Mažosios istorinės Lietuvos etninės grupės: religijos, kultūros ir vietos papročių dermė

Totorių bendruomenės Lietuvoje pradėjo kurtis XIV a. pabaigoje, kai jie kaip išeiviai iš Aukso ordos Rytuose prisijungė prie didžiojo kunigaikščio Vytauto karių ir diplomatų. Totorių pavadinimas apima tautas, kurios kildina save iš klajoklių mongolų, apie VIII–X a. gyvenusių dabartinės Mongòlijos teritorijoje ir iš ten per užkariavimus išplitusių po visą Eurãziją.

Dėl plačios gyvenamosios klajoklių erdvės skyrėsi ir jų kalbos dialektai. Į LDK atvykę totoriai taip pat priklausė skirtingoms tiurkų kipčiakų kalbų grupėms, viena kalba nevienijo bendruomenės. Tikėtina, kad dėl šios priežasties totoriams nepavyko išlaikyti savo kalbinio unikalumo tuomet dar svetimose žemėse. Jau XVI a. LDK totorių kalba išnyko, ją pakeitė rusėnų ir lenkų kalbos (vėliau – ir rusų ar lietuvių kalbos, priklausomai nuo laikotarpio ir dominuojančios kultūros).

LDK totorius turėjus savo kalbą primena iki šiandien išlikę jų rašyti kitabai (arabiškai kitabas – „knyga“) – ypatingi daugiakalbiai rankraščiai, kuriuose vietos totoriai savo religinius tekstus perrašinėjo slavų kalbomis (pvz., rusėnų), bet arabiškais rašmenimis (13.1 pav.). Ilgainiui kitabuose atsirado ir nereliginių tekstų: padavimų, bendruomenių istorijų ir panašiai. Šiandien tai – išskirtinis būtent LDK totorių paveldas.

Totoriai, kovodami su išorės priešais, garsėjo karingumu, bet su kaimyninėmis bendruomenėmis sugyveno. Būtent dėl to jie sugebėjo be konfliktų išlaikyti savo religines praktikas. ATR laikotarpiu vietos totoriai, kurių giminės buvo siejamos su karyba ar sargyba, turėjo išskirtines teises į žemę: galėjo dirbti nuosavą žemę kaip vietos bajorai, nors ir nedalyvavo krašto valdymo reikaluose. Simboliška, kad vieni iš Vilniaus miesto gynybinės sienos vartų pavadinti Totorių vartais (13.2 pav.). Legenda teigia, kad totorių kariai saugoję dabartinių Totorių ir Benediktinių gatvių sankirtoje stovėjusius vartus. Nors patys vartai neišliko iki šių dienų, jų vietoje einančiai gatvei suteiktas Totorių gatvės pavadinimas mena seną šios bendruomenės istoriją mieste.

Pagrindinis bendruomenę vienijantis veiksnys išlieka religija (13.3, 13.4 pav.). Lietuvos totoriai yra sunizmo krypties islãmo išpažinėjai (kaip, beje, ir didžioji dalis pasaulio musulmonų!). Tokie musulmonai sunitai savo religijos pagrindu laiko tiek Koraną (VII a.), tiek Suną kaip Korano papildymą. Korano ir Sunos religinės, kasdienės ir teisinės normos ir sudaro rašytinės musulmonų teisės (šariato) pagrindą.

Kita oficialiai pripažinta islamo šaka – šiizmas. Ją išpažįstantieji mano esą tiesioginių Mahometo (islamo religijos pranašo) įpėdinių sekėjai. Nors islamas leidžia tikintiems vyrams turėti kelias žmonas, istoriškai Lietuvos totoriai retai pasinaudodavo šia galimybe. Iš vienos pusės – itin sunku finansiškai išlaikyti kelias žmonas su vaikais, tai galėjo sau leisti tik labai pasiturintys. Iš kitos pusės – kontaktai su vietos krikščionimis, žydais, gyvenimas šalia jų galėjo skatinti nenorą išsiskirti, atkreipti į save dėmesį per kitose religijose smerkiamą daugpatystę.

Šiandien Lietuvoje veikia keturios totorių mečètės (islamo išpažinėjų maldos namai) – Kaunè, Kẽturiasdešimt Totõrių kaime (13.5 pav.), Raižiuosè ir Nemėžyje. Visos jos yra ir istorinio totorių paveldo Lietuvoje dalis. Pagal žydų, totorių, karaimų religinę tradiciją moterys ir vyrai maldos namuose turi melstis atskirai – dažniausiai moterys meldžiasi tam įrengtuose balkonėliuose arba sienele, širma atskirtoje patalpų dalyje. Ši patalpų dalis kartais netgi turėdavusi atskirą įėjimą. Šiandien negausiose Lietuvos totorių bendruomenėse, kur tikinčiųjų nuolat mažėja, į tokius reikalavimus žiūrima daug laisviau.

Šioje pasakojimo dalyje kalbėsime apie Lietuvos romų istoriją, tačiau tikėtina, kad daugelis jūsų dažniau girdi ar vartoja kitą šios bendruomenės pavadinimą – čigonai. Net ir patys Lietuvos romai vis dar vartoja žodį čigonas, tačiau, gerbdami pasaulinės romų bendruomenės apsisprendimą ir dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje viešai išsakytą prašymą juos vadinti ne čigonais, o romais (romų kalba rom reiškia žmogų, kuris priskiria save romų etninei grupei), šiame pasakojime juos taip ir vadinsime.

O kodėl žodis čigonas yra keičiamas į ròmas? Romai juos apibūdinančio žodžio čigonas atsisakė dėl dviejų priežasčių: pirma, šis pavadinimas neatitiko istorinės tikrovės. Čigonais (skirtingomis kalbomis šiek tiek skiriasi šio žodžio užrašymas, bet tarimas – labai panašus) romai buvo pradėti vadinti per migraciją po Bizántijos imperiją I amžiuje, kur dėl savo kaip būrėjų ir ateities spėjikų reputacijos buvo neteisingai susieti su sektantais, nukrypusiais nuo krikščionybės ir vadinamais atsinganos („neliečiamieji, neliestini“). Antra, žodis čigonas per keliolika romų gyvenimo Europoje šimtmečių buvo apipintas neigiamais stereotipais ir romai norėjo jų nusikratyti. Kita vertus, net ir teigiami įvaizdžiai, susieti su čigono sąvoka, neatspindėjo romų bendruomenės padėties XX a. pabaigoje. Pavyzdžiui, didžioji dalis Euròpos romų jau gyveno sėsliai.

Nors pirminė romų kilmės vieta nėra nustatyta ir vis dar vyksta tyrimai bei diskusijos, manoma, kad romai kilo iš Ìndijos pusiasalio, o jų migracija į Vakarus prasidėjo I tūkstantmečio antroje pusėje. Pirmieji romai į LDK žemes arba bent jų dalį, apimančią dabartinės Lietuvos ir Baltarùsijos teritorijas, atvyko iš Lenkijos XV a. viduryje. Tai liudytų minėtose srityse ir centrinėje Lénkijoje gyvenančių romų kalbos dialektų panašumas, bet romai paprastai moka ir kalbas, vartojamas toje šalyje, kurioje gyvena.

Romai neturi bendros religijos, dažniausiai išpažįsta tikėjimą tos šalies, kurioje gyvena. Tradiciškai romai gyveno klajokliškai: nuolat keliaudavo kartu su visa šeima (13.11 pav.) ar gimine versdamiesi prekyba, amatais (pynimu iš vytelių, medžio dirbiniais ir pan.), arklių priežiūra ar išjodinimu, rengdavo pasirodymus didikų dvaruose. Vis dėlto, kad ir kaip keitėsi krašto valdovai, visi jie nuolat siekė, kad romai gyventų sėsliai. Taip buvo lengviau rinkti iš bendruomenės mokesčius, o vėliau – ir šaukti į karo tarnybą. Didžioji dalis Lietuvos romų tapo sėslūs tik XX a. antroje pusėje, kai sovietų nurodymu įsigaliojo draudimas gyventi klajokliškai, o jo nepaisantys asmenys galėjo būti nubausti net kalėjimu ar tremtimi.

Jei skaičiuotume visoje Europoje gyvenančius romus, jie sudarytų didžiausią etninių mažumų grupę, tačiau Lietuvoje romai yra viena iš negausiausių etninių grupių. 2022 m. romai, žydai ir totoriai tesudarė po 0,1 proc. Lietuvos gyventojų (13.12 pav.).

Lietuvos romai priklauso trims etninėms grupėms: istorinė ir gausiausia yra grupė, save vadinanti Lietuvos romais ir daugiausia išpažįstanti katalikybę; pasienio su Lãtvija apylinkėse gyvena Lãtvijos romais save įvardijanti grupė, išpažįstanti protestantizmą (Žagãrėje) arba katalikybę, o Vilniaus mieste ir apylinkėse – kotliarai. Po Antrojo pasaulinio karo iš Moldãvijos į Lietuvą atsikėlę kotliarai – stačiatikiai.

Nepaisant tarmių, gyvenimo būdo ir veiklos įvairovės, kai kurios paprotinės teisės normos būdingos visiems romams, pavyzdžiui, ritualinės švaros kodeksas, lemiantis vyrų ir moterų, romų ir ne romų santykius, su šiuo kodeksu susiję tabu, palaikantys bendruomenės uždarumą. Romų gyvenimo centras – šeima (13.13 pav.), giminė, kurioje vyrauja aiški hierarchija pagal amžių ir lytį; dažniausiai vyriausias šeimos vyras ir yra pagrindinis autoritetas.

Romų kultūroje svarbi švara: būtina palaikyti švarą namų viduje, o namų išorė ir kiemas traktuojami ne kaip sava erdvė, todėl jiems neskiriama tiek daug dėmesio. Tradiciškai romų švaros kodeksas apima ir santykius su ne romais: draudžiama su jais tuoktis, susilaukti vaikų, nors bičiuliautis galima. Romai šeimą laiko visa ko pagrindu. Būtent joje perduodamos svarbiausios žinios ir tradicijos, vaikai mokomi gyvenimo tiesų, o bendra mokykla su ne romų vaikais ir neromais mokytojais neretai vertinama kaip žalinga, galinti pakenkti paprotinės teisės laikymuisi.

Romai – ne rašto, o sakytinės tradicijos tauta, todėl ir jų kultūrinis palikimas perduodamas bendruomenėje, yra mažai pažinus greta gyvenantiesiems. Dėl tos pačios priežasties istorikams, norintiems papasakoti apie romų praeitį, nuolat pritrūksta šaltinių. Romai savo pasakojimų neužrašinėja, tad jų istorija pasakojama per dominuojančių grupių, tarp kurių jie gyvena, paliktus šaltinius. Taip pristatomas tik pirmas įspūdis apie šią visuomenės dalį (13.14 pav.). Kalbant tiek apie romų praeitį, tiek apie dabartį, aktualūs antropologiniai tyrimai, kai tyrėjai ne tik šiaip renka informaciją apie bendruomenę, bet ir dalyvauja jos veiklose, nuolat intensyviai bendrauja su pačiais romais, mokosi jų kalbos ir t. t. (B šaltinis).

Romų istorija Europoje pažymėta skaudžių, trauminių patirčių. Iki pat XIX a. vidurio dabartinės Rumùnijos žemėse gyvenę romai buvo laikomi vergais, juos pirkdavo, parduodavo, išmainydavo, versdavo neatlygintinai dirbti, žemindavo. Net ir panaikinus vergovę dalis romų išvyko svetur, nes vietos gyventojai vis tiek į juos žvelgė kaip į žemesnės klasės asmenis, diskriminavo. Dalis romų atsikraustė į tuometę Rùsijos imperiją ir Šiaurės Vakarų kraštą, dabartinės Lietuvos teritorijas.

Kita tragiška romų patirtis Europoje – XX a. 4-ajame dešimtmetyje Vokietijos nacionalsocialistų vykdyta rasinė politika, apribojusi romų teises ir įteisinusi jų persekiojimą. Ši politika palietė ir visus per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos okupuotus kraštus, tarp jų ir Lietuvą. Vietos romai buvo suimami, kalinami Pravieniškių koncentracijos stovykloje, vežami dirbti į Vokietiją, okupuotą Prancūziją arba tiesiog sušaudomi neišskiriant vyrų, moterų, vaikų ar senolių. Tai buvo prieš romus kaip visą etninę grupę nukreipti masinio žudymo ir prievartos veiksmai, todėl juos vadiname genocidu. Manoma, kad taip per nacių okupaciją Lietuvoje nužudyta daugiau nei 1 000 romų (t. y. kiek daugiau nei du trečdaliai romų tautybės asmenų visoje Lietuvoje).