Temos reikšmingumas
- Jokia praeitis nepraeina be pėdsako. Garsus vokiečių istorikas ir teoretikas Jornas Riusenas (Jörn Rüsen, g. 1938) sakė: „Praeitis yra keistas dalykas. Ji yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška“ (A šaltinis). Tai galioja tiek konkrečiam žmogui, tiek visuomenei. Žmogus atsimena, kuria pasakojimus ir jo asmeninė praeitis tampa veiksni ir svarbi dabartyje.
- Kiekviena laisva ir atvira visuomenė, vadovaudamasi savo vertybėmis, apsisprendžia dėl to, kas jai svarbu: ką prisiminti ir iškelti iš savo istorinės praeities, kokią savimonę apsibrėžti dabartyje ir kokių tikslų siekti ateityje. Tad istorijos pasakojimas prisideda prie kiekvienos visuomenės ir atskiro žmogaus savimonės kūrimo.
- Žmonijos patirtis rodo, kad būna atvejų, kai istorijos mokslas ir istorijos pasakojimas tampa politinių režimų ir ideologijų įkaitu. Kuriami propagandiniai istorijos vaizdiniai, kurie tarnauja ideologijai. Tad aptarsime šias sudėtingas temas apie praeities reikšmę dabarčiai, istorinę atmintį ir ginčus dėl istorinės praeities.
Istorinė atmintis ir jos santykis su ateitimi
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akte juodu ant balto parašyta, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Taigi Nepriklausomybės Akto signatarams mintis, kad anksčiau gyvavo istorinė Lietuvos valstybė, buvo svarbi jų pačių ir jų kuriamos nepriklausomos valstybės savimonės dalis. Toks Lietuvos istorinės praeities iškėlimas buvo svarbus ir per visą pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) gyvavimą. Išraiškingiausiai tai atsiskleidė 1930 metais, kai, siekiant iškilmingai paminėti 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metai (B šaltinis). Ištisus metus Vytauto Didžiojo garbei buvo rengiami minėjimai, leidžiami šventiniai leidiniai, statomi paminklai. Nors sovietmečiu ir buvo kryptingai naikinamas pirmosios Lietuvos Respublikos palikimas, šių šventinių – Vytauto Didžiojo – metų pėdsakų iki šių dienų išliko kai kuriuose Lietuvos miesteliuose (4.1 pav.). Taip iškeliant Lietuvai svarbias istorines asmenybes ir pažymint svarbias istorines datas buvo ugdomas Lietuvos piliečių patriotizmas ir pasididžiavimas savo istorija bei valstybe, primenamos jos gilios istorinės šaknys ir kadaise buvusi galybė.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ši jauna valstybinių švenčių tradicija buvo sunaikinta. Per beveik penkiasdešimt metų trukusią sovietų okupaciją buvo primetamos įvairios komunistų ideologiją skleidžiančios valstybinės šventės, kuriose dalyvauti (priešingai negu demokratinėje visuomenėje) žmonės buvo verčiami. Šiomis šventėmis buvo siekiama propaguoti ir įtvirtinti sovietinę santvarką. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo stengiamasi kuo greičiau atsikratyti sovietinio palikimo. Taip pat buvo sprendžiama, kokios nepriklausomai Lietuvos valstybei ir jos visuomenei svarbios datos, įvykiai ir šventės turėtų patekti į Lietuvos valstýbinių šveñčių ir atmintinų̃ dienų̃ sąrašą. Buvo apsispręsta ir dėl religinių švenčių, ir dėl Lietuvai, jos visuomenei svarbiausių valstybės istorijoje dienų. Taip Kovo 11-oji tapo išskirtine valstybine švente, kaip, beje, ir Vasario 16-oji, žyminti pirmąją Lietuvos Respubliką. Galiausiai, siekiant pabrėžti Lietuvos valstybingumo tęstinumą, istorikų ir politikų pastangomis buvo nutarta ir Liepos 6-ąją – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – įtraukti į Lietuvos valstybinių švenčių sąrašą. Buvo žinoma, kad Mindaugas Lietuvos karaliumi karūnuotas 1253 m., ir tikima, kad liepos 6-oji yra tiksli karūnavimo diena, – ją, remdamasis rašytiniais istorijos šaltiniais, mokslo žiniomis ir skaičiavimais, išaiškino jums jau pažįstamas istorikas Edvardas Gudavičius (D šaltinis). Teisinis šios datos pripažinimas valstybine švente turėjo ne tik priminti visuomenei šimtametes Lietuvos valstybingumo tradicijas, bet ir pabrėžti Lietuvos europietiškumą, priklausymą Europos krikščioniškajai civilizacijai.
