Istorijos tyrimas ir pasakojimas (3 tema)

Dažnai gali susidaryti įspūdis, kad istorikas tyrinėja su šiandiena nieko bendro neturinčius dalykus. Toks požiūris toli gražu nėra nei tikslus, nei teisingas. Kiekvienas istorikas gyvena dabartyje, konkrečioje šalyje ir visuomenėje, kurioje esama įvairių visuotinių ir vietinių reikalų. Šioje socialinėje aplinkoje mokslininkas asmeniškai atsiliepia į jam ir visuomenei svarbius įvykius ir reiškinius. Dabartyje apmąstomi svarbūs, o kartais ir visa apimantys sunkumai neretai persmelkia istoriko mokslinius tyrinėjimus. Šis ryšys tarp dabarties ir praeities, tarp šiandienos reiškinių ir istoriko tyrinėjamų temų buvo ir tebėra, ir vienaip ar kitaip veikia istoriko darbo kasdienybę. Ką turime omenyje? Kad atsakytume į šį klausimą, pasitelksime du garsių Lietuvos istorikų pavyzdžius. Šiandien be jų neįsivaizduojamas Lietuvos istorijos mokslas. Jie ne tik buvo išskirtiniai istorijos mokslo specialistai, savojo amato meistrai, bet ir puikiai jautė gyvenamo laiko reiškinius, visuomenės ir valstybės poreikius ir suvokė savo pašaukimą.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo pradėtos steigti institucijos, būtinos darniam valstybės ir visuomenės gyvenimui. Kadangi Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Lénkija, viena iš tokių būtinų institucijų buvo lietuvių universitetas, kuriame turėjo būti plėtojamas mokslas ir, žinoma, vykdomi lituanistiniai tyrimai. Svarbiu tiriamu ir dėstomu dalyku tapo Lietuvos istorija. Nepriklausomoje Lietuvoje ji galėjo būti dėstoma ir tyrinėjama be svetimos carinių okupantų cenzūros. Būtent nepriklausomoje Lietuvoje išaugo istorikų karta, studijavusi Lietuvos Vytauto Didžiojo ir Vakarų Europos universitetuose. Vienas garsiausių tos kartos istorikų buvo Adolfas Šapoka (1906–1961) (3.1 pav.), kuris įsitraukė į valstybės ir visuomenės kūrimo darbus kaip mokslininkas ir švietėjas. Jis buvo garsiosios Lietuvos istorijos (1936) (3.2 pav.), kartais vadinamos Šapokos istorija, redaktorius ir vienas iš autorių.

Šioje knygoje vaizduojama sudėtinga ir permaininga Lietuvos valstybės raida: susikūrimas, kova su Vokiečių ordinu, siekis išsaugoti savąjį valstybingumą unijoje su Lenkija, valstybingumo praradimas ir sunkus gyvenimas carinės Rusijos imperijos priespaudoje. Galiausiai – valstybingumo atkūrimas. Valstybė ir lietuvių tauta tampa svarbiausia istorijos pasakojimo tema. Anot A. Šapokos, Lietuvos istorija turi būti rašoma pabrėžiant lietuvių vaidmenį joje ir kelti pasididžiavimą savo tautos bei valstybės praeitimi ir dabartimi (A šaltinis). Istorija tapo jaunuomenės auklėjimo ir patriotizmo ugdymo kertiniu akmeniu.

