Temos reikšmingumas
- Tik santykinai nedidelė šiandienos Lietuvõs gyventojų dalis yra praktikuojantys katalikai, tačiau absoliuti dauguma save laiko katalikais (2021 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, daugiau nei 2 mln. gyventojų save priskyrė Ròmos katalikams), o Lietuvà bendrai suvokiama kaip katalikiškas kraštas.
- Katalikybė Lietuvojè turėjo įtakos būsimiems giluminiams visuomenės pokyčiams. Būtent dėl oficialaus krikšto XIV a. pab. Lietuva tapo katalikiškos Euròpos civilizacijos dalimi.
- Su Lietuvos krikštu prasidėjo esminė Lietuvos kultūros kaita. Viena pagrindinių ypatybių – rašto kultūros plėtra. Kas būdinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) raštijai? Kuo ji išsiskyrė Europos kontekste?
Kodėl tokia vėlyva rašto kultūra?
Europos žemynas kaip politinė ir kultūrinė erdvė formavosi kartu su krikščionybės plėtra. Nuo pat pradžių plito vis perrašomas Šventasis Raštas, filosofai ir pirmieji Šventojo Rašto komentuotojai teikė apmąstymus, kurie išliko iki šių dienų, popiežiai skelbė savo dokumentus (bules), rašė laiškus. Bažnytiniai susirinkimai ir jų nutarimai buvo raštiškai užfiksuojami. O nuo V–VI a. krikščionybei plintant į šiaurę nuo Alpių, Europoje kūrėsi pirmieji benediktinų vienuolynai, čia buvo perrašinėjamos knygos ir kaupiamos bibliotekos, taip jie tapo pirmaisiais Europos rašto kultūros židiniais. Vienuoliai rašė ir pirmąsias kronikas. Taigi rašytinis žodis buvo esminė krikščioniškosios kultūros ypatybė ir plito kartu su pačia krikščionybe.
Vėliau raštas pasiekė politiką, valstybės gyvenimą. Priėmus krikštą, kiekvienoje šalyje nuosekliai imdavo plisti rašto kultūra: valstybės valdymo veikloje, nustatant valdovo ir kilmingųjų santykius, steigiant bažnyčias, surašant teisę, kuriant įvairius literatūrinius ir mokslinius tekstus. Įtvirtinant ir skleidžiant rašto kultūrą pagrindinį vaidmenį atliko dvasininkai. Ilgainiui radosi išsilavinusių pasauliečių, dirbančių valdovo raštinėje, kanceliarijoje. Būtent todėl apie raštingas visuomenes yra nepalyginamai daugiau šaltinių. Palikta rašytinių liudijimų, kuriais remiantis galima bandyti rekonstruoti tų visuomenių gyvenimą. O neraštingos, ikikrikščioniškos visuomenės tokių liudijimų nepaliko, todėl apie jų kultūrą ir gyvenimą itin sudėtinga pasakyti ką nors konkretaus. Taigi raštas žmogaus istorinėje raidoje užima svarbią vietą.
Pirmosios rašto užuomazgos Lietuvojè sietinos su karaliumi Mindaugu ir XIII a. vid. jo aplinkoje sudarytais keliais dokumentais. Deja, Mindaugą ir jo sūnus nužudžius, o Lietuvai sugrįžus į pagonybę, raštas neturėjo jokių galimybių gyvuoti. Tik katalikiško krikšto priėmimas ir jo įsitvirtinimas galėjo užtikrinti tolesnę rašto kultūros plėtrą.
Kartu su Lietuvos katalikišku krikštu 1387 m. LDK sparčiai ėmė plisti rašto kultūra. Tais pačiais metais Lietuvos valdovas Jogaila (1351–1434) Bažnyčiai (steigiamai naujai Vilniaus vyskupijai), bajorijai ir Vilniaus miestui išdavė pirmąsias rašytines privilegijas (9.1 pav.). Šie dokumentai davė pradžią LDK rašto kultūrai, kuri išsivystė į įvairiakalbę raštijos tradiciją, trukusią kelis šimtmečius. Kiek vėliau, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Vytautui Didžiajam (1350–1430), raštas pasidarė neatskiriama valstybės valdymo dalimi. Vytauto Didžiojo laikais XIV–XV a. sandūroje atsirado didžiojo kunigaikščio raštinė, kurioje buvo priimami ir išduodami dokumentai, įvairiomis kalbomis vyko korespondencija su kitų šalių valdovais. Visgi rašto kultūra ir rašto funkcionavimas reikalavo išsilavinimo, kurį Viduramžiais galėjo užtikrinti tik švietimo institucijos. Deja, Lietuvoje iki krikšto tokių nebuvo.
