Neolitas – pirmoji revoliucija pasaulyje

Neolitu archeologai vadina naująjį akmens amžių, o neolito revoliùcija – tuo metu įvykusius pokyčius, kurie pakeitė žmonių gyvenimą ir planetos veidą. Šis laikotarpis Artimuosiuose Rytuose prasidėjo apie 10 000 m. pr. Kr. ir truko maždaug 7 000 metų. Europoje jis prasidės keliais tūkstančiais metų vėliau ir truks trumpiau. Jau žinote, kad revoliucijos paprastai įvyksta labai greitai. Neolito laikotarpio pokyčiai, priešingai, truko ilgus šimtmečius ir ne visur vyko vienodu greičiu. Vis dėlto šie pokyčiai ir jų padariniai buvo iš tiesų revoliuciniai! Kas pasikeitė per tuos kelis tūkstančius metų? Išties daug – atsirado žemdirbystė ir gyvulininkystė, vis daugiau žmonių gyveno sėsliai, iš molio imta gaminti indus, pasirodė gludinto akmens dirbinių.

Apie 12 500 m. pr. Kr. orai pasaulyje šilo, ledynmetis po truputį traukėsi ir sąlygos augalijai tarpti gerėjo. Tai padėjo atsirasti žemdirbystei, kuri anksčiausiai, apie 10 000 m. pr. Kr., pasirodo Artimuosiuose Rytuose, vadinamajame Derlingajame pusmėnulyje (33 pav.). Šis išties pusmėnulį primenantis kraštas dabartinio Izraèlio, Sirijos ir šiaurės Irãko teritorijose buvo apdovanotas derlingais upių slėniais ir lygumomis, ir puikiu klimatu. Čia augo laukiniai javai – kviečiai ir miežiai. Būtent juos rinkdamas žmogus žengė pirmą žingsnį žemdirbystės link. Grūdus žmonės pirmiausia rinko kaip bet kurias kitas miškų ir pievų gėrybes, bet vėliau pabandė pasėti, įdirbę žemės lopinėlius upių slėniuose, kaip antai prie Jordano upės dabartinio Izraèlio teritorijoje. Tai buvo žemdirbystės pradžia.

Be to, neolite žmonės išmoko laikyti ir veisti gyvulius. Pirmiausia prijaukino romius ir paklusnius gyvūnus – avis ir ožkas. Abi šios gyvūnų grupės linkusios burtis į bandas, tad jas nesunku prižiūrėti. Vėliau prijaukino šernus, jie tapo kiaulėmis, ir vėliausiai – laukinius jaučius, jie tapo galvijais. Daug anksčiau, anksčiausiai iš visų gyvūnų, buvo prijaukintas šuo. Šunys padėjo medžioti, prižiūrėti ir saugoti nuo plėšrūnų jau prijaukintus gyvūnus. Žmonėms prijaukinti gyvūnai iš pradžių tikriausiai buvo tik mėsos atsargos. Bet greitai suprasta, kad mėsa – ne vienintelė naudinga žaliava. Pradėta vartoti pieną, taip pat imta naudoti naminių gyvulių kaulus, ragus, odą, sausgysles ar netgi mėšlą. Paaiškėjo, kad jis naudingas žemdirbystėje! Patys gyvūnai galėjo būti naudojami ir kaip darbo jėga ar gabenimo priemonė. O iš avių vilnos žmonės ėmė gaminti drabužius ir užklodus. Taigi, naminiai gyvūnai žmones maitino, rengė ir padėjo nudirbti ūkio darbus. Žmogus darėsi vis mažiau priklausomas nuo gamtos ir jos užgaidų.

Augo pirmųjų žemdirbių ir gyvulių augintojų kaimeliai, dalis jų vėliau taps pirmaisiais miestais, kaip antai Jerichas (34 pav.), kūręsis dabartinio Izraelio teritorijoje, ar Čatal Chiujukas, buvęs dabartinės Tur̃kijos teritorijoje. Apie 7000 m. pr. Kr. didžiąją Artimųjų Rytų gyventojų maisto dalį sudarys žemdirbystės ir gyvulininkystės gaminiai. Per ateinančius tūkstantį metų neolitinio gyvenimo pavyzdys pasklis iki Egipto ir Turkijos teritorijų, vėliau pasieks ir Europą. Vis dėlto nepamirškime, kad būta ir kitų kraštų, kuriuose taip pat gimė žemdirbystė, tik ten auginti kiti vertingi augalai. Panašiu metu kaip Artimuosiuose Rytuose, o gal truputį vėliau, Kinijos teritorijoje imta auginti ryžius ir soras. Apie 5000 m. pr. Kr. Amerikos žemyne pradėta auginti kukurūzus ir bulves.

Taigi žmogus pradėjo auginti javus ir gyvulius, ir tai vadinama neolito revoliucija, nors ji buvo lėta ir ilga, glaudžiai susijusi su aplinkos pokyčiais, kurie vyko ledynmečio pabaigoje. Ilgą laiką naujas gyvenimo būdas gyvavo šalia senojo. Negalime sakyti, kad žemdirbystė atsirado dėl medžiotojų ir rinkėjų noro pasilengvinti sunkią dalią. Pirmykščių bendruomenių tyrimai rodo, kad medžiotojai ir rinkėjai dirbo daug mažiau valandų per dieną negu žemdirbiai. Grūdų auginimas tobulėjo pamažu ir buvo susijęs su žmonių noru gyventi sėsliai didelėmis grupėmis, bendruomenėse.

