Žiulis Vernas. „Aplink Žemę per 80 dienų“

Filijas Fogas ir Paspartu susitaria būti vienas ponu, kitas tarnu

1

1872 metais Londone, Sevilo gatvės name Nr. 7, netoli Berlingtono Sodų, <…> gyveno Filijas Fogas, nuostabiausias „Reformų klubo“ narys. Visi jį laikė nesuprantamu ir keistu žmogum, nors jis, rodos, taip elgėsi, kad kuo mažiau būtų kitų matomas.

Apie Filiją Fogą <…> tiek tebuvo žinoma, kad jis žmogus labai malonus ir didelis anglų aukštosios visuomenės džentelmenas.

<…>

Fogas tebuvo „Reformų klubo“ narys – ir viskas.

Tam, kuris stebėtųsi, kaip tas niekieno nežinomas žmogus tapo tokios garsios draugijos nariu, galima atsakyti, kad jį rekomendavo žinomi bankininkai broliai Beringai, kurių banke jis laikė pinigus.

Ar Fogas buvo turtingas? Be abejo. Bet kaip jis susikrovė turtus, nežinojo nė artimiausi jo žmonės, ir Filijas Fogas vienintelis galėjo tai paaiškinti. Jis neišlaidavo be reikalo, tačiau ir šykštus nebuvo. Renkant pinigus kuriam naudingam ir prakilniam tikslui, jis visuomet duodavo, bet savo vardo skelbti nenorėjo.

Sunku būtų rasti žmogų tylesnį už jį: jis beveik visai nekalbėjo ir dėl savo tylėjimo atrodė dar paslaptingesnis. Bet jis nesislėpė, ir visi matė, kaip jis gyvena; tik jo gyvenimas buvo sutvarkytas taip taisyklingai ir vienodai, jog kas dieną atsikartodavo vis tas pat, todėl dažnas spėjo, kad Fogas nesąs tas, kas rodėsi.

2

Ar jis buvo keliavęs? Galimas daiktas, nes niekas taip puikiai nemokėjo geografijos kaip jis. Nebuvo pasaulyje tokios vietelės, kurios jis nežinotų. Kartais, klube kilus ginčams dėl žuvusių arba paklydusių keleivių, jis trumpai ir aiškiai pasakydavo, ką mano apie juos, ir jo nuomonė, tartum kieno įkvėpta, visuomet būdavo teisingiausia. Tai buvo žmogus, kuris bent dvasia turėjo būti išvažinėjęs visą Žemę.

Tikrai buvo žinoma, kad Filijas Fogas neišvažiuodamas daug metų gyvena Londone. Žmonės, kurie geriau jį pažinojo, tvirtino, kad jį tebuvo galima sutikti tiesiausiam kely nuo namų į klubą. Nieko jis daugiau neveikė, tik skaitė laikraščius ir lošė vistą. Tas lošimas nereikalauja daug kalbėjimo, todėl labai tiko jo tyliam būdui. Dažnai jis laimėdavo, bet tuos pinigus visuomet aukodavo labdarai. Čia reikia pažymėti, kad Fogas lošdavo ne dėl uždarbio, bet iš malonumo. Lošimas jam buvo kova, imtynės, bet jis nesikarščiuodavo ir nenuvargdavo.

3

Filijas Fogas neturėjo nei žmonos, nei vaikų, nei giminių, nei draugų. Jis gyveno vienas savo namuose, Sevilo gatvėje, ir niekas jo nelankė. Telaikė vieną tarną. Pusryčiavo ir pietavo klube paskirtomis valandomis toje pačioje salėje, prie to paties stalo, niekada nieko nekviesdamas prisidėti. Grįždavo namo vidurnaktį; jis niekada nesinaudodavo patogiais kambariais, duodamais klubo savo nariams. Namie tebūdavo dešimtį valandų, bet ką veikdavo tuo laiku, nėra žinoma: gal miegodavo, gal skaitydavo, o gal rengdavosi. Jei vaikščiodavo po kambarius, tai visada iš lengvo, vienodais, lygiais žingsniais. Valgant jam patarnaudavo vis tie patys klubo tarnai, apsitaisę juodai, su švariomis baltomis prikyštėmis; jie mokėdavo dailiai atnešti ir paduoti gardžių valgių ir brangių vynų.

Nors Fogo namai buvo ne gražiausi, bet labai patogūs. Ponui su tokiais papročiais, rodos, nesunku būtų tarnauti, bet Fogas reikalavo iš savo tarno, kad jis viską dirbtų kaip reikiant, laiku ir tiksliai.

4

Spalio 2, tą pačią dieną, kurią prasideda mūsų istorija, jis atleido savo tarną Džeimsą Forsterį už tai, kad tas atnešė vandens barzdai skustis ne 86 Farenheito laipsnių, kaip reikėjo, bet 84. Ir dabar jis laukė ateinant kito tarno tarp vienuoliktos ir pusės dvyliktos.

Filijas Fogas sėdėjo krėsle tiesiai, suglaudęs kojas kaip kareivis, rankas padėjęs ant kelių, atmetęs galvą ir sekė akimis laikrodį, kuris rodė valandas, minutes, sekundes, dienas, mėnesius ir metus. Mušant pusę dvyliktos, Fogas turėjo kaip kasdien išeiti iš namų į klubą.

Tuo metu kažkas pabeldė į duris kambario, kur sėdėjo Filijas Fogas.