Tiek po 1918 m. vasario 16-osios pirmojoje Lietuvos Respublikoje, tiek ir po 1990 m. kovo 11-osios antrojoje Lietuvos Respublikoje priimtais sprendimais dėl valstybinių švenčių ir atmintinų dienų buvo pradėtà kurti Lietuvos visuomenės istòrinė atmintis. Ja vadinama visuma istorinių dalykų (įvykių, asmenybių ir reiškinių), kuriuos visuomenė ir atskiras žmogus suvokia kaip svarbią savimonės dalį ir kuriuos verta prisiminti dabartyje ir sureikšminti žvelgiant į ateitį. Būtent 1253 m. liepos 6-osios – Mindaugo karūnavimo dienos (4.2 pav.), kai Lietuva tapo karalyste ir įsiliejo į Viduramžių katalikiškos Europos monarchijų bendruomenę, – prisiminimas atliepė Lietuvos visuomenės norą grįžti į Europos laisvų demokratinių šalių bendriją. Buvo išsikelti, atrodytų, beveik neįgyvendinami tikslai – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir NATO.
Klausimai ir užduotys
- Kokios istorinės sąsajos su senąja Lietuvos valstybe buvo puoselėjamos Vasario 16-osios Lietuvoje? Kaip manote, kodėl būtent šios? Savo nuomonę pagrįskite.
- Pasvarstykite, kodėl sovietinės okupacijos metais buvo uždraustos Lietuvos valstybingumą ir istoriją atspindinčios šventės, o vietoj jų žmonės privalėjo švęsti sovietinio turinio šventes.
- Nurodykite dvi naujas istorinius įvykius atspindinčias Lietuvos valstybines šventes, kurias švęsti imta tik po 1990 m. kovo 11-osios.
- Paaiškinkite, kas yra istorinė atmintis.
TYRINĖKITE!
Internete raskite Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą. Išsiaiškinkite, kiek iš viso dienų įtraukta į šį įstatymą. Suskaičiuokite, kiek iš jų tiesiogiai su- sijusios su istorijos įvykiais, reiškiniais ar istorinėmis asmenybėmis. Pasirinkite ne mažiau kaip tris atmintinas dienas ir pasidomėkite, kaip jos minimos šiais laikais.
Istorinė asmenybė politikoje ir mene
Šiandieninėje Lietuvoje sutariama dėl valstybei ir visuomenei svarbių Lietuvos istorijos įvykių, datų, asmenybių ir jų vertinimo (4.3 pav.) (C šaltinis). Tačiau, kaip įprasta demokratinėje visuomenėje, į tuos pačius klausimus įvairūs žmonės turi skirtingus atsakymus. Ir tai suprantama. Demokratinės visuomenės pasižymi nuomonių įvairove ir galimybėmis jas išsakyti. Todėl svarstymai ne tik neaplenkia istorinių temų, bet neretai sulaukia išskirtinio dėmesio ir tampa itin aštrūs. Visuomenę ypač jaudina temos, susijusios su nesena Lietuvos praeitimi, XX a. istorija. Dažniausiai susiduria skirtingos nuomonės ir užverda ginčai dėl istorinių asmenybių, jų vaidmens Lietuvos istorijoje ir, žinoma, šiandieninio jų vertinimo. Kokių istorinių asmenybių vardus suteikti gatvėms, mokykloms ar valstybinėms institucijoms? Kokioms istorinėms asmenybėms skirta per mažai dėmesio ir jų atminimas nėra pakankamai įvertintas? Kokioms istorinėms asmenybėms pastatyti paminklai turėtų būti nugriauti? Visa tai sudėtingi ir sunkiai atsakomi klausimai, kai susikerta meno, istorijos, politikos ir istorinės atminties sritys.
