Tema 2.5 (Istorija 11)

Viduramžių valstybė: tarp ankstyvosios ir luominės monarchijos (9 tema)

Temos reikšmingumas

  • Šiais laikais labai mėgstama tuščiai kalbėti apie lyderystę politikoje, versle, švietime. Tai vienas iš tų žodžių, kurie seniai prarado turinį ir reikšmę. O viduramžiais vienos giminės, vieno jai atstovaujančio ir ypatingais gebėjimais pasižyminčio asmens, dabar sakytume „lyderio“, iškilimas kuriantis Europos valstybei atliko esminį vaidmenį.
  • Politinė valdžia daugiau ar mažiau visada yra vienoks ar kitoks konseñsusas – sutarimas tarp asmenų ir grupių. Taip yra šiandien, taip buvo ir Viduramžiais. Kad įsitvirtintų, įgyvendintų sprendimus ar įveiktų savo valdžiai kilusį pavojų, valdančiajai giminei, valdovui buvo būtinà galingų, kilmingų asmenų parama. Ilgainiui tokie asmenys valdymui darė vis didesnę įtaką.
  • Šiandien parlamentas yra beveik tapęs demokratinės valstybės sinonimu. Kai kuriose Europos valstybėse jo užuomazgų būta dar Viduramžiais.

Kaip kito Viduramžių valstybė?

Viduramžių Europos valstybių kūrimasis buvo tiesiogiai susijęs su krikščionybės plėtra. Krikščionybė buvo ne tik religija. Tai ištisa pasaulėžiūra, sistema, kuri plėtė ir savo supratimą, kokia turi būti visuomenė ir kas yra, iš kur kyla ir kokia turi būti valdžia. Bažnyčia mokė, kad visa valdžia kyla iš Dievo, o krikščioniškų valstybių politinė santvarka, kurios viršūnėje monarchas, yra Dievo valios ir teisingos tvarkos atspindys žemėje (A šaltinis). Tačiau viena yra tam tikras vaizdinys, įsivaizdavimas, teoriniai samprotavimai, pagrįsti Šventuoju Raštu, ir visai kas kita – tikrovė. Viduramžių valdžiõs, valstybės politinės santvarkos tikrovė buvo sudėtingesnė ir kintanti. Su kokiomis aplinkybėmis susidūrusi kito valstybės politinė santvarka? Kaip ji kito? Kas jai buvo būdinga?

Ankstyvoji monarchija

Imperija kaip aukščiausia politinės valdžios apraiška Viduramžių Europoje buvo tik viena, tačiau ne vienintelė valstybingumo rūšis. Dar prieš atgaivinant žlugusios Vakarų̃ Ròmos imperijos idėją, Europoje kūrėsi valstybės – monarchijos. Pirmosios valstybės Europoje atsirado skirtingu metu: V–VI a. sandūroje – Fránkų valstybė, kurią sukūrė Merovingų dinastija, X–XI a. Lénkijos, Čèkijos, Veñgrijos monarchijos, kurios susikūrė Vidurio ir Rytų Europoje. Kūrimosi ir gyvavimo pradžioje šios minėtos valstybės buvo ankstyvosios monarchijos. Kaip galėtume apibūdinti ankstyvąją monarchiją?