Reikšmingas vienas išskirtinis įvykis – pirmoji žinoma katalikiška mokykla Lietuvoje. 1397 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta mokykla prie Vilniaus katedros. Buvo pati rašto kultūros ir apskritai švietimo pradžia, todėl ši informacija išskirtinai svarbi. XV a. Lietuvoje valdovų ar dvasininkų iniciatyva įkurta daugiau mokyklų, tiksliau, parapinių mokyklų. Viduramžiais parãpinės mokỹklos įprastai veikė prie parapinių bažnyčių. XV a. tokios mokyklos įkurtos prie katalikų bažnyčių (pavyzdžiui, Naujuõsiuose Trãkuose, Varniuose, Senuõsiuose Trãkuose, Kaunè). Su laiku parapinių mokyklų skaičius augo, o jose nedidelė visuomenės dalis galėjo įgyti pradinį išsilavinimą. Čia rengti pirmieji dvasininkai lietuviai, čia mokslo pradmenis gavo ir Lietuvos kilmingieji. Pastarieji vėliau keliavo studijuoti į Europos universitetus.
Palyginti su kitomis katalikiškomis Europos valstybėmis, rašto kultūra Lietuvoje buvo itin vėlyva. O palyginti su kai kuriomis Vakarų Europos valstybėmis, ji vėlavo šimtmečius. XIV a. pab. nuo Jogailos ir Vytauto prasidėjęs Lietuvos valstybės ir visuomenės europėjimas XV a. žymiai spartėjo. Europeizãcija reiškė, kad Lietuvos visuomenėje ir valstybėje perimamos ir diegiamos katalikiškos Europos institucijos ir vertybės: Bažnyčia, teisė, kilmingumo samprata. Rašto kultūra – viena iš jų. Rašto kultūros svarbos augimą liudijo per visą XV a. be paliovos didėjantis iš Lietuvos kilusių studentų skaičius Europos universitetuose. XV a. vid. išradus knygų spausdinimo technologiją pirmieji dar nedideli spaudiniai LDK pasirodė jau XV a. pabaigoje. Tai inkunãbulai – pirmos spausdintos knygos. Taip vadinamos knygos, kurios dienos šviesą išvydo nuo spausdinimo preso išradimo iki XVI a. pradžios. Tai itin brangios ir retos knygos. Jų atsiradimas LDK liudijo, kad jau yra asmenų, visų pirma dvasininkų, kuriems rašytinis žodis yra kasdienybės dalis (9.2 pav.). Vėliau inkunabulų atsirado galingiausių ir turtingiausių didikų bibliotekose.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris priežastis, kodėl šaliai tapus krikščioniškai imdavo plisti ir raštas. Kuri iš nurodytų priežasčių, jūsų nuomone, labiausiai keitė visuomenę? Argumentuokite.
- Kodėl XIII a. vid. Lietuvoje neįsitvirtino raštas?
- Kuriam valdovui valdant Lietuvą raštas tapo neatskiriama valstybės valdymo dalimi? Nurodykite ne mažiau kaip tris būdus, kaip raštas buvo naudojamas valstybei valdyti.
- Nurodykite tris požymius, rodančius, kad priėmus krikštą ir įsitvirtinus raštui europeizacija Lietuvoje ėmė spartėti. Kuris iš jų jums atrodo svarbiausias? Kodėl taip manote?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kuris Lietuvos valstybės vadovas (tiek iš esamų, tiek iš buvusių) domisi senosiomis knygomis ir jas kolekcionuoja.
Rašto kultūros išskirtinumas: raštija lotynų ir rusėnų kalbomis
Pats faktas, kad Lietuva, kaip Viduramžių Europos valstybė, vėliausiai priėmė krikštą ir taip perėmė rašto kultūrą, jau yra išskirtinis. Tačiau, kalbant apie rašto kultūrą, esama ir daug įdomesnių LDK išskiriančių bruožų. Viduramžių Europoje labiausiai paplitusi ir neabejotinai svarbiausia rašto kalba buvo lotynų. Ja rašyti teisynai, valdovų privilegijos miestams, Bažnyčiai ir kilmingiesiems, laiškai ir tarptautinės sutartys, grožinės literatūros kūriniai ir teologiniai traktatai. Tuo metu LDK teritorija plytėjo tarp Rytų ir Vakarų, dviejų – Bizántijos ortodoksinės ir Romos katalikiškos – civilizacijų sandūroje.