Neolito laikotarpyje atsirado naujų įrankių, susijusių su žemdirbyste. Vieni buvo skirti laukui paruošti ar žemei įdirbti, pavyzdžiui, gludinti, lygaus paviršiaus akmens kirviai medžiams kirsti, kapliai arba kauptukai, taip pat ir medinės lazdos (kartais su akmeniniais antgaliais). Tokie nauji daiktai puikiai tiko ir jėgai bei galiai rodyti (38 pav.)! Tik neolito pabaigoje atsiras laukams arti skirtų medinių arklų, kuriuos iš pradžių trauks patys žmonės, o vėliau šį sunkų darbą dirbs jaučiai. Kiti įrankiai buvo skirti derliui nuimti ar perdirbti, pavyzdžiui, pjautuvai javams pjauti ar girnos grūdams malti. Ilgą laiką girnos buvo labai paprastos – tiesiog akmuo su nedidele įduba, kurioje grūdus trynė kitu, mažesniu, akmeniu (39 pav.). Be to, žmonės pradėjo austi ir verpti, iš vilnos ir lino gaminti audeklus ir geresnius drabužius.

Prasidedanti žemdirbystė skatino galvoti, kur laikyti nuimtą derlių. Tad buvo išrasti moliniai indai. Iš pradžių juos lipdė rankomis – dar ilgai reikės laukti, kol išras žiedžiamąjį ratą! Indai buvo daromi iš drėgno molio juostelių, lipinamų viena ant kitos. Paskui sienelės buvo lyginamos rankomis ar akmenukais, kartais ir žolių kuokštu. Nulipdytus indus išdžiovindavo saulėje. Žmonės jau seniai pastebėjo, kad ugnyje išdegtas molis daug stipresnis, beveik toks tvirtas kaip akmuo, todėl pradėjo indus degti. Taip buvo išrasta kerãmika – degto molio indai. Jie tvirti, saugo nuo graužikų ir nuo drėgmės, be to, juose galima gaminti maistą. O maistas darėsi įvairesnis, tad jam paruošti ir valgyti prireikė skirtingų indų – dubenų, ąsočių, puodų ir puodelių (40 pav.). Tokie įvairiausi keraminiai indai bus gaminami ir naudojami tūkstančius metų – iki pat mūsų laikų!

Neolito laikotarpio pokyčiai neaplenkė ir visuomenės. Žmonės ėmė griežčiau skirstytis darbais – vieni gamino įrankius, kiti lipdė puodus, treti tašė akmenis, dar kiti drožė daiktus iš rago ar kaulo. Taip atsirado žmonių, kurie užsiėmė tik tam tikra veikla – amatu. Amatas tapo šeimos verslu – vaikai mokėsi amato iš savo tėvų, žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą. Kiti žmonės vertėsi tik žemdirbyste ar gyvulininkyste ir savo gaminius mainė į daiktus, kurių patys negamino. Tokių mainų būta ir anksčiau, ypač keistasi titnagu ar kita žaliava. Tačiau neolite mainai sudėtingėjo apimdami vis daugiau gaminių rūšių.

Javų auginimas ne tik leido žmonėms apsirūpinti didesniu maisto kiekiu, nei jo būtų surinkę vien iš laukinių augalų. Jis pakeitė visuomeninius ir ūkinius santykius. Derlių reikėjo išsaugoti – per žiemą išlaikyti sėklą būsimai sėjai ir grūdus maistui. Imta statyti svirnus atsargoms sukrauti. Taip pat reikėjo sukauptą maistą paskirstyti. Kai kurie žmonės stengėsi įgyti daugiau galios, kad tik jie galėtų skirstyti grūdus. Taip atsiranda ir turtinė nelygybė, ir vieno ar kelių žmonių valdžia.

Plėtojant gyvulininkystę ir žemdirbystę ne tik augo žmonių skaičius, bet ir stipriai keitėsi kraštovaizdis (41 pav.). Didėjant gyvenvietėms buvo kertami ir deginami aplinkiniai miškai, nes reikėjo laukų, kur būtų galima auginti javus. Taip atsirado lydiminė, arba degiminė, žemdirbỹstė – kai išdeginus miško plotą paruošiamas laukas javams sėti. Tačiau toks laukas, naudojamas ilgesnį laiką, tapdavo nederlingas, todėl reikėjo vis naujų plotų. Miškai buvo kertami ir dėl pievų auginamiems gyvūnams ganyti. Taip pat naminiai gyvūnai galėjo ganytis ir miškuose. Kai jie nugrauždavo medžio žievę, medis mirdavo. Taigi miškai kentėjo ir laikui bėgant pasaulyje beveik neliko pirmapradžių girių. Gyvūnų prijaukinimas ir augalų auginimas buvo pirmas žmogaus bandymas kištis į gyvybės dėsnius gamtoje. Gyvūnai buvo atskirti nuo laukinės gamtos, pakeistas jų gyvenimo būdas ir mityba. Laikui bėgant net jų kūnai pakito – sumažėjo.

Pokyčiai neaplenkė ir pačių žmonių kūnų. Tam įtakos turėjo pakitęs gyvenimo būdas, mityba ir sėslumas. Prieš atsirandant žemdirbystei, žmonės valgė daugiau baltymų turintį maistą: mėsą, žuvį, vėžiagyvius, taip pat ir vabzdžius. Vartojo daug ir augalinės kilmės gėrybių – šakniavaisių, uogų, grybų ir vaisių. Prijaukinus gyvulius ir pradėjus auginti javus, mitybą papildė pieno gaminiai ir grūdai, turintys daugiau angliavandenių. Maistas nebebuvo toks kietas ir perdirbtuose grūduose buvo daugiau cukraus. Maistas tapo skanesnis, ar ne?