Ketverių metų seimo reformos ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija (7 tema)

Konstitucija yra pagrindinis valstybės dokumentas, kurio laikytis privalo šalies pilietis. Pati seniausia pasaulyje konstitucija priimta JAV (7.1 pav., A) (plačiau žr. 4 vadovėlio temą), ji buvo paremta pažangiomis to meto Apšvietos epochos idėjomis. Pirmoji Euròpoje ir antroji pasaulyje buvo priimta ATR konstitucija (7.1 pav., B). Šis dokumentas priimtas keliais mėnesiais anksčiau nei Prancūzijoje (7.1 pav., C), kurioje kelerius metus tęsėsi revoliucija. Paradoksalu, tačiau žlungančioje ATR priimta pirmoji Europoje pažangiomis idėjomis paremta konstitucija.

I ATR padalijimas sumažino valstybės teritoriją, tačiau nepanaikino valstybingumo. Savo postą išsaugojo karalius S. A. Poniatovskis, šalyje tęsėsi ekonominis pakilimas, didėjo gyventojų skaičius. Dalis bajorijos siekė toliau reformuoti valstybę. Reformų šalininkus parėmė karalius, jis siekė sustiprinti ATR valdžią. Karalius, viešai prisidengęs ištikimybės Rusijai deklaravimu, siekė reformuoti šalies valdymą. 1775 m. prie karaliaus ATR Seimas įkūrė Nuolatinę tarybą, sudarytą iš 36 Seimo išrinktų atstovų. Naujos valdžios institucijos įsteigimui nesipriešino Rusija, nes tikėjosi per ją kontroliuoti ATR politinę padėtį ir apriboti vykdomas reformas.

Nuolatinė taryba dirbo iki 1788 m., o jos veikla buvo vertinama prieštaringai. Remiantis viena versija, Nuolatinė taryba apribojo karaliaus galias, nes perėmė dalį jo pareigų. Įkurtoji Nuolatinė taryba vadovavo šalies užsienio politikai ir kariuomenei, kontroliavo finansus, aiškino įstatymus. Karalius negalėjo skirti valstybės tarnybų ir duoti atlygio už jas valdomis. Remiantis kita versija, Nuolatinė taryba apribojo aukštas valstybines pareigas einančių didikų savivalę, sudrausmino valstybės vykdomąją valdžią. Svarbiausia, kad karalius, net ir prižiūrimas Nuolatinės tarybos, sugebėjo pasinaudoti padėtimi ir pradėti reformuoti šalies valdymą.

Dirbant Nuolatinei tarybai pertvarkyta ir padidinta ATR kariuomenė, apribota karo vadų – etmonų – savivalė, stengtasi pertvarkyti teisės sistemą ir vykdomosios valdžios įstaigas. Pagerinta šalies ekonominė padėtis: pertvarkyta mokesčių sistema, įvesta bendra svorio ir tūrio sistema, sudarytos palankios prekybos sutartys su kitomis valstybėmis. Nepaisant minėtų pertvarkų, bajorija ir toliau išlaikė privilegijuotą padėtį, išliko baudžiava, nebuvo atsižvelgta į miestiečių reikalavimus sulyginti jų teises su bajorijos. 1787–1788 m. įtempta tarptautinė padėtis paskatino naujas reformas ATR (1 šaltinis).

Nors Gegužės trečiosios konstitucija buvo seniausia Euròpoje ir joje atsispindėjo pažangios to meto Apšvietos epochos idėjos, iki šiol nesutariama dėl šio dokumento vertinimo. Konstitucijoje nė žodžiu neužsimenama apie Lietuvą, nekalbama apie dvinarę vykdomąją valdžią ir kitus Lietuvõs valstybingumo dalykus. Konstitucijoje visur rašoma apie vieningą Lénkiją, tarsi nebūtų unijinės bendros Lenkijos ir Lietuvos Valstybės. Tam besipriešinantys Lietuvos atstovai reikalavo, kad Gegužės trečiosios konstitucijoje ir kituose dokumentuose būtų išlaikyta unijinė tvarka. Kad būtų pasiektas abipusis susitarimas tarp Lenkijos ir Lietuvos, 1791 m. spalio 20 d. priimtas ir karaliaus S. A. Poniatovskio vardu paskelbtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas. Dokumente apibrėžtas LDK statusas ATR. Seime vienbalsiai priimtas aktas skelbė, kad LDK ir Lenkija turės po vienodai atstovų Karo ir Iždo komisijose. Taigi šis dokumentas prilygintas Liùblino unijai ir įnešė aiškumo dėl Gegužės trečiosios konstitucijos. Todėl nėra pagrindo sakyti, kad Gegužės trečiosios konstitucija yra tik Lenkijos, nuošalyje paliekant Lietuvą.

Nepaisant to, per laikotarpį nuo XIX a. iki XXI a. pr. Gegužės trečiosios konstitucijos vertinimas Lenkijoje ir Lietuvoje skiriasi. Tam įtakos turėjo XIX a. antroje pusėje atsiradęs skirtingas požiūris į ATR: lenkai toliau siekė atkurti buvusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos Valstybę (2 šaltinis), o lietuviai apsisprendė eiti savo keliu ir nutraukti bet kokius unijinius ryšius su Lenkija. 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, paaštrėjo Lenkijos ir Lietuvos konfliktas, jam itin įsismarkavus, Lenkija jėga užėmė Vilniaus kraštą. Abi šalys nutraukė diplomatinius santykius, o Lietuvos visuomenė nieko nenorėjo girdėti apie ATR ir Gegužės trečiosios konstituciją.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo normalūs XX a. pabaigoje. Abi valstybės pripažįsta viena kitos sienas, priklauso NATO ir Euròpos Sąjungai, palaiko draugiškus dvišalius santykius. Todėl dabartinės Lietuvos ir Lenkijos visuomenės Gegužės trečiosios konstitucijos neturėtų pernelyg skirtingai vertinti, o juo labiau sėti neapykantos tarpusavyje.

Kita problema – bandymas paaiškinti savo tautybę, t. y. suvokti, kas esu: lietuvis ar lenkas? Lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) save suprato kaip ATR pilietį ir nematė skirtumo tarp Lenkijos ir Lietuvos. Žymus teisininkas Mykolas Romeris (Michał Römer), būdamas lenkas, XX a. pr. apsisprendė tarnauti nepriklausomai Lietuvai, suvokdamas, kad lietuviai ir lenkai pasuko skirtingu keliu ir kad negali būti atkurta ATR.

Kitaip susiklostė brolių Gabrieliaus (Gabriel Narutowicz) ir Stanislovo (Stanisław Narutowicz) Narutavičių likimai: Gabrielius po Pirmojo pasaulinio karo buvo išrinktas Lenkijos prezidentu, o Stanislovas 1918 m. vasario 16 d. su grupe signatarų pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), gimęs Lietuvoje ir būdamas lenkas, nematė skirtumo tarp lenkų ir lietuvių, nors žavėjosi LDK. Panašių pavyzdžių gausu, nors po Pirmojo pasaulinio karo buvo įsteigtos atskiros Lenkijos ir Lietuvos valstybės.