Absurdo pojūtis: romanas „Svetimas“

Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame.“ Bet kas žino. Gal ir vakar.

Senelių prieglauda yra Marengo, aštuoniasdešimt kilometrų nuo Alžyro. Antrą valandą sėsiu į autobusą ir būsiu ten pavakare. Naktį galėsiu pabudėti prie mamos, o rytoj vakare grįšiu atgal. Paprašiau savo viršininką dviejų dienų atostogų; jis negalėjo jų neduoti, išgirdęs tokį pasiteisinimą. Tačiau neatrodė, kad būtų patenkintas. Net pasakiau jam: „Aš dėl to nekaltas.“ Jis nieko neatsakė. Tada pagalvojau, kad neturėjau šito sakyti. Išvis nereikėjo atsiprašinėti. Jau greičiau jis privalėjo pareikšti man užuojautą. Bet jis, be abejo, padarys tai poryt, kai pamatys mane su gedulu. Kol kas atrodo, lyg mama nebūtų mirusi. O po laidotuvių viskas bus baigta ir atrodys daug oficialiau.

Išvažiavau antrą valandą autobusu. Buvo labai karšta. Pavalgiau kaip paprastai restorane pas Selestą. Visi mane užjautė, o Selestas pasakė: „Motina būna tik viena.“ Išeinant jie mane išlydėjo pro duris. Jaučiausi kiek nepatogiai, nes reikėjo užeiti pas Emanuelį ir pasiskolinti juodą kaklaryšį ir raištį ant rankovės. Prieš keletą mėnesių mirė jo dėdė.

Aš bėgau, bijodamas pavėluoti į autobusą. Nuo to skubėjimo, nuo bėgimo, be to, dar nuo kratymo, benzino kvapo, kelio ir dangaus raibuliavimo aš užsnūdau. Miegojau beveik visą kelią. Kai atsibudau, pastebėjau, kad sėdžiu prisispaudęs prie kažkokio kariškio; jis nusišypsojo man ir paklausė, ar iš toli važiuoju. Atsakiau „taip“, kad nereikėtų daugiau kalbėti.

Prieglauda įsikūrusi už dviejų kilometrų nuo miesto. Iki jos nuėjau pėsčias. Mamą norėjau pamatyti tuojau pat. Bet durininkas pasakė, kad pirmiausia turiu užeiti pas direktorių. Teko kiek palaukti, direktorius buvo užsiėmęs. Visą tą laiką durininkas be perstogės šnekėjo. Paskui pamačiau ir direktorių – jis priėmė mane savo kabinete. Tai buvo mažas senučiukas su Garbės Legiono ordinu. Jis pažvelgė į mane savo giedromis akimis. Paskui paspaudė man ranką ir laikė ją taip ilgai, kad aš nežinojau, kaip ištraukti. Pasižiūrėjęs į kažkokią bylą tarė: „Ponia Merso atvyko čia prieš trejus metus. Jūs buvote jos vienintelė paspirtis.“ Man pasirodė, kad jis priekaištauja, ir aš puoliau jam aiškinti. Bet jis mane nutraukė: „Jūs neprivalote teisintis, mielasis. Aš perskaičiau jūsų motinos bylą. Jūs negalėjote patenkinti jos poreikių. Jai reikėjo slaugės. Jūs mažai uždirbate. Galų gale ji čia buvo laimingesnė.“ – „Taip, pone direktoriau“, – atsakiau. Jis pridūrė: „Be to, ji čia turėjo draugų, savo amžiaus žmonių. Galėjo dalytis su jais praėjusių laikų atsiminimais. Jūs esate jaunas, ir jai būtų buvę nuobodu su jumis.“

Gryna teisybė. Kai mama buvo namie, ji visą laiką tylėdavo ir sekiodavo mane akimis. Patekusi į prieglaudą pirmomis dienomis dažnai verkdavo. Bet tai iš įpratimo. Po kelių mėnesių ji būtų verkusi, jeigu būtų atsiimta iš prieglaudos. Vėlgi iš įpratimo. Tikriausiai todėl pastaraisiais metais aš ten beveik nevažinėjau. Ir dar dėl to, kad tos kelionės atimdavo man sekmadienius, jau nekalbant apie vargą eiti į stotį, pirkti bilietus ir dvi valandas kratytis autobuse.

Direktorius dar kažką kalbėjo. Bet aš jo beveik nesiklausiau. Pagaliau jis tarė: „Manau, kad norite pamatyti motiną.“ Tylėdamas pakilau ir nusekiau paskui jį pro praviras duris. Lipant laiptais, jis paaiškino: „Mes ją perkėlėm į mažąją lavoninę. Kad kiti taip nesijaudintų. Kiekvieną kartą, kai miršta kuris prieglaudos gyventojas, visi kiti dvi tris dienas būna labai nervingi. Tada sunkiau slaugyti.“ Mes ėjome per kiemą, kur, susispietę į būrelius, šnekučiavo daugybė senukų. Mus išvydę, jie nutildavo. O už mūsų nugarų šnekos vėl atgydavo. Atrodė, lyg kimiai tarškėtų papūgos. Prie nedidelio pastato durų direktorius sustojo. „Aš jus palieku, pone Merso. Jeigu prireiks, mane rasite kabinete. Laidotuvės numatytos dešimtą valandą ryto. Manėme, kad tokiu būdu galėsite pabudėti prie velionės. Ir dar: jūsų motina, kalbėdamasi su savo bičiuliais, atrodo, ne sykį yra pageidavusi, kad būtų palaidota su religinėmis apeigomis. Aš pats pasirūpinau visa kuo, kas būtina. Bet norėjau, kad jūs apie tai žinotumėte.“ Aš padėkojau. Mama, nors ir nebuvo ateistė, niekuomet gyvenime nekvaršino sau galvos dėl religijos.

Aš įėjau. Patekau į labai šviesią, kalkėmis išbalintą salę su stikliniu stogu. Joje buvo gausybė kėdžių ir kryžmai sukaltų stovų. Salės vidury ant dviejų kryžiokų stovėjo uždengtas karstas. Ant rusvai nudažytų lentų teblizgėjo vos prisukti sraigtai. Prie karsto, apsivyturiavusi galvą ryškių spalvų skara ir pasirišusi baltą prijuostę, sėdėjo slaugė arabė.

Tą pačią akimirką už mano nugaros atsirado durininkas. Tikriausiai atbėgo tekinas. Jis sumiknojo: „Karstas uždengtas, bet aš atsuksiu sraigtus, ir jūs galėsite ją pamatyti.“ Jis buvo beeinąs prie karsto, bet aš jį sulaikiau. „Jūs nenorite?“ – paklausė. – „Ne“, – atsakiau. Jis sustojo, o aš suglumau, nes pajutau, kad šito nereikėjo sakyti. Po valandėlės jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė: „Kodėl?“ Bet nepriekaištaudamas, o tarsi šiaip sau, iš smalsumo. „Nežinau“, – atsakiau. Tada, pašydamas žilą ūsą ir nežiūrėdamas į mane, tarė: „Suprantu.“ Jo gražios akys buvo šviesiai mėlynos, veidai rausvi. Jis padavė man kėdę ir pats atsisėdo už manęs. Slaugė pakilo ir pasuko durų link. Tada durininkas man pasakė: „Ji serga šankeriu.“ Aš nieko nesupratau, pažvelgiau į slaugę ir pamačiau, kad jos veidas aptvarstytas iki pat akių. Toje vietoje, kur turėjo pūpsoti nosis, buvo lygu. Vien tvarstis bolavo vietoj veido.

Kai ji išėjo, durininkas tarė: „Aš jus palieku vieną.“ Nepamenu, kokį mostą padariau, bet jis liko stovėti už manęs. Tasai žmogus už nugaros mane varžė. Kambarys buvo sklidinas švelnios popiečio šviesos. Dvi širšės daužėsi į stogo stiklą. Pajutau, kad mane ima miegas. Neatsigręždamas į durininką paklausiau: „Ar seniai jūs čia?“ – „Penkeri metai“, – tučtuojau atsakė, lyg visą laiką būtų laukęs mano klausimo.