Paprastai valstybė pradėdavo kurtis iškilus vienai ar kitai galingai giminei. Tokia giminė ir jos vyriausiasis kunigaikštis sugebėdavo sutelkti ir sukurti savo domèną – paveldimą žemės valdą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vieni šalia kitų gyvavo įvairaus dydžio domenai, buvo vienokio ar kitokio dydžio teritorijų, kurias valdė kilmingos šeimos, kilmingi asmenys. Jie save laikė teisėtais tų teritorijų paveldėtojais ir valdytojais. Tarp šių skirtingų šeimų ir jų atstovų plėtojosi vienokio ar kitokio pobūdžio santykiai – nuo kruvinų dešimtmečius trunkančių karų iki to, ką būtų galima pavadinti diplomatija: sąjungų ir santuokų. Santuoka tarp skirtingų šeimų atstovų ilgainiui galėjo vieną domeną taikiai sujungti su kitu ir taip sukurti didesnį ir galingesnį teritorinį bei politinį darinį. Taip pat domenas tapdavo pagrindu, prie kurio ir jėga buvo prijungiamos kaimynų žemės (9.1 pav.). Tiek diplomatija, tiek jėga, o dažnai ir vienu, ir kitu būdu buvo sukuriamas didesnis teritorinis darinys – valstybė. Tačiau domeno augimas, jo teritorijos plėtra būtų buvusi neįmanoma be tarpasmeninių ryšių. Kunigaikštis telkė ne tik žemes, bet ir sau ištikimus asmenis, su kuriais jį siejo tarpusavio įsipareigojimai, tokie kaip dalyvauti karo žygiuose, palaikyti ir patarti prasidėjus neramumams ir pan. Už ištikimybę buvo gausiai atsilyginama. Šie tarpasmeniniai ryšiai tarp valdovo ir jam ištikimų žmonių veikė kaip politinis darinys ankstyvóji monárchija. Nuo valstybės centro nutolusias žemes kunigaikščiui valdyti padėjo jam ištikimi žmonės. Ilgainiui tokia valstybė tapdavo krikščioniška monarchija – karalyste, kurios valdovas teisingumo šaltinis ir garantas (B šaltinis). Kuo ypatinga krikščioniška monarchija ir kas buvo krikščionio monarcho valdžios šaltinis?

9.1 pav. Pirmojo Prancūzijjos karaliaus Hiugo Kapeto domenas – X a. pabaigoje tiesiogiai jam priklausiusios žemės. Jos telkėsi tik aplink Paryžių ir šalia jo. Kitos žemės tiesiogiai priklausė kitiems kilmingiesiems, kurie nors ir nebuvo už jį silpnesni, tačiau jų padėtis, titulas buvo žemesnis, jie buvo pavaldūs karaliui.

Krikščioniška karalystė

X–XI a. Vakarų Europos ankstyvojoje monarchijoje valdovo valdžia rėmėsi karine šlove. Neretai valdovu tapdavo asmuo, pasižymėjęs karo lauke. Taigi, pirmiausia valdovas buvo išskirtinis karys (9.2 pav.), kuris jėga sugebėjo išsikovoti pripažinimą ir iškilti virš kitų asmenų. Tačiau Europoje plintant krikščionybei ir besikuriančių valstybių valdovams priimant krikštą keitėsi pati valdovo ir jo valdžios samprata. Krikščioniškoje monarchijoje didesnę reikšmę įgijo kiti dalykai, nes krikščionybė valdovui ir jo valdžiai kūrė kitokį, nežemišką įvaizdį. Krikščioniško valdovo valdžia buvo pagrindžiama jo išskirtine kilme ir ilgaamže dinastija. Be to, valdovo teisę valdyti patvirtindavo sakralinis veiksmas – karūnavimas. Buvo tikima, kad karaliaus, panašiai kaip išskirtinę padėtį ir visuotinę valdžią turinčio imperatoriaus, teisė valdyti valstybę ir visuomenę kyla iš paties Dievo. Karalystė su karaliumi kaip teisingumo ir tvarkos garantu viršuje buvo tarsi dieviškos tvarkos išsipildymas žemėje (C šaltinis).

9.2 pav. Ankstyvuosiuose Viduramžių Europos monarchų antspauduose valdovai vaizduojami kaip kariai. Rytų̃ fránkų valstybės karaliaus Henriko I antspaudo rekonstrukcija, X a. pr.