Būtent paminklai sulaukia išskirtinio visuomenės dėmesio. Sovietmečiu didelė jų dalis tarnavo sovietinei ideologijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo pradėta įgyvendinti įvairių gyvenimo sričių, valstybinių institucijų ir viešųjų erdvių desovietizãcija – siekta atsikratyti visų primestų ideologizuotų pavadinimų, sovietinių ženklų ir paminklų. Atsikratant sovietinio palikimo, didelė dalis jų buvo pašalinta ar nugriauta (4.4 pav.).
Vis dėlto nedidelė jų dalis išliko iki šių dienų. Šie paminklai vertinami nevienareikšmiškai, o skirtingų nuomonių susidūrimai, kai nesutariama, koks istorijos įvykis turėtų būti sureikšmintas, kurį asmenį ir ką verta prisiminti ir pagerbti viešojoje erdvėje, kartais vadinami atmintiẽs karais. Nesutariama dėl daugelio paminklų, kurie buvo pastatyti asmenims, prisidėjusiems prie Lietuvos politinės ar kultūrinės sovietizacijos, nes tie paminklai yra didesnės ar mažesnės vertės meno kūriniai. Taigi kyla klausimas: ar galima palikti stovėti paminklą, kuris pastatytas asmeniui, šlovinusiam sovietinę santvarką? Gal tą paminklą palikti kaip konkrečios, nors ir skaudžios, istorinės epochos ženklą, kuris primintų sudėtingą praeitį ir taptų muziejumi po atviru dangumi? Puikus panašių nesutarimų pavyzdys yra bene didžiausio dėmesio sulaukęs ginčas dėl paminklo rašytojui Petrui Cvirkai. Prieš nukeliant paminklą 2021 m. lapkritį (4.5 pav.), netilo ginčai. Buvo vertinama jo veikla ir kaip propagandisto bei kolaboranto, ir kaip talentingo Lietuvos rašytojo. Galiausiai menotyrininkai įrodė, kad šis 1959 m. Vilniaus miesto centre iškilęs paminklas ir jo aplinka yra vertingas sovietmečio skulptūros ir viešosios miesto erdvės planavimo pavyzdys ir palikimas. Prabėgo nedaug laiko nuo šių įvykių ir buvo nuspręsta paminklą nukelti. Tokiam sprendimui didžiausią įtaką turėjo ne specialistai (menotyrininkai, literatūrologai, architektai, istorikai), bet vietos savivaldos politikai.
Tačiau viena yra spręsti, koks palikimas primestas, svetimas, netinkamas nepriklausomai valstybės dabarčiai ir planuojamai ateičiai, o visai kas kita priimti sprendimą, kurią istorinę asmenybę iškelti ir įámžinti, t. y. pagerbti menine skulptūra ar atminimo ženklu. Tokiais atvejais daugiausia nesutarimų kyla ne dėl pačios istorinės asmenybės (pvz., Vinco Kudirkos ar Jono Basanavičiaus), bet dėl meninio sprendimo, kokį pavidalą turėtų įgauti įamžinimas, kurioje vietoje ir kaip asmenybė turėtų būti pavaizduota. Ir čia susiduria politikų pageidavimai, neretai sumišę su trumpalaikiais poreikiais, ir specialistų – menininkų, meno kritikų, menotyrininkų ar intelektualų – žinios ir išmanymas. Tokiuose ginčuose vargu ar įmanomas visus tenkinantis sprendimas.
Klausimai ir užduotys
- Kokiomis priemonėmis po 1990 m. kovo 11-osios buvo vykdoma viešųjų erdvių, kartu ir istorinės atminties desovietizacija?
- Ką kartais vadiname atminties karais?
- Pasvarstykite, kodėl 2021 m. kilo nesutarimų dėl paminklo rašytojui P. Cvirkai Vilniuje. Kaip manote, kuris sprendimas buvo teisingas? Savo nuomonę pagrįskite.
- Dažniausiai sprendimą nukelti kolaboranto paminklą ar panaikinti jo atminimo ženklą priima valdžios institucijos. Kaip manote, ar tai teisinga? Gal tokius sprendimus turėtų priimti istorikai, menotyrininkai ir kiti specialistai? O gal turėtų nuspręsti valstybės piliečiai? Savo nuomonę pagrįskite.