Paskui įsileido į šnekas. Anksčiau būtų labai nustebęs, jei kas nors būtų jam pasakęs, kad savo dienas jis baigs durininku Marengo prieglaudoje. Jam šešiasdešimt ketveri metai, jis iš Paryžiaus. Aš jį pertraukiau: „O! Vadinasi, jūs ne vietinis?“ Ir tik tada prisiminiau, kad prieš nuvesdamas mane pas direktorių jis kalbėjo apie mamą. Jis sakė, kad reikią greitai ją laidoti, nes lygumoje labai karšta, ypač šiame krašte. Tada ir pasipasakojo gyvenęs Paryžiuje ir iki šiol niekaip negalįs jo pamiršti. Paryžiuje šermenys trunka tris, kartais keturias dienas. Čiagi nėra laiko. Nespėji apsiprasti su mintimi, kad žmogus miręs, o jau reikia bėgti paskui katafalką. Tada jo žmona pasakė: „Liaukis, radai ką ponui pasakoti!“ Senis paraudo ir atsiprašė. Aš įsiterpiau ir pasakiau: „O ne! Kalbėkite!“ Juk jis kalbėjo tiesą, ir man buvo įdomu.

Čia, mažoje lavoninėje, jis man papasakojo patekęs į prieglaudą kaip elgeta. Tačiau jautęsis dar stiprus ir pasisiūlęs į durininko vietą. Aš pasakiau, kad jis vis vien yra prieglaudos gyventojas. Jis atsakė, kad ne. Mane stebina, kad jis sakė „jie“, „anie“, o kartais net „seneliai“, kalbėdamas apie prieglaudos gyventojus, nors daugelis jų nebuvo vyresni už jį. Bet, žinoma, jo padėtis buvo visai kitokia. Jis dirbo durininku, ir tam tikra prasme jie buvo jam pavaldūs.

Tuo metu grįžo slaugė. Nė nepastebėjau, kad jau vakaras. Anapus stiklinio stogo bemat sutirštėjo sutemos. Durininkas paspaudė mygtuką, ir mane apžlibino ūmai tvykstelėjusi šviesa. Jis pakvietė į valgyklą papietauti. Bet aš nebuvau išalkęs. Tada jis pasišovė atnešti puoduką balintos kavos. Sutikau, nes labai mėgstu kavą su pienu, ir po valandėlės jis jau grįžo su padėklu. Išgėriau. Tada užsinorėjau rūkyti, bet nesiryžau, nes nežinojau, ar dera šitai daryti prie mamos. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai neturi jokios reikšmės. Pasiūliau cigaretę durininkui, ir mes užsirūkėme.

<…>

Saulė jau buvo užliejusi visą dangų. Jis tarsi ėmė slėgti žemę; kaitra beregint didėjo. Nežinau, kodėl mes dar ilgokai nepajudėjom iš vietos. Man pasidarė karšta su tamsiu kostiumu. Senukas, kuris buvo užsimaukšlinęs skrybėlę, vėl ją nusiėmė. Aš stovėjau truputį pasisukęs ir žiūrėjau į Peresą, kol direktorius man pasakojo apie jį. Direktorius pasakė, kad vakarais mano motina ir ponas Peresas, lydimi slaugės, dažnai eidavo pasivaikščioti iki pat miestelio. Aš apžvelgiau laukus. Tos kiparisų eilės, per kalvas nutįsusios iki pat akiračio, ta rausva ir žalia žemė, tie reti, lyg nupiešti namukai man padėjo suprasti mamą. Šiame krašte vakaras tikriausiai buvo kaip melancholiškas atokvėpis. Bet šiandien virpantis nuo tviskančios saulės peizažas buvo kažkoks žiaurus ir gniuždantis.

Mes pajudėjom. Tik tada pastebėjau, kad Peresas truputį šlubčioja. Katafalkas važiavo vis greičiau ir greičiau, ir senukas pradėjo atsilikti. Vienas vyriškių, lydėjusių katafalką, taip pat atsiliko ir dabar ėjo greta manęs. Aš stebėjausi, kaip greitai saulė kyla į dangų. Ir dar man toptelėjo, kad laukai jau seniai gaudžia nuo vabzdžių dūzgimo ir žolės šnaresio. Prakaitas žliaugė man skruostais. Skrybėlės neturėjau, tad vėdavausi nosine. Laidotuvių tarnautojas man kažką pasakė, bet ką – neišgirdau. Tuo pačiu metu jis kilstelėjo dešiniąja ranka kepurę ir su nosine, kurią laikė kairėje, nusišluostė prakaitą. „Ką sakote?“ – paklausiau. Rodydamas į dangų, jis pakartojo: „Pleškina.“ – „Taip“, – atsakiau. Po kurio laiko jis paklausė: „Tai jūsų motina?“ – „Taip“, – vėl atsakiau. – „Ar ji buvo sena?“ – „Šiaip sau“, – atsakiau, nes tiksliai nežinojau, kiek jai buvo metų. Tada jis nutilo. Aš grįžtelėjau atgal ir pamačiau per kokius penkiasdešimt metrų nuo mūsų atsilikusį senąjį Peresą. Jis skubėjo mosikuodamas skrybėle, kurią laikė rankoje. Pasižiūrėjau į direktorių. Šis žengė labai oriai, nedarydamas jokio nereikalingo judesio. Ant kaktos blizgėjo keli prakaito lašai, bet jis jų nešluostė.

Man atrodė, kad laidotuvių procesija juda jau truputį greičiau. Aplinkui tebesitęsė tie patys spindintys, saulės užlieti laukai. Dangaus švytėjimas buvo stačiai nepakenčiamas. Dabar ėjome neseniai taisytu keliu. Nuo saulės derva praskydo. Kojos klimpo į ją, išversdamos blizgantį minkštimą. Viršum katafalko kyšanti odinė vežėjo kepurė atrodė irgi išmurdyta toje juodoje makalynėj. Aš buvau truputį apkvaitęs nuo žydro ir balto dangaus ir tamsių spalvų monotonijos – glitaus dervos juodumo, blausiai juodų rūbų ir juodo katafalko žvilgesio. Viskas – saulė, odos ir arklių mėšlo, lako ir smilkalų kvapai, nemiegotos nakties nuovargis – drumstė man žvilgsnį ir mintis. Atsisukau dar kartą: Peresas atrodė labai toli, paskendęs karščio bangoje, o paskui ir visai dingo iš akių. Susiieškojau jį žvilgsniu: jis buvo išsukęs iš kelio ir ėjo lauku. Pastebėjau, kad priešais kelias daro posūkį. Aš supratau, kad Peresas, gerai pažindamas vietovę, stengiasi mus prisivyti pačiu trumpiausiu keliu. Ties posūkiu jis mus ir pasivijo. Paskui ir vėl dingo iš akių. Paskui vėl laukais – ir taip keletą sykių. Aš jutau, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas.

Paskui viskas vyko taip greitai, tiksliai ir natūraliai, jog nieko gerai neįsiminiau. Tik viena: įeinant į miestelį, mane užkalbino vyriausioji slaugė. Jos balsas buvo savotiškas – melodingas, virpantis ir visai nesiderino su jos veidu. Ji pasakė: „Jei eini lėtai, gali gauti saulės smūgį. O kai eini per greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti.“ Ji sakė teisybę. Išeities nebuvo. Mano atminty išliko dar keli tos dienos vaizdai: pavyzdžiui, Pereso veidas, kai jis mus pavijo paskutinį kartą, prie pat miestelio. Jo skruostais sruvo didelės susijaudinimo ir nuovargio ašaros. Bet jie buvo tokie raukšlėti, kad ašaros nenutekėdavo. Jos ištrykšdavo, susitvenkdavo, užliedamos jo sunykusį veidą tarsi blizgančia drėgna plėvele. Dar prisimenu bažnyčią ir miestelio gyventojus ant šaligatvių, raudonas geranijas kapinėse, apalpusį Peresą (lyg kokią išklerusią lėlę), kraujo spalvos žemę, byrančią ant mamos karsto, susiraizgiusias joje baltas šaknis, vėl žmones, balsus, miestelį, lūkuriavimą prie kavinės, nesiliaujantį motoro dūzgimą ir džiaugsmą, kai autobusas įvažiavo į šviesomis mirgantį Alžyrą ir aš pagalvojau, kad gulsiu ir miegosiu ištisas dvylika valandų.