Kitas itin išraiškingas pavyzdys, liudijantis dabarties svarbą istoriko tyrimų ir darbo kasdienybėje, yra istorikas Edvardas Gudavičius (1929–2020) (3.3 pav.). Dar sovietmečiu jis pradėjo tyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės istoriją, tačiau to meto sąlygomis istorijos mokslas buvo itin ideologizuotas, negalėjo būti rašoma tiesiog Lietuvos istorija. Lietuvos kaip atskiros ir nepriklausomos valstybės istorija buvo ištrinta. Ji buvo vaizduojama tik kaip kažkoks darinys šalia „broliškos rusų tautos“ ir kaip sudėtinė Sovietų Sąjungos dalis. Istoriko darbas buvo įkalintas ideologinėse klišėse ir mediniuose teorijų trafaretuose, tad mokslininkas negalėjo, remdamasis istorijos šaltiniais ir samprotavimais, laisvai rašyti Lietuvos istorijos ir plėtoti tyrinėjamų temų, tokių kaip Lietuvos valstybingumas, diplomatija ar kilmingųjų istorija. Būtent istorikas E. Gudavičius XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo naujai, laisvai ir savitai aiškinti Lietuvos istoriją ir jos reiškinius. 10-ajame dešimtmetyje jis išplėtojo savo idėjas ir sukūrė Lietuvos europėjimo sampratą – Lietuva per krikštą (1387) įsiliejo į lotyniškosios Europos erdvę ir ilgainiui tapo neatsiejama šios civilizacijos dalimi (B šaltinis). Ši Lietuvos istorijos ir Lietuvos vietos pasaulio ir civilizacijų istorijoje samprata XX a. paskutiniame dešimtmetyje tapo Lietuvos valstybės ir visuomenės kertiniu akmeniu. Ji atliepė visuomenės ir valstybės poreikį pažinti savo dabartį ir nurodė ateities linkmę – Lietuva, jos istorija ir dabartis yra sudėtinė Vakarų Europos, lotyniškosios civilizacijos ir laisvojo pasaulio dalis.

Taigi, galima teigti, kad A. Šapoka pabrėžė nacionãlinės istòrijos rašymo svarbą. Toks istorijos pasakojimas pagrindinį dėmesį sutelkia į politinius įvykius ir valstybingumo raidą, kovą dėl šalies nepriklausomybės ir savarankiškumo išsaugojimo. Nors E. Gudavičiaus kūrybinė ir mokslinė veikla buvo itin įvairi, iš daugybės jo paskelbtų tyrimų mums šiuo atveju itin svarbi jau minėta Lietuvos visuomenės europėjimo samprata. Toks tyrimas priklauso civilizãcijų istòrijos žanrui, kai analizuojama ilgalaikė konkretaus istorinio regiono raida, jam būdingi visuomeniniai, kultūriniai ar ekonominiai bruožai. Žinoma, tai toli gražu ne viskas, ką gali pasiūlyti istorijos pasakojimas.

Aptarėme istorijos pasakojimą ir jo žanrų įvairovę. Tačiau derėtų pabrėžti dar vieną jam būdingą dalyką – istorijos pasakojimą istorikas grindžia moksliniu tyrimu. Pakartokime: istorikas dirba su istorijos šaltiniais, juos tyrinėja ir kritiškai vertina, o kai sukaupia daug įvairios istorinės medžiagos, atrenka ir įvertina svarbią informaciją, jungia atskiras detales, kad vedamas savo vaizduotės, sukauptos patirties ir žinių sukurtų rišlų ir prasmingą tekstą. Koks bus istorijos pasakojimas, lemia istoriko turimos medžiagos interpretavimas. Taigi istorijos pasakojimas ir mokslinis tyrimas vyksta lygia greta. Visi minėti istorijos pasakojimo žanrai yra ir mokslinių tyrimų padariniai. Istorikas gerai išmano tiriamą dalyką, tikrina, kritiškai įvertina renkamą informaciją ir pateikia savo kruopštaus darbo vaisius: didelės apimties knygą, kurioje nagrinėja konkretų istorijos reiškinį, vaizduoja tam tikrą istorijos laikotarpį, ar straipsnį mokslo žurnale, kuriame spausdinami išskirtinai siaurų temų tekstai, dažniausiai skaitomi tik specialistų.

Tačiau ne kiekvienas istorinis tekstas, mūsų perskaitytas kasdienybėje, yra moksliniu tyrimu pagrįstas istorijos pasakojimas. Daugybės istorinių tekstų, ypač elektroniniu pavidalu, internete, skelbimas – tai istòrijos mókslo populiãrinimas. Dažnai istorijos mokslo populiarinimo tekstuose kai kurie dalykai supaprastinami, atsisakoma sudėtingesnių samprotavimų ir, žinoma, juose nerasime istorijos šaltinių aptarimo, nuorodų į naudotus šaltinius ir literatūrą. Tiek kitų mokslų, tiek ir istorijos mokslo populiarinimo tekstais siekiama įvairias mokslo temas atskleisti ne specialistams, bet kiek įmanoma didesnei visuomenės daliai. Tokie tekstai svarbūs savišvietai, pažinčiai su istorijos mokslo laimėjimais, atradimais ir idėjomis.