip imperatorius? Kodėl šis nuopelnas buvo svarbus?
- Kaip buvo pavadinta Otono I imperija? Paaiškinkite, ką reiškė toks imperijos pavadinimas.
- Ar Otono I politinė reikšmė buvo neginčijama ir jo galia pripažįstama? Atsakymą pagrįskite.
- Kodėl Viduramžių Europoje nutrūkdavo monarchų dinastijos?
- Apibūdinkite Šventosios Romos imperijos imperatoriaus ir popiežiaus ryšį.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. IX a. pr. Karolio Didžiojo amžininkas ir biografas Einhardas apie priežastis, kodėl verta aprašyti imperatoriaus gyvenimą ir veiklą
Užsidegęs aprašyti savo valdovo ir auklėtojo Karolio, šauniausio ir pelnytai pagarsėjusio karaliaus, gyvenimą bei elgesį ir nemaža žygių, išdėsčiau tai kiek galėdamas trumpiau. Uoliai stengiausi nepraleisti nieko iš mane galėjusių pasiekti žinių ir ilgu pasakojimu nesukelti nepasitenkinimo tiems, kurie niekina visa, kas nauja, jei tik įmanoma išvengti to, kad niekinantys senuosius rašto paminklus, sukurtus mokyčiausių ir iškalbingiausių vyrų, nebūtų priešiški naujam kūriniui. Nors neabejoju, kad daug yra atsidavusių literatūriniams laisvalaikio užsiėmimams žmonių, kurie nemano, kad dabartis tokia niekintina, jog visi šių laikų įvykiai lyg neverti atminimo būtų pasmerkti tylai bei užmarščiai, ir, vildamiesi ilgaamžės [šlovės], siekia verčiau surašyti į kokius nors kūrinius garsius kitų žygius, negu nieko nerašydami ištrinti savo vardą iš palikuonių atminties, vis dėlto nemaniau galįs atsisakyti rašyti apie tai; mat buvau įsitikinęs, jog niekas negali teisingiau už mane aprašyti įvykių, kuriuose pats dalyvavau ir kuriuos tiesiogiai patyriau, būdamas, kaip sakoma, regėjusiu liudytoju; be to, negalėjau aiškiai sužinoti, ar apie tai kas kitas rašo, ar ne. Nutariau verčiau aprašęs tą pat, ką ir kiti, lyg ir drauge [su jais] įamžinti palikuonių atmintyje, negu leisti, kad užmaršties tamsa pasiglemžtų žymiausio ir kadaise didžiausio karaliaus šlovingą gyvenimą ir nepaprastus žygdarbius, kuriuos vargu ar galėtų pakartoti šių laikų žmonės. ‹...›
Štai tau [skaitytojau] knyga, serginti atminimą apie žymų ir didį vyrą, kurioje, išskyrus jo žygius, nėra nieko, kuo stebėtumeisi, nebent tai, kad aš, barbaras, ir tiek maža tesimokęs romėnų kalbos žmogus, pamaniau galįs ką nors padoraus ir gero parašyti lotyniškai ‹...›.
Manydamas, kad apie jo gyvenimą, vaikystę ir net paauglystę rašyti beprasmiška, kadangi nieko nei raštuose nėra paliudyta, nei dabar nepasitaiko, kad kas nors jį pergyvenęs sakytųsi žinąs apie tai, aš nutariau, praleidęs nežinomus dalykus, pereiti prie jo žygių, būdo ir kitų gyvenimo pusių aprašymo ir vaizdavimo. Todėl, iš pradžių pasakodamas apie jo žygius tėvynėje bei svetur, paskui – apie jo įpročius ir užsiėmimus ir galiausiai – apie karalystės valdymą bei mirtį, nieko nepraleisiu iš to, kas verta ar būtina žinoti.
Einhardas, Karolio Didžiojo gyvenimas, iš lotynų k. vertė M. Čiurinskas, Vilnius: Aidai, 2005, p. 33–37.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinę priežastį, kodėl Einhardas nusprendė parašyti Karolio Didžiojo biografiją.
- Kokiais istorijos šaltiniais rėmėsi autorius rašydamas imperatoriaus biografiją? Kodėl būtent šiais?
- Kaip manote, ar Einhardo parašyta Karolio Didžiojo biografija gali būti nešališka? Savo nuomonę pagrįskite mintimis iš pateikto šaltinio.
- Kodėl Einhardas teigia, kad rašyti apie Karolio Didžiojo vaikystę ir net paauglystę yra beprasmiška?
