Šioje temoje MES
- Nustatysime jūros reikšmę mūsų valstybei.
- Apibūdinsime Klaipėdos architektūros bruožus.
- Susipažinsime su Klaipėdos gyventojų tapatybe.
Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėja ir Klaipėdos vieta joje
Lietuvõs ryšys su jūra radosi per kuršius. Dėl gebėjimo keliauti jūra ir užkariavimų ši gentis buvo prilyginama vikingams. Tačiau, XIII a. jau susikūrus Lietuvos valstybei, lietuviai į jūrą vis dar žiūrėjo kaip į neužkariautą erdvę. Net ir lietuvių sakmėse, pasakose jūra yra nepažini, šiek tiek bauginanti stebuklų erdvė (8.1 pav.). Prisiminkite pasaką-legendą „Jūratė ir Kastytis“. Kiek ten stebuklų būta!
Pirmuosius lietuvių žingsnius jūrinės politikos link XIV a. žengė didieji kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas – jie ir svajojo apie Lietuvą kaip jū́rinę valstýbę, ir bandė derėtis su kaimynais dėl priėjimo prie jūros. Tačiau čia minėtų kunigaikščių žvilgsniai krypo ne į Klaipėdos kraštą, bet į kitą gretimą uostą – Rỹgą (8.2 pav.). Tiek Gediminas, tiek vėliau Vytautas būtent per Rygõs uostą norėjo matyti LDK išėjimą į jūrą. Tačiau dėl politinių priežasčių, karų ir nesutarimų su kaimynais tai nebuvo įgyvendinta.
Jau kiek vėliau, XVI a., Mikalojus Radvila Juodasis (8.3 pav.) atgaivino lietuvių didikų svajones apie jūrinę valstybę su uostu. Jis netgi laikomas pirmuoju tikru Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėjų autoriumi. Jo žvilgsnis taip pat krypo ne į tuo metu vokiečių valdomą Klaipėdos kraštą, bet į Rygą. Deja, M. Radvilos Juodojo pradėtas derybas dėl uosto sustabdė XVII–XVIII a. karai su išorės priešais, o vėliau nebeliko jūrinės valstybės vizionierių. Neilgu Augusto II valdymo laikotarpiu XVIII a. ATR priklausiusi Šventóji veikė kaip karinis uostas.
Tik tarpukariu, 1923 m. prisijungusi Klaipėdos kraštą, Lietuvà įgijo galimybę sukurti savitą jūrinę politiką ir tapo jūrine valstybe su vizija, ką galima daryti su miestu-uostu. Kartu ji perėmė ankstesnį Klaipėdos miesto-uosto paveldą (8.4, 8.5 pav.) ir mokėsi su juo tvarkytis. Tuo metu Lietuvos valstybė daug dėmesio skyrė Klaipėdos uostui ir laivynui, investavo į jo kūrimą bei plėtrą. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos miestui likus Soviẽtų Są́jungos okupuotos Lietuvos teritorijoje, buvo tęsiamas Klaipėdos kaip uosto kūrimas; susiformavo šiandien mums atpažįstamas Klaipėdos – uostamiesčio – vaizdinys (8.6, 8.7 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Kuri dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusi baltų gentis turėjo stipriausią ryšį su jūra? Kodėl?
- Apibūdinkite Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino ir Vytauto, taip pat Mikalojaus Radvilos Juodojo veiksmus siekiant Lietuvą paversti jūrine valstybe.
- Nurodykite miestus, kuriuose lietuviai buvo įkūrę arba kuriuose norėjo įkurti jūrų uostus.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite Klaipėdos jūrų uosto veikla šiais laikais: kiek laivų ir iš kurių valstybių atplaukia, kiek tonų krovinių perkraunama ir panašiai.