Rašome

Parašykite pastraipą, skirtą įsivaizduojamam Merso portretui. Palyginkite jį su vadovėlyje pateiktu Lukino Viskončio filmo „Svetimas“ plakatu.

<…>

Po pusryčių man pasidarė truputį nuobodu ir aš ėmiau slankioti po butą. Jis buvo patogus, kol mama gyveno čia. Man vienam jis tapo per didelis, ir todėl stalą iš valgomojo teko perkelti į miegamąjį. Dabar gyvenu tik šiame kambaryje, kur stovi kelios kėdės su šiaudinėmis, kiek įdubusiomis sėdynėmis, spinta su pageltusiu veidrodžiu, tualetinis staliukas ir geležinė lova. Kiti kambariai tušti. Kiek vėliau, neišmanydamas ką veikti, paėmiau ir perskaičiau seną laikraštį. Išsikirpau iš jo Kriušeno druskų reklamą ir įklijavau ją į seną sąsiuvinį, kur renku viską, kas mane pralinksmina laikraščiuose. Paskui nusiploviau rankas ir galop įsitaisiau balkone.

Mano kambario langai veriasi į pagrindinę priemiesčio gatvę. Popietis buvo puikus. Tačiau grindinys – nešvarus, žmonių negausu, be to, jie visi skubėjo. Štai pasirodė pasivaikščioti traukianti šeimyna – du maži berniukai jūreiviškais kostiumėliais ir trumpomis kelnaitėmis, truputį suvaržyti standžiai iškrakmolytų drabužėlių, ir mergytė su dideliu rožiniu kaspinu ir juodais lakuotais bateliais. Užpakalyje jų žingsniavo storulė motina, apsivilkusi šilkine kaštonų spalvos suknele, ir tėvas, mažutis, smulkus žmogelis, kurį iš matymo pažinojau. Jis buvo su šiaudine skrybėle, peteliške po kaklu ir lazdele rankoje. Pamatęs jį su žmona, supratau, kodėl mūsų kvartale jis buvo laikomas subtiliu. Kiek vėliau praėjo priemiesčio jaunuoliai sulaižytais plaukais ir raudonais kaklaryšiais, išpūtę krūtines, papuoštas siuvinėtomis nosinėlėmis, ir apsiavę bukanosiais batais. Aš pagalvojau, kad jie tikriausiai traukė į miesto centro kino teatrus. Todėl ir išėjo taip anksti ir, garsiai juokdamiesi, skubėjo į tramvajų.

Paskui gatvė pamažu ištuštėjo. Manau, visur seansai jau buvo prasidėję. Gatvėje liko tik krautuvininkai ir katės. Viršum fikusais apsodintos gatvės dangus buvo skaidrus, bet nebespindėjo. Tabako pardavėjas kitoje gatvės pusėje išsinešė kėdę ant šaligatvio, pasistatė prie durų ir, atsisėdęs ant jos apžargom, rankomis atsirėmė į atkaltę. Dar prieš valandėlę sausakimši tramvajai dabar važiavo beveik tušti. Kavinukėje „Pas Pjero“, šalia tabako krautuvėlės, kelneris, pabarstęs pjuvenų, šlavė tuščią salę. Tai buvo tikras sekmadienis.

Aš pasukau kėdę ir pasistačiau ją taip, kaip tabako pardavėjas: taip man atrodė patogiau. Surūkiau dvi cigaretes, grįžęs į kambarį pasiėmiau šokolado gabaliuką ir suvalgiau, sėdėdamas prie lango. Netrukus dangus apsiniaukė, ir aš pagalvojau, kad tuoj tuoj prapliups vasaros audra. Tačiau dangus nusiblaivė, tik iš debesų, žadančių didelį lietų, nukrapnojo keletas lašų, ir gatvė patamsėjo. Aš ilgai sėdėjau ir žiūrėjau į dangų.

Penktą valandą triukšmingai atbildėjo tramvajai. Jie vežė iš priemiesčio stadiono minią žiūrovų, kekėmis kabojusių ant laiptelių ir buferių. Kitais tramvajais grįžo žaidėjai, juos pažinau iš mažų lagaminėlių. Jie stūgavo ir visa gerkle skandavo, kad jų klubas nepražus. Kai kurie pamojavo man ranka. Vienas net šūktelėjo: „Mes jiems įkrėtėm!“ – „Taip“, – atsakiau linktelėjęs galva. Tada pradėjo plūsti automobiliai.

Diena dar pasislinko vakarop. Viršum stogų dangus paraudo ir, artėjant vakarui, gatvės vėl atgijo. Žmonės palengva grįžo iš pasivaikščiojimo. Tarp jų pastebėjau ir subtilųjį poną. Vaikai verkė, juos reikėjo tempti už rankų. Beveik tuo pačiu metu iš kvartalo kino teatrų į gatvę plūstelėjo žiūrovų srautas. Vaikinai mostagavo rankomis kur kas energingiau negu paprastai, ir aš pagalvojau, kad jie žiūrėjo nuotykių filmą. Grįžtantieji iš miesto kino teatrų pasirodė truputį vėliau. Jų veidai buvo rimtesni. Jie irgi juokėsi, bet atrodė pavargę ir susimąstę. Jie dar nėjo į namus ir vaikštinėjo pirmyn ir atgal šaligatviu. Vienplaukės merginos iš mūsų kvartalo vaikščiojo susikibusios už rankų. Vaikinai stengėsi užtverti joms kelią, prasilenkdami laidė sąmojus, o merginos nusisukdavo nuo jų ir kikendavo. Daugelį šių gražuolių aš pažinojau, ir jos sveikinosi su manim.

Staiga užsidegė gatvės žibintai, ir nuo jų šviesos nublanko pirmosios nakties danguj sužibusios žvaigždės. Pajutau, kad bežiūrint į mirgančius nuo šviesų ir žmonių šaligatvius man pavargo akys. Žibintų nutviekstas šlapias grindinys žvilgėjo, o vienodais tarpais pravažiuojančių tramvajų atšvaitai išplėšdavo iš tamsos blizgančius plaukus, sidabrinę apyrankę ar šypseną. Dar vėliau, tramvajams važiuojant vis rečiau ir virš medžių ir lempų tirštėjant sutemoms, kvartalas pamažu ištuštėjo, ir pirmoji katė lėtai perėjo dyką gatvę. Tada pagalvojau, kad reikėtų pavalgyti. Nuo ilgo sėdėjimo pasirėmus į kėdės atkaltę įskaudo sprandas. Išėjau į gatvę, nusipirkau duonos ir makaronų, išsiviriau vakarienę ir stovėdamas pavalgiau. Norėjau surūkyti cigaretę prie lango, bet oras jau atvėso ir pasidarė šalta. Uždariau langus ir grįždamas pamačiau veidrodyje stalo galą, kur greta duonos kriaukšlių stovėjo spiritinė lemputė. Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.