Ortodoksiškose rytinėse LDK žemėse vystėsi rusėniška, kiriliška, rašto tradicija. 1387 m. LDK tapus katalikišku kraštu, lotynų kalba pradėta vartoti kaip oficiali valstybės rašto kalba, tačiau rusėnų kalba irgi gyvavo. Nuo XIV a. pab. abi – lotynų ir rusėnų – kalbos tapo pagrindinėmis LDK rašto kalbomis. Dabar atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Juk, viena vertus, LDK oficialiai buvo katalikiška valstybė. Antra vertus, didelę LDK gyventojų dalį sudarė rusėnai. Žinoma, LDK buvo daugiatautė ir daugiakultūrė valstybė, kurioje skirtingos paskirties tekstai rašyti įvairiomis kalbomis (pavyzdžiui, lenkų, vokiečių), tačiau čia apsiribota šiomis dviem pagrindinėmis.
Lotynų kalba buvo ne tik Katalikų bažnyčios LDK kalba. Ilgainiui ji tapo valstybės valdymo, kultūros ir švietimo kalba. XIV–XV a. sandūroje Jogaila su Vytautu raštiškai steigė pirmąsias katalikų bažnyčias, joms suteikė pirmąsias lotyniškas privilegijas ir įvairių dovanojimų. XV–XVI a. lotyniškos privilegijos buvo suteikiamos ir LDK didikams, bajorams bei šalies miestams. Nuo XVI a. pr. iš LDK kilę ir Europos universitetuose studijavę paprastai kilmingi ar miestietiškos kilmės asmenys lotyniškai pradėjo rašyti originalius grožinės literatūros ir publicistikos kūrinius (9.3 pav., A ir B šaltiniai). Visų šių įvairaus turinio ir skirtingų formų (knygos, popieriaus lapo, pergamento – išdirbtos gyvulio odos ir kt.) tekstų visuma vadinama LDK lotỹniškąja raštijà. Kaip ir katalikiškoje Europoje, XV–XVI a. LDK lotynų kalba tapo pagrindine mokslo, literatūros ir svarbių valstybinių bei privačių dokumentų rašto kalba (C šaltinis). LDK išsilavinimas ir lotynų kalba tapo sinonimais. Ji buvo būtina vis dažniau į Europos universitetus vykstantiems studentams iš LDK.
Kiek kitaip susiklostė rusėnų kalbos situacija. Svarbu tai, kad didelei daliai LDK gyventojų ši kalba ar tam tikri jos dialektai buvo įgimti. Būtent todėl nuo XIV–XV a. sandūros, kai raštas tapo svarbia LDK visos valstybės ir visuomenės funkcionavimo dalimi, buvo daug lengviau rasti rusėnų kalbos raštininką, o jo darbas kainavo mažiau. Išties, dėl tokios dvejopos LDK situacijos valdovo raštinė XV–XVI a. išdavė daugiau dokumentų rusėnų, o ne lotynų kalba. Taigi rusėnų kalba LDK užėmė itin svarbią vietą rašto kultūros raidoje (9.4 pav.). Tik lotynų kalba buvo laikoma prestižine, mokslo ir aukštosios kultūros kalba.
Apskritai XVI a. pr. LDK įvyko svarbių kultūrinių poslinkių. Vienas iš jų, tiesiogiai susijęs su rusėnų kalba ir raštija, buvo Vilniuje. Netrukus po to, kai iš Italijos kilusi Bona Sforca (Bona Sforza, 1494–1557), tapusi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio žmona, ėmė rūpintis Vilniaus žemutinės pilies rūmų rekonstrukcija ir statybomis (9.5 pav.), Vilniuje įkurta pirmoji spaustuvė, praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų nuo apskritai pirmosios spaustuvės įkūrimo. 1522 m. Vilniuje ją įkūrė iš Polocko kilęs Pranciškus Skorina (Francysk Skaryna, 1470–1551). Jis buvo spaustuvininkas, baigęs Krokuvos ir Paduvos universitetus, poliglotas (9.6 pav.). Tais pačiais metais Vilniuje P. Skorina išleido pirmąją spausdintą knygą rusėnų kalba – Mažąją kelionių knygelę. LDK rusėniškoji raštijà nuo įvairiausių valstybinių dokumentų, privilegijų kilmingiesiems ir miestams, teisės sąvadų iki pirmosios Lietuvos istorijos (D ir E šaltiniai) lietuvių raštijoje užima tokią pat unikalią vietą kaip ir Martyno Mažvydo Katekizmas.