Duryse pasirodė atleistasis Džeimsas Forsteris.

– Naujasis tarnas! – tarė jis.

Į kambarį įėjo ir Fogą pasveikino trijų dešimčių metų vyrukas.

– Jūs esate prancūzas ir vardu Džonas? – paklausė jo Filijas Fogas.

– Aš ne Džonas, bet Žanas, – atsakė vyrukas, – Žanas Paspartu¹. Mano pavardė rodo mano būdą ir mokėjimą išsipainioti iš kiekvienos bėdos. Laikau save teisingu žmogum, bet, tiesą pasakius, esu išmėginęs daug amatų. Esu buvęs gatvės dainininku, tarnavau cirke ir esu vaikščiojęs virvėmis, šokęs ne prasčiau už geriausius ekvilibristus, paskui buvau gimnastikos mokytoju ir galų gale gaisrininkų vyresniuoju Paryžiuje. O, didelių gaisrų man teko gesinti! Bet bus jau penkeri metai, kai išvažiavau iš Prancūzijos ir, norėdamas paragauti šeimos gyvenimo, tarnauju Anglijoje. Dabar aš be vietos ir, išgirdęs, kad ponas Filijas Fogas yra labai tikslus ir didžiausias namisėda visoje Anglijoje, nusprendžiau prisistatyti jums, tikėdamasis čia rasti ramybę ir net pamiršti savo vardą – Paspartu…

– Sutinku jus priimti, – atsakė džentelmenas, – jus rekomendavo man žinomi žmonės, ir aš esu patenkintas jūsų elgesiu. Ar žinote mano sąlygas?

– Žinau.

– Gerai. Kelintą valandą rodo jūsų laikrodis?

– Dabar po vienuoliktos dvidešimt dvi minutės, – atsakė Paspartu imdamas iš kišenės didelį sidabrinį laikrodį.

– Jūsų laikrodis vėluoja, – tarė Fogas.

– Ar tai galimas daiktas?

– Jūsų laikrodis vėluoja keturias minutes. Tai niekis. Tik reikia žinoti, kiek vėluoja. Vadinasi, nuo šio laiko, nuo trečiadienio, 1872 metų spalio 2 dienos dvidešimt devintos dvyliktos valandos minutės, esate mano tarnas.

Tai pasakęs Filijas Fogas atsikėlė, kaire ranka paėmė skrybėlę, automatiškai užsidėjo ją ant galvos ir nesakydamas nė žodžio išėjo.

Paspartu girdėjo darantis kiemo vartus pirmą kartą: tai išėjo jo naujasis ponas; paskui antrą kartą: tai išėjo atleistasis tarnas, kurio vietą jis dabar užėmė.

Visur namuose Paspartu liko vienas.

Žanas Paspartu džiaugiasi radęs savo idealą

5

– Tokių žmogelių, – tarė Paspartu, – man teko matyti tik pas ponią Tiuso²! Čia reikia pasakyti, kad ponios Tiuso „žmogeliai“ yra iš vaško padarytos figūros, kurių Londone labai eina žiūrėti ir kurios taip puikiai padirbtos, jog, rodos, tik kalbėti nemoka.

Paspartu matė savo poną tik kelias minutes, bet gerai į jį įsižiūrėjo. Fogas galėjo būti keturiasdešimties metų: gražaus ir malonaus veido, truputį pablyškęs, plaukai juosvi, kakta be raukšlių, lygi kaip dramblio kaulas, dantys balti. Jis buvo aukšto ūgio, ne per stambus, atrodė sveikas ir stiprus. Be reikalo ne tik nežengė nė žingsnelio, bet ir nesižvalgė. Jo niekas nematė nei įsikarščiavusio, nei susigraudinusio. Tai buvo žmogus, kuris neskubėdavo, bet visada laiku suspėdavo.

Paspartu, tikras paryžietis, penkerius metus ieškojo Anglijoje tinkamo sau pono. Jis buvo trisdešimties metų labai mandagus ir malonus vyrukas. Jo storos lūpos tarytum laukė praryti gardų kąsnelį arba pabučiuoti bičiulį. Turėjo žydras akis, apskritą pilną veidą, tvirtą liemenį, stiprius raumenis, kuriuos užsiaugino mankštindamasis nuo pat mažų dienų. Juodi plaukai buvo šiurkštoki, bet jis daug jais nesirūpino: patrauks kokius tris kartus šukomis – ir baigtas darbas.

Atsargesnis žmogus nebūtų drįsęs tvirtinti, kad Paspartu mokės sugyventi su savo ponu. Ar jis galės būti toks tikslus, kaip reikalavo Fogas? Tai bus matyti paskui. Daug prisiblaškęs jaunystėje, jis dabar troško ramybės. Prisiklausęs apie anglų metodiškumą ir šaltumą, įėjusį į priežodį, jis atvyko į Angliją ieškoti laimės. Bet iki šiol neturėjo jokio pasisekimo: niekur negalėjo prisišlieti. Beieškodamas sau tinkamos vietos, jis perėjo dešimt namų, bet tie žmonės, kuriems buvo apsiėmęs tarnauti, buvo kažkokie keisti, pilni visokių kaprizų, važinėjo iš vietos į vietą, ieškojo ko nepametę, todėl Paspartu visai netiko. Patarnaus, būdavo, kelias dienas pas vieną ir išeina pas kitą. Pagaliau išgirdo Filiją Fogą ieškant tarno. Jis tuoj surinko apie jį žinias. Žmogus, kuris gyvena taip tiksliai, visada nakvoja namie, niekur nevažinėja, nė vienos dienos nebuvo palikęs namų, – negalėjo jam nepatikti. Jis atėjo pas tą džentelmeną ir, kaip matėme, apsiėmė jam tarnauti.

