Šioje temoje MES:
- nustatysime pagrindines aptariamojo laikotarpio nepriklausomos Lietuvõs gyventojų emigracijos priežastis;
- išskirsime pagrindines Lietuvos gyventojų emigracijos kryptis;
- aptarsime Lietuvos valdžios vykdytą emigracijos politiką.
Emigracijos iš Lietuvos priežastys
AKTUALU! Kodėl 1918 m. nepriklausomybę paskelbusi Lietuvà tarpukariu neišvengė savo gyventojų emigrãcijos?
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, į valstybingumą atkūrusią Lietuvą iš Rùsijos sugrįžo apie 215 tūkst. karo pabėgėlių. Jų pasirinkimą lėmė gimtosios žemės ilgesys, geresnio gyvenimo viltys, karjeros galimybės, taip pat suirutė ir badas bolševikų valdomoje Rùsijoje. „Lietuviai norėjo grįžti į tėvynę, – teigė viena amžininkė. – Jie keliavo traukiniais, vežimais arba pėsčiomis. Niekas nenorėjo pasilikti Rusijoje.“ Išeiviai ypač suskubo grįžti, kai 1920 m. liepos 12 d. Lietuva ir Soviẽtų Rùsija pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Grįžusieji tikėjosi rasti pastogę ir darbą, bet įsitvirtinti tėvynėje nebuvo lengva. Todėl pradėjo formuotis nauja išeivių banga. Ji, kaip ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kilo dėl ekonominių priežasčių. Lietuvojè darbo užmokestis buvo mažesnis negu kitose, ypač didžiosiose, užsienio valstybėse. Be to, menka pramonė negalėjo darbu aprūpinti visų gyventojų. Vien 1933 m. miestuose buvo apie 50 tūkst. bedarbių.
Sunki buvo ir žemės ūkio padėtis. Žemės reformos pradžioje kaimuose buvo 55 tūkst. bežemių ir 40 tūkst. mažažemių. Nors žemės reforma buvo vykdoma gana sparčiai, kaimuose daugėjo laisvos darbo jėgos. Neradę darbo kaimuose ar miestuose, gyventojai vyko į užsienį. Ypač didelį poveikį tam turėjo 1929–1933 m. kilusi pasaulinė ekonomikos krizė. Dalis naujakurių, nors ir gavo žemės, negalėjo joje įsikurti, nes neturėjo pinigų, stokojo ūkininkavimo įgūdžių, todėl patys ją pardavė arba buvo priversti ją išvaržyti už skolas. 1937 m. net 45 proc. naujakurių jau buvo praradę ūkius.
Dėl politinių priežasčių išvyko nedaug lietuvių. Po 1926 m. gruodžio 17 d. šalį priverstinai paliko Steigiamojo ir I–III Seimų buvusio nario socialdemokrato Jeronimo Plečkaičio (1887–1963, 15.1 pav.), norėjusio jėga nuversti A. Smetonos valdžią, šalininkai – plečkáitininkai. Jie pasitraukė į Lãtviją ir Lénkiją. Taip pat nemažai veiklių komunistų išvyko į Soviẽtų Sąjungą. Pavyzdžiui, 1931 m. į šią valstybę persikėlė gyventi 305, kitais metais – 52 asmenys.
Klausimai ir užduotys
- Su kokiais sunkumais susidūrė lietuviai pabėgėliai, po Pirmojo pasaulinio karo grįžę į Lietuvą?
- Kuo skiriasi ekonominė emigracija nuo politinės emigracijos?
Pagrindinės emigracijos kryptys ir statistika
AKTUALU! Kiek Lietuvos gyventojų tarpukariu emigravo į užsienį?