Nors rusėnų kalba ir ja sukurta raštija nepasižymėjo tokiu socialiniu ir kultūriniu prestižu kaip lotynų kalba ir ja parašyti kūriniai, rusėnų kalba LDK valstybės valdymo veikloje užėmė itin svarbią vietą. Žinoma, kad XVI a. sukurti trys Lietuvos Statutai pirmiausia surašyti būtent šia kalba. Tik vėliau jie buvo išversti į lotynų ar lenkų kalbą. Tokia išskirtinė rusėnų kalbos svarba paaiškintina sudėtinga LDK kultūrine ir tautine sandara, jos egzistavimu tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau rusėnų kalba nuo XVI a. pab. ir XVII a. vis labiau praras savo kaip svarbios rašto kalbos statusą LDK, o lotynų kalba išsaugos savo svarbą ir statusą, ypač mokslo ir grožinės literatūros srityse. Taigi kokia kalba nukonkuravo rusėnų kalbą ir kaip rašto kalba ją nugalėjo?
TYRINĖKITE!
Iki šių dienų neišliko nė vieno viso pirmosios LDK išspausdintos knygos Mažoji kelionių knygelė egzemplioriaus, tačiau yra kelių egzempliorių fragmentų. Pasidomėkite, kokioje šalyje saugomi šios knygos originalai.
Klausimai ir užduotys
- Kokia kalba parašyta pirmoji LDK išspausdinta knyga? Kam priklausė spaustuvė?
- Kuri kalba buvo būtina norint mokytis Vakarų Europos universitetuose? Paaiškinkite, kodėl.
- Nurodykite dvi kalbas, kurios nuo XIV a. pab. buvo oficialios Lietuvos rašto kalbos. Paaiškinkite, kodėl kiekviena iš jų gavo tokį statusą. Kuo jos viena nuo kitos skyrėsi pagal vartojimo pobūdį?
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Iš LDK kilusio Mikalojaus Husoviano lotynų kalba parašytas kūrinys apie stumbrą, išspausdintas 1523 metais
Šis siaubingas žvėris, Lietuvos miškų išaugintas,
Tokio kūno stambaus tampa (sunku apsakyt!):
Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia,
Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst.
Sprandas jo mums iš tiesų toks didelis dar neatrodys,
Jeigu palyginsim jį mes su kitais jo nariais.
Styri baisiausia barzda gaurais plačiais išdraikytais,
Akys, pasruvę krauju, žėri siaubingu rūsčiu.
Karčiai, nuo sprando žemyn nutįsę, vėduojas ant menčių,
Dengia jie kaktą, kelius, driekias visa krūtine.
Jei iš mažų dalykų sudėti didelį norim,
Tai ir medžiotojų mums žodžiai iš tikro pravers:
Visas tarsi ožys gaurais iš priekio apaugęs,
Nors jo kūno nariai jautį tuoj primena mums.
Jo tamsi spalva – juoda ir kartu parudavus;
Tarsi vidurkis kažkoks būtų iš jų abiejų.
Mikalojus Husovianas, Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę, iš lotynų k. vertė B. Kazlauskas, Vilnius: Vaga, 1977, eil. 51–80.