Šią dieviškos tvarkos žemėje – karalystės ir krikščioniško karaliaus – sampratą tiesiogiai kūrė krikščionybė (D ir E šaltiniai). Ankstyvosios monarchijos sandarai ir tvarkai krikščionybė suteikė griežtą hierarchiją ir tradiciją, taigi, daugiau pastovumo (F šaltinis). Reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirmas, kiekvienas valdovas siekė įtvirtinti savo valdžią, užtikrinti jos paveldimumą ir tęstinumą. Taip atsirado pirmagimystės tradicija, kuri reiškė, kad valdančiojoje dinastijoje po monarcho mirties sostą paveldi pirmagimis, paprastai vyriausias sūnus. Ši pirmagimystės tradicija įsitvirtino valstybei ir visuomenei krikščionėjant. Būtent monarcho dinastijos tęstinumas ir griežta sosto paveldėjimo tvarka suteikė ankstyvajai monarchijai pastovumą. Antras, monarchą su jam ištikimais galingais asmenimis, kilmingaisiais aristokrãtais – siejęs abipusis ryšys virto Viduramžių valstybei ir visuomenei būdingu vasalitetù. Tai reiškė, kad monarchas Viduramžių valstybėje buvo viršiausias ponas – senjoras, kuris už tarnybą ištikimus kilminguosius, savo vasalus, apdovanodavo žemės valdomis (feodais). Taip tarp monarcho (senjoro) ir aristokratų (vasalų) atsirado pavaldumo ryšys (9.3 pav.). Šis ryšys atsispindėjo ir pačioje Viduramžių valstybės sandaroje: didelė dalis žemių buvo tiesiogiai valdoma aristokratų, o monarchas dėl savo padėties ir kilmės buvo viršiausias asmuo, kuris telkė savo vasalus su jų tiesioginėmis valdomis ir kūrė didesnį politinį darinį. (Žinoma, tarp monarcho ir aristokratų kartais kildavo vaidų.) Savo ruožtu kilmingieji, būdami monarcho vasalai, galėjo būti žemesnės padėties ir silpnesnių kilmingųjų senjorais, taigi turėti savo vasalų. Prie valdovo išimtinėmis teisėmis besinaudojantys aristokratai valstybėje tapo galinga ir įtakinga jėga. Tokioje Viduramžių valstybėje ilgainiui išryškėjo skirtingą paskirtį turintys luomai (kilmingieji, valstiečiai, dvasininkai, miestiečiai), taigi visuomenė tapo luominė, o valstybė lúomine monárchija. Kas jai buvo būdinga ir kuo ji skyrėsi nuo ankstyvosios monarchijos?

9.3 pav. Senjoro ir vasalo ryšys buvo patvirtinamas tam tikru simboliniu veiksmu – vasalas įdėdavo rankas tarp senjoro delnų, rankraščio miniatiūra, XIII a. pr.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kodėl VI–XIII a. kuriantis valstybėms buvo svarbūs domenai.
  2. Nurodykite kunigaikščio ir jam ištikimų asmenų tarpusavio įsipareigojimus. Kaip manote, kodėl tuo metu jie buvo svarbūs?
  3. Kodėl viduramžiais valdovas buvo vaizduojamas kaip karys (9.1 pav.)?
  4. Nurodykite du veiksnius, kuriais buvo pagrindžiama valdovo teisė valdyti krikščioniškoje monarchijoje. Kaip manote, kodėl šie du veiksniai buvo svarbūs?
  5. Remdamiesi vadovėlio tekstu ir iliustracijomis paaiškinkite, kaip viduramžiais veikė vasalinio pavaldumo ryšys.
  6. Paaiškinkite, kas yra pirmagimystė. Kuo ji buvo svarbi?

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, ar šiais laikais monarchinėse valstybėse vis dar gyvuoja pirmagimystės tradicija.

Luominė monarchija

Ankstyvojoje monarchijoje visuomenė dar nebuvo taip akivaizdžiai pasidalijusi į luomus (grupes, turinčias aiškiai apibrėžtą paskirtį) ir beveik nebuvo jokių kitų valstybę išreiškiančių institucijų. O luominėje monarchijoje jau galime matyti išsiskiriant uždaras visuomenės grupes. Viena iš jų – kilmingieji (aristokratai) – įgavo nemenką politinę reikšmę ir vaidino ypatingą vaidmenį kuriantis valstybės institucijoms. Į vieną iš jų ir sutelksime dėmesį.

XII–XIII a. Vakarų Europoje kilmingieji, įgiję daugiau galios, kuri pirmiausia rėmėsi sukaupta nuosavybe, ilgainiui atliko vis didesnį vaidmenį valstybės – luominės monarchijos – valdyme. Tai buvo luominė visuomenė, kurioje svarbiausias vaidmuo teko kilmingiesiems – aristokratams. Šios visuomenės grupės – aristokratijos – galia dar labiau išaugdavo, kai valdovas ir valdančioji dinastija susilpnėdavo arba kai monarchui prireikdavo kilmingųjų paramos. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kilmingieji siekdavo išsikovoti dar daugiau galių ir apriboti karaliaus valdžią vis labiau įsitraukdami į valstybei ir visuomenei svarbių politinių ir ūkinių sprendimų priėmimo mechanizmą. Tai puikiai parodo Ánglijos ir Prancūzijos luominių monarchijų pavyzdžiai.