Klaipėdos miestas kaip skirtingų kultūrų ir laikotarpių dėlionė
Tikriausiai daugelis manote, kad Klaipėda yra neatskiriama Lietuvos dalis, bet taip buvo tikrai ne visą laiką. Nusikelkime į Viduramžius. 1252 m. šiuose kraštuose veikęs Vokiečių ordinas toje vietoje, kur Dãnės upė įteka į Kuršių marias, nusprendė pastatyti pilį ir prie jos įkurti miestą (8.8 pav.). Taip prasidėjo miesto, kurį šiandien žinome kaip Klaipėdą, istorija. Tad iš pradžių miestiečių teises Klaipėdoje, kuri tuomet vokiškai vadinosi Memelburgu, turėjo būtent prie pilies gyvenantys žmonės, tarnaujantys piliai (tiekiantys prekes, dirbantys patarnautojais ir t. t.). Beje, Memelburgo pavadinimą Vokiečių ordinas ne šiaip sau sugalvojo – Memel vietos gyventojai vadino Nẽmuną žemupyje, tad Memelburgas reiškė „Nẽmuno miestas“.
XVI a. Klaipėda atiteko tuomet susikūrusiai Prūsijos kunigaikštystei. Miestas ėmė plėstis toliau nuo pilies, atsirado gatvės, kurias ir šiandien vadiname pagrindinėmis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis. Tuo metu vietos vokiečiai, kurių didžioji dalis buvo evangelikai liuteronai, atstatė Šv. Jono bažnyčią. Ji, manoma, įkurta tik pastačius pilį, bet buvo nuniokota ir ilgą laiką nebenaudojama (8.9 pav.); netrukus pastatyta ir katalikiška vietos lietuvių Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Klaipėdai vis sparčiau plėtojantis kaip miestui-uostui, čia pradėjus statyti jūrinius laivus, jos reikšmė Prū́sijoje nuolat augo. Dėl šių motyvų imta vis labiau saugoti Klaipėdą – XVII a. ji apjuosta gynybiniais pylimais su bastionais ir grioviais.
Į Klaipėdos miestą ir aplinkines teritorijas dėl palankios geografinės padėties nuolat atvykdavo gausybė žmonių. Dažni kontaktai su kitų kultūrų, kalbų, religijų atstovais negalėjo nepaveikti vietos gyventojų. Dar Viduramžiais Klaipėdos miestas buvo Hanzos sąjungos erdvė (Šiáurės Vokietijos miestų prekybos erdvė), o tai reiškė, kad čia susitikdavo pirkliai iš įvairių kraštų, galėjo atvykti įvairių užklydėlių. Greta vokiečiakalbių ir lietuviakalbių miesto gyventojų buvo ir laikinai atklydusių ar ilgesniam laikui apsistojusių svetimšalių iš Nýderlandų, Škòtijos, Ánglijos, Prancūzijos, Švèdijos, Dãnijos, ATR, Kuršo, Livònijos.
Bet, net ir būdamas šioje prekybos erdvėje, Klaipėdos miestas iki pat XVIII a. išlaikė kaimiškosios kultūros elementus. Nors XV–XVII a. didelė dalis klaipėdiškių buvo pirkliai ar smulkieji amatininkai, mieste ūkius turėjo ir žemdirbiai. Net ir aktyvios žydų bendruomenės, kurios nuo XVI a. buvo gana įprastas reiškinys visoje Rytų̃ Euròpoje, Klaipėdoje skyrėsi tarpusavyje: dalis Klaipėdos žydų buvo atvykę iš Vokietijos, kita dalis – iš ATR, o vėliau ir iš Rùsijos imperijos. Žydų bendruomenės Klaipėdoje gyveno kelis šimtmečius, tačiau, 1939 m. nacistinei Vokietı̇̀jai aneksavus Klaipėdą, didelė dalis Klaipėdos žydų dėl vokiečių priešiškumo pradėjo trauktis į Lietuvos teritoriją arba emigravo į Vakarus (8.10 pav.).
Būtent priėjimas prie jūros nulėmė Klaipėdos kaip norimo krašto statusą ir darė ją tarpine stotele aplinkiniams. Per šį miestą ėjo sausumos kelias tarp Livonijos ir Prūsijos, keliaujantieji čia laukdavo kelto per marias. Klaipėda buvo pasienyje tarp Prūsijos ir Rusijos, tad europiečiams atrodė kaip riba tarp dviejų skirtingų kultūrų. Vėliau miesto pavaldumas keitėsi: XX a. iš Prūsijos karalystės jį perėmė Lietuva, 1939 m. – jau nacistinė Vokietijà. Po Antrojo pasaulinio karo nuniokotas miestas atiteko sovietų okupuotai Lietuvai ir buvo atstatomas iš naujo, nes daugiau nei 60 proc. pastatų buvo sunaikinti. Tad mieste šiandien kartais ir toje pačioje gatvėje matome labai skirtingą paveldą (8.11 pav.).
Tiek senamiestyje išliko senųjų XIX a. visuomeninių pastatų – Teatro rūmai (8.12 pav.), Klaipėdos dailės parodų rūmai (8.13 pav.), tiek naujamiestyje gausu nuo kasdienio gyvenimo neatsiejamų statinių: bankas (8.14 pav.), teismo ir pašto rūmai (8.15, 8.16 pav.), geležinkelio stotis (8.17 pav.), kareivinės (8.18 pav.) ir taip toliau. XIX a. buvo intensyvus Klaipėdos miesto plėtrai ir ekonomine prasme. Industrinės revoliucijos įkarštyje pastatyta pramonės pastatų: dujų fabrikas (8.19 pav.), trąšų ir celiuliozės fabrikai.
XX a. pradžioje Klaipėdos mieste, kuris tuomet dar priklausė Prūsijai, pastatų puošyboje ypač išpopuliarėjo vadinamasis jaunatviškasis, arba jùgendo, stilius. Jis pasižymėjo moderniomis kampuotomis formomis, grakštumu, kilimo aukštyn ir lengvumo įspūdžiu. Nors šiandienos Klaipėdoje tokių pastatų yra nedaug, išlikusieji itin puošnūs (8.20–8.22 pav.).
1923 m. po sukilimo Lietuvai perėmus Klaipėdos krašto valdymą, keitėsi miesto vaizdas, dėl naujų statybų kviesti ir lietuvių architektai. Tuo metu statyta nemažai pastatų, susijusių su lietuvybės palaikymu krašte: mokyklos, mokytojų rengimo įstaigos (8.23, 8.24 pav.). Net ir 1933 m. pastatyta Raudonojo Kryžiaus ligoninė (8.25 pav.) buvo artimai susijusi su siekiu pagerinti lietuvių gyvenimą Klaipėdos krašte. Mat prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte vis dar veikė buvusios Vokietijos imperijos sveikatos apsaugos įstatymai, kuriais remiantis gydytojo praktika galėjo verstis tik Vokietijos universitetų diplomus turintys gydytojai. Gydytojo Jono Šliūpo iniciatyva Klaipėdoje pradėta statyti ši lietuviška Raudonojo Kryžiaus ligoninė turėjo būti prieinama lietuviams, negalintiems įpirkti brangių vietinių gydytojų paslaugų.
Sovietmečiu mažesniuose miestuose statyti vadinamieji kultūros namai, o didesniuose, tokiuose kaip Klaipėda, netgi Kultūros rūmai (dabar Klaipėdos muzikinis teatras, 8.26 pav.). Kadangi buvo siekiama, kad žmonės tuoktųsi ne bažnyčiose, statyti ir Santuokų rūmai (8.27 pav.). Visuomenei skirti tokio tipo pastatai buvo būdingi tiek Klaipėdai, tiek kitiems sovietizuotiems (kurtiems pagal sovietinę ideologiją ir jos grožio standartus) Lietuvos miestams.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Klaipėdoje atsigręžta į praeities iki Antrojo pasaulinio karo palikimą, pradėtos vertinti jo meninės ir kultūrinės ypatybės, imti rekonstruoti XIX a. pab. – XX a. pr. pastatai ir, žinoma, pradėta kurti naujoji moderni, besiplečianti Klaipėda.
Klausimai ir užduotys
- Koks yra vokiškas Klaipėdos pavadinimas? Ką jis reiškia?
- Kelintame amžiuje prasidėjo spartesnė Klaipėdos miesto plėtra? Pateikite ne mažiau kaip du plėtros įrodymus.
- Paaiškinkite, kodėl Klaipėdoje ir aplinkinėse teritorijose yra išlikę nemažai vokiško paveldo.
- Kelinto amžiaus statinių gausu centrinėje miesto dalyje? Kuris iš jų jums atrodo įspūdingiausiai? Kodėl?
- Kaip pasikeitė Klaipėdos vaizdas po 1923 metų?
Kas buvo memelenderiai ir kodėl jie visiems neįtiko?
Tikriausiai daugelis žodį memelenderiai girdite pirmą kartą. Tai nėra blogai, tam mes ir mokomės. Tai kas gi buvo vadinami memelenderiais? Jei reikėtų atsakyti labai paprastai, tai Klaipėdos krašto gyventojai, nes, kaip jau žinote, pats Klaipėdos kraštas vokiečių kalba vadintas Memelland – Memelio, arba Nemuno, žeme. Nuo XV a. abu miesto vardai – Klaipėda ir Memelis – vartoti paraleliai, priklausomai nuo to, kas ir kam ką sakė. Tad memelenderiai – vietos gyventojai, kurie siejo savo ir protėvių istoriją su šiomis žemėmis. Tačiau viskas, kai kalbame apie žmonių savęs supratimą, niekada nebuvo ir nėra taip paprasta (A ir B šaltiniai).
A šaltinis. Ar dingo memelenderiai?
Klaipėda išskirtinė ir tuo, kad tai vienas nedaugelio miestų Báltijos jūros regione, kuriame dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių visiškai pasikeitė gyventojų kontingentas. Visi senieji miesto gyventojai 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje buvo organizuotai evakuoti arba patys pasitraukė į Vokietijos gilumą; po karo iš jų sugrįžo vienas kitas. Miestas buvo beveik 100 proc. apgyvendintas naujakurių, atvykusių į Klaipėdą iš kitų TSRS vietovių, daugiausia iš Lietuvos TSR. Migracija tęsėsi labai ilgai. Per buvimo TSRS sudėtyje metus šis miestas išaugo rekordiškai (1939 m. 52 tūkst., 1989 m. 203 tūkst. gyventojų), ir migracija pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo pagrindinis gyventojų skaičiaus augimo šaltinis. Tad dabartinė Klaipėda – pirmiausia pokario migrantų sukurtas miestas, kuriame įsišaknijusių gyventojų, tokių, kurių tėvai, juolab seneliai būtų gimę Klaipėdoje, – mažuma.
Vasilijus Safronovas, Esė apie tapatybes. Kas buvo ir kuo norėjo būti Klaipėdos gyventojai po 1990 m., Vilnius: Goethe-Institut, 2021.
B šaltinis. Klaipėdoje gimusi ir užaugusi Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė, Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos vadovė Marina Pukelienė
Man visada klaipėdietiška tapatybė buvo tokia lietuviška, bet ne tautine prasme, o valstybės prasme, t. y. kad ne žemaičiai, ne etniniai lietuviai, o politiniai lietuviai esame. Kalbame bendrine kalba, tuo metu atrodė, kad jauni rusakalbiai irgi palaipsniui integruojasi, seni – vis dar susiję su uostu, nėra iškritę taip stipriai atgavus nepriklausomybę. Taip pat visada buvo jausmas, kad Klaipėda yra pajėgi būti daugiakultūrė ir yra liberali (čia gal įtaką daro, kad tuo metu ir ilgą laiką Klaipėdoje net rinkimus laimėdavo liberalai). Visada jausdavosi bent jau pasididžiavimas, kad Klaipėda toks antras pagal fainumą miestas po Vilniaus. Manau, kad jūra ir santykis su ja yra stiprus Klaipėdoje, tai geografinė padėtis stipriai paveikė. Tačiau aš pati jaučiau sovietmečio įtaką sąsajoms su Klaipėdos istorija, to suvokimo, kad čia vokiškas miestas, koks mūsų santykis su ta dalimi, buvo mažai. Taip, yra likę architektūros, bet turinio ir suvokimo mano gyvenimo laikais buvo neužtektinai. Atrodydavo, kad savimonė kažkur nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos prasideda.
Iš Akvilės Naudžiūnienės pokalbio su Marina Pukeliene
Klausimai ir užduotys
- Kuo, anot A šaltinio autoriaus, Klaipėda yra išskirtinis regiono miestas?