B ŠALTINIS. Literatūrologė Dainora Pociūtė-Abukevičienė apie Mikalojaus Husoviano kūrinį
Kūrinys turėjo būti dedikuotas popiežiui Leonui X, kuriam Husovianas norėjo papasakoti apie Lietuvą – „šiaurės kraštą“, kuris, nors ir buvo pati tolimiausia europinė popiežiui pavaldžios Katalikų bažnyčios dalis, XVI a. pradžioje dar buvo labai menkai pažįstamas pačiam popiežiui ir visai Europai. Ši reprezentacinė Husoviano poemos misija bandyta sutvirtinti ir iki galo nepavykusia akcija – bandymu iš Lietuvõs į Italiją atgabenti ir stumbro, kaip žymiausio to meto LDK girių gyvūno, iškamšą. Romoje kilusio maro metu mirus popiežiui ir Husoviano globėjui Vitelijui, poemos autorius grįžo į gimtinę ir 1523 m. poemą išspausdino Krokuvoje. Knygos dedikacijoje įrašyta, kad poema skirta karalienei Bonai Sforcai.
Literatūra 11 klasei. Renesansas. Barokas, Apšvieta, Vilnius: LLTI, 2011, p. 26.
Klausimai ir užduotys
- Apie kokį gyvūną rašoma A šaltinyje? Pasidomėkite, ar jis šiuo metu dar gyvena Lietuvojè.
- Kaip A šaltinio autorius aprašo gyvūną? Nurodykite tris jo požymius.
- Remdamiesi B šaltiniu, pasakykite, kam turėjo būti dedikuotas A šaltinyje pateiktas kūrinys. Kodėl nepavyko to padaryti? Nurodykite, kam galiausiai dedikuotas šis kūrinys.
- Koks buvo pagrindinis M. Husoviano tikslas rašant kūrinį, kurio ištrauka pateikta A šaltinyje?
- Kaip manote, ar autoriui pavyko pasiekti išsikeltą tikslą? Argumentuokite.
C ŠALTINIS. XVI a. pirmoje pusėje lotynų kalba parašytas Lietuvos didiko Alberto Goštauto testamentas
Viešpaties vardu Amen. Kadangi pagal tokį įstatymą ir pareigą visi be išimties gimstame, jog kai tik mūsų Sutvėrėjas ir Atpirkėjas pas save pašauks, tučtuojau iš čia mums reikės iškeliauti, kad pagaliau nieko nėra tikriau už mirtį, o nieko netikresnio už pačią mirties valandą. Dėl to aš, Albertas, Martyno sūnus, Goštautas, Mūrinių Geranainių grafas, Tikotino paveldėtojas ir ponas, Bielsko, Mozyriaus seniūnas ir Bobruisko, Borisovo ir Utenos laikytojas, norėdamas paskutinę savo dieną naudingame apmąstyme praleisti ir su tuo ir dievobaimingais darbais laiku iš savo valdų, geriausio galingiausio Dievo man laikinai skirtų ir suteiktų, pasitraukti į švenčiausiojo Jo vardo garbę, dosniai paaukoti niekieno neverčiamas, nestumiamas, dėl to ilgu ir brandžiu svarstymu, savo viduje priimtu visiems dignitoriams [priimtu] būdu, keliu, teise, stiliumi ir forma, kuriais geriau ir veiksmingiau gali ir turi būti, dabartinį mano testamentą darau, išdėstau ir paskiriu ir kaip paskutinę savo valią [išreiškiu] būdu, kuris yra toks. Pirmiausia, savo sielą, po to, kai iš kūno grandinių išsilaisvins, – Dievui Visagaliui Sutvėrėjui ir savo Atpirkėjui, iš kurio ją ir gavau, ir Jo Švenčiausiajai Mergelei Motinai Marijai, ir mano ypatingiems globėjams, kurių vardus mano gyvenimo dienomis garbinti ir šlovinti buvau įpratęs ir apskritai visiems šventiesiems pavedu ir patikiu. O kūną – žemei, iš kurios gavo pavidalą. Jį palaidoti pasirenku savo koplyčią, kurią paprasti žmonės Goštautų [vardu] vadina, Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje esančią; ten ir ne kur kitur palaidotas galutinai noriu būti.
„Alberto Goštauto testamentas“, iš lotynų k. vertė I. Katilienė, Dailės istorijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 692.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl A. Goštautas surašė savo testamentą?
- Nurodykite šaltinyje minimas teritorijas, į kurias teisę turėjo A. Goštautas.
- Kur turėjo būti palaidotas testamento autorius vykdant jo valią?
- Paaiškinkite, kaip šis šaltinis susijęs su rašto situacija Lietuvoje XVI amžiuje.