Istorijos interpretacija, dezinformacija ir propaganda
Daugelį aptartų dalykų galime vadinti istòrijos politika. Vienokią ar kitokią istorijos politiką vykdo kiekviena valstybė, taip pat ir Lietuva. Istorijos politiką galima suvokti kaip esminius teiginius, kuriais vadovaudamasi valstybė pagrindžia istorijos mokslui keliamus uždavinius. Jų įgyvendinimas demokratiškoje atviroje visuomenėje nėra privalomas. Demokratiškoje visuomenėje valstybės vykdoma istorijos politika jokiu būdu nenaikina nuomonių įvairovės ir visuomenės galimybės svarstyti įvairias istorines temas, savaip vertinti skirtingų asmenų indėlį ir reikšmę, iškelti istorines asmenybes, kurias, jos nuomone, verta įamžinti ir atminti. Taigi ir istorikai gali laisvai nuspręsti, kokių imtis mokslinių tyrimų ir kaip juos interpretuoti savo istorijos pasakojimuose.
Kad būtų aiškiau, galime išskirti porą pagrindinių Lietuvos vykdomos istorijos politikos temų ir teiginių, susijusių su XX a. istorija. Tai – atsakomybė ir didvyriškumas. Pirmąja pabrėžiama svarba atminti Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotoje Lietuvoje vykusį Holokaustą ir pripažinti Lietuvos visuomenės atsakomybę už šiuos tragiškus įvykius. Kiekvienais metais rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido diena. Antruoju iškeliamas ir įvertinamas ginkluotas lietuvių pasipriešinimas sovietų okupacijai – Lietuvos partizaninis karas (1944–1953) ir Lietuvos partizanų kova už Lietuvos nepriklausomybę. 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimas, išreikšdamas Lietuvos partizanų kovos svarbą Lietuvos istorijai ir dabarčiai, Lietuvos vyriausiąjį partizanų vadą Joną Žemaitį (4.6 pav.) pripažino (po mirties) Lietuvos valstybės vadovu. Panašus sprendimas 2018 m. buvo priimtas ir dėl jo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago.
Tai tik pora Lietuvos vykdomos istorijos politikos pavyzdžių. Turėti tokį aiškų ir vieningą nusistatymą dėl esminių valstybės istorijos temų bei teiginių ir jo laikytis ypač svarbu, kai susiduriama su priešiškų valstybių, visų pirma Rùsijos, skleidžiama dezinformãcija. Tai tikrovės neatitinkančios arba iš dalies atitinkančios žinios, melagingos naujienos (angl. fake news), kuriomis siekiama paveikti visuomenės nuomonę ir manipuliuoti menkiau išsilavinusia visuomenės dalimi ar netgi tarptautine auditorija kuriant šališkai iškreiptą Lietuvos vaizdą. Neretai kuriama ir skleidžiama istòrijos propagánda apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą ar fašistus miško brolius (Lietuvos partizanus), kurie esą buvę miškuose besislapstantys banditai. Tokie ideologizuoti propagandiniai vaizdiniai nėra pagrįsti moksliniu istorijos šaltinių nagrinėjimu ir geriausiu atveju gali pretenduoti į paraistòrijos žanrą, kai prasimanomos ar iškraipomos konkrečios istorinės temos siekiant suklaidinti visuomenę ir ja manipuliuoti. Lietuvos istorijos pasakojime abi šios sudėtingos ir skaudžios temos išskleistos ir paaiškintos, pagrįstos visapusiškais moksliniais istorijos šaltinių tyrimais. Pripažįstama, kad dalis lietuvių padėjo naciams vykdyti Holokaustą 1941–1944 m. okupuotoje Lietuvoje, tačiau apie tūkstantis Lietuvos piliečių gelbėjo žydus ir yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, o didžioji dalis visuomenės tiesiog prisitaikė ir tylėjo. Pamatinę Lietuvos visuomenės istorinės atminties vietą užima partizaninis karas, liudijantis lietuvių pasipriešinimą sovietų agresijai ir kovą už Lietuvos nepriklausomybę.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite terminą „istorijos politika“.
- Kokių tikslų siekia dezinformacijos, melagingų naujienų kūrėjai ir platintojai?
- Kurios istorinės temos dažnai naudojamos istorijos propagandai? Kodėl būtent šios?