XIII a. pradžioje Anglijos karalius Jonas Bežemis (1166–1216) nesėkmingose kovose su Prancūzijà prarado daug Anglijos karalystės teritorijų Europoje. Po šių nesėkmių ir karinių pralaimėjimų jo įtaka ir valdžia Ánglijoje labai nusmuko. Kad išliktų karaliumi, buvo priverstas apriboti savo valdžią ir aristokratijai suteikti daugiau laisvių ir galių (politinių teisių) valstybės valdyme. 1215 m. Jonas Bežemis paskelbė raštą, istorijoje žinomą kaip Didžióji láisvių chártija, kuris šalyje įtvirtino parlameñtą – instituciją, sudarytą iš galingiausių Anglijos kilmingųjų (9.4 pav.). Šis raštas iš esmės pakeitė ligtolinę Anglijos karalystės politinę santvarką. Apskritai kiekvienas rimtesnis vienašališkas karaliaus sprendimas buvo apribotas – tapo būtinas parlamento pritarimas (pvz., dėl mokesčių, karo ar taikos paskelbimo). Parlamentas tapo reguliariai šaukiama institucija, kuri ribojo karaliaus pareigūnų galias, o ją sudarantys kilmingųjų atstovai įgavo nemenką reikšmę valstybės valdyme. Reikia pasakyti, kad Didžioji laisvių chartija Anglijos valstybės ir jos teisinės sistemos raidoje nuolat primindavo karaliaus valdžios ribas ir pabrėždavo parlamento kaip luominės institucijos reikšmę valstybės valdyme.

9.4 pav. Anglijos karaliaus ir parlamento susitikimas, rankraščio miniatiūra, XIV a. pr.

Kiek kitokiomis, tačiau taip pat sudėtingomis aplinkybėmis XIV a. įvyko politinės santvarkos poslinkių Prancūzijos karalystėje. Čia kilo ginčas tarp Romos popiežiaus Bonifaco VIII ir Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo (1268–1314). Turėdami omenyje tų laikų popiežiaus galią ir visuotinį pripažinimą, įvertinkime Prancūzijos karaliui dėl šio ginčo kilusius sunkumus. Susiginčyta dėl klausimo, ar gali karalius savo karalystėje be popiežiaus sutikimo apmokestinti dvasininkus. Žinome, kad viduramžiais Katalikų bažnyčia buvo atleista nuo visų mokesčių. Pilypas IV Gražusis laikėsi nuomonės, kad savo valdomoje karalystėje jis yra nepriklausomas valdovas ir gali visus valstybės reikalus spręsti pats (9.5 pav.). O popiežius tvirtino, kad Prancūzijos dvasininkai nepavaldūs karaliui ir sprendimas juos apmokestinti peržengia karaliaus valdžios ribas. Kad įtvirtintų savo sprendimą, Pilypui IV Gražiajam prireikė politinės paramos, kurią galėjo suteikti tik didesnė visuomenės dalis. Būtent todėl 1302 m. Paryžiuje jis sušaukė Prancūzijos visuomenę sudariusių luomų (dvasininkijos, aristokratijos ir trečiojo luomo – daugiausia miestiečių) atstovų susirinkimą. Ši institucija tapo žinoma kaip Generãliniai lúomai. Pilypo IV Gražiojo sušaukti Generaliniai luomai padarė tai, ko karalius ginče su Romos popiežiumi Bonifacu VIII ir tikėjosi. Jie palaikė karalių kaip tiesioginį šalies valdovą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip veikė ši institucija, kaip buvo priimami sprendimai ir koks buvo tolesnis jos vaidmuo valstybės valdyme. Generalinius luomus sudarę trijų luomų atstovai turėjo po vieną balsą. Taigi kiekvienas luomas turėjo vieną balsą. Todėl aristokratija ir dvasininkija, nors trečiasis luomas ir buvo daug gausesnis, visada galėjo priimti sau naudingą sprendimą. Vis dėlto Generaliniai luomai buvo šaukiami tik ypatingais, sunkiais (naujų mokesčių, karo) atvejais ir netapo nuolat veikiančia institucija. Be to, jos susirinkimas ir sprendimų priėmimas buvo daugiau dėl akių, tik kad patvirtintų karaliaus sprendimus. Taigi Prancūzijos luomų atstovų susirinkimai – Generaliniai luomai – netapo svarbiu politiniu veiksniu, ribojančiu Prancūzijos monarcho galias ir iš tikrųjų dalyvaujančiu priimant sprendimus.