6

Kai mušė pusę dvyliktos, Paspartu namie buvo vienas. Daug nelaukdamas, jis ėmė vaikščioti ir dairytis po kambarius. Apėjo visus namus, ir viskas jam labai patiko: visur buvo be galo švaru, gražu, patogu ir puikiai sutvarkyta. Antrajame aukšte Paspartu rado savo kambarį, kuris jam taip pat patiko. Elektros varpeliais ir kalbamaisiais vamzdžiais jis buvo sujungtas su pirmuoju aukštu. Tam kambary kabėjo elektrinis laikrodis, kuris buvo sujungtas su tokiu pat laikrodžiu Fogo miegamajame, ir abudu laikrodžiai visada rodė ir mušė tą patį laiką.

– Tai man tinka, tai man tinka! – kalbėjo sau vienas Paspartu.

Jis pastebėjo savo kambaryje kažkokį sąrašą. Tai buvo jo kasdienio darbo programa, pradedant nuo aštuntos valandos ryto, kai Filijas Fogas kėlė, baigiant puse dvyliktos, kai ėjo iš namų į „Reformų klubą“ pusryčiauti: arbata turi būti paduota po aštuonių dvidešimt trys minutės, vanduo barzdai skusti po devynių trisdešimt septynios minutės ir t. t. Paskui nuo pusės dvyliktos iki vidurnakčio – iki einant gulti Fogui – viskas buvo aiškiausiai surašyta ir sužymėta, kada ką reikia daryti. Paspartu, radęs tą sąrašą, net pašoko iš džiaugsmo ir norėdamas viską atsiminti perskaitė jį kelis kartus.

Filijas Fogas turėjo daug gražių ir brangių drabužių, kuriuos laikė labai švariai ir tvarkingai. Prie kiekvieno buvo prikabintas numerėlis. Be to, buvo padarytas sąrašas, kuriuo laiku ir kurią dieną Fogas vilksis šiuo ar kitu kostiumu. Tokia pat tvarka buvo laikoma ir avalynė.

Žodžiu, Sevilo gatvės namuose <…> buvo viskas patogiausiai įtaisyta: kiekvienas daiktas, kiekvienas papuošalas buvo savo vietoje. Namie Fogas nelaikė jokių knygų, nes „Reformų klubas“ savo nariams turėjo įtaisęs dvi bibliotekas: vieną literatūros, kitą teisės ir politikos. Miegamajam Fogo kambary stovėjo vidutinio didumo nedegama ir vagims neprieinama dėžė. Visuose namuose nebuvo jokio ginklo, jokių medžioklės arba karo įrankių. Viskas čia rodė, kad šeimininkas labai ramaus būdo.

Apžiūrėjęs visus namus, Paspartu iš džiaugsmo trynė rankas ir nušvitusiu veidu vienas sau kalbėjo:

– Tai man tinka! Tai bent bus gyvenimas! Mokėsiu aš gyventi su tuo Fogu! Koks jo tikslumas! Tai mašina – ne žmogus! Gerai, gerai! Man labai patinka tarnauti tai mašinai!

Išeina kalba, kuri Filijui Fogui galėjo daug atsieiti

7

Filijas Fogas išėjo iš savo namų pusę dvyliktos ir, pastatęs penkis šimtus septyniasdešimt penkis kartus dešinę koją prieš kairę ir penkis šimtus septyniasdešimt šešis kartus kairę koją prieš dešinę, pasiekė „Reformų klubą“, įsikūrusį Pal Malo gatvėje dideliuose rūmuose, kurie kainavo mažų mažiausiai tris milijonus frankų.

Filijas Fogas tuojau nuėjo į valgomąjį, kurio visi devyni langai žiūrėjo į puikų sodą; sodo medžiai jau buvo nuauksinti rudens. Jis atsisėdo prie savo paprasto stalo, kuris jam buvo jau padengtas. Jo pusryčiai buvo visai nemenki: suvalgė virtos žuvies su puikiu padažu iš jaunų kopūstų, jautienos kepsnį su krauju ir su grybais, agrastų pyrago, kąsnelį sūrio, paskui išgėrė kelis puodelius arbatos, išskirtinai augintos ir rinktos „Reformų klubui“.

Po dvyliktos keturiasdešimt septynios minutės jis atsikėlė nuo stalo ir nuėjo į didelę gražią salę, visą nukabintą gražiais paveikslais su puikiausiais rėmais. Jam ten tarnas padavė dar nepjaustytą laikraščio „The Times“ numerį, kurį jis išskleidė taip greitai ir vikriai, kad buvo aišku, jog yra gerai įpratęs atlikti tą nelengvą darbą. Be penkiolikos trečią Fogas padėjo tą laikraštį į šalį ir iki pat pietų skaitė „Standard“.

Pietūs buvo panašūs į pusryčius, tik buvo daugiau vartojama „Britanijos karaliaus padažo“.