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1920–1923 m. daugiausia Lietuvos gyventojų (22 325 žmonės) išvyko į JAV. Kai 1921 m. JAV įvedė kvotàs atvykstantiesiems ir pirmenybę imta teikti anksčiau atvykusiųjų giminėms, išvykstančių į JAV gyventi asmenų smarkiai sumažėjo. Nuo 1923 m. liepos 1 d. iki kitų metų liepos 1 d. ši valstybė įsileido tik 2 310 asmenų iš Lietuvos. Nuo 1924 m. liepos 1 d. Lietuvai buvo skirta 344 atvykėlių kvota. 1929 m. kovo mėn. JAV prezidento H. K. Huverio paskelbtas įstatymas, paremtas JAV gyventojų tautinės kilmės duomenimis, Lietuvai nustatė 366 atvykėlių kvotą.
Iš tikrųjų kiekvienais metais ši kvota buvo viršijama, nes dar atvykdavo ir ne kvotos imigrantų, t. y. asmenų, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su JAV – patys buvo čia gyvenę ar jau gyveno jų šeimos narių, giminių, kai kurie jų turėjo šios šalies pilietybę. Tiesa, dalis atvykdavo nelegaliai, t. y. neturėdami vizos – leidimo įvažiuoti. Todėl į JAV kiekvienais metais atvykdavo daugiau kaip tūkstantis Lietuvos gyventojų.
JAV valdžios įvesta kvota, Pietų Amèrikos valstybių ekonomikos kilimas ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Lietuvos valdžios vykdoma žemės ūkio politika buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių nepriklausomos Lietuvos gyventojai vėliau pradėjo visuotinai keltis į Pietų Amèriką, ypač į Braziliją (daugiausia į Rio de Žaneirą ir San Paulą) ir Argentiną (daugiausia į Buènos Áires). Dėl pasaulinėje rinkoje sparčiai didėjančios arbatos, kavos pupelių, kai kurių kitų produktų paklausos plėtėsi Pietų Amerikos žemės ūkis, jam trūko darbo jėgos. Plantacijų savininkai patys rūpinosi, kad atvyktų darbininkų, ir net apmokėdavo jų kelionės išlaidas, už kurias vėliau šiems reikėdavo atidirbti. Siekdami pritraukti naujos darbo jėgos, plantacijų savininkai mokėjo laivų savininkams premijas už atplukdytus žmones.
Dalis Lietuvos gyventojų kėlėsi gyventi į Kanãdą, Urugvãjų, Pietų Ãfrikos Sąjungą, Palestiną. 1920–1940 m. iš šalies išvyko 102 511 gyventojų (iš jų 70 proc. lietuvių, 20 proc. žydų, 15.1 lentelė).
15.1 lentelė. Emigravusių Lietuvos gyventojų skaičius 1920–1940 m.
Valstybė | Emigrantų skaičius |
JAV | 30 869 |
Brazilija | 24 982 |
Argentinà | 16 794 |
Kanadà | 7 942 |
Urugvãjus | 4 437 |
Pietų̃ Ãfrikos Sąjunga | 7 215 |
Palestinà | 5 008 |
Kitos valstybės | 5 264 |
Iš viso | 102 511 |
Dėl 1929–1933 m. pasaulinės ekonomikos krizės išeivių iš Lietuvos tais metais sumažėjo. Visos didžiosios pramoninės valstybės patyrė krizę, viena didžiausių bėdų buvo nedarbas.
Tarpukariu kai kurie Lietuvos gyventojai ne tik kėlėsi gyventi svetur, bet ir vykdavo dirbti sezoninių darbų į Latviją ar Vokietiją. Pagal Lietuvos ir Lãtvijos sutartį, abiejų šalių gyventojai, gyvenantys 30 km. pasienio zonoje, galėjo laisvai pereiti sieną pateikę tik savo šalies piliečio pasą. Todėl gana daug žemės ūkio darbininkų iš pasienio zonos pereidavo į Latviją ir ten dirbdavo oficialiai neužsiregistravę. 1929–1936 m. į Latviją kasmet išvykdavo apie 14 tūkst. žmonių. Kitais metais iš pasienio valsčių į Latviją išvykdavo apie 10 tūkst. žemės ūkio darbininkų. Apie 3 tūkst. darbininkų iš Lietuvos kasmet vykdavo į Vokietiją dėl sezoninių darbų.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl palaipsniui sumažėjo Lietuvos gyventojų emigracija į JAV?
