Temos reikšmingumas
- Kova su Vokietijà buvo kaip klijai, laikę išvien JAV, Didžiąją Britaniją ir SSRS. Dar karui nepasibaigus tapo aišku, kad po pergalės Sąjungininkų santykiai atšals, nes nebebus bendro tikslo. Tai akivaizdžiai buvo matyti Jaltos ir Potsdamo antihitlerinėse konferencijose. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tarp buvusių sąjungininkių prasidėjo Šaltasis karas, įtampai padidėjus kaskart buvo nerimaujama, ar nekils dar vienas pasaulinis karas.
- JAV, SSRS ir sąjungininkės atvirai varžėsi visose srityse. Europa akivaizdžiai buvo padalyta į dvi dalis: Vakarų – čia skleidėsi demokratija, kapitalizmas, ir Rytų – čia toliau vyko socialinis eksperimentas su žmonėmis, nebuvo demokratijos ir vyravo propaganda.
- Nors teigiama, kad Šaltasis karas baigėsi XX a. 9‑ojo dešimtmečio pabaigoje, vis dažniau pasigirsta kalbų apie naują šaltąjį karą. Tokias kalbas ypač skatina akivaizdžiai agresyvi Rùsijos politika kaimynių atžvilgiu, visų pirma Sakartvèlo (Grùzijos) ir Ukrainos. Pradėjusi karus su šiomis valstybėmis, ypač 2022 m. didelio masto invaziją į Ukrainą, Rùsija metė pirštinę Vakarų pasauliui ir žiūrėjo, ar jis pakels, o gal tik pirštu pagrūmos. Taigi, atsakymą į klausimą, kodėl Rusija šiais laikais taip elgiasi, galime rasti analizuodami pokario tarptautinius santykius.
Šaltasis karas – neįvykęs karas?
Galbūt pasirodys keista, bet nėra tikslios Šaltojo karo pradžios ir pabaigos. Kodėl? Nes tai, vaizdžiai tariant, yra neįvykęs arba netikras karas. Šiuo terminu apibūdinama politinė įtampa, XX a. antroje pusėje tvyrojusi tarp JAV ir SSRS bei jų sąjungininkių ir nesukėlusi ginkluoto susidūrimo.
Kodėl toks pavadinimas? Pirmiausia, tarp JAV ir SSRS nebuvo tiesioginio ginkluoto konflikto, vadinamojo karštojo karo. Jos nenutraukė diplomatinių santykių, valstybėse veikė diplomatinės atstovybės, vyko valstybių atstovų susitikimai, bet buvo akivaizdu, kad santykiai nėra draugiški. Tvyrojo politinis šaltis. Galbūt sunku suvokti, bet Šaltojo karo esmė – supratimas, kad taika tarp dviejų didžiųjų valstybių negalima, bet negalimas ir karas. Antra, įtampa tarp valstybių pasireiškė lenktynėmis ne tik karo pramonėje, bet ir moksle, kultūroje, sporte. Lenktynės netgi persikėlė į kosmosą! Trečia, nei karo pradžia, nei pabaiga nebuvo paskelbta. Ir tai glumina, nes esame linkę Šaltąjį karą sprausti į rėmus kaip bet kurį kitą karą. Vis dėlto tyrinėtojai mėgina apčiuopti, kuris įvykis buvo šios politinės įtampos pradžia, o kuris pabaiga.
Simboliškai šios įtampos pradžia dažnai laikoma 1946 m. Fultone (JAV) pasakyta buvusio Didžiõsios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio kalba (A šaltinis). Jis konstatavo tai, kas visiems, įsigilinusiems į to meto tarptautinę politiką, jau buvo aišku: Europa padalyta į dvi dalis (10.1 pav.). Jos rytai pateko į sovietų įtakos sferą, ir ant jos, anot V. Čerčilio, nusileido geležinė ùždanga. V. Čerčilio autoritetas lėmė, kad jo kalbą vėliau imta vadinti Šaltojo karo pradžią skelbiančia deklaracija. Geležine uždanga jis pavadino sovietų interesų zoną, įtvirtintą po Antrojo pasaulinio karo.