<…>

Netrukus mane išsikvietė viršininkas, ir tą akimirką aš net išsigandau pagalvojęs, kad jis man lieps mažiau šnekėti telefonu, o daugiau dirbti. Bet jis kalbėjo visai apie kitką. Jis pasakė norįs supažindinti mane su vienu dar ne visai aiškiu projektu ir išgirsti mano nuomonę tuo klausimu. Jis ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis, – jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti.“ Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau prie savo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kad jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ – paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti. Be to, juk pasiūlė jinai, o aš tik sutikau. Tada Mari pareiškė, kad vedybos – rimtas dalykas. „Ne“, – atsakiau aš. Valandėlę ji tylėdama žiūrėjo į mane. Paskui pradėjo kalbėti. Ji sakė tenorinti žinoti, ar aš priimčiau pasiūlymą iš kitos moters, su kuria mane sietų tokie patys saitai. „Žinoma“, – atsakiau. Tada ir ji suabejojo, ar mylinti mane, o aš tuo labiau šito negalėjau žinoti. Dar kiek patylėjus ji sumurmėjo, kad aš esu keistas, kad ji, be abejo, dėl to mane ir myli ir kad turbūt vieną dieną dėl tos pačios priežasties aš jai tapsiu atgrasus. Kadangi aš tylėjau, neturėdamas ką pridurti, ji šypsodamasi paėmė mano ranką ir pareiškė, kad nori ištekėti už manęs. Aš atsakiau, kad mes taip ir padarysim, kai tik ji panorės. Paskui aš jai papasakojau apie viršininko pasiūlymą, ir Mari pasakė, kad norėtų pamatyti Paryžių. Aš pasakiau, jog ten gyvenau kurį laiką, ir ji paklausė, kaip jis atrodo. Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmonių oda balta.“

Paskui mes išėjom pasivaikščioti ir klaidžiojom didžiausiomis miesto gatvėmis. Moterys buvo gražios, ir aš paklausiau Mari, ar ji tai pastebi. Mari atsakė, kad pastebi ir kad supranta mane. Kurį laiką tylėjome. Tačiau aš dar nenorėjau skirtis su ja ir pasakiau, kad galėtume drauge pavakarieniauti pas Selestą. Ji būtų mielai sutikusi, bet turėjo reikalų. Buvome nebetoli mano namų, ir aš atsisveikinau. Ji pažvelgė į mane: „Tau neįdomu, ką aš veiksiu?“ Man buvo įdomu, bet aš stačiai nepagalvojau apie tai, ir dabar ji žiūrėjo į mane lyg priekaištaudama. Tačiau matydama, kad aš suglumau, ji vėl nusijuokė, visu kūnu prisiglaudė prie manęs ir atkišo lūpas.

<…>

Rašome

Kurias šiame skyriuje išsakytas mintis galima susieti su egzistencialistams būdinga absurdo samprata? Pasirinkite vieną iš tų minčių ir sukurkite trumpą samprotavimo tekstą, kuriame ji būtų patvirtinta arba paneigta.

<…>

Jis buvo vienas. Gulėjo ant nugaros, pasidėjęs rankas po galva. Jo veidas buvo uolos paunksnėje, o visas kūnas – saulėje. Kombinezonas garavo nuo karščio. Aš kiek nustebau: maniau, kad ta istorija jau baigta, ir atėjau čia visai apie nieką nebegalvodamas.

Pamatęs mane, arabas kilstelėjo ir įkišo ranką į kišenę. Aš, suprantama, suspaudžiau Reimono revolverį švarko kišenėje. Neišsitraukdamas rankos iš kišenės, arabas vėl atvirto atgal. Aš buvau gana toli nuo jo, mus skyrė kokie dešimt metrų. Retkarčiais sugaudavau jo žvilgsnį, besiskverbiantį iš po primerktų blakstienų. Bet dažniausiai arabo veidas, visa jo figūra nuo įkaitusio oro tik tavaravo man akyse. Bangų pleškenimas buvo dar tingesnis ir tylesnis negu vidurdienį. Tvieskė ta pati saulė, ta pati šviesa tiško ant to paties smėlio. Jau dvi valandos, kai diena stovėjo vietoje, dvi valandos, kai buvo įmetusi inkarą į verdančio metalo okeaną. Akiratyje praplaukė nedidelis garlaivis – pamačiau tą juodą taškelį tik akies krašteliu, nes vis nenuleidau akių nuo arabo.

Pagalvojau, kad užtektų man nusisukti į šalį, nueiti, ir viskas baigtųsi. Bet virpantis nuo saulės paplūdimys tarsi užgulė man pečius ir stūmė pirmyn. Aš žengiau kelis žingsnius prie šaltinio. Arabas nė nekrustelėjo. Vis dėlto jis buvo dar gana toli. Ant veido jam krito šešėliai, ir turbūt todėl atrodė, lyg jis juoktųsi. Aš palaukiau. Saulė svilino man veidą, antakiuose susitvenkė prakaito lašai. Tai buvo ta pati saulė kaip ir tą dieną, kai laidojau mamą, ir lygiai taip kaip tada man baisiausiai skaudėjo kaktą, smilkiniuose tvinkčiojo kraujas. Nebegalėdamas ištverti ilgiau tokio karščio, žingtelėjau į priekį. Žinojau, kad tai kvaila, kad žengęs tik vieną žingsnį nenusikratysiu saule. Bet aš žengiau žingsnį, tik vieną žingsnį į priekį. Ir šį kartą arabas, net neatsistodamas, išsitraukė peilį ir iškėlė jį man prieš akis. Peilio plienas sutvisko saulėje, ir man pasiregėjo, tarsi ilgi blizgantys ašmenys susmigo į kaktą. Tą pačią akimirką prakaito lašai, susitvenkę antakiuose, staiga ėmė tekėti vokais ir apgaubė juos šiltu ir tankiu šydu. Mane apakino ašarų ir druskos uždanga. Nieko nebejaučiau, tik kaip kaktoje muša saulės cimbolai, ir neaiškiai mačiau prieš save iš peilio iššokusį šviesos kalaviją. Ši liepsnojanti špaga badė blakstienas ir skaudžiai žeidė akis. Ir tada viskas susiūbavo. Jūra tvokstelėjo į mane karšta oro banga. Man pasirodė, kad prakiuro dangus ir iš jo pradėjo lyti ugnimi. Aš visas įsitempiau ir ranka mėšlungiškai sugniaužiau revolverį. Gaidukas pasidavė, pirštas slystelėjo lygia vamzdžio apačia, ir būtent tada, pasigirdus trumpam kurtinančiam trenksmui, viskas ir prasidėjo. Aš nusipurčiau prakaito lašus ir saulės tviskėjimą. Supratau, kad suardžiau dienos pusiausvyrą, neįprastą tylą paplūdimyje, kur buvau laimingas. Tada iššoviau dar keturis kartus, ir kulkos nepastebimai susmigo į nejudantį kūną. Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris.

<…>

Po kurio laiko kambaryje suskambėjo varpelis. Tada man nuėmė antrankius. Atidarė duris ir mane įvedė į teisiamųjų užtvarą. Salė buvo sausakimša. Kur ne kur pro užuolaidas skverbėsi saulė, ir salėje jau buvo sunku kvėpuoti. Langai buvo uždaryti. Aš atsisėdau, abipus manęs sustojo žandarai. Ir tik tada pamačiau prieš save veidų eilę. Visi žiūrėjo į mane: supratau, kad tai prisiekusieji. Bet aš negalėjau pasakyti, kuo jie skyrėsi vieni nuo kitų. Mane apėmė toks jausmas, tarsi būčiau sėdėjęs priešais suolelį tramvajuje, o visi tie nepažįstami keleiviai būtų stebeiliję į ką tik įėjusįjį, norėdami jame pastebėti ką nors juokinga. Puikiai žinau, kad tai kvaila mintis, nes čia juos domino ne koks kuriozas, o nusikaltimas. Beje, skirtumas ne toks jau didelis, tokia mintis man, šiaip ar taip, buvo toptelėjusi.