- Nurodykite valstybes, į kurias tarpukariu daugiausia emigruodavo Lietuvos gyventojai.
Lietuvos valdžios migracijos politika
AKTUALU! Kaip Lietuvos valdžia žiūrėjo į savo šalies gyventojų emigracijos problemą?
Lietuvos valdžia pernelyg mažai dėmesio skyrė šalies gyventojų kraustymuisi svetur. 1922 m. priimtas Išeivybės įstatymas nevaržė ir neribojo išvykimo, reguliavo tik užsienio laivų linijų atstovybių veiklą. 1929 m. buvo priimtas naujas įstatymas, pagal kurį valdžia ėmė tikrinti įstaigų, užsiimančių žmonių perkraustymu, veiklą. Tačiau išvykstančiųjų gyventi svetur skaičiaus Lietuvos įstatymai neribojo, nes vengta nesutarimų su užsienio laivų bendrovėmis, ypač su jų šalių vyriausybėmis. Tik apie 1930 m. valdžia ėmė reguliuoti išvykimą, tikrinti transportą, grąžinti dalį beturčių ar ligotų išeivių (1 šaltinis).
1932 m. buvo įkurta Draugija užsienio lietuviams remti (DULR) (15.2 pav., 2 šaltinis). Jos pirmininku tapo Rapolas Skipitis (1887–1976). Šiai nepartinei organizacijai lėšų skyrė Lietuvos vyriausybė. Pagrindinis draugijos tikslas buvo remti lietuvius išeivius (3 šaltinis). Tai turėjo stiprinti Lietuvos ir jos išeivių ryšius, nes pirmiausia dėl nedemokratinės Lietuvos santvarkos šie ryšiai buvo gana silpni. DULR buvo pagrindinė organizatorė 1935 m. rugpjūčio 11–17 d. Kaunè rengiant pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą (15.3 pav.), jame dalyvavo lietuviai iš devyniolikos valstybių. Kongrese neišvengta griežtos A. Smetonos autoritarinės valdžios kritikos. Dėl kritikos vidaus reikalų ministras norėjo uždaryti kongresą, tačiau DULR pirmininkui pavyko jį perkalbėti.
Šis įvykis aiškiai atspindėjo išeivių ir Lietuvos valdžios santykius. Jie nepagerėjo ir po Pasaulio lietuvių kongreso. Jo dalyviai įkūrė Pasaulio lietuvių sąjungą (PLS), kuri turėjo vienyti apie tūkstantį išeivių organizacijų, palaikyti su jomis ryšius. PLS turėjo rūpintis tauta namie ir svetur, nuo 1937 m. pabaigos užsienyje leisti žurnalą „Pasaulio lietuvis“ (15.4–15.6 pav.) ir jame spausdinti žinias apie lietuvių išeivių kolonijų gyvenimą. Deja, pirmiausia dėl neigiamo tautininkų, kurie buvo valdžioje, požiūrio į PLS šiai organizacijai nepavyko išplėtoti savo veiklos. Jos idėjas po Antrojo pasaulinio karo perėmė ir įgyvendino Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), kuri veikia ir šiais laikais.