Taigi V. Čerčiliui buvo lemta atlikti svarbų vaidmenį ir pokario Europoje, ir ne tik sakant kalbas ar siekiant sukurti Jungtines Europos Valstijas; 1951–1955 m. jis vėl ėjo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pareigas. Bet ne jam buvo lemta paskelbti Šaltąjį karą ar sugalvoti šį terminą. Jį pirmasis pavartojo britų rašytojas Džordžas Orvelas (George Orwell) savo esė „Tu ir atominė bomba“. Plačiau terminas šaltasis karas imtas vartoti 1947 metais. Tais metais jį vartoti ėmė finansininkas, buvęs JAV prezidentų patarėjas Bernardas Baruchas (Bernard Baruch) ir amerikiečių žurnalistas Valteris Lipmanas (Walter Lippmann).
Šaltojo karo pradžia siejama ir su tokiais įvykiais ar reiškiniais kaip Jaltos ir Potsdamo konferencijos, branduolinio ginklo panaudojimas (1945 m.), Trumeno doktrina (1947 m.) ar Maršalo planas (1947 m.), Berlýno sienos statyba (1961 m.) ir kt. Tačiau ir Šaltojo karo pabaiga nėra tiksliai išreikšta, ja laikoma XX a. 9 deš. pabaigos ar 10 deš. pradžios įvykiai: Berlyno sienos griūtis (1989 m.), JAV ir SSRS vadovų susitikimas Máltoje (1989 m.), SSRS žlugimas (1991 m.).
Kodėl kilo politinė įtampa tarp valstybių, kurios dar visai neseniai kartu kovojo? Tai lėmė keletas priežasčių. Pirma, nebeliko bendro priešo – nacių Vokietijos; būtent kova su ja siejo šias politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai labai skirtingas valstybes. Net Vokietijos padalijimas buvo viena iš įtampos priežasčių. Okupacines zonas kontroliavusios šalys skirtingai regėjo savo vaidmenis: Vakarų šalys siekė, kad vokiečiai susikurtų demokratišką valstybę, o sovietams tai nerūpėjo, jie siekė kontroliuoti priskirtas teritorijas. Antra, radikaliai skyrėsi ideologinės nuostatos ir požiūris į pasaulį. Vakarų pasaulyje gyvavo demokratija, buvo pabrėžiama jos svarba, vyravo kapitalizmas ir rinkos ekonomika. Galima sakyti, Vakaruose buvo kuriamas laisvas pasaulis, ne tik Vakarų Europoje ar Šiaurės Amerikoje, bet ir Afrikoje bei Azijoje sparčiai vyko dekolonizacija. SSRS laikėsi visiškai priešingos pozicijos: siekė savo įtaką išplėsti neatsižvelgdama į tautų apsisprendimo teisę ir demokratijos normas. Mirus J. Stalinui, SSRS vidaus padėtis kito, totalitarizmo šalyje mažėjo, bet demokratine šalimi ji netapo. Trečia, SSRS paniškai nepasitikėjo Vakarais. Galima sakyti, sovietai buvo įtikėję, kad Vakarai nuolat veikia prieš jų interesus, siekia apriboti jų teritorines pretenzijas. Žinoma, tai iš dalies tiesa, nes Vakarų šalys, ypač JAV, gindamos demokratijos vertybes, vykdė aktyvią komunizmo plitimo sulaikymo politiką. Ypač skyrėsi abiejų didžiųjų valstybių požiūris į Europą.
Klausimai ir užduotys
- Su kuriais įvykiais dažniausiai siejama Šaltojo karo pradžia ir pabaiga?
- Kodėl Šaltasis karas neturi nei tikslios pradžios, nei pabaigos?
- Paaiškinkite, kas buvo vadinama geležine uždanga.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kokiomis aplinkybėmis ir kokia proga 1946 m. V. Čerčilis Fultone pasakė savo žymiąją kalbą.