Be dvidešimt šeštą Fogas vėl atėjo į didžiąją salę ir įniko skaityti „Morning Chronicle“.

8

Po pusvalandžio ėmė rinktis klubo nariai ir spiestis prie židinio, kur degė akmens anglys. Tai buvo paprasti Filijo Fogo partneriai, kurie, kaip ir jis, labai mėgo vistą: čia buvo inžinierius Endrius Stiuartas, bankininkai Džonas Selivanas ir Samuelis Falentinas, alaus fabriko savininkas Tomas Flanaganas ir Gotjeras Ralfas, vienas iš Anglijos Banko administratorių, – žmonės turtingi ir žinomi net šiame klube, tarp kurio narių buvo nemaža pramonės ir finansų pasaulio įžymybių.

– Kas girdėti, pone Ralfai? – paklausė Tomas Flanaganas. – Ar dar nesusekėt vagies?

– Susek, kad geras! – atsiliepė Endrius Stiuartas. – Bankas, matyt, turės sumokėti iš savo pinigų!

– O aš manau, – tarė Gotjeras Ralfas, – kad mes vagį sučiupsime. Prityrę policijos agentai jau išsiuntinėti į visus Amerikos ir Europos uostus, kur laivai išplaukia ir atplaukia, ir vagiui bus labai sunku išsisukti iš jų nagų.

– Vadinas, žinomi vagies pažymiai? – klausė Endrius Stiuartas.

– Pirmiausia, jis ne vagis! – rimtai atsakė Gotjeras Ralfas.

– Kaip ne vagis? Žmogus pavogė penkiasdešimt penkis tūkstančius svarų sterlingų, ir sakot, kad ne vagis!

– Ne, ne vagis, – pakartojo Ralfas.

– Tai kas gi jis? Gal pramonininkas? – paklausė Džonas Selivanas.

– „Morning Chronicle“ tvirtina, kad jis esąs džentelmenas.

Tuos žodžius pasakė Filijas Fogas, kuris sėdėjo taip apsikrovęs laikraščiais, kad matyti buvo tik galva. Filijas Fogas pasisveikino su savo draugais.

Toji vagystė, apie kurią karščiuodamiesi rašė visi Anglijos laikraščiai, atsitiko prieš tris dienas, rugsėjo 29. Iš Anglijos Banko nuo vyriausiojo kasininko staliuko buvo pavogta penkiasdešimt penki tūkstančiai svarų sterlingų.

Tiems, kurie stebėjosi, kas ir kokiu būdu galėjo taip lengvai pavogti tokią krūvą pinigų, banko direktoriaus padėjėjas Gotjeras Ralfas aiškino, kad kasininkas tuo metu, kai prapuolė pinigai, turėjęs įrašyti į knygą tris šilingus ir šešis pensus ir kad sunku buvę viską sužiūrėti.

Bet čia reikia pastebėti, – tada bus aiškiau, dėl ko pavogė pinigus, – kad Anglijos Banko valdyba be galo rūpinasi, kad neįžeistų publikos: neturi nei apsaugos, nei tarnų, nei grotų! Auksas, sidabras, banknotai mėtosi kaip skiedros. Bankas visai pasitiki lankytojų sąžiningumu. Vienas geras anglų papročių žinovas štai kokį atsitikimą man papasakojo: kartą vienoje Banko salėje jis pamatęs ant kasininko staliuko aukso gabalėlį, svėrusį septynis aštuonis svarus; norėdamas apžiūrėti, jis paėmęs tą gabalėlį, pavartęs ir padavęs savo kaimynui, kuris perdavęs kitam, šis trečiam – ir taip toliau; auksas ėjęs per rankų rankas, buvęs pačioje tamsiausioje koridoriaus vietoje, ir kasininkui tegrąžinę per kokį pusvalandį; kasininkas nebuvęs nė akių atsukęs į tą pusę, kur nunešę auksą.

Tačiau rugsėjo 29 diena nebuvo tokia laiminga: banknotų krūva nebegrįžo, ir kanceliarijos laikrodžiui išmušus penkias reikėjo uždaryti Banką ir penkiasdešimt penkis tūkstančius svarų sterlingų įrašyti į nuostolius.

Po vagystės buvo atrinkti patys mitriausi ir labiausiai įgudę policijos agentai, sekliai ir išsiuntinėti į svarbiausius uostus – Liverpulį, Glazgą, Havrą, Suecą, Brindizį, Niujorką ir kitus. Sekliams buvo prižadėta du tūkstančiai svarų (50 000 frankų) ir 5 procentai nuo sumos, kurią rastų. Laukdami nurodymų, kurie galėjo rastis iš tuojau pradėto tyrimo, sekliai turėjo akylai stebėti visus išvažiuojančius ir atvažiuojančius žmones.

Bet galima buvo spėti, kaip tvirtino „Morning Chronicle“, kad vagis nepriklausė jokiai Londono vagių gaujai. Rugsėjo 29 dieną po tą salę, kur pavogė pinigus, matė vaikščiojant kažkokį puikiai apsitaisiusį poną. To pono požymius tyrimas išaiškino ir tuojau išsiuntinėjo visiems policijos agentams ir sekliams. Kai kurie, tarp jų ir Gotjeras Ralfas, tvirtai tikėjo, kad vagis nepaspruks.