- Pasvarstykite, ar galimà teigiama istorijos propaganda, kai pernelyg išaukštinami vieni ar kiti istorijos veikėjai, apie konkrečius istorijos įvykius rašoma tik teigiamai. Kaip manote, ar tokia propaganda naudinga demokratinės visuomenės vystymuisi? Savo nuomonę pagrįskite.
Galėjome įsitikinti istorijos mokslo, istorijos pasakojimo ir nagrinėjamų istorinių temų bei teiginių svarba dabarčiai. Pažindami ir gebėdami kritiškai vertinti sudėtingą praeitį, galime geriau susivokti šiandienos kasdienybėje. Taigi, kuo geriau pažįstame istorinę praeitį, tuo geriau suprantame dabartį ir jos išbandymus. Kad visa tai dar geriau suprastume, pasitelkime dar vieną, jau paskutinį, pavyzdį, parodantį, kaip dabartis ir praeitis glaudžiai susijusios. Puikiai žinote, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo daugiatautė ir daugiakultūrė valstybė. Šiandien buvusioje jos teritorijoje gyvuoja kelios valstybės. Todėl kartais svarstoma, kurios šalies ir kurios tautos (baltarusių, lenkų, lietuvių ar ukrainiečių) istorijai priklauso LDK sukurti kultūros reiškiniai, kūriniai ar objektai. Šiems svarstymams įvardyti istorikai vartoja terminą LDK pãveldo dalýbos (4.7 pav.). Paprasčiausias atsakymas būtų – LDK paveldas šiandien svarbus visų šioje valstybėje gyvenusių tautų savimonei, todėl nė viena iš jų neturėtų jo savintis. Tad užbaikime tuo, kuo pradėjome – teiginiu, kad praeitis yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. Istorikas Jornas Riusenas apie istorijos interpretavimą
Praeitis yra keistas dalykas. Ji yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška. Kas įvyko, tas įvyko, ir vis dėlto mes negalime nusiraminti. Ji vis iš naujo sudabartinama, interpretuojama, perinterpetuojama, įvaldoma, atstumiama, nutolinama, priartinama, sudievinama, suvelninama, sukonkretinama, išlydoma. Jei mes ją pamirštame, ji vis dėlto išlieka kaip neraminantis faktorius. Ji susidabartina netgi pati, dažnai prieš mūsų valią ‹...›. Ji gali slėgti mūsų pečius kaip našta, kurią mes mielai norėtume nusimesti. Bet mes to padaryti negalime. Ji yra mūsų pačių dalis. Mes negalime be jos gyventi. Ji turi tarnauti gyvenimui.
Jörnas Rüsenas, Istorika: Istorikos darbų rinktinė, iš vokiečių k. vertė A. Jankauskas, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 446.Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius istoriją laiko keistu dalyku?
- Kokiais būdais istorija sudabartinama?
- Šaltinio autorius teigia, kad istorija susidabartina pati, netgi prieš mūsų valią. Pasvarstykite, kaip tai nutinka.
- Kodėl negalime „nusimesti“ istorijos?
- Kokį istorijai uždavinį dabartyje nubrėžia šaltinio autorius?
B ŠALTINIS. 1929 m. priimtas Vytauto Didžiojo minėjimo įstatymas
VYTAUTUI DIDŽIAJAM MINĖTI ĮSTATYMAS
Teisinga ir būtina yra, kad Didįjį Lietuvos Kunigaikštį Vytautą, nuo amžių vadinamą Didžiuoju, mūsų Karžygį Valdovą, budriai saugojusį Lietuvos Valstybės nepriklausomybę ir Tautos laisvę, išmintingai kūrusį šalies gerovę ir aukščiausiai iškėlusį Lietuvos garbę ir galybę ‹...› pagerbtų ir Jo atminimą įamžintų taip, kad ir mūsų praeitis būtų iškelta, ir dabarties darbai Tautos laisvei ir gerovei būtų sustiprinti, ir būsimosioms kartoms būtų nušviesti keliai į Tautos ateitį. Dėl to, sueinant penkiems šimtmečiams nuo 1430 metų, kuriais Vytautas Didysis mirė Trãkuose ir pašarvotas Lietuvos sostinėje, mūsų Tautos šventovėje, Vilniuje, nustatoma: 1. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji metai skiriami Vytautui Didžiajam pagerbti. 2. 1930 metai gali būtų aktuose rašomi: „1930 – Vytauto Didžiojo – metai“. 3. Steigiamas Vytauto Didžiojo Fondas, kurio tikslas yra įamžinti Vytauto Didžiojo asmens ir žygių atminimą tautos kūrybos darbais ir apibūdinti Jo epoka* mokslo ir meno veikalais.