Dvipolė tarptautinių santykių struktūra
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui susiformavo dvipolė tarptautinių santykių struktūra. Iškilo dvi didžiosiomis vadinamos valstybės galiūnės – JAV ir SSRS. JAV galios centras susiformavo Vakaruose, o SSRS – Rytuose. Šios didžiosios valstybės tapo savotiškomis pagrindinėmis planetomis, o kitos valstybės sukosi apie jas tarsi palydovai. Tiesa, trauka buvo skirtinga: JAV rėmėsi demokratijos vertybėmis, palaikė kitas pasaulio valstybes ir suteikė galimybę priklausyti ar nepriklausyti sąjungoms, kurių branduoliui pačios priklausė. SSRS trauka buvo kitokia: ši totalitarinė valstybė nevengė naudoti politinio spaudimo telkdama aplink save kitas valstybes, siekė primesti joms savo politinį ir kultūrinį modelį.
Šie du didžiųjų valstybių galios centrai formavosi pamažu. Ilgainiui JAV sąjungininkėmis tapo ne tik Vakarų Europos šalys, bet ir iš suvienytų Vakarų okupacinių zonų sukurta Vokietijos Federacinė Respublika, ir Antrajame pasauliniame kare buvusios priešininkės Italija bei Japònija. JAV suprato, kad negali grįžti prie ankstesnės nesikišimo užsienio politikos ir palikti Europos. Tokiam supratimui didelę įtaką turėjo JAV ambasados Maskvojè diplomatas Džordžas Frostas Kenanas (George Frost Kennan, 10.2 pav.). Jis parengė ir į Vašingtoną išsiuntė dokumentą, pavadintą Ilgąja telegrama (B šaltinis). Jame jis išsamiai paaiškino sovietų sistemos nesuderinamumą su vakarietišku gyvenimo būdu ir demokratija. Siekė įtikinti JAV politinę vadovybę, kad SSRS į pasaulį žvelgia visiškai kitaip nei Vakarų šalys ir tai ne JAV, o sovietų kaltė. Dokumente teigiama, kad SSRS vykdomą politiką lėmė ne tik komunistinė ideologija, bet ir senoji Rusijos imperialistinė politika, todėl jokie meilikavimai ar nuolaidžiavimai nepadės. Šie pasvarstymai JAV užsienio politikai turėjo didelę įtaką. JAV prezidentas Haris S. Trumenas su komanda ėmė vykdyti SSRS tramdymo, arba sulaikymo, politiką. Taigi amerikiečiai nebuvo nusiteikę ramiai stebėti SSRS veiksmų ir siekė jiems užkirsti kelią bet kurioje pasaulio vietoje.
Siekiant neleisti SSRS įsigalėti Graikijoje bei Turkijoje ir Juodąją jūrą paversti savo interesų vidaus ežeru, Šaltojo karo pradžioje pasirodė tuometinio JAV prezidento vardu pavadinta Trùmeno doktrinà (10.3 pav.) ir Máršalo plãnas (10.4 pav.). JAV paskelbė, kad yra pasiruošusios suteikti politinę, ekonominę ir karinę pagalbą visoms demokratinėms šalims, susiduriančioms su SSRS grėsme. Tąsyk Graikijai ir Turkijai buvo skirta paramos už kelis šimtus milijonų JAV dolerių. Tai buvo komunizmo plitimo sulaikymo politikos pradžia. O JAV valstybės sekretoriaus Džordžo Katleto Maršalo (George Catlett Marshall) vardu pavadinta programa turėjo padėti atsistoti ant kojų per Antrąjį pasaulinį karą sugriautam Europos ūkiui. Tokia ekonominė ir socialinė terpė buvo gera dirva komunizmui plisti, todėl JAV paskelbė Maršalo planą. Juo pasinaudoti galėjo visos Europos šalys, įskaitant SSRS ir jos įtakos sferoje esančias šalis. Tokia pagalba buvo pavojinga SSRS ir J. Stalinas tai gerai suprato. Socialistinio bloko šalims buvo uždrausta pasinaudoti Maršalo plano siūloma parama. Iš valstybių, esančių už geležinės uždangos, labiausiai JAV parama domėjosi Čekoslovakija ir Lenkija. Svarbu pabrėžti, kad ši ekonominė programa turėjo padėti iš esmės atkurti Europą, susiduriančią net su maisto stygiumi. Ir iki tol amerikiečiai daug padėjo Europai, bet Maršalo plano užmojai buvo gerokai didesni. Programa ir jos vykdymas rėmėsi keliais svarbiais principais. Pirmas, šalys galėjo laisvai spręsti, ar imti paramą ir kurioms sritims ją panaudoti. Tiesa, jos turėjo tartis su JAV administracijos ekspertais. Antras, gauta parama turėjo būti panaudota etapais, pagal kelerių metų planą, o ne pravalgyta. Trečias, parama buvo ribota. Iki 1952 m. JAV Maršalo planui įvykdyti skyrė milžinišką pinigų sumą – net 13 milijardų JAV dolerių. Įdomu ir svarbu, kad parama buvo skiriama ne tiesiogiai duodant lėšų, bet suteikiant įvairių prekių, jas pardavusios šalys kūrė paramos lėšų fondus. Toks paramos būdas privertė Europos valstybes skirti daug dėmesio planavimui ir savo ateities svarstymui, skatino gaivinti ekonomiką. Nors planas akivaizdžiai padėjo Europai atsistatyti, jis buvo kritikuojamas, ypač Prancūzijoje.