Suprantamas daiktas, apie tą vagystę svarstė ne tik Londone, bet ir visoje Anglijoje. Visi smarkiai ginčijosi, pavyks ar nepavyks suimti vagį. Todėl nenuostabu, kad ir „Reformų klubo“ nariai kalbėjo apie tą patį dalyką, ypač dėl to, kad vienas Banko direktoriaus padėjėjas buvo klubo narys.

9

Gotjeras Ralfas nė kiek neabejojo, kad vagis bus sugautas, nes agentams buvo pažadėtas didelis atlygis. Bet jo draugas Endrius Stiuartas turėjo kitą nuomonę. Ginčai nesiliovė ir tada, kai jie sėdo prie staliuko lošti visto. Stiuartas sėdėjo priešais Flanaganą. Falentinas priešais Fogą. Lošdami džentelmenai nešnekėjo, bet nustoję lošti vėl imdavo ginčytis.

– Aš tvirtinu, – tarė Endrius Stiuartas, – kad vagiui pasiseks. Atminkite, kad vagis yra labai gudrus!

– Gana jau, gana! – atsakė Ralfas. – Juk dabar nebėra tokio krašto, kur jis galėtų pasislėpti.

– Kodėl taip manote?

– Tai sakykit, kur jis dabar taip įlįs? Kur pasislėps?

– To aš nežinau, – atsakė Endrius Stiuartas, – bet, šiaip ar taip, Žemė yra labai plati.

– Seniau buvo plati… – pusbalsiu prabilo Filijas Fogas. Ir tuojau pridėjo duodamas kortas Tomui Flanaganui: – Jums dalinti.

Prasidėjo lošimas, ir kalbos nutilo. Bet netrukus Endrius Stiuartas neiškentęs vėl pasakė:

– Kodėl „seniau“? Ar dabar Žemė sumažėjo?

– Be abejo, – atsakė Gotjeras Ralfas, – aš visai sutinku su pono Fogo nuomone. Žemė sumažėjo, nes dabar ją apvažiuoja dešimt kartų greičiau negu prieš šimtą metų. Dėl tos priežasties mes ir vagį daug greičiau galėsime sugauti.

– Bet dėl šios priežasties ir vagis galės greičiau pasprukti!

– Jums eiti, – tarė Filijas Fogas Stiuartui.

Bet Stiuartas buvo neperkalbamas žmogus ir pabaigus partiją vėl prabilo:

– Jūs, pone Ralfai, be jokio pagrindo manot, kad Žemė sumažėjo! Vien dėl to, kad dabar galima ją apvažiuoti per tris mėnesius…

– Tiktai per aštuoniasdešimt dienų, – atsiliepė Filijas Fogas.

– Tikrai per aštuoniasdešimt dienų, – pridėjo Džonas Selivanas. – Nutiesus didžiojo Indijos geležinkelio šaką tarp Rotalio ir Alabado, Žemę galima apvažiuoti per aštuoniasdešimt dienų. Štai „Morning Chronicle“ duoda sąrašą:​​

– Taip, per aštuoniasdešimt dienų! – sušuko Endrius Stiuartas. – Bet atsiminkite, vyrai, kad gali pasitaikyti prastų orų, priešpriešinių vėjų, kad garlaivis gali nuskęsti, o traukinys nušokti nuo bėgių! Ar tuomet nuvažiuosite per tiek laiko?

– Čia viskas numatyta, – atsakė lošdamas Filijas Fogas.

Lošėjai ėmė karštai ginčytis. Vistas jiems maža berūpėjo.

– Nejau yra numatyta, kad indai arba indėnai gali kartais išardyti geležinkelį, sustabdyti traukinį, apiplėšti keleivius ir nuimti jiems skalpus? – sušuko Endrius Stiuartas.

– Viskas numatyta, – vėl atsiliepė Fogas, mušdamas kortą.

10

Endrius Stiuartas, kuriam priėjo eilė dalinti kortas, maišydamas atsakė:

– Teorija tai taip, bet ne praktika…

– Ir praktika.

– Norėčiau matyti, kaip jūs keliautumėt.

– Nuo jūsų priklauso. Važiuojam kartu, – tarė Fogas.

– Saugok Dieve! – sušuko Stiuartas. – Bet aš statau keturis tūkstančius svarų (100 000 frankų), kad neapvažiuosit.

– Apvažiuosiu! – atsakė Fogas.

– Tai važiuokit gi!

– Aplink Žemę per aštuoniasdešimt dienų?

– Taip.

– Gerai.

– Kada?

– Tuojau. Tiktai aš važiuosiu už jūsų pinigus.

– Tai beprotystė! – sušuko Stiuartas, kurį ėmė pykdyti Fogo atkaklumas. – Geriau loškime kortomis.

– Tai prašom iš naujo dalinti, – atsakė Filijas Fogas, – blogai išdalinot.

Stiuartas drebančiomis rankomis surinko kortas, bet staiga vėl padėjo jas ant stalo.

– Gerai, važiuokit, aš statau keturis tūkstančius svarų! – pasakė jis.

– Nesikarščiuokit taip, – tarė Falentinas Stiuartui, – juk tai juokai!

– Aš visai rimtai kalbu!

– Sutinku, – atsakė Fogas.

Paskui jis tarė savo draugams:

– Beringų banke turiu dvidešimt tūkstančių svarų (arti 500 000 frankų), dėl kurių nebijau rizikuoti…

– Dvidešimt tūkstančių svarų! – sušuko Džonas Selivanas. – Dėl kokios netikėtos nelaimės galima prarasti dvidešimt tūkstančių svarų!