Okupacijos išvakarėse Lietuvos valdžia mėgino peržiūrėti savo vykdomą migrãcijos (lot. migratio – kėlimasis, kraustymasis) politiką. 1940 m. sausio 10 d. slaptame Lietuvos valdžios atstovų pasitarime dėl Šiáurės Amèrikos išeivių ministras pirmininkas Antanas Merkys (1887–1955) pripažino, kad „ryšiai su išeiviais Šiáurės Amèrikoje nėra tokie, kokių pageidautume“: Lietuva „nedaug teturi įtakos išeivių gyvenimui, o dažnai net nežino, kas tų išeivių gyvenime darosi“. Pasitarusi valdžia planavo įkurti įstaigą, kuriai pavestų rūpintis visais Lietuvos išeivių reikalais: emigracijos, repatriãcijos, švietimo, kultūros, ekonominiais ir kitais. Deja, tokios įstaigos įkurti nesuspėta – tų metų birželio mėn. Soviẽtų Sąjunga okupavo Lietuvą.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite pagrindines Draugijos užsienio lietuviams remti veiklos kryptis.
- Kokiu tikslu buvo įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga?
„Antrosios Lietuvos“ įsteigimo idėja
AKTUALU! Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje kilo „Antrosios Lietuvos“ įsteigimo idėja?
Žymūs lietuvių inteligentai Romanas Karuža, Jonas Daugėla, Kazys Pakštas (1893–1960) viešai kalbėjo apie vis dažniau svetur gyventi išvykstančius Lietuvos gyventojus. Turbūt žymiausias jų buvo Vytauto Didžiojo universiteto geografijos profesorius K. Pakštas (15.7 pav.), jis daug kartų lankė lietuvius išeivius užsienio valstybėse. Išsiaiškinęs, kad naujieji išeiviai, išsibarstę po vieną ar sudarantys nedideles grupeles, dažnai yra išnaudojami, gyvena vargingiau negu Lietuvoje, K. Pakštas 1924 m. spaudoje iškėlė idėją: netvarkingą emigraciją paversti kolonizãcija. K. Pakšto teigimu, planinga kolonizacija yra „ne išeivybė“, o naujos tėvynės, panašios į senąją, steigimas. Lietuviai turėtų kolonizuoti laisvas derlingas ir vidutinio derlingumo žemes Pietų Amèrikoje, Pietų Ãfrikoje, Okeãnijoje – kraštuose, kuriuose vasaros ne karštesnės nei Niujorke, nes esą atogrąžų klimatas silpnina žmones, mažina jų darbingumą.
K. Pakšto supratimu, lietuviai tarp anglosaksų ir germanų greitai nutautėja, todėl lietuviams išeiviams geriau būtų įsikurti tarp indėnų ar juodaodžių. Tinkamiausia būtų Angolà, atsilikusi Portugãlijos kolonija: „Būdami taupesni, energingesni, mokytesni, lietuviai taptų didelių turtų savininkais, politiniais vadais, sukurtų valstybę, panašią į Ãfrikos Transvãlį.“ 4‑ojo dešimtmečio pabaigoje tinkama kolonizuoti, anot K. Pakšto, buvo ir Tanganika, Mingano teritorija Kvebeke (Kanãdoje), taip pat jis nurodė ir Austrãliją, Naũjąją Zelándiją, kai kurias Okeãnijos salas. Lietuvos valdžia į šią idėją rimtai nežiūrėjo.
Klausimai ir užduotys
- Kaip K. Pakštas siūlė tvarkyti Lietuvos gyventojų emigraciją?
- Pasidomėkite, kodėl tuometė Lietuvos valdžia rimtai nevertino K. Pakšto siūlymo įkurti „antrąją Lietuvą“.
TYRINĖKITE!
Pažiūrėkite Mariaus Ivaškevičiaus spektaklį „Madagaskaras“ ir, remdamiesi internetu, palyginkite matyto spektaklio informaciją su internete rasta informacija apie K. Pakštą, pabandykite ją paaiškinti.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokios pagrindinės Lietuvos gyventojų emigracijos tarpukariu priežastys?
- Pasakykite pagrindines Lietuvos gyventojų emigracijos tarpukariu kryptis.
- Apibūdinkite Lietuvos valdžios požiūrį į emigraciją.