Pasirūpinus Europos ekonomika, reikėjo padėti jos gynybai. Vienas iš svarbių žingsnių kuriant Vakarų aljansą buvo Šiaurės Atlanto sutarties pasirašymas ir NATO veiklos pradžia (10.5 pav.). Po šiuo gynybinės sąjungos skėčiu atsidūrusios šalys SSRS laikė grėsme ir suprato, kad atsvara jai yra kolektyvinis saugumas. Nors dar nebuvo tvirto NATO veiklos modelio, JAV laikytos svarbiausiu organizacijos veiklos dėmeniu. Praktinės veiklos formą NATO įgavo, kai buvo sukurta Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausioji vadavietė (SHAPE).
SSRS savo bloką, vadinamąjį soclagerį, kūrė atsižvelgdama į Antrojo pasaulinio karo metais užimtas teritorijas (C šaltinis). Okupuotos Baltijos šalys tapo SSRS dalimi, o Rytų Europos šalys: Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos, tapo socialistinėmis valstybėmis, priklausomomis nuo „didžiojo brolio“ – SSRS. Šis blokas buvo sukurtas taikant vadinamąją saliamio pjaustymo taktiką. Kad šalys taptų socialistinės – ideologiškai artimos, rinkimuose sovietai kėlė ir palaikė kairiųjų judėjimus, naudojo spaudimą ir manipuliacijas, Raudonąją armiją ir kt. Dauguma šalių neturėjo pasirinkimo, nes buvo šiapus geležinės uždangos. Drąsiau veikti galėjo tik Jugoslavija ir Albanija, nutolusios nuo SSRS didesniu atstumu ir turinčios savų komunistų tradicijas.
Kaip atsakas NATO ir kuriamam kolektyviniam saugumui buvo pasirašyta Varšuvos sutartis. 1955 m. į NATO buvo priimta Vokietijos Federãcinė Respùblika, reaguodama į tai SSRS paskelbė, kad su kitomis socialistinėmis valstybėmis kuria gynybinę organizaciją, nukreiptą prieš NATO grėsmę. Šios organizacijos įkūrimo sutartį pasirašė Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, SSRS, Vengrijos ir Vokietijos Demokrãtinės Respùblikos atstovai. Váršuvos sutartiẽs organizãcija faktiškai nieko nepakeitė, ji tik atkartojo neformalų socialistinių valstybių modelį. Šalys buvo įsipareigojusios nenaudoti jėgos viena prieš kitą ir suteikti karinę bei politinę pagalbą, jei viena iš jų būtų užpulta. Galima sakyti, kad Varšuvos sutartis buvo paranki sovietams tik kaip propagandinė priemonė, neva rodanti bloko vienybę ir socialistinių valstybių palaikymą.