– Nebijau jokių nelaimių! – ramiai atsakė Fogas.

– Juk aštuoniasdešimt dienų – tai mažiausias laikas, reikalingas tai kelionei.

– Mokant naudotis, visai gana to laiko, – atsakė Fogas.

– Bet kad nepasivėlintum, reikės kaip pasiutusiam šokinėti iš geležinkelio vagonų į garlaivius, iš garlaivių į vagonus!

– Aš moku taip šokinėti.

– Juokiatės!

– Geras anglas niekuomet nejuokaus, kai kalbama apie tokį svarbų dalyką kaip lažybos, – atsiliepė Filijas Fogas. – Aš lažinuosi iš dvidešimties tūkstančių svarų, su kuriais apvažiuosiu Žemę per aštuoniasdešimt dienų, arba per tūkstantį devynis šimtus dvidešimt valandų, arba per šimtą penkiolika tūkstančių du šimtus minučių. Ar sutinkate, vyrai?

– Sutinkame! – atsakė Stiuartas, Falentinas, Selivanas, Flanaganas ir Ralfas.

– Gerai, – atsakė Fogas. – Duvro traukinys išeina po aštuntos keturiasdešimt penkios minutės. Aš juo išvažiuoju.

– Ar šį vakarą? – paklausė Stiuartas.

– Taip, šį vakarą, – atsakė Fogas. – Šiandien trečiadienis, spalio 2 diena; vadinasi, turiu grįžti į Londoną ir atvykti į tą pačią salę gruodžio 21 dieną, šeštadienį, be penkiolikos minučių devintą vakaro. O jei susivėlinčiau, tai dvidešimt tūkstančių svarų, kurie guli Beringų banke, turite teisę pasiimti sau. Štai tos sumos čekis.

Čia tuojau buvo surašytas protokolas, kurį pasirašė visi šeši. Filijas Fogas nė kiek nesikarščiavo. Jis derėjosi iš pusės savo turto – iš dvidešimties tūkstančių svarų; kitus dvidešimt tūkstančių jis skyrė tai sunkiai kelionei. Jo priešininkai karščiavosi, tik ne dėl derybų didumo. Jie buvo tikri, kad laimės.

Išmušė septynias. Fogo draugai norėjo nustoti lošti, kad jis galėtų susidėti daiktus kelionei.

– Mano viskas sudėta, – atsakė šaltai džentelmenas. Ir išdalinęs kortas tarė Stiuartui: – Jums eiti.

Filijas Fogas moka už dramblį negirdėtus pinigus

1

<…> Nakčia traukinys kirto Gatų kalnus, įvažiavo į Nasiką, o kitą dieną, spalio 21, jau dulkėjo gana lygia Kandešo teritorija. To krašto laukai buvo gerai dirbami. Šen ir ten galėjai matyti miestelius, kuriuos puošė pagodos aukštais minaretais, kaip Europos miestelius puošia bažnyčios aukštais bokštais. Daugybė upių ir upelių drėkino tą derlingą šalį.

Atsibudęs Paspartu žiūrėjo pro langą ir nenorėjo tikėti, kad važiuoja per Indiją traukiniu. Jam rodėsi tikras sapnas. Bet tai buvo tiesa! Garvežys, vairuojamas anglo mašinisto, skriejo kaip paukštis. Dūmai virto iš kamino ir sklaistėsi po medvilnės, kavos ir pipirų plantacijas. Garas spiralėmis kilo pro palmių medžius, tarp kurių buvo matyti rūmų griuvėsiai ir maldyklos, išpuoštos visomis indų architektūros grožybėmis. Kartais pasirodydavo dideli, akim neaprėpiami žemės plotai, tankūs krūmai, kur knibždėte knibždėjo daugybė visokių gyvačių, būriais lakstė tigrai, kuriuos gąsdino mašinos švilpimas; vietomis žaliavo miškai, kuriais jau buvo nutiesti keliai, bet juose tebebuvo dramblių, lydinčių nustebusiomis akimis bildantį ir kaukiantį traukinį.

Tą rytą, pravažiavus Malgauno stotį, keleiviams teko lėkti tomis vietomis, kurias deivės Kali sekėjai taip dažnai laistydavo savo krauju.

Netoli mirgavo Eloros miestas su savo puikiomis pagodomis ir garsusis Aurangabadas, baisiojo Aurangzebo buvusioji sostinė, dabar didžiausias atskirtos nuo Nizamo karalystės provincijos miestas. Tai šiam krašte viešpatavo Feringėja, tugų vadas, smaugėjų karalius. Nepaisydami nei lyties, nei ūgio, jie smaugdavo žmones mirties deivės garbei. Anglijos vyriausybė labai persekiojo juos už žmonių kankinimą, bet ta sekta tebėra iki šiol ir, pasitaikius progai, pasmaugia žmogų ir paaukoja savo deivei.

2

Pusę pirmos traukinys atvyko į Buranpuro stotį, ir čia Paspartu vos ne vos gavo nusipirkti porą šlepečių, užmokėjęs beveik kaip už auksą; jos buvo išsiuvinėtos netikraisiais perlais. Apsiavęs jas, prancūzas gėrėdamasis žiūrėjo į savo kojas. „Tikrai puikios, tikrai puikios!“ – džiaugėsi pats.