9.5 pav. Pilypas IV Gražusis (viduryje) su savo šeimos nariais, rankraščio miniatiūra, XIV a.

Luominėje monarchijoje vis svarbesnį vaidmenį valstybės gyvenime pradėjo vaidinti kilmingieji. Kito pati Viduramžių valstybės politinė santvarka. Didžioji laisvių chartija (1215 m.) atsirado tomis aplinkybėmis, kai Anglijos karalius dėl savo priimtų sprendimų ir nesėkmingų karų prarado lemiamą įtaką valstybėje ir buvo priverstas daugiau valdžios suteikti kilmingiesiems. Šis, atrodytų, trumpalaikis monarcho susilpnėjimas turėjo ilgalaikių padarinių. Remdamiesi Didžiąja laisvių chartija, kaip išskirtiniu teisiniu dokumentu, Anglijos kilmingieji įtvirtino savo politinę svarbą, kuri pasireiškė kaip institucija – Anglijos parlamentas. O Prancūzijoje sušaukti Generaliniai luomai (1302 m.) buvo ženklas, kad karaliui, siekiančiam įgyvendinti savo sumanymus, reikia didžiosios visuomenės dalies paramos. Vėliau, XV–XVI a., Generaliniai luomai buvo šaukiami nereguliariai ir vis rečiau, tik svarbiausiems uždaviniams, ypač dėl mokesčių, spręsti. Ilgainiui Prancūzijos karaliui pavyko išsaugoti savo lemiamą įtaką valstybės politinėje sistemoje. Netrukus išsiaiškinsime, kokią reikšmę šių institucijų raida turėjo tolesnei abiejų valstybių politinės santvarkos raidai.

Trumpai apibendrinkime ir įtvirtinkime tai, apie ką kalbėjome. Kas buvo būdinga Viduramžių monarchijai ir kaip ji kito? Viduramžių Europoje galima išskirti du monarchijos raidos tarpsnius. Pirmajam – ankstyvosios monarchijos – tarpsniui būdinga tai, kad valstybė tik kūrėsi. Jos atsiradimas sietinas su vienos giminės, vieno galingo asmens iškilimu ir savo domeno plėtimu naudojant jėgą ar taikų būdą. Valdovas, monarchas, buvo vienintelė tvirta institucija, išreiškianti valstybę. Aplink jį susitelkę galingi asmenys sudarė jo valdžios atramą, juos siejo tarpasmeniniai ryšiai, kurie ilgainiui pavirto į vasalitetą. O krikštas ir karaliaus karūna suteikė monarchui ir jo valdžiai sakralumą ir pripažinimą. Remiantis Šventuoju Raštu buvo skelbiama, kad karaliaus valdžios šaltinis yra pats Dievas. Taip buvo įtvirtintas dinastinis karaliaus sosto ir valdžios paveldėjimas ir tęstinumas. Antrasis Viduramžių valstybės raidos tarpsnis – luominė monarchija. Tai laikas, kai visuomenė pasidalijo į luomus (dvasininkų, kilmingųjų, valstiečių ir miestiečių), turinčius aiškiai apibrėžtą paskirtį. Tuo metu (XII–XIII a.) kilmingieji tapo galinga visuomenės grupe – aristokratija. Šiai grupei įsitvirtinant pradėjo kurtis luominės institucijos (parlamentas, Generaliniai luomai), kuriose aristokratija atliko pagrindinį vaidmenį.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kodėl XIII a. pradžioje menko Anglijos karaliaus įtaka ir valdžia. Kaip jis siekė išspręsti jam iškilusius uždavinius?
  2. Nurodykite dvi svarbiausias Didžiosios laisvių chartijos nuostatas. Kaip manote, kuri iš jų labiau veikė to meto visuomenę? Savo nuomonę pagrįskite.
  3. Kokia buvo Romos popiežiaus Bonifaco VIII ir Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo ginčo priežastis? Kokiu būdu valdovas išsprendė šį ginčą savo naudai?
  4. Kokį poveikį visuomeninei ir šalies politinei santvarkai turėjo Jono Bežemio ir Pilypo IV Gražiojo atlikti valstybių valdymo pakeitimai?
  5. Paaiškinkite, kuo skyrėsi ankstyvoji ir luominė monarchijos.
  6. Nurodykite ir apibūdinkite du Viduramžių Europos monarchijos raidos tarpsnius.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kodėl Anglijos karalius buvo vadinamas Bežemiu, o Prancūzijos – Gražiuoju.