B ŠALTINIS. Karolis Didysis kaip imperatorius buvo karūnuotas Romoje. Šią tradiciją perėmė Otonas I ir vėlesni imperatoriai. X a. kronikoje apie Otono I karūnavimą.
962 m. Viešpaties Jėzaus Kristaus gimtadienį karalius [Otonas I] šventė Pavijoje. Iš ten jis keliavo į Romą ir, visos Romos žmonių ir dvasininkų iškilmingai sutiktas, buvo popiežiaus Jono [XII], Albericho sūnaus, paskelbtas ir pašventintas imperatoriumi bei apdovanotas Augusto titulu. Taip pat popiežius jį [Otoną I] visokeriopai rėmė ir pažadėjo, kad kol bus gyvas, niekada jo nepaliks bėdoje ‹...›.
Imperatorius Augustas [Otonas I], grįždamas iš Romos miesto, Velykas šventė Pavijoje.
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Reginonis Abbatis Prumiensis chronicon cum continuatione Treverensi, Hannoverae: Impensis Bibliopolii Hahniani, 1890, p. 171.C ŠALTINIS. XIII a. pab. dokumente apie karaliaus Rudolfo Habsburgo išrinkimą imperatoriumi ir palaiminimą Acheno katedroje
Imperija ilgai buvo be valdovo. Todėl, kad daugiau tokia situacija nesitęstų, siekiant imperijos gerovės, buvo nustatyta diena ir sutarta bendrai susitikti Frankfurte bei aptarti būsimo valdovo išrinkimo klausimą. Būtent šiame mieste Šventosios Dvasios vedami ir vadovaudamiesi seniai nustatyta ir įsitvirtinusia tvarka, kurios būtina laikytis, ir su visomis prideramomis iškilmėmis mes, siekdami visuotinės gerovės, vienbalsiai nusprendėme, išsirinkome ir pripažinome savo karaliumi Rudolfą, būsimą aukščiausią valdovą – imperatorių. Šie imperatoriaus rinkimai įvyko visiškai teisėtai ir su Dievo palaiminimu. Juos lydėjo žmonių džiaugsmas ir sveikinimo dainos. Įžengimo į sostą ceremonija įvyko Achene. Šiai ceremonijai vadovavo Kelno arkivyskupas, kuris nuo seno turi teisę suteikti palaiminimą, patepti šventu aliejumi ir uždėti karaliaus karūną, ir įvesdinti į Karolio Didžiojo sostą.
Iš lotynų k. vertė V. Volungevičius, pagal Quellen zur Verfassungsgeschichte des römisch-deutschen Reiches im Spätmittlalter (1250–1500) , Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1983, p. 86.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite valstybę, kurios valdovo rinkimo ir karūnavimo tvarka aprašyta B ir C šaltiniuose.
- Kuriame mieste buvo karūnuotas Otonas I? Kodėl būtent tame mieste?
- Kuriame mieste susirinkta pasitarti dėl karaliaus Rudolfo Habsburgo paskelbimo imperatoriumi? Kuriame mieste vyko jo, kaip imperatoriaus, karūnacija?
- Pasvarstykite, koks imperatoriaus ir popiežiaus santykis išryškėja skaitant XIII a. pabaigos istorijos šaltinį (C šaltinis). Kodėl šis santykis buvo svarbus?
- Kaip buvo nuspręsta, kad karalius Rudolfas Habsburgas taps naujuoju imperatoriumi?
- C šaltinyje rašoma, kad rinkimai vyko „visiškai teisėtai ir su Dievo palaiminimu“. Paaiškinkite, ką tai galėtų reikšti.
- Valstybių vadovų (ne tik monarchų, bet ir prezidentų) inauguracijos rengiamos ir šiais laikais. Kaip manote, kokia buvo ir yra tokių iškilmių reikšmė?
SĄVOKOS
Dinãstija (sen. gr. dynasteia – valdžia, viešpatavimas) – keletas sostą paveldinčios vienos giminės kartų.
Impèrija – imperatoriaus valdoma valstybė, kurios idėjos ištakos siekia senovės Romos laikus (lot. impero – įsakyti, viešpatauti, valdyti). Žlugus Vakarų Romos imperijai, jos idėją atgaivino Karolis Didysis (Frankų imperija). Vėliau imperijos tradicija buvo tęsiama ir plėtojama. Viduramžių Europoje imperija buvo suvokiama kaip aukščiausia monarchijos pakopa, o imperatorius – kaip visuotinę galią turintis aukščiausias krikščioniškos Europos monarchas, kuriam turi paklusti visi kiti monarchai.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"