Man truputį svaigo galva ir nuo gausios minios, sėdinčios uždaroje salėje. Aš dar kartą žvilgtelėjau į publiką ir negalėjau išskirti nė vieno veido. Iš pradžių, regis, nė nesupratau, kad visi tie žmonės grūdosi, norėdami pamatyti mane. Paprastai mano persona niekam nerūpėdavo. Tik gerokai pasukęs galvą supratau, kad visas tas šurmulys dėl manęs. Aš pasakiau žandarui: „Kiek žmonių!“ Jis atsakė, kad dėl to kalti laikraščiai, ir parodė būrelį žmonių, susispietusių prie stalo, stovinčio kiek žemiau prisiekusiųjų tribūnos. Jis pasakė: „Antai jie.“ Aš paklausiau: „Kas?“, ir jis pakartojo: „Laikraštininkai.“ Jis pažinojo vieną žurnalistą, kuris tą akimirką jį pamatė ir pasuko prie mūsų. Tai buvo jau pagyvenęs, simpatiškas vyras kiek besivaipančiu veidu. Jis karštai paspaudė žandaro ranką. Tuo metu aš pastebėjau, kad žmonės čia ieškojo pažįstamų, sveikinosi su jais ir kalbėjo lyg kokiam klube, kur kiekvienas jaučiasi laimingas, atsidūręs tarp savo aplinkos žmonių. Tuo, matyt, ir galėjau paaiškinti keistą mane apėmusį jausmą, lyg būčiau čia nereikalingas, tarsi koks įsibrovėlis. Tačiau žurnalistas kreipėsi į mane šypsodamasis. Jis išreiškė viltį, kad viskas bus gerai. Aš padėkojau, o jis pridūrė: „Žinote, mes truputį išpūtėme jūsų bylą. Vasara – bergždžias metas laikraščiams. Tik jūsų ir to tėvažudžio bylos šio to vertos.“ Paskui būrelyje, kurį ką tik buvo palikęs, jis parodė nedidelį žmogutį, užsidėjusį didelius akinius juodais rėmais, panašų į nupenėtą žebenkštį. Jis pasakė, kad tai specialus vieno Paryžiaus laikraščio korespondentas. „Tačiau jis atvyko ne dėl jūsų. Bet kadangi yra įgaliotas parašyti apie tėvažudžio procesą, jo paprašė telegrafuoti ir apie jūsų bylą.“ Ir vėl vos nepadėkojau. Bet pagalvojau, kad tai būtų buvę juokinga. Jis draugiškai pamojavo man ranka ir paliko mus. Paskui mes dar luktelėjom keletą minučių.

<…>

Netrukus prasidėjo mano apklausa. Pirmininkas klausinėjo ramiai ir net, kaip man pasirodė, kažkaip nuoširdžiai. Dar kartą turėjau patvirtinti savo asmenybę, ir nors tie klausimai man įkyrėjo, aš pagalvojau, kad taip reikia, nes būtų jau per daug rimta nuteisti vieną žmogų vietoj kito. Paskui pirmininkas ėmė pasakoti apie tai, ką buvau padaręs, kas trečią sakinį kreipdamasis į mane klausimu: „Ar taip?“ Kiekvieną kartą atsakydavau: „Taip, pone pirmininke“, kaip buvo liepęs advokatas. Tai tęsėsi ilgai, nes pasakodamas pirmininkas minėjo daugybę smulkmenų. Visą tą laiką žurnalistai užsirašinėjo. Jaučiau jauniausiojo žurnalisto ir tos mažos moters-automato žvilgsnius. Visas tramvajaus suolelis buvo pasisukęs į pirmininką. Šis kostelėjo, greitomis pervertė bylą ir vėduodamasis pasisuko į mane.

Jis pasakė, kad dabar palies klausimus, kurie, kaip atrodo iš šalies, neturi akivaizdaus ryšio su mano byla, bet galbūt yra artimai su ja susiję. Supratau, kad jis vėl kalbės apie mamą, ir pajutau, kad tai man jau įgriso. Jis paklausė, kodėl atidaviau mamą į prieglaudą. Atsakiau, kad todėl, jog neturėjau pinigų mokėti už jos priežiūrą ir gydymą. Jis paklausė, ar dėl to krimtausi, ir aš atsakiau, kad nei mama, nei aš nieko nebesitikėjom vienas iš kito, nei iš kitų žmonių, ir kad mudu kiekvienas apsipratome su savo nauju gyvenimu. Tada pirmininkas pasakė, kad šis dalykas jam aiškus, ir paklausė prokurorą, ar jis nenorėtų ko manęs paklausti.

Šis kiek pasisuko į mano pusę ir, nežiūrėdamas į mane, pareiškė, kad, pirmininkui leidus, jis norėtų sužinoti, ar aš grįžau prie šaltinio vienas, ketindamas nušauti arabą. „Ne“, – atsakiau. „Tai kodėl jūs buvot ginkluotas ir grįžot būtent į tą pačią vietą?“ Aš pasakiau, kad tai buvo atsitiktinumas. Tada prokuroras grėsmingu balsu nukirto: „Šiam kartui viskas.“ Kas vyko toliau, buvo truputį neaišku, bent man. Trumpai tylomis pasitaręs pirmininkas pareiškė, kad posėdis baigiamas ir liudytojų apklausa atidedama popiečiui.

Aš vėl neturėjau laiko pagalvoti. Mane išvedė, pasodino į kalėjimo mašiną, nuvežė į kalėjimą, ir ten aš pavalgiau. Labai greit, taip greit, kad vos spėjau pajusti, jog esu pavargęs, vėl atėjo manęs išsivesti; viskas prasidėjo iš pradžių, aš vėl atsidūriau toje pačioje salėje, prieš tuos pačius veidus. Tik karštis buvo daug didesnis ir, lyg mostelėjus stebuklingąja lazdele, kiekvieno prisiekusiojo, prokuroro, advokato ir kai kurių žurnalistų rankose atsirado šiaudinės vėduoklės. Jaunasis žurnalistas ir mažoji moteris sėdėjo savo vietose. Bet jie nesivėdavo ir tylėdami tebežiūrėjo į mane.

Nusišluosčiau srūvantį veidu prakaitą ir kiek atsitokėjau kur ir kas esąs tik tada, kai išgirdau, kad kviečiamas prieglaudos direktorius. Jis buvo paklaustas, ar mama skųsdavosi manimi, ir jis atsakė, kad taip, bet, girdi, visi prieglaudos gyventojai turi maniją amžinai skųstis savo artimaisiais. Pirmininkas paprašė patikslinti, ar ji man priekaištavo už tai, kad atidaviau ją į prieglaudą, ir direktorius dar kartą pasakė, kad taip, priekaištavo. Bet šį kartą jis nieko nebepridūrė. Į kitą klausimą jis atsakė, jog buvo nustebintas, kad aš laidotuvių dieną buvau toks ramus. Jo paklausė, ką jis nori pasakyti žodžiu „ramus“. Tada direktorius nudelbė akis į savo batų galus ir pasakė, kad aš nenorėjau pamatyti mirusios mamos, kad aš nė karto nepravirkau ir kad po laidotuvių tuoj pat išvykau, nepasilikęs nė valandėlės susikaupti ir pamąstyti prie jos kapo. Jį nustebino dar vienas dalykas: laidotuvių biuro tarnautojas jam pasakė, kad aš nežinojęs mamos amžiaus. Stojo trumpa tyla, ir pirmininkas paklausė, ar jis kalba tikrai apie mane. Kadangi direktorius nesuprato klausimo, pirmininkas paaiškino: „Toks įstatymas.“ Paskui pirmininkas paklausė valstybės gynėjo, ar jis neturėtų klausimų liudytojui, ir prokuroras sušuko: „O ne, užtenka ir to, ką mes girdėjome!“, bet taip nušvitęs ir su tokiu triumfu žiūrėdamas į mane, jog pirmą kartą po daugelio metų man užėjo kvailas noras pravirkti, nes pajutau, kaip visi tie žmonės manęs nekenčia.