- Nurodykite po vieną K. Pakšto pasiūlymų dėl Lietuvos gyventojų emigracijos stiprybę ir silpnybę.
- Kaip manote, ar emigracija iš Lietuvos tarpukariu mūsų šaliai ir jos gyventojams suteikė daugiau naudos, ar turėjo daugiau neigiamų padarinių? Nuomonę pagrįskite.
TYRINĖKITE!
- Naudodamiesi vadovėliu, internetu ir savo žiniomis, palyginkite Lietuvos gyventojų emigraciją tarpukariu ir dabar (po 1990 m.) pagal šiuos rodiklius: emigracijos priežastys, kryptys, statistiniai duomenys, valdžios požiūris į emigraciją, teigiami ir neigiami emigracijos padariniai. Iš surinktų žinių padarykite ne mažiau kaip dvi išvadas apie Lietuvos gyventojų emigraciją tarpukariu ir dabar (po 1990 m.). Atliktą tyrimą pristatykite klasės draugams.
- Pasidomėkite savo giminės istorija. Galbūt turite giminių, kurie iš Lietuvos emigravo tarpukariu? Surinkite žinias (pasakojimus apie išvykusius giminaičius, jų laiškus, nuotraukas ir pan.) ir pristatykite klasės draugams.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš 1929 m. Lietuvos Respublikos Prezidento paskelbto Emigracijos įstatymo
§ 1. Verstis gabenimu užsienin emigrantų teturi emigracijos įstaigos. Emigrantu laikomas Lietuvos pilietis, kuris išsikelia užsienin gyventi.
§ 2. Emigracijos įstaigas steigti leidžiama atskiriems asmenims ir turinčioms teisę veikti Lietuvos bendrovėms. <…>
§ 11. Emigracijos įstaigos tarnautojai, kurie priima emigrantus uostuose ir lydi emigrantų transportus, turi mokėti lietuvių kalbą. <…>
§ 16. Emigracijos įstaiga neturi teisės gabenti emigrantą, jei jis: 1) neturi užsienio paso su Lietuvos viza į kitą kraštą, į kurį keliasi, 2) nėra leidžiamas į tą kraštą, į kurį keliasi, to krašto emigracijos nuostatais. <…>
§ 35. Kas nusikalto vertęsis tuo, kad žodžiu, raštu, spaudiniu ar paveikslu prikalbėjo arba kurstė Lietuvos piliečius emigruoti į užsienį, tai yra baudžiamas bauda ligi tūkstančio litų, arba areštu ligi dviejų mėnesių, arba abiem šiom bausmėm kartu. <…>
§ 38. Kas nusikalto vertęsis tuo, kad, vaizduodamas nebūtą dalyką arba veikdamas žinomai neteisingomis žiniomis arba kitomis apgaulės priemonėmis, gundė Lietuvos piliečius emigruoti į užsienį, tas yra baudžiamas paprastuoju kalėjimu ligi dvejų metų.
„Vyriausybės žinios“, 1929, Nr. 310.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokie reikalavimai buvo keliami emigracijos įstaigoms?
- Kodėl įstatyme didelis dėmesys skirtas lietuvių kalbai?
- Pakomentuokite šio įstatymo 35 paragrafą.
- Nurodykite didžiausias nuobaudas, kurios numatytos įstatymo pažeidėjams.
- Kurie įstatymo punktai leidžia teigti, kad Lietuvos valstybė rūpinosi lietuviais emigrantais?
2 šaltinis
Iš Draugijos užsienio lietuviams remti įstatų
1 §. Draugijos tikslas – remti moraliai ir medžiaginiai užsieniuose gyvenančius lietuvius. 2 §. Savo tikslui atsiekti draugija: a) rūpinasi užsieniuose gyvenančių lietuvių kultūros ir švietimo reikalais; b) palaiko artimus ryšius su tautiškomis, užsieniuose esančiomis, lietuvių organizacijomis; c) remia užsienio lietuvių spaudą ir leidžiamus lietuvių kultūrai kelti raštus; d) koordinuoja visą tautiškai kultūrišką užsienio lietuvių rėmimo darbą su artimomis savo tikslais draugijai organizacijomis ir kitomis įstaigomis; e) supažindina per spaudą ir kitais būdais Lietuvos visuomenę ir užsienius su užsienio lietuvių būkle; f) rūpinasi reikalingų lėšų savo darbui atlikti.