Dvipolės tarptautinių santykių struktūros simboliu tapo 1961 m. pradėta statyti Berlyno siena. Ji ne tik simbolizavo Šaltąjį karą, bet ir akivaizdžiai liudijo sovietinio bloko uždarumą, siekį atsiriboti nuo Vakarų pasaulio. Kadangi Rytų Berlýnas pateko į sovietų okupacinę zoną, Vakarų Berlynas nebeturėjo tiesioginio sausumos kelio į Vakarų Vokietiją. Iš sovietų kontroliuojamos teritorijos vokiečiai masiškai bėgo į Vakarus per Vakarų Berlýną. 1949–1961 m. per Vakarų Berlyną į Vakarus perėjo beveik 3 mln. gyventojų. Didžioji dalis darbingo amžiaus, išsilavinę asmenys, taigi tie, kurie turėjo būti Rytų Vokietijos darbo rinkos pagrindas. Šią problemą reikėjo spręsti, be to, tai kenkė sovietų įvaizdžiui. Todėl Vakarų Berlynas buvo apjuostas gerai įtvirtinta siena. Ją sudarė ne tik daugelio matytas betoninės sienos masyvas, bet ir spygliuotoji viela, stebėjimo bokšteliai, apšviesta ir nuolat stebima teritorija. Berlyno siena galutinai padalijo senąją Vokietijos sostinę ir visą šalį į dvi dalis.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, ką reiškia dvipolė tarptautinių santykių struktūra.
- Kokiais būdais sąjungininkų gretas plėtė SSRS, o kokiais JAV? Kaip manote, kurie būdai atspindėjo tikrą valstybių partnerystę? Atsakymą pagrįskite.
- Apibūdinkite JAV užsienio politiką, vykdytą SSRS atžvilgiu pirmaisiais pokario metais.
- Kodėl buvo nuspręsta pastatyti Berlyno sieną?
- Pasvarstykite, ar Europos valstybėms buvo naudinga, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui JAV aktyviai dalyvavo sprendžiant Europos reikalus.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kam pagal Maršalo planą gautą paramą panaudojo Didžioji Britanija, Italija, Prancūzija ar kuri kita valstybė.
Varžybos ne tik Žemėje, bet ir kosmose
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV sugebėjo pasiekti visišką karinės galios viršūnę – sėkmingai sukūrė ir kare žiauriai išmėgino branduolinį ginklą. Suprantama, augant SSRS ir JAV priešpriešai, sovietams irgi prireikė tokio ginklo. 1949 m. jau ir SSRS turėjo branduolinį ginklą. Tačiau tuo viskas nesibaigė: JAV, supratusios, kad jų priešininkės karinė galia neatsilieka, ėmė spartinti galingesnio ginklo – termobranduolinės bombos – kūrimą. 1952–1953 m. JAV ir SSRS išbandė tokio tipo bombas. Pasaulis perėjo į naują grėsmės – branduolinio kãro – etapą, augo branduolinį ginklą turinčių valstybių skaičius, buvo tobulinama technologija, ginklo panaudojimo galimybės (ne tik metant iš bombonešių, bet ir dislokuojant povandeniniuose laivuose, šaunant raketinėmis artilerijomis ir pan.). Tiek JAV, tiek ir SSRS ginklavimuisi skyrė milžiniškas lėšas. Valstybės ėmė ruoštis branduoliniam karui: statė slėptuves, kaupė atsargas, visuomenę mokė, kaip elgtis per tokį karą. Dažnai svarstoma, kodėl branduolinis karas tada neįvyko, nors įtampa buvo didžiulė ir valstybės jam uoliai ruošėsi. Vienas iš atsakymų yra baimė. Buvo suvokiama, kad jei branduolinį ginklą turintis priešas jį panaudos, tai ir tavo valstybė jį panaudos, o tai lems žmonijos susinaikinimą. Susinaikinti niekas nenorėjo.