Pasiteiravęs prisiekusiųjų ir mano advokato, ar jie neturi klausimų, pirmininkas išklausė durininko parodymų. Su juo, kaip ir su visais kitais, buvo pakartotas tas pats ceremonialas. Eidamas per salę, durininkas pažiūrėjo į mane ir nusuko akis į šalį. Atsakinėdamas į klausimus jis pasakė, kad aš nenorėjau pamatyti mamos, kad rūkiau, kad miegojau ir kad gėriau kavą su pienu. Tada pajutau salėje kylant pasipiktinimą ir pirmą kartą supratau, jog esu kaltas. Durininką privertė pakartoti pasakojimą apie kavą su pienu ir cigarete. Valstybės gynėjas pažiūrėjo į mane su ironija. Tą akimirką mano advokatas paklausė durininko, ar jis nerūkė kartu su manimi. Bet prokuroras griežtai užprotestavo: „Kas čia nusikaltėlis ir kas per metodai juodinti kaltinimo liudytojus, norint sumenkinti jų parodymus, kurie vis tiek yra triuškinantys!“ Vis dėlto pirmininkas paprašė durininką atsakyti į klausimą. Senis suglumęs tarė: „Aš žinau, jog buvau neteisus. Bet nedrįsau atsisakyti cigaretės, kurią ponas man pasiūlė.“ Pabaigoj buvau paklaustas, ar neturėčiau ką pridurti. „Nieko, – atsakiau, – tik tiek, kad liudytojas teisus. Iš tiesų aš jam pasiūliau cigaretę.“ Tada durininkas pažiūrėjo į mane truputį nustebusiu ir netgi dėkingu žvilgsniu. Kiek padvejojęs pasakė, kad kavą su pienu pasiūlęs jis. Mano advokatas ėmė garsiai džiūgauti ir pareiškė, kad prisiekusieji turėtų atkreipti į tai dėmesį. Bet virš mūsų galvų sugriaudėjo prokuroro balsas: „Taip, ponai prisiekusieji atkreips į tai dėmesį. Ir jie prieis prie išvados, kad pašalinis žmogus gali pasiūlyti kavos, bet sūnus turi jos atsisakyti prie lavono tos, kuri davė jam gyvybę.“ Durininkas grįžo į savo vietą.

Kai atėjo Toma Pereso eilė, teismo vykdytojas gavo vesti jį prilaikydamas iki pat barjero. Peresas pasakė, kad jis pažinojo vien mano motiną, o mane matęs tik vieną kartą, laidotuvių dieną. Paklaustas, ką aš veikiau tą dieną, jis atsakė: „Jūs suprantate, aš pats labai sielojausi. Taigi nieko nemačiau. Mane slėgė sielvartas, ir aš nieko nemačiau. Man buvo labai sunku. Aš net buvau apalpęs. Vadinas, aš negalėjau matyti pono.“ Valstybės gynėjas paklausė, ar jis nors matė mane verkiant. Peresas atsakė, kad ne. Tada prokuroras savo ruožtu pareiškė: „Ponai prisiekusieji atsižvelgs į šią aplinkybę.“ Bet mano advokatas supyko. Jis paklausė Peresą truputį susierzinusiu, kaip man pasirodė, balsu, ar jis matęs, kad aš neverkiau. Peresas pasakė: „Ne.“ Salėje pasigirdo juokas. O mano advokatas, pasiraitodamas rankovę, griežtu tonu tarė: „Štai koks šis teismo procesas. Viskas tiesa ir viskas netiesa!“ Prokuroro veido išraiška buvo neįžvelgiama, ir jis baksnojo pieštuku į bylos antraštę.

<…>

Vargu ar kas besiklausė, ką liudijo Masonas. Jis pareiškė, jog aš esu padorus žmogus ir „jis net pasakytų – garbingas žmogus“. Taip pat probėgšmais buvo išklausytas Salamano pasakojimas, kad aš buvęs geras jo šuniui; į klausimą apie mano motiną ir mane atsakė, kad aš nebeturėjęs ką su mama kalbėti ir dėl tos priežasties ją atidavęs į prieglaudą. „Reikia suprasti, – kartojo Salamano, – reikia suprasti.“ Bet niekas, atrodė, nieko nesuprato. Jį išvedė.

<…>

Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyti kalbant apie save. Galiu pasakyti, kad savo kalbose prokuroras ir advokatas daug šnekėjo apie mane, ir gal net daugiau apie mane negu apie mano nusikaltimą. Ar tos kalbos taip jau skyrėsi viena nuo kitos? Advokatas pakeldavo rankas ir atsiprašinėdamas gindavo kaltinamąjį. Prokuroras ištiesdavo rankas į publiką ir neatsiprašinėdamas kaltindavo. Vis dėlto mane trikdė vienas dalykas. Nors ir buvau labai susirūpinęs, kartais norėdavau įsikišti, bet tada mano advokatas sakydavo: „Tylėkite, nuo to jums bus tik geriau.“ Kažkaip atrodė, kad jie svarsto bylą be manęs. Viskas vyko man nedalyvaujant. Mano likimas buvo sprendžiamas neatsiklausiant mano nuomonės. Tarpais norėdavau nutraukti visas kalbas ir pasakyti: „Bet kas čia kaltinamasis? Labai juk svarbu būti kaltinamuoju. Juk ir aš turiu kai ką pasakyti!“ Bet, gerai pagalvojus, aš nieko neturėjau pasakyti. Beje, turiu pripažinti, kad apskritai sudominti kitus žmones gali tik trumpam. Pavyzdžiui, prokuroro kalba man labai greit įgriso. Mane nustebino ar sudomino tiktai atskiri fragmentai, rankų mostai ar ištisos tirados, tačiau irgi tarsi iškritusios iš bendro konteksto.

Jeigu teisingai supratau, jo pagrindinė mintis buvo ta, kad mano nusikaltimas buvo apgalvotas iš anksto. Bent jis tai stengėsi įrodyti. Štai jo paties žodžiai: „Aš tai įrodysiu, ponai, įrodysiu dvigubai. Pirmiausia remdamasis nenuneigiamais faktais, o paskui atskleisdamas šios tamsios nusikaltėlio sielos psichologiją.“ Jis trumpai išvardijo visus įvykius po mamos mirties. Priminė, kad buvau abejingas, nežinojau mamos amžiaus, kitą dieną po laidotuvių maudžiausi su moterimi, priminė kiną, Fernandelį ir pagaliau tą faktą, kad grįžau namo su Mari. Ne iškart supratau, apie ką jis kalba, nes jis sakė „jo meilužė“, o man ji buvo Mari. Paskui perėjo prie Reimono istorijos. Man pasirodė, kad jo samprotavimams nestigo logikos. Tai, ką jis sakė, buvo panašu į tiesą. Susitaręs su Reimonu, aš parašiau laišką, norėdamas privilioti jo meilužę ir atiduoti ją į nagus „abejotinos moralės“ žmogui. Paplūdimy išprovokavau Reimono priešus. Reimonas buvo sužeistas. Aš paprašiau jį revolverio. Į pliažą grįžau vienas, ketindamas pasinaudoti ginklu. Buvau numatęs nušauti arabą ir nušoviau jį. Paskui kiek palaukiau ir, „norėdamas įsitikinti, kad darbas gerai atliktas“, ramiai, tiksliai ir tam tikra prasme apgalvotai iššoviau dar keturis kartus.

– Tai ir viskas, ponai prisiekusieji, – tarė valstybės gynėjas. – Atkūriau jums eigą įvykių, atvedusių šį žmogų ligi sąmoningos žmogžudystės. Pabrėžiu, tai nėra paprasta žmogžudystė arba neapgalvotas poelgis, kuriame galėtume įžvelgti švelninančių aplinkybių. Šis žmogus, ponai, šis žmogus yra protingas. Jūs girdėjot jį kalbant, ar ne tiesa? Jis moka atsakinėti. Jis žino žodžių vertę. Apie jį negalima pasakyti, kad jis pasielgė, nesuvokdamas ką darąs.