D ŠALTINIS. Ištrauka iš XVI a. pr. rusėnų kalba parašyto Lietuvos metraščio
Apie tris Palemono sūnus ir apie Lietuvos valstybės pradžią
Ir paskui minėtam kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: vyriausias Barkus, antras – Kūnas, trečias – Spera. Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas – Barkus, tai tas miestas imtas vadinti Jùrbarku.
Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą, pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu.
O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę ir per trečią upę – Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu – Spera.
<...> O tasai kunigaikštis Kūnas turėjo du sūnus: vieną Kernių, o kitą Gimbutą. Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą. Žengdamas nuo Šventõsios aukštyn, atrado labai gražią vietą; jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave.
Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, iš rusėnų k. vertė R. Jasas, Vilnius: Vaga, 1971, p. 43–44.
E ŠALTINIS. Literatūrologė Dainora Pociūtė-Abukevičienė apie romėniškąją lietuvių kilmės teoriją, užrašytą Lietuvos metraštyje
XVI a. Lietuvos metraščiuose jau atsispindėjo LDK elitinių didikų ideologija, juose iškelti Goštautų giminės nuopelnai. Kilus Maskvõs karinei grėsmei, juose atsiribota nuo Trumpajame sąvade buvusių rusiškųjų dalių – jos pakeistos pasakojimais apie Lietuvos proistorę bei toliau plėtojamu lietuvių kilmės iš romėnų mitu. Viduriniajame sąvade teigiama, kad lietuvių kunigaikščių ir bajorų protėviai buvo kilmingi romėnai, I a. po Kr. pabėgę nuo imperatoriaus Nerono persekiojimų. Plačiajame sąvade pasakojama, esą romėnai Lietuvą pasiekė V a. po Kr., bėgdami nuo hunų vado Atilos. Metraščiuose buvo pateikta Lietuvos valdovų genealogija nuo legendinio romėnų kunigaikščio Palemono bei jo trijų sūnų (Barkaus, Kūno ir Speros) iki Vytenio ir Gedimino. Taip Lietuvos istorija buvo susieta su pasaulio istorija, o lietuvių tautos ir kultūros kilmė – su Vakarų civilizacija ir jos centru Romà.
Literatūra 11 klasei. Renesansas. Barokas, Apšvieta, Vilnius: LLTI, 2011, p. 20.
Klausimai ir užduotys
- Kokias tris vietoves, remiantis D šaltiniu, įkūrė Palemono palikuonys?
- Įvertinkite D šaltinyje pateiktos informacijos istorinį patikimumą.
- Paaiškinkite, kodėl XVI a. metraščiuose iškeltos LDK didikų giminės, ypač Goštautai.
- Kodėl XVI a. Trumpajame sąvade atsiribota nuo rusiškųjų dalių? Kuo jos pakeistos?
- Kaip romėniškojoje lietuvių kilmės teorijoje paaiškintas Palemono atvykimas iš Romos į Lietuvą?
- Koks buvo romėniškosios lietuvių kilmės teorijos sukūrimo tikslas?
- Pasidomėkite, kokių dar sukurta lietuvių kilmės teorijų.
Sąvokos
Europeizãcija – su katalikišku krikštu prasidėjęs katalikiškos Europos kultūros formų (rašto, politinių ir socialinių institucijų) perėmimas, diegimas ir įsitvirtinimas visuomenėje ir valstybėje.
Inkunãbulai – seniausios spausdintos knygos, išleistos Europoje nuo pirmosios spausdintos knygos pasirodymo XV a. 5-ajame dešimtmetyje iki XVI a. pradžios. Jos pasižymėjo puošnumu, spalvingumu, miniatiūrų gausa.
LDK lotỹniškoji raštijà – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvairių lotynų kalba sukurtų rankraštinių ir spausdintų tekstų (privilegijų, sutarčių, grožinės ir publicistinės literatūros) visuma.
LDK rusėniškoji raštijà – visuma įvairaus pobūdžio rankraštinių ir spausdintų tekstų, pasirodžiusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rusėnų kalba, kirilika.
Parãpinės mokỹklos – pirmosios Viduramžių katalikiškos Europos vietinės, žemiausio lygmens ugdymo ir švietimo vietos. Jos plito kartu su katalikišku krikštu ir kurtos prie parapinių bažnyčių. Parapinėse mokyklose buvo mokoma lotynų kalbos, aritmetikos, muzikos ir kitko. Parapinėms mokykloms vadovavo parapijų dvasininkai.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"