Branduolinis ginklavimasis aiškiausiai išreiškė naujas ginklãvimosi varžýbas (10.6 pav.). Branduolinio ginklo panaudojimas buvo siejamas su kitų technologijų, bazių galimam atominės bombos sprogdinimui kūrimu. Todėl valstybės didino bombonešių, povandeninių laivų, raketinių artilerijų ir kitos ginkluotės skaičių. Taip pat nuolat vyko derybos dėl kariuomenių dydžio. Buvo manoma, kad jei JAV ir SSRS sumažins savo karines pajėgas, Europoje atslūgs politinė įtampa ir naujo karo pavojus. Ta mintimi ypač manipuliavo SSRS. JAV suvokė, kad jei pasitrauks iš Europos, daugiau galios įgis SSRS, todėl nesitraukė. Šalių diskusijos dėl ginklavimosi varžybų grįžo prie branduolinio ginklo. Stengtasi sukurti politinį mechanizmą, leisiantį nebedidinti branduolinio arsenalo, nedislokuoti branduolinių ginklų ginčytinose Europos teritorijose ir susitarti, kad abi šalys priimtų inspektorius, tikrinančius, ar laikomasi abipusių įsipareigojimų. Būtent todėl XX a. devintajame dešimtmetyje pasiekus strateginius susitarimus mažinti ginkluotės kiekį imta kalbėti apie Šaltojo karo pabaigą.
Ginklavimasis buvo ne vienintelė Vakarų ir Rytų varžybų sritis. Tobulėjant technologijoms, pradėta varžytis ir kosmose. Svarbiausiais kòsminių lenktỹnių objektais tapo dirbtiniai palydovai ir raketos, galinčios žmogų pakelti į kosmosą ir išlaipinti Mėnulyje. Pirmuosius du varžybų etapus laimėjo sovietai: 1957 m. paleido suktis pirmąjį dirbtinį palydovą, 1961 m. į kosmosą pakėlė pirmąjį žmogų. O pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus buvo amerikietis.
Prie kosminių lenktynių galima priskirti ir branduolinį ginklavimąsi. 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan, 1911–2004) paskelbė Strateginės gynybos iniciatyvą, vadinamąją „Žvaigždžių karų“ programą. Joje buvo numatyta siekti sukurti dar galingesnių raketų, kurios lemtų strateginį pranašumą. Kartais teigiama, kad SSRS finansiškai negalėjo prilygti tokiems JAV užmojams, todėl ėmė pritarti siūlymams stabdyti branduolinį ginklavimąsi.
Klausimai ir užduotys
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite teiginį, kad JAV ir SSRS rengėsi branduoliniam karui.
- Kaip manote, kodėl branduolinis ginklas tapo svarbiausiu ginklavimosi varžybų objektu Šaltajame kare? Atsakymą pagrįskite.
- Nurodykite pagrindines kosminių lenktynių sritis.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu susipažinkite su projektu „Nukemap“ ir išsiaiškinkite, kokią teritoriją ir kaip paveiktų atominės bombos sprogimas.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Iš Vinstono Čerčilio kalbos, pasakytos 1946 m. kovą Fultone, JAV
Ant scenos, dar visai neseniai apšviestos Sąjungininkų pergalės, dabar krito šešėlis. Niekas nežino, ką Sovietų Rusija ir jos tarptautinė komunistinė organizacija ketina daryti artimiausioje ateityje arba kur yra jų ekspansinių tendencijų ir polinkio primesti savo ideologiją ribos, ir ar apskritai jų esama. <…>
Nuo Ščecino prie Báltijos iki Triesto prie Adrijos per visą žemyną nusileido geležinė uždanga. Anoje pusėje liko visos Vidurio ir Rytų Europos senųjų šalių sostinės. Váršuva, Berlynas, Prahà, Viena, Budapèštas, Belgradas, Bukarèštas, Sòfija – visi šie garsūs miestai ir aplink juos gyvenantys žmonės liko, privalau tai įvardyti, sovietinėje erdvėje; ir visi jie vienaip ar kitaip ne tik patiria sovietų įtaką, bet ir itin didelę, kai kada vis labiau griežtinamą Maskvõs kontrolę. Vien Atėnai – nemirtinga šlove garsi Graikija – gali laisvai spręsti savo ateitį rinkimuose, dalyvaujant britų, amerikiečių ir prancūzų stebėtojams. Rusijos kontroliuojama Lenkijos vyriausybė buvo skatinama vykdyti siaubingus ir neteisėtus įsiveržimus į Vokietiją, todėl dabar ten vyksta pasibaisėtini ir iki šiol neregėti milijonų vokiečių trėmimai. Komunistų partijos, kurios anksčiau šiose Rytų Europos šalyse buvo visai menkos, dabar įgavo neproporcingai didelę, palyginti su narių skaičiumi, galią ir siekia visur įvesti totalitarinę kontrolę. <…>
Pasaulio saugumas reikalauja naujos vienybės Europoje, ir nė viena valstybė neturi būti atstumta visam laikui. <…> Mes įsisąmoninto tikslo sukurti taiką visoje Europoje, be abejonės, turime siekti per Jungtines Tautas ir laikydamiesi mūsų Chartijos.