Aš klausiausi jo kalbos ir štai išgirdau, kad mane laiko protingu. Bet aš negalėjau suprasti, kaip eilinio žmogaus gerosios savybės gali pasidaryti triuškinamu jo kaltumo įrodymu. Garbės žodis, tai mane taip nustebino, kad aš daugiau nebesiklausiau prokuroro kalbos, kol vėl išgirdau sakant: „Ar jis nors parodė, jog gailisi? Ne, ponai, niekada. Nė karto per visą tardymo laiką šis žmogus netgi neatrodė susijaudinęs dėl tokios šlykščios piktadarystės.“ Tuo metu jis atsisuko ir, rodydamas į mane pirštu, vėl ėmė berti kaltinimus, kurių prasmės aš, tiesą sakant, ne visai supratau. Žinoma, aš negalėjau nepripažinti, kad jo žodžiuose yra dalis tiesos. Aš ne per labiausiai gailėjausi dėl savo poelgio. Bet toks jo įtūžis mane stebino. Norėjau pamėginti jam nuoširdžiai, beveik draugiškai paaiškinti, kad aš, iš teisybės, niekad dėl nieko nesigailėjau. Aš visuomet priimdavau tai, ką man atnešdavo ši arba rytojaus diena. Bet, žinoma, dėl tokios savo būklės, kurioje buvau atsidūręs, su nieku negalėjau kalbėti tokiu tonu. Neturėjau teisės būti nuoširdus, rodyti gerą valią. Ir aš nusprendžiau klausytis toliau, nes prokuroras ėmė postringauti apie mano sielą.

Jis pasakė, kad bandęs pažvelgti į mano sielą, bet, ponai prisiekusieji, jos neradęs. Jis kalbėjo, kad aš besielis žmogus ir neturįs nieko žmogiška, ir kad bet kokie moraliniai principai, kuriais vadovaujasi žmogaus širdis, man svetimi. „Žinoma, mes negalime jam to prikišti, – pridūrė prokuroras. – Mes galime jo tik gailėtis, nes jis neturi to, kas jam ir neprieinama. Bet jei kalbėsime apie mūsų teismą, tai čia visiškai neigiama ir pasyvi tolerancijos dorybė turi būti pakeista sunkesne, bet kilnesne dorybe – teisingumu. Ypač tais atvejais, kai tuštuma, kokią mes išvydome šio žmogaus širdyje, tampa bedugne, galinčia pražudyti mūsų visuomenę.“ Tada jis ir išsakė viską apie mano požiūrį į mamą. Jis pakartojo tai, ką jau buvo minėjęs anksčiau. Bet dabar jis kalbėjo apie tai daug ilgiau negu apie mano nusikaltimą, taip ilgai, kad galiausiai aš jau nieko negirdėjau, tik pajutau, koks nepakeliamas šio ryto karštis. Bent iki to momento, kai prokuroras nutilo ir po trumpos tylos tarė labai žemu ir labai skvarbiu balsu: „Mūsų teismas, ponai prisiekusieji, rytoj teis patį šlykščiausią nusikaltimą – tėvažudystę.“ Jo manymu, vaizduotė yra bejėgė prieš šį žiaurų nusikaltimą. Jis drįstąs tikėtis, jog žmonės nepasiduos silpnybei ir nubaus šį piktadarį visu griežtumu. Bet jis nebijąs pasakyti, kad siaubas, kurį jam kelia šis nusikaltimas, beveik nublanksta prieš mano abejingumą. Jo manymu, žmogus, morališkai nužudęs savo motiną, pats pasišalina iš žmonių visuomenės lygiai kaip ir tas, kuris pakėlė ranką ir nužudė savo gimdytoją. Bet kuriuo atveju pirmasis parodo kelią antrajam, tampa jo pirmtaku ir įteisina jo piktadarystę. „Esu įsitikinęs, ponai prisiekusieji, – pridūrė jis, pakeldamas balsą, – kad jums neatrodys per daug drąsus mano tvirtinimas, jeigu aš pasakysiu, kad žmogus, sėdintis ant šito suolo, yra kaltas ir dėl žmogžudystės, kurią teismas nagrinės rytoj. Todėl jis turi būti nubaustas.“ Tai pasakęs prokuroras nusišluostė blizgantį nuo prakaito veidą. Paskui pridūrė, kad nors jo pareiga yra labai sunki ir skausminga, jis tvirtai ją atliks. Jis pareiškė, kad man nėra ko veikti visuomenėje, nes aš nepripažįstąs pagrindinių jos įstatymų ir negalįs apeliuoti į žmogaus širdį, nes man nežinomi patys paprasčiausi žmogiškieji jausmai. „Aš reikalauju šio žmogaus galvos, – pasakė jis, – ir reikalauju jos lengva širdim. Nors per ilgą savo praktiką man teko ne sykį skelbti mirties bausmes, tačiau dar niekad taip aiškiai nejaučiau kaip šiandien, kad atlikti šią sunkią priedermę mane skatina visapusiškai apgalvotas, gerai įsisąmonintas šventas ir įsakmus būtinumas ir siaubas, kurį patiriu žvelgdamas į šio žmogaus veidą, neišreiškiantį nieko daugiau, tik išsigimimą.“

Kai prokuroras atsisėdo, salėje gana ilgai viešpatavo tyla. Sėdėjau apkvaitęs nuo karščio ir nuostabos. Pirmininkas kostelėjo ir labai tyliai paklausė, ar aš nieko neturiu pridurti. Pakilau ir, kadangi seniai ruošiausi kalbėti, pasakiau, beje, ne visai vietoje, kad aš neketinau nušauti arabo. Pirmininkas atsakė, kad tai tik žodžiai, kad iki šiol jis blogai supratęs mano gynimosi sistemą ir kad jis būtų laimingas, jeigu aš, kol dar nekalbėjo mano advokatas, patikslinčiau savo poelgio motyvus. Skubiai atsakiau, truputį painiodamas žodžius ir suvokdamas, koks esu juokingas, kad dėl to kalta saulė. Salėje pasigirdo juokas. Mano advokatas gūžtelėjo pečiais, ir pirmininkas netrukus jam suteikė žodį. Bet jis pareiškė, kad jau vėlu, kad jo kalba būsianti ilga, todėl jis siūlo ją atidėti popiečiui. Teismas sutiko.

Po pietų dideli ventiliatoriai be atvangos košė tirštą salės orą, ir mažytės įvairiaspalvės teisėjų vėduoklės judėjo į vieną pusę. Mano advokato kalba, atrodė, niekada nesibaigs. Tačiau vienu metu aš suklusau, nes jis pasakė: „Tai tiesa, aš nušoviau.“ Paskui tęsė tuo pačiu tonu, sakydamas „aš“ kiekvieną kartą, kai kalbėjo apie mane. Aš labai nustebau. Pasilenkiau prie žandaro ir paklausiau, ką tai reiškia. Jis man liepė nutilti, bet po valandėlės pridūrė: „Visi advokatai taip daro.“ Pagalvojau, kad taip daroma, norint dar labiau mane nušalinti nuo bylos, prilyginti mane nuliui ir tam tikra prasme pakeisti mane. Bet man atrodo, kad aš ir taip buvau jau labai toli nuo teismo salės. Be to, mano advokatas man pasirodė juokingas. Jis probėgom atsakė į kaltinimus, o paskui irgi pradėjo postringauti apie mano sielą. Bet, mano supratimu, jis nebuvo toks talentingas kaip prokuroras. „Aš taip pat, – sakė jis, – pažvelgiau į jo sielą, bet, priešingai negu žymusis prokuratūros atstovas, kai ką radau ir galiu pasakyti, kad ją skaičiau tarsi atverstą knygą.“ Jis joje perskaitęs, kad aš esąs doras žmogus, tvarkingas, nenuilstantis, atsidavęs savo įstaigai tarnautojas, visų mylimas ir jautrus savo artimo nelaimei. Pasak jo, aš buvau pavyzdingas sūnus ir išlaikiau savo motiną, kol galėjau. Paskui aš tikėjęsis, kad senelių prieglauda suteiksianti senai moteriai visus patogumus, kurių aš, mažai uždirbdamas, nepajėgiau jai duoti. „Aš stebiuosi, ponai prisiekusieji, – pridūrė jis, – kad buvo sukelta tiek triukšmo dėl šios prieglaudos. Juk jeigu tektų įrodinėti didelę šių įstaigų naudą ir kilnią paskirtį, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad jas išlaiko pati valstybė.“ Jis nepaminėjo tiktai laidotuvių, ir aš pajutau jo kalboje spragą. Bet dėl visų tų ilgų frazių, tų nesibaigiančių dienų ir valandų, kurių metu buvo kalbama apie mano sielą, man atrodė, jog visas mano mintis užlieja bespalvis vanduo ir man sukasi galva.