DARBAS SU ŠALTINIAIS

A ŠALTINIS. Šventasis Raštas – Viduramžių visuomenėje pagrindinis ir neginčijamas atsakas į visus klausimus – apie valdžią ir jos kilmę

Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Negi nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės (Rom 13, 1–5).

Šventasis raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, iš hebrajų, aramėjų ir graikų k. vertė A. Rubšys, Č. Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2009, p. 2384.

B ŠALTINIS. Vokiečių istorikas Ernstas Kantorovičius apie Viduramžių karaliaus asmens ir institucijos sakralumą

Įšventinimo [bažnyčioje] prie altoriaus metu karalius buvo susaistomas kaip „Karalius“ ir kaip privatus asmuo. Jis tapdavo „pašventintu“ karaliumi todėl ir tokiu mastu, kokiu išreiškė ir „sekė“ gyvojo Kristaus idėją. ‹...›

Žinoma, valdovo, kaip panašaus į Dievą ar Dievo valios vykdytojo, idėja remiasi tiek antikinio valdovo vaizdiniu, tiek ir Šv. Raštu. Todėl toks [karaliaus] titulas ar metafora kaip Deus [Dievas] sutinkamas ištisai per visus Viduramžius.

Iš anglų k. vertė V. Volungevičius, pagal E. Kantorоwicz, The King's Two Bodies, Princeton: Princeton University Press, 1957, p. 87, 89.

Klausimai ir užduotys

  1. Iš ko, anot Šventojo Rašto, kyla bet kokia valdžia? Pasvarstykite, ar toks teiginys turi pagrindą. Atsakymą pagrįskite.
  2. Kodėl teigiama (A šaltinis), kad tas, „[K]as priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“?
  3. Paaiškinkite, kodėl viduramžiais Šventasis Raštas buvo pagrindinis neginčijamos tiesos šaltinis.
  4. Kokį valdovo vaizdinį kuria istorikas E. Kantorovičius (B šaltinis)?
  5. Kuo buvo svarbios karaliaus įšventinimo apeigos?
  6. Pasvarstykite, kodėl viduramžių monarchams reikėjo pagrįsti savo teisę būti valdovu.

C ŠALTINIS. XII a. anglų filosofas scholastas Jonas Solsberietis apie Viduramžių krikščioniškos Europos valstybės karalių kaip apie teisingumo visuomenėje garantą

[V]aldovas yra visuomeninės naudos rūpintojas ir teisingumo tarnas, jis atlieka visuomeninį vaidmenį, baudžia už visas neteisybes, skriaudas ir visus nusikaltimus, laikydamasis lygybės. Taip pat jo rykštė ir lazda, kai taikoma nuosaiki išmintis, visų sąmokslus ir klaidas nukreipia į lygybės kelią, kad dvasia kaip dera sveikintų valdovą: „Tavo lazda, vėzdas galingas, drąsą man duoda“ (Ps 22, 4). Bet ir jo skydas yra tvirtas, ir tai yra vargingųjų skydas, kuris galingai atlaiko piktųjų šūvius, gindamas nekaltuosius. Taip pat jo pareiga yra daug pagelbėti tiems, kurie yra silpniausi ir smarkiausiai priešinasi trokštantiems kenkti. Taigi ne be priežasties jis nešioja kardą, kuriuo lieja kraują ne savavališkai, bet taip, kad nebūtų kraugerys ir dažnai nežudytų žmonių, kad nenusipelnytų žmogžudžio vardo ir apkaltinimo.

Jonas Solsberietis, „Polikratika“, iš lotynų k. vertė L. Valkūnas, Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai, Vilnius: Mintis, 1980, p. 379–380.

D ŠALTINIS. Prancūzų istorikas Roberas Fosjė apie karaliaus reikšmę Viduramžiais

Visuomenės viršūnėje virš pasauliečių buvo karaliai. Nesvarbu, ar jie buvo galingi, ar nelabai, ar jiems buvo paklūstama, ar ne, tačiau jie buvo niekam nepasiekiami. 1100–1300 m. nė vienas iš jų netapo pasikėsinimo auka, nes visų akyse jie įkūnijo krikščioniškąsias dorybes, pasaulietines ir ne tik. Jie buvo atsiųsti Dievo tarsi Dovydas, jie buvo nepriekaištingi didvyriai tarsi Aleksandras, viso ko meistrai tarsi Cezaris, krikščionių gynėjai tarsi Karolis [Didysis], visi keturi kortų kaladės karaliai, kurių visos geriausios savybės suvienytos viename idealaus valdovo Artūro asmenyje, brangaus tiek aristokratijai, tiek ir liaudžiai.

Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal R. Fossier, L'Occident médieval Ve–XIIIe siècle, Paris: Hachette Livres, 2001, p. 103.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite C šaltinyje minimus svarbiausius valdovo uždavinius.
  2. J. Solsberietis (C šaltinis) rašo apie karaliaus skydą ir kardą. Kodėl, anot šaltinio autoriaus, karaliui būtini šie ginklai?
  3. Paaiškinkite, ką R. Fosjė vadina pasauliečiais (D šaltinis).
  4. Kodėl 1100–1300 m. nė vienas valdovas netapo pasikėsinimo auka?
  5. Išvardykite D šaltinyje minimus valdovus. Pasvarstykite, kodėl šaltinio autorius paminėjo būtent juos.
  6. Palyginkite J. Solsberiečio (C šaltinis) ir R. Fosjė (D šaltinis) nuomones apie viduramžių karalių reikšmingumą.

E ŠALTINIS. Viduramžiais buvo tikima, kad monarchija (karalystė) žemėje atspindi dievišką dangaus tvarką. XIV a. pr. italų poetas Dantė Aligjeris (Dante Alighieri) apie karalystę.

Pagaliau imkime vieną arba kitą karalystę, kurios tikslas yra toks pat, kaip ir miesto – ramus gyvenimas. Joje privalo būti vienas karalius, kuris viešpatauja ir valdo. Kaip šios karalystės gyventojai nepasieks tikslo, o ir ji pati riedės į pražūtį, kaip teisingai sakoma: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta“ (Mt 12, 25; Lk 11, 17). ‹...› Dabar aišku, kad visa žmonių giminė, kaip jau įrodėme, jungiasi į kažką viena. Taigi turi būti kažkas vienas, tvarkantis arba valdantis, ir tas vienas turi vadintis monarchu arba imperatoriumi. Taigi aiškėja, kad pasaulio gerovei užtikrinti būtina monarchija arba imperija. ‹...›

Ir gerai, ir puiku, kad visa tai atitinka pirmojo veikiančiojo prado, t. y. Dievo, ketinimus. Ir tai savaime aišku visiems, išskyrus nebent tuos, kurie neigia, kad dieviškasis gerumas yra tobulumo viršūnė. Dievas siekia, kad viskas būtų į jį panašu tiek, kiek leidžia prigimtis. Todėl buvo pasakyta: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“ (Pr 1, 26). ‹...› Taigi žmonių giminė gera ir puiki, kai ji kiek galėdama darosi panaši į Dievą. Bet žmonių giminė tampa labiausiai panaši į Dievą, kai ji yra vieningiausia, nes tik Dievas yra tikrasis vienybės pagrindas. ‹...› Bet žmonių giminė labiausiai vieninga tada, kai ji susivienija į vieną, o tai įmanoma tik tada, kai ji paklūsta vienam valdytojui, tai savaime aišku.

Dantė Aligjeris, „Apie monarchiją“, iš lotynų k. vertė B. Kazlauskas, Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai, Vilnius: Mintis, 1980, p. 490–491.

F ŠALTINIS. Prancūzų istorikas Robertas Fosjė apie karaliaus ir karalystės ryšį viduramžiais

Karalius davė priesaiką Dievui ginti krikščionis, Bažnyčią ir Taiką, tai reiškia, savo karalystės viešą ir privačią tvarką. Šis įsipareigojimas verčia jį panaudoti bet kokią priemonę jos siekiant. Priešingu atveju jis priverstas kriminalizuoti bet kokį bandymą, nukreiptą prieš šią „viešą“ misiją. Kaip ir Romos imperatoriai, karalius įkūnija „bendrąjį gėrį“, respubliką [valstybę]. Trys žodžiai rex, lex ir pax, t. y. Karalius, Įstatymas ir Taika, tampa sinonimais.

Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal R. Fossier, L'Occident médieval Ve–XIIIe siècle, Paris: Hachette Livres, 2001, p. 103.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl, anot Dantės Aligjerio (E šaltinis), valdovas turėjo būti tik vienas?
  2. Kurį valdymo būdą iškelia Dantė Aligjeris? Nurodykite E šaltinyje minimus to būdo privalumus.
  3. Kokią priesaiką davė karalius (F šaltinis)?
  4. Paaiškinkite, kuo karaliaus įsipareigojimai buvo svarbūs pačiam karaliui ir jo valdomai valstybei.
  5. Palyginkite autorių nuomones (E ir F šaltiniai) apie karaliaus ir jo valdomos valstybės ryšį.

SĄVOKOS

Ankstyvóji monárchija – pirminis Viduramžių valstybės raidos tarpsnis. Tai valstybės kūrimosi laikas, kai viena iškilusi giminė, asmuo pradeda plėsti savo domeną. Šiuo laiku valdovas yra vienintelė tvirta institucija, išreiškianti valstybę. Ankstyvosios monarchijos tarpsniu pagrindinė monarcho atrama buvo galingi, kilmingi asmenys, su kuriais jį siejo tarpasmeniniai ryšiai, pagrįsti abipusiais įsipareigojimais.

Aristokrãtija – santykinai nedidelis įtakingas visuomenės sluoksnis, kurį sudarė kilmingi asmenys – aristokratai. Viduramžiais kilmingieji turėjo atlikti karinę tarnybą. Juos ir valdovą siejo asmeniniai ryšiai. Kilmingieji dalyvaudavo priimant sprendimus, valdant valstybę. Galingiausi iš jų priklausė monarcho aplinkai.

Didžióji láisvių chártija – 1215 m. Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas raštas, kuriuo buvo apribotos monarcho teisės. Šis dokumentas pasirodė po nesėkmingų Jono Bežemio karų, dėl kurių jo valdžia labai susilpnėjo. Kad ją išsaugotų, jis buvo priverstas padaryti nuolaidų Bažnyčiai ir kilmingiesiems. Buvo sukurta 25 narių kilmingųjų taryba, kuri davė pradžią Anglijos parlamentui.

Domènas – Viduramžių Europoje paveldima kilmingo asmens (didiko, kunigaikščio, karaliaus) valda. Domenas didėdavo karine ekspansija ir diplomatija prisijungiant kitus domenus. Plėtrai palankias sąlygas sudarydavo ir skirtingų šeimų atstovų santuokos. Domenas buvo branduolys, kuriam plečiantis ilgainiui susikurdavo Viduramžių valstybė.

Generãliniai lúomai – trijų Prancūzijos luomų (dvasininkijos, kilmingųjų, miestiečių) atstovų susirinkimas. 1302 m. pirmą kartą Generalinius luomus sušaukė Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis. Jie buvo šaukiami tik ypatingais atvejais ir didelės reikšmės valstybės valdyme neįgavo. Ilgainiui šios institucijos veikla nutrūko.

Lúominė monárchija – Viduramžių Europos valstybės raidos tarpsnis (XII–XV a.). Luominėje monarchijoje, be monarcho, svarbų vaidmenį vaidino kilmingieji. Šiuo tarpsniu visuomenė buvo griežtai pasidalijusi į luomus (dvasininkija, kilmingieji, valstiečiai) ir veikė luominės institucijos.

Parlameñtas – politinė institucija, viduramžiais sudaryta iš galingiausių ir įtakingiausių Anglijos kilmingųjų. Jis buvo įsteigtas 1215 m. Jono Bežemio raštu, vadinamu Didžiąja laisvių chartija.

Pirmagimỹstė, arba primogenitūrà (lot. primogenitus – pirmagimis) – Viduramžių Europoje atsiradusi sosto paveldėjimo tradicija, pagal kurią pirmumo teisę paveldėti sostą turėjo vyriausias valdovo sūnus.

Vasalitètas (lot. vassus – tarnas) – viduramžių visuomenei būdingas priklausomybės ryšys tarp senjoro (pono) ir vasalo. Šis ryšys reiškė tarpusavio įsipareigojimus ir ištikimybę. Senjoras įsipareigodavo vasalą globoti, o vasalas – remti savo poną ir jam padėti. Šis ryšys turėjo ir turtinę išraišką: dažnas senjoras apdovanodavo (pvz., žemės valda) savo vasalą.

Prašau palaukti