Kalbos, pakeitusios pasaulį, p. 98.
Klausimai ir užduotys
- Apie kokią sceną kalba V. Čerčilis?
- Kaip kalbos autorius vertina SSRS vykdomą politiką? Atsakymą pagrįskite šaltinio citata.
- Nurodykite valstybes, atsidūrusias už geležinės uždangos.
- Kurias valstybes ir padėtį jose išskiria kalbos autorius? Kodėl jis mini šias valstybes?
- Kokiu būdu, anot V. Čerčilio, reikia siekti taikos Europoje?
- Pasvarstykite, kokią reikšmę ši kalba turėjo Šaltojo karo metais.
B šaltinis Iš Džordžo Frosto Kenano Ilgosios telegramos
Neurotišką Kremliaus požiūrį į pasaulio reikalus lemia tradicinis, instinktyvus rusų nesaugumo jausmas. Kadaise tai buvo nesaugumas taikių, žemę dirbančių žmonių, mėginančių išgyventi atvirose lygumose, puldinėjamose nuožmių klajoklių genčių. Rùsijai pradėjus kontaktuoti su toliau ekonomiškai pažengusiais Vakarais, prie jo prisidėjo kompetentingesnių, galingesnių, aukštesnės organizacijos visuomenių baimė. Bet pastaroji nesaugumo jausmo atmaina daugiau būdinga rusų valdovams negu rusų liaudžiai; mat visi Rusijos valdovai jautė, kad jų valdymas yra gana archajiškas, neturi tvirto, natūralaus psichologinio pamato, neatlaiko palyginimo ar sąlyčio su Vakarų šalių politinėmis sistemomis. Dėl šios priežasties jie visada bijojo užsienio įtakos, bijojo tiesioginio jų pasaulio kontakto su Vakarų pasauliu, bijojo, kad rusai nesužinotų tiesos apie pasaulį išorėje ir kad užsieniečiai nesužinotų tiesos apie pasaulį viduje. Ir jie įprato siekti saugumo ne sutartimis ar kompromisais, o vien kantria, žūtbūtine kova iki visiško varžovo sutriuškinimo.
Henry Kissinger, Diplomatija, p. 435.
Klausimai ir užduotys
- Kas, anot šaltinio autoriaus, lemia SSRS požiūrį į pasaulio reikalus?
- Ko, anot Dž. F. Kenano, bijo sovietai (Rusija)? Iš kur kyla ši baimė?
- Kodėl Rusijos valdžia visada bijojo užsienio valstybių?
- Kaip Rusijos baimė, anot šaltinio autoriaus, paveikė jos santykius su kitomis valstybėmis?
- Pasvarstykite, kokią reikšmę šis istorijos šaltinis turėjo plėtojant tarptautinius santykius Šaltojo karo metais.
C šaltinis Britų istorikas Tonis Džutas (Tony Judt) apie Europos socialistinio bloko kūrimą
Stalino motyvai įvesti sovietinę santvarką valdomose valstybėse buvo labai paprasti. Tuomet Rytų Europoje paplitęs taikos, žemės, sotaus gyvenimo ir naujos pradžios troškimas gal ir galėjo padėti komunistams ateiti į valdžią, bet nesuteikė jokios garantijos, kad vietiniai ir toliau rems sovietų politiką. Nevertėjo tikėtis, kad palankumas komunistams ar kokiai nors demokratinio socializmo formai, palyginti su fašizmu, atlaikys praktinį komunistinės valdžios svorį. Net sovietų siūloma apsauga nuo galimo Vokietijos revanšizmo ilgainiui galėjo tapti nebereikšminga.