Keleiviai skubiai papusryčiavo ir išvažiavo vėl. Pavažiavus kurį laiką Taptės upės krantais, – upės, įplaukiančios į Kambato užutėkį, netoli Sūrato, – traukinys atvyko į Asurgaro stotį.

Ką gi dabar galvojo mūsų Paspartu? Iki atvažiuojant į Bombėjų, jis tikėjosi ir galėjo tikėti, kad toliau nebevažiuos. Bet dabar, lėkdamas per Indiją kaip paukštis, nebeturėjo jokios abejonės, kad važiuoja aplink Žemę. Jo visas rimtumas ir noras ramybės kažkur dingo. Jis atsiminė savo jaunas dienas. Jam iš tikrųjų parūpo pono kelionė ir derybų laimėjimas, ir jis ėmė bijoti visokių kliūčių, kurios galėjo sutrukdyti laiku sugrįžti. Jam atrodė, kad jis kažin ko nepagailėtų, kad tik apvažiuotų aplink Žemę per aštuoniasdešimt dienų. Žiūrinčiam iš šalies rodėsi, kad ne Fogas, bet Paspartu yra susiderėjęs. <…>

Ir jis ėmė skaičiuoti dienas ir valandas, kurios praėjo, keikti anglus, kad stotyse ilgai stabdą traukinius, pykti ant paties Fogo, kad jis neprižadėjęs mašinistui dovanų už greitesnį važiavimą. Karštas vaikinas, matyt, buvo pamiršęs, kad kas galima padaryti su garlaiviu, negalima su traukiniu, kuris atvyksta ir išvyksta visuomet tomis pačiomis valandomis.

Vakarop traukinys įvažiavo į Sutpuro kalnus, skiriančius Kandešą nuo Bundelkando teritorijos.

Kitą dieną, spalio 22, paklaustas Kromarčio, kuri valanda, Paspartu pažiūrėjo į laikrodį ir atsakė, kad yra trečia ryto. Jo laikrodis, nustatytas ties Grinvičo dienovidiniu, kuris buvo į vakarus per septyniasdešimt septynis laipsnius, turėjo vėlintis ir tikrai vėlinosi keturiomis valandomis.

<…>

3

Aštuntą ryto, pavažiavus penkiolika mylių nuo Rotalio stoties, traukinys sustojo vidury miško aikštės, kur šiurpsojo kelios žvejų trobelės. Konduktorius išlipęs ėjo pro vagonus ir šaukė:

– Keleiviai turi čia išlipti.

Fogas pažvelgė į Kromartį, kuris, matyti, labai stebėjosi, nesuprasdamas, ko traukinys sustojo.

Paspartu, ne mažiau nustebęs, iššoko iš vagono ir tuojau sugrįžęs sušuko:

– Toliau nebėra geležinkelio!

– Kaip nebėra? – paklausė Kromartis.

– Toliau traukinys nebegali važiuoti!

Brigados generolas išlipo iš vagono. Filijas Fogas išsekė paskui jį nesiskubindamas. Abudu priėjo prie konduktoriaus.

– Kur mes dabar esam? – paklausė generolas.

– Prie Kolvio kaimelio, – atsakė konduktorius.

– Mes čia turim išlipti? – paklausė Fogas.

– Taip. Geležinkelio toliau nebėra.

– Kaip! Ar geležinkelis dar nebaigtas?

– Dar ne. Nuo šios vietos iki Alahabado stoties, kur vėl prasideda geležinkelis, trūksta penkių dešimčių mylių.

– Juk laikraščiai rašė, kad geležinkelis jau pabaigtas!

– Laikraščiai, matyt, apsiriko.

– Tai kam duodate bilietus nuo Bombėjaus iki Kalkutos? – atsiliepė Frensis Kromartis, pradėdamas karščiuotis.

– Duoti mes duodame, – atsakė konduktorius, – bet keleiviai puikiai žino, kad patys turi gabentis nuo Kolvio ligi Alahabado.

Kromartis supyko. Paspartu labai niežtėjo nagai primušti konduktorių. Jis net nedrįso pažvelgti į savo poną.

– Dabar galvokime, – tarė ramiai Fogas generolui, – kaip mums būtų geriausia nukakti į tą Alahabadą.

– Dėl to susivėlinimo galit pralaimėti derybas! – atsakė užjausdamas Fogą Kromartis.

– Ne, tai mano buvo numatyta.

– Ką? Jūs žinojot, kad geležinkelis teeina ligi…

– Ne, to aš nežinojau, bet spėjau, kad tokių kliūčių turės būti mano kelionėje. Mano tikslui dar pavojaus nėra. Aš galiu paaukoti anas laimėtąsias dvi dienas. Yra garlaivis, kuris išplaukia iš Kalkutos į Honkongą spalio 25 dieną, lygiai dvyliktą. Šiandien mes turime 22 spalio, galime tikėtis per tiek laiko pasiekti Kalkutą.

Nieko negalima buvo pasakyti prieš tuos Fogo žodžius.

Aišku buvo, kad geležinkelis baigėsi sulig ta vieta. Laikraščiai, kaip kai kurie laikrodžiai, turi polinkį nuolat skubintis; ir dabar per anksti jie buvo paskelbę apie kelio pabaigimą. Dauguma keleivių žinojo, kad nuo Kolvio geležinkelis toliau nebeina, ir vos tik sustojo traukinys, tuojau išlipę išgaudė vietinius vežėjus. Fogas ir Kromartis, išlipę iš vagono paskutiniai, jau neberado nieko.