* epochą
Vyriausybės žinios, 1929 m. gruodžio 31 d., Nr. 318, p. 2.C ŠALTINIS. 2009 m. Lietuvos Respublikos Seimo deklaracija dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos Valstybės vadovu
Lietuvos Respublikos Seimas,
minėdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos 60-ąsias ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio gimimo 100-ąsias metines;
remdamasis Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad Lietuvos Respublika, kaip tarptautinės teisės subjektas, nebuvo sunaikinta visą 1940–1990 metų okupacijų laikotarpį;
atsižvelgdamas į tai, kad tokį Lietuvos valstybės tęstinumą inter alia išreiškė Lietuvos Respublikos savigyna prieš SSRS agresiją, 1944–1953 metais Lietuvos Respublikos piliečių – karių savanorių pajėgoms organizuotai ginklu kovojant su antrąja sovietine okupacija, taip pat šiai kovai vadovavusios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija;
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ (Žin., 1999, Nr. 11-241) 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba „buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“;
konstatuodamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis atliko kovojančių Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado ir valstybės politinei išsivadavimo kovai vadovaujančio aukščiausiojo pareigūno funkcijas, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija jam suteikė daugelį kitų valstybės vadovo įgaliojimų, įskaitant įgaliojimus atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę vykdyti Respublikos Prezidento pareigas iki susirenkant Seimui;
pažymėdamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis savo pareigas atliko garbingai, o būdamas priešo nelaisvėje nuo 1953 m. gegužės 30 d. iki pat nužudymo 1954 m. lapkričio 26 d. liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei,
pripažįsta, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
„Dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos Valstybės vadovu“, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/ TAIS.339103Klausimai ir užduotys
- Kokias istorines sukaktis minint buvo priimti šie (B ir C šaltiniai) teisės aktai?
- Nurodykite ne mažiau kaip du abiejų teisės aktų panašumus.
- Koks pagrindinis 1929 m. priimto Vytauto Didžiojo minėjimo įstatymo tikslas?
- Koks pagrindinis 2009 m. deklaracijos dėl Jono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu tikslas?
- Pasvarstykite, kokią Lietuvos vykdomą istorijos politiką liudija šie du teisės aktai.
- Kaip manote, kuris teisės aktas turėjo didesnį poveikį visuomenei, jos istorinei atminčiai? Savo nuomonę pagrįskite šių temų tyrimu, atliktu naudojantis įvairiais istorijos šaltiniais.
D ŠALTINIS. 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos trisdešimt penktojo posėdžio stenogramos ištrauka
PIRMININKAS [A. SAKALAS]. ‹...› Mūsų dienotvarkėje numatyta svarstyti įstatymą dėl švenčių ir atmintinų dienų. Pranešėjas – S. G. Ilgūnas. ‹...›
S. G. ILGŪNAS. ‹...› [M]ūsų komisija gavo iniciatyvinės grupės dėl Mindaugo karūnavimo datos nustatymo laišką, pasirašytą istoriko [A.] Bumblausko, teisininko [V.] Baškio, monsinjoro, Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono K. Vasiliausko, kuriame siūloma į švenčių sąrašą įtraukti kitą dieną. Kadangi šį raštą gavome jau po paskutinio komisijos posėdžio ir dar kartą svarstyti jau nebuvo kaip, aš vis dėlto turėdamas galvoje ir tai, kad šiandien „Lietuvos aide“ yra apie tai straipsnis, noriu trumpai jus su šituo laišku supažindinti. Jie rašo, jog nepriklausomybės metais [tarpukario Lietuvoje] nepaprastai imponavo Didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas, jo išgarsinta Lietuvos galybė. Cituoju: „Teisiniu požiūriu kunigaikštystės valstybingumo statusas neprilygsta karalystei, net pergalė Žalgirio mūšyje yra laimėjimas Lietuvos valstybingumui išsaugoti, bet ne jos sukