Naujos idėjos prieš gyvenimo tamsumas (2.1 tema)

XVIII a. kultūros istorijoje vadinamas Šviečiamuoju, arba Švietimo, amžiumi, Apšvieta.

Tuo laiku Europos šalyse kilo pasipriešinimas pasenusioms politinėms sistemoms, plito demokratinės idėjos, stiprėjo poreikis reformuoti visuomenės gyvenimą. Šis visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis anksčiausiai ėmė bręsti Anglijoje, o stipriausiai plėtojosi Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją baigėsi Prancūzijos revoliucija (1789–1799). Prancūzija per XVIII a. išliko mados ir kultūros centru, prancūzų kalba išstūmė lotynų kalbą ir tapo išsilavinusių žmonių kalba.

Epochos pavadinimas nurodo, kad jos esmė – šviesa, švietimas. Švietėjai tiki, kad išminties šviesa įveiks tamsumą ir skurdą, pakeis neteisingus socialinius santykius.

Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) taip nusakė epochos esmę: „Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. O žmogus pats kaltas dėl to, jei nesavarankiškumo priežastis yra ne proto stoka, bet stoka pasiryžimo bei drąsos naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. <...> Turėk drąsos pats naudotis savo protu! Toks yra švietimo šūkis.“

Tokį tikėjimą proto galia lėmė sparti gamtos mokslų raida XVII–XVIII a., racionalistinė filosofija. Renesanso epocha atgaivino Antikos kultūros laimėjimus, astronomai Mikalojus Kopernikas (Mikołaj Kopernik), Galileo Galilėjus (Galileo Galilei), vėliau racionalizmo filosofai Renė Dekartas (Rene Descartes), Benediktas Spinoza (Benedict de Spinoza) įtvirtino naują būdą pažinti pasaulį – ne pasitikėti kitų aiškinimais, o rinkti ir analizuoti faktus, eksperimentuoti. Didžiausią įtaką šiuo požiūriu amžininkams darė anglų fizikas, matematikas, astronomas Izaokas Niutonas (Isaac Newton), klasikinės mechanikos kūrėjas. Taigi, kaip ir Renesanso laikais, Šviečiamajame amžiuje plito mokslinio pažinimo, smalsumo, nerimstančių ieškojimų dvasia.

Švietėjų nuomone, kiekvienas asmuo pats atsako už savo mąstymą ir likimą, todėl nedera aklai paklusti autoritetams, tradicijoms. Jie teigė, kad protas yra esminis žmogaus prigimties ypatumas ir gamta kiekvienam suteikia vienodai galimybių, tad svarbu išmokti jomis naudotis. Pasak anglų mąstytojo Džono Loko (John Locke), nuo gimimo žmogaus protas yra švari lenta, ją užpildo (formuoja charakterį) gyvenimo patirtis. Todėl žmogus skatinamas pasitikėti savo jėgomis, pažinti ir kritiškai vertinti save ir pasaulį.

Šviečiamasis amžius, kai itin pasikliaunama proto galia tobulinti pasaulį, iš esmės nulėmė modernios visuomenės kūrimąsi. Mokslo, pažangos, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių idėjos išlieka svarbios ir šiais laikais.

Šviečiamojo amžiaus mąstytojai buvo įsitikinę, kad filosofija turi tarnauti visuomenei: teikti jai praktinių patarimų politikos, ūkio, dorovės ir kitais klausimais. Garsūs epochos filosofai: Deni Didro (Denis Diderot), Šarlis Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu), Volteras (Voltaire), Ž. Ž. Ruso bei kiti – kaip praktinės išminties lobyną parengė didžiąją prancūzų „Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną“. Per tris dešimtmečius išleisti 35 „Enciklopedijos“ tomai, kuriuos sudaro tekstai, papildymai, piešiniai, iliustracijos (yra straipsnių ir apie Lietuvą). Jos sumanytojas D. Didro turėjo ambicingų planų – surinkti žemėje išbarstytas žinias, jas susisteminti.

Baigtas leidinys tapo kompetentingu mokslo vadovu, buvo verčiamas į kitas kalbas. Prancūzų „Enciklopedija“ išliko tokio leidinio pavyzdžiu ir XIX–XX amžiais.

Draugijų judėjimas

Švietimas – nauja laisvės, judėjimo, domėjimosi viskuo dvasia – patraukė ne tik filosofų, rašytojų dėmesį, jis tapo svarbus ir įvairioms draugijoms. Švietėjai itin vertino draugystę. Ne viename žurnale buvo galima pasiskaityti apie didžiąją „draugystės naudą, šį gyvenimo eliksyrą“ „Susibūrė draugų bendrija“, – taip ar panašiai XVIII a. dažnai buvo informuojama apie draugijos įkūrimą. Jos siekė vaisingos veiklos reformuojant to meto kultūros, visuomenės arba ūkio būklę.

Greitai draugijų judėjimas išugdė įvairių susivienijimų. Seniausias iš jų – Mokslo draugija, arba Akademija, kuri pavyzdžiu laikė Platono akademiją Atėnuose. Jos modelis buvo atnaujintas Itãlijoje Renesanso laikais. Įvairiomis formomis ji gyvavo ir XVIII amžiuje.

Akademijos pirmiausia sau kėlė mokslinius tikslus: ko negali pasiekti universitetai, turi būti nuveikta savanoriškai triūsiant akademijoje. Jose pradedama nuo gamtos mokslų, paskui pereinama prie kalbos, literatūros bei istorijos – tų dalykų, kuriuos teologijos mokslai buvo nustūmę į antrąjį planą.

XVIII a. akademijos įkurtos beveik visose monarchijose, jos tapo neatskiriama karaliaus rūmų dalimi, kaip ir teatras, rūmų pokylis ar sargyba. Paprastai akademijos nariai per metus turėjo pateikti po kelis mokslo veikalus. Jie buvo skaitomi akademijos susirinkimuose, vėliau spausdinami leidiniuose.

Kita Švietimo epochoje populiari viešojo bendravimo forma buvo salonai, pirmiausia paplitę Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Aukštuomenės moterys savo namuose – salone – nustatytą dieną priiminėdavo pažįstamus, draugus. Susirinkę jie kalbėdavo ne apie kasdienius dalykus, o diskutuodavo tam tikromis temomis. Tokio neformalaus būrelio nariai būdavo išsilavinę bajorai, dvasininkai, pirkliai ir pasiturintys miestiečiai, kuriems rūpėjo mokslas bei menas. Jie atsivesdavo draugų, atkeliavusių iš svetur. Taip atsirado mažos neformalios akademijos, turėjusios įtakos bendram išprusimui ir išsilavinusių skirtingų luomų žmonių bendravimui.

Panašių tikslų siekė ir skaitymo draugijos. Jos skleidė žinias ne tik tarp mokslu bei literatūra besidominčių žmonių. Svarbi skaitymo draugijos užduotis buvo steigti ir plėsti biblioteką, kurioje daugiausia būta teologijos, istorijos, gamtos mokslų knygų, literatūros apie valstybės gyvenimą. Plėtojosi įvairios skaitymo bei diskusijų formos, kurios paskatino literatūros kavinių atsiradimą.

Tipiška Šviečiamojo amžiaus draugija buvo masonai. Įsigalėję Euròpoje ir užjūrio kolonijose, subūrę skirtingų pažiūrų ir skirtingų sluoksnių išsilavinusius žmones, jie tapo pirmąja pasauline tikrai apsišvietusiųjų brolija. Masonas, kaip skelbė įstatai, privalo būti kupinas geros valios ir žmoniškumo, vadovautis garbe ir sąžine, daryti gerus darbus. Jis – turtingų ir vargšų draugas. Todėl masonai rūpinasi steigti vargšų namus, mokyklas, organizuoti medicininę pagalbą ir pan. Ši populiari draugija buvo mokslų, menų ir gerų papročių, religinės tolerancijos mokykla.

Dalyvauti draugijų veikloje tapo madinga. Priklausyti įvairioms akademijoms ar salonams buvo didelė garbė. Prisistatydami kilmingi asmenys visada stengėsi pabrėžti, kad jie esą įvairių draugijų nariai ir visa galva pasinėrę į Švietimo judėjimą.

Masonų judėjimas, apėmęs aukštuosius ir vidurinius luomus, prancūzų kalba, tapusi pagrindine rūmų ir dvarų kalba, prancūziškas stilius jungia privilegijuotus Europos sluoksnius. Apšvietos amžiuje tautiškumas, individualumas dar nėra toks svarbus, koks bus XIX amžiuje. Svarbi vienijanti pažinimo, aktyvumo, atvirumo naujovėms dvasia. Ji skatina dirbti dėl savo krašto, kartu ir visų žmonių gerovės, būti valstybės ir pasaulio piliečiais.