– Aš eisiu pėsčias, – tarė Fogas.

4

Paspartu, priėjęs tuo tarpu prie savo pono, susiraukė žvilgtelėjęs į savo dailias, bet nestiprias šlepetes. Kiek pagalvojęs, jis kažkur nubėgo ir tuojau vėl grįžo. Sugrįžęs tarė:

– Man rodos, aš būsiu radęs priemonę nukeliauti į Alahabadą.

– Kokią priemonę? – paklausė Fogas.

– Aptikau dramblį! Jį turi vienas indas; jis gyvena per šimtą žingsnių nuo čia.

– Eime, pažiūrėsim to dramblio! – atsakė Fogas.

Po penkių minučių Fogas, Frensis Kromartis ir Paspartu prisiartino prie trobelės, šalia kurios buvo aukštų baslių aptvaras. Trobelėje gyveno indas, aptvare stovėjo dramblys. Indas Fogą ir kitus svečius nuvedė prie dramblio.

Ten jie pamatė naminį gyvulį, auginamą šeimininko ne sunkenybėms nešioti, bet kariauti. Dėl to jis dramblį nuolat erzindavo, norėdamas įvaryti jam tokį piktumą, kurį indai vadino „muču“. O erzino šeimininkas penėdamas cukrum ir sviestu.

Dramblys, penimas vien cukrum ir sviestu kokius tris mėnesius, pasidaro baisiai piktas. Toks erzinimo būdas atrodo labai nepaprastas, tačiau jis yra labai paplitęs.

Fogo laimė, kad dramblys, apie kurį kalbama, buvo neseniai pradėtas penėti tuo būdu ir dar toli buvo nuo „mučo“ piktumo.

Kijunis – tuo vardu buvo dramblys – galėjo nešti toli ir greitai, todėl Fogas, negaudamas arklio, nusprendė keliauti juo.

Bet drambliai Indijoje labai brangūs, nes jie ten pradeda nykti. Naminiai drambliai retai kada turi vaikų. Todėl indai labai jais rūpinasi ir brangina.

Paklaustas Fogo, ar negalima būtų tuo drambliu nukeliauti į Alahabadą, šeimininkas griežtai atsisakė.

Bet Fogas būtinai norėjo gauti dramblį ir pasiūlė negirdėtą kainą: po dešimt svarų (250 frankų) už valandą. Indas nesutiko. Paskui jis davė po dvidešimt, trisdešimt ir keturiasdešimt. Indas vis nesutiko. Kaskart pakėlus kainą Paspartu net aukštyn pašokdavo.

Kaina buvo didelė. Jeigu, sakysim, dramblys būtų nunešęs į Alahabadą per penkiolika valandų, tai jo savininkas būtų paėmęs šešis šimtus svarų sterlingų, tai yra 15 000 frankų.

Negalėdamas išsinuomoti, Filijas Fogas paprašė indo dramblį parduoti ir pasiūlė iš karto tūkstantį svarų (25 000 frankų).

Indas nenorėjo ir parduoti! Matyt, jis užuodė, kad galės gerai pasipelnyti.

Kromartis pasivedė Fogą į šalį ir patarė jam prieš siūlant tokius pinigus gerai pagalvoti. Fogas atsakė, kad jis negalvodamas nieko nedarąs, kad gailintis pinigų galima pralaimėti derybas ir tuomet mokėti dvidešimt tūkstančių svarų, kad jam dramblys esąs būtinai reikalingas ir, nors už jį gautų dvidešimt kartų brangiau mokėti negu vertas, vis tiek pirktų.

Fogas vėl priėjo prie indo, iš kurio žibančių akių buvo matyti, kad dramblį jis parduos, bet nuplėš, kiek tik galės. Tada Fogas davė iš pradžios tūkstantį du šimtus svarų, pusantro tūkstančio, paskui tūkstantį aštuonis šimtus, pagaliau du tūkstančius (50 000 frankų). Paspartu iš susijaudinimo visas perbalo.

Už du tūkstančius indas nusileido.

– Žaltys! – sušuko Paspartu. – Velnioniškai gerai mokėjo parduoti dramblį!

Nupirkus dramblį, reikėjo rasti vadovą. Tai buvo lengviau. Vienas žvitrus vaikinas iš parsų giminės pats pasiprašė, kad jį samdytų patarnauti. Fogas sutiko ir pažadėjo jam už gerą vedimą, be suderėto atlyginimo, dar didelį priedą.

Dramblį tuojau išvedė iš aptvaro ir parengė kelionei. Parsas gerai išmanė savo amatą. Ant nugaros užmetė drambliui kažkokį apdangalą, iš šonų prikabino po vieną lopšelį su pagalvėm. Sėdėti lopšeliuose buvo gana patogu.

Fogas, išsiėmęs iš maišelio, užmokėjo indui banknotais. Paspartu rodėsi, kad juos ėmė ne iš maišelio, bet tiesiog plėšė jam iš širdies. Fogas pakvietė Kromartį keliauti kartu į Alahabadą. Brigados generolas padėkojo ir sutiko. Tokiam dideliam gyvuliui nešti dar vieną žmogų buvo vieni niekai.