Toliau aš prisimenu vien tai, kad, kalbant mano advokatui, iš gatvės per visas sales mano ausis pasiekė ledų pardavėjo ragelio garsas. Mane užplūdo prisiminimai apie gyvenimą, kuris man nebepriklausė, bet kuriame aš buvau patyręs pačius paprasčiausius ir pačius pastoviausius savo džiaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus, priemiestį, kurį mylėjau, vakarėjantį dangų, Mari juoką ir sukneles. Ir tada man užgniaužė gerklę nuo beprasmybės, nuo viso to, ką aš čia veikiu, ir aš nekantraudamas tetroškau viena: kad viskas baigtųsi, aš grįžčiau į kamerą ir užmigčiau. Vos nugirdau, kaip baigdamas savo kalbą advokatas sušuko, kad prisiekusieji nepasmerksią myriop garbingo darbo žmogaus, pražudžiusio savo sielą per vieną paklydimo minutę, ir paprašė atsižvelgti į švelninančias aplinkybes teisiant nusikaltėlį, kuris ir taip jau yra skaudžiai nubaustas – jį amžinai grauš sąžinė. Teismas paskelbė pertrauką, ir nuvargęs advokatas atsisėdo. <…>

V

<…>

Kapelionas pažvelgė į mane kažkaip liūdnai. Dabar stovėjau nugara atsirėmęs į sieną, ir dienos šviesa krito man ant kaktos. Jis pasakė porą žodžių, kurių neišgirdau, ir skubiai paklausė, ar leisčiau jam mane pabučiuoti. „Ne“, – atsakiau. Jis nusisuko, nuėjo prie sienos ir lėtai ją perbraukė ranka. „Nejaugi jūs taip mylite šią žemę?“ – sumurmėjo. Aš nieko neatsakiau.

Jis ilgai stovėjo nusisukęs. Jo buvimas mane slėgė ir erzino. Jau ruošiausi pasakyti, kad išeitų, kad paliktų mane, bet jis staiga atsisuko ir, pagautas kažkokio įkvėpimo, sušuko: „Ne, aš negaliu patikėti. Esu įsitikinęs, kad jūs kada nors troškote kito gyvenimo.“ Atsakiau, kad tikrai taip ir buvo, bet tai nėra nė kiek svarbiau, negu įsivaizduoti, jog tu esi turtingas, greitai plauki ar turi gražesnį nei kitų veidą. Visos tos svajonės – to paties galo. Bet jis mane nutraukė ir paklausė, kaip aš įsivaizduoju tą kitą gyvenimą. Tada aš surikau: „Tokį gyvenimą, kuriame galėčiau prisiminti šitą!“ ir tučtuojau pasakiau, kad man gana. Jis norėjo dar pakalbėti apie Dievą, bet aš priėjau prie jo ir paskutinį kartą pamėginau paaiškinti, kad man liko nedaug laiko ir aš nenoriu jo gaišinti su Dievu. Jis bandė pakeisti temą paklausdamas, kodėl aš jam sakau „pone“ užuot sakęs „tėve“. Tai mane suerzino, ir aš atsakiau, kad jis nėra man tėvas: jis – su kitais.

– Ne, sūnau, – tarė jis, dėdamas ranką ant peties. – Aš su jumis. Bet jūs to nežinote, nes jūsų širdis akla. Aš melsiuosi už jus.

Nežinau kodėl, bet tada mano viduje kažkas trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? Atrodo, lyg visą laiką būčiau laukęs šios minutės ir šio pragiedrulio, kada būsiu išteisintas. Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat tai žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi milijardus išrinktųjų, kurie, kaip ir jis, sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi – išrinktieji. Visi, visi – išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves. Salamano šuo vertas tiek pat kiek ir jo žmona. Mažoji moteris-automatas tiek pat kalta kiek ir paryžietė, kurią buvo vedęs Masonas, arba Mari, kuri norėjo, kad aš ją vesčiau. Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertesnis už jį. Nesvarbu, kad Mari šiandien bučiuojasi su kokiu nors nauju Merso. Ar jis supranta, šis nuteistasis, kad iš mano ateities gelmių… Pritrūkau kvapo bešaukdamas. Bet sargai jau plėšė kapelioną man iš rankų ir grasino man. Tačiau jis nuramino juos ir valandėlę tylėdamas žiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilnos ašarų. Jis apsisuko ir dingo už durų.

Jam išėjus aš nusiraminau. Buvau išsekęs ir kritau ant lovos. Tikriausiai buvau užmigęs, nes mane pažadino žvaigždžių šviesa ant veido. Iki manęs atplaukė kaimo garsai. Nakties, žemės ir druskos kvapai gaivino mano smilkinius. Kaip vilnis užliejo nuostabi šios užmigusios vasaros ramybė. Tą akimirką kažkur toli tamsoje, baigiantis nakčiai, suūkė sirenos. Jos skelbė, kad laivai išplaukia į pasaulį, kuriam aš dabar jau abejingas. Po ilgo laiko pirmą kartą pagalvojau apie mamą. Rodos, aš supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji išsirinko sau „sužadėtinį“, kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo. Lyg šis didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.

Diskutuojame

Perskaitykite, kaip 1952 m. A. Kamiu pristato savo paties požiūrį į romaną „Svetimas“. Pasižymėkite ir su bendraklasiais aptarkite jums netikėtas, įdomias autoriaus mintis.

„Svetimo“ santrauką jau seniai nusakiau vienu sakiniu, mano nuomone, labai paradoksaliu: „mūsų visuomenėje kiekvienas žmogus, kuris neverkia per savo motinos laidotuves, rizikuoja būti nubaustas mirties bausme“. Tenorėjau pasakyti, kad knygos herojus nubaudžiamas todėl, kad neįsivelia į žaidimą. Šiuo atžvilgiu jis yra svetimas visuomenei, kur jis gyvena, klajoja paribyje, privataus, vienišo, geidulingo gyvenimo priemiesčiuose. Ir šit kodėl skaitytojai bandė į jį žiūrėti kaip į šiukšlę. Vis dėlto šį personažą ir autoriaus sumanymą suprasime geriau, jei pamąstysime, kodėl Merso neįsivelia į žaidimą. Atsakymas paprastas: jis atsisako meluoti. Melas – tai ne tik pasakyti, ko nėra. Taip pat melas, netgi didesnis – pasakyti daugiau, negu yra, o kalbant apie žmogaus širdį – pasakyti daugiau, negu jauti. Šitai mes darome visi, kiekvieną dieną, kad gyvenimas būtų paprastesnis. Merso, priešingai nei iš pažiūros atrodo, nenori gyvenimo supaprastinti. Jis sako, kas yra, neslepia savo jausmų, ir visuomenė tučtuojau pajunta grėsmę. Pavyzdžiui, prašo jo pasakyti įprastą frazę, kad jis gailisi dėl nusikaltimo. Jis atsako jaučiąs šiuo metu daugiau nuobodulio negu tikro sielvarto. Ir ši detalė jį pasmerkia.

Taigi Merso man nėra valkata, o neturtingas ir nuogas žmogus, įsimylėjęs saulę, kuri nepalieka šešėlių. Jis toli gražu nėra visiškai nejautrus, didžiulė ir tvirta aistra jį žadina, tobulybės ir tiesos aistra. Čia kalbama apie dar neigiamą tiesą, būties ir jausmo tiesą, be kurios nebūtų įmanoma niekaip įveikti savęs ir pasaulio. Tad per daug nesuklystume, „Svetimame“ skaitydami istoriją žmogaus, kuris be jokio heroizmo sutinka mirti už tiesą. Man taip pat teko sakyti, ir visada paradoksaliai, kad savo personažu bandžiau pavaizduoti vienintelį nukryžiuotąjį, kurio mes esame verti. Po mano paaiškinimų visi supras, kad aš šitai pasakiau visai neketindamas piktžodžiauti ir tik su šiokiu tokiu ironišku švelnumu, kurį menininkas turi teisę jausti sukurtiems personažams.