Vitalija Kasperavičiūtė, „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.“, Vilnius, 2006, p. 225.
3 šaltinis
Iš Draugijos užsienio lietuviams remti atsišaukimo
Didelis skurdas ir badas prislėgė Pietų Amerikos lietuvius. Jau seniai jie šaukiasi Lietuvos pagalbos, bet mūsų tauta jų šauksmo vis dar negirdi, vis dar netiesia jiems savo motiniškos rankos.
Jie ten skursta priemiesčių lūšnose, skursta be jokios pastogės, nakvodami po tiltais, nuošaliose gatvėse, uostų užkampiuose, miestų sąšlavynuose.
Negi jie, tie tūkstančiai mūsų išeivių, kalti, kad apleido savo tėvų žemę, Lietuvą.
Daugumoje privertė juos tai padaryti pokarinė Lietuvos gyvenimo suirutė, kuri ne vieną sunkiu slogučiu slėgė, ne vieną vertė tolimuos kraštuos geresnio, žmoniškesnio gyvenimo ieškoti.
Nenusikalto jie Lietuvai ir nepamiršo jie jos, todėl ir Lietuva, kaip tikra motina, neturi tų savo vaikų užmiršti: sunkioje gyvenimo valandoje turi jiems savo pagalbos ranką ištiesti.
Todėl kiekvienas garbingas ir susipratęs lietuvis, kuriam tik širdyje dega artimo meilė, tenepasišykšti savo auka, savo litais ar centais paremti Pietų Amerikos lietuvius, kai jie dabar taip sunkiai dėl duonos kąsnio kovoja. Kiekvienas tegul atmena, jog ir maža auka ne vienam vargstančiam ir badaujančiam padės nuo bado, skurdo ir vargo apsiginti.
Vitalija Kasperavičiūtė, „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m.“, Vilnius, 2006, p. 293–294.
Remdamiesi 2, 3 šaltiniais ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokiu tikslu išleistas 2 šaltinis?
- Nurodykite 2 šaltinyje minimus būdus, kuriais Draugija užsienio lietuviams remti siekė įgyvendinti pagrindinį savo tikslą.
- Kurioms veiklos sritims Draugija užsienio lietuviams remti skyrė ypatingą dėmesį?
- Koks 3 šaltinio tikslas?
- Su kokiomis problemomis, kaip nurodyta 3 šaltinyje, susidūrė Pietų Amerikos lietuviai?
- Nurodykite 3 šaltinyje minimas priežastis, dėl kurių lietuviai emigravo iš Lietuvos į Pietų Ameriką.
- Kaip 3 šaltinyje vertinama Lietuva? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiais.
Sąvokos
Emigrãcija (lot. emigratio – išsikėlimas) – vienos valstybės gyventojų išvykimas į kitą, siekiant ten įsikurti ir gyventi.
Kolonizãcija – procesas, kurio metu žmonės gausiai keliasi gyventi į kitas teritorijas.
Kvotà – į tam tikrą valstybę atvykstančių arba išvykstančių asmenų skaičiaus ribojimas.
Migrãcija (lot. migratio – kėlimasis, kraustymasis) – valstybės, regiono, miesto ar kaimo gyventojų kėlimasis, kraustymasis į kitą vietovę.
Repatriãcija – tarptautinei teisei neprieštaraujantis užsienio valstybėje esančių kitos valstybės piliečių grąžinimas į jų valstybę pagal juos išleidžiančios ir priimančios valstybių susitarimą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"