- Kodėl po Antrojo pasaulinio karo didžiąją daugumą Klaipėdos gyventojų sudarė naujakuriai?
- Kaip klaipėdietišką tapatybę suvokia B šaltinyje kalbinama pašnekovė? Ar pritariate jai? Argumentuokite.
- Kaip B šaltinio pašnekovė vertina Klaipėdą? Kodėl būtent taip?
Vietos gyventojai apsisprendė vadintis memelenderiais 1923 m. po sukilimo Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos (8.28 pav.). Taip jie norėjo parodyti savo išskirtinį statusą, nesusisiejimą su konkrečia tautine grupe ar valstybe (nei su lietuviais ir Lietuva, nei su vokiečiais ir Vokietijà). Vis dėlto tarpukariu tautinių įtampų pilnoje Europoje toks apsisprendimas iš išorės buvo sunkiai suprantamas: lietuviai pyko, kad memelenderiai neįsitraukia į Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos projektą, o vokiečiai – kad memelenderiai nepuoselėja vien vokiškų tautinių idėjų. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, vietos gyventojai imti vadinti tiesiog klaipėdiškiais siekiant juos atsieti nuo vokiškosios įtakos. Tačiau toks atskyrimas neatitiko realybės. Mat vietos gyventojams buvo svarbi vokiškoji kultūra taip, kaip jie ją pritaikė Klaipėdos krašte (8.29, 8.30 pav.).
Senieji Klaipėdos krašto gyventojai, kuriems vokiškoji krašto kultūros dalis buvo ne tokia svarbi, buvo vadinami šišioniškiais – tai reiškė „šičia gyvenantys“. Dažnai sakoma, kad visiems geras nebūsi, tačiau šiuo atveju memelenderiai, likdami ištikimi sau, nebuvo geri niekam. Ir šiandien memelenderiai įvairiai vertinami. Jų vardą labiausiai sugadino 1933–1945 m. Vokietijoje įsigalėję naciai: siekdami prie Vokietijos prijungti Klaipėdos kraštą, jie memelenderius ėmė pristatyti kaip išskirtinai vokiškosios kultūros krašte nešėjus. Ir vėl memelenderių realybė prasilenkė su siekiančiųjų patraukti juos savo pusėn įsivaizdavimu. Po 1944-ųjų memelenderiais imti vadinti visi šio krašto vokiškai kalbantys ar su šia kultūra besisiejantys žmonės, kurie, Antrojo pasaulinio karo metais į šias teritorijas atėjus sovietams, sparčiai traukėsi į Vakarus (8.31 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kas yra memelenderiai. Kuo jie skiriasi nuo, pavyzdžiui, lietuvių, gyvenusių Klaipėdos krašte?
- Kuriai valstybei priklausė Klaipėdos kraštas po 1923 metų? Kaip jai atiteko?
- Kaip buvo vadinami senieji Klaipėdos krašto gyventojai, kuriems vokiškoji krašto kultūros dalis buvo ne tokia svarbi kaip memelenderiams?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite 1923 m. įvykusiu Klaipėdos sukilimu. Kas ir kodėl jį organizavo, vykdė? Kaip vyko ir kuo baigėsi šis sukilimas?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Įvertinkite jūros reikšmę Klaipėdos miestui ir Lietuvos valstybei.
- Ne mažiau kaip trimis bruožais apibūdinkite Klaipėdos architektūrą. Kuris iš jų, jūsų nuomone, geriausiai atspindi Klaipėdą? Argumentuokite.
- Pasvarstykite, kodėl Klaipėdoje egzistavo ir egzistuoja ne vienas tautinis suvokimas ir daug tautinių grupių. Kaip manote, ar tai svarbu?
TYRINĖKITE!
Sukurkite istorinį komiksą, eilėraštį arba dainą tema „Lietuva – jūrinė valstybė“. Kūrinyje užfiksuokite svarbiausius Klaipėdos istorijos įvykius ir objektus.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Jau supratote, kad didelė Klaipėdos dalis buvo ne lietuviška, o vokiška. Kaip manote, ar Klaipėdą vis tiek turime laikyti mums svarbia ir reikalinga teritorija? Argumentuokite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"