Stalinui reikėjo užsitikrinti nepalaužiamą vasalinių valstybių lojalumą, o tai buvo galima padaryti tik vienu būdu. Pirmiausia partija turėjo pasirūpinti politinės jėgos monopolizacija. <…> Vietinė partija ir jos valstybinis saugumo aparatas – neatskiriama monopolizuotų valstybės institucijų dalis, paklūstanti Maskvos nurodymams – sovietų rankose tapo svarbiausiu svertu.
Antra, partija valdomose valstybėse turėjo visišką ekonominių klausimų sprendimo monopoliją. Tai buvo gana sudėtingas dalykas. Ekonominė Rytų Europos valstybių situacija smarkiai skyrėsi.
Tony Judt, Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų, iš anglų k. vertė Jurga Grunskienė, Milda Pabarčiūtė, Alvyda Stepavičiūtė ir Ingrida Tatolytė, Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2011, p. 187–188.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl J. Stalinas siekė įvesti sovietinę santvarką valdomose valstybėse?
- Kokios aplinkybės padėjo sovietams ateiti į valdžią Rytų Europos valstybėse po Antrojo pasaulinio karo?
- Kodėl sovietai negalėjo būti tikri, kad Rytų Europos valstybių gyventojai visada palankiai į juos žiūrės?
- Išvardykite valstybes, kurias istorijos šaltinio autorius vadina vasalinėmis. Paaiškinkite, kodėl jis vartoja tokį terminą.
- Nurodykite priemones, kuriomis J. Stalinas turėjo užsitikrinti socialistinių Rytų Europos valstybių lojalumą. Paaiškinkite, kodėl buvo nuspręsta jas naudoti.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „Šaltojo karo metais tarp Vakarų ir Rytų pasaulio valstybių tvyrojo akivaizdi politinė įtampa. Viena iš įtampos priežasčių buvo ryškūs ideologiniai skirtumai. Kaip manote, ar tai iš tiesų galėjo lemti kelių dešimtmečių trukmės konfrontaciją?“
Sąvokos
Branduolinis kãras – ginkluotas susidūrimas, kuriame pagrindinis ginklas yra branduolinis. Šaltojo karo metais vykstant ginklavimosi varžyboms buvo nuogąstaujama, kad tarp dviejų didžiųjų valstybių – SSRS ir JAV – kils branduolinis karas.
Geležinė ùždanga – 1946 m. pirmą kartą viešai V. Čerčilio pavartotas terminas, skirtas valstybių, kurias Europoje po Antrojo pasaulinio karo užėmė sovietai arba kurioms jie turėjo didelę politinę įtaką, teritorinei ribai apibūdinti.
Ginklãvimosi varžýbos – Šaltojo karo metais JAV, SSRS ir jų sąjungininkių pastangos įgyti daugiau karo technikos, nei turi priešininkas.
Kòsminės lenktỹnės – Šaltojo karo metais vykusios JAV ir SSRS varžybos dėl pirmavimo kosmose.
Máršalo plãnas – 1947–1952 m. JAV ekonominės pagalbos Europos šalims planas Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintai Europos šalių ekonomikai atkurti. Maršalo planui įvykdyti buvo skirta 15 milijardų JAV dolerių.
NATO – 1949 m. įkurta ir iki šiol veikianti Šiaurės Atlanto (Šiaurės Amerikos ir Europos) valstybes vienijanti gynybinė sąjunga.
Trùmeno doktrinà – 1947 m. JAV, atsiliepdamos į SSRS ir komunizmo įtakos plėtrą Europoje, paskelbė dokumentą, kuriame deklaravo, kad yra pasiruošusios su SSRS grėsme susiduriančioms demokratinėms šalims padėti karinėmis, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis.
Váršuvos sutartiẽs organizãcija – 1955–1991 m. veikusi SSRS ir socialistinių valstybių karinė politinė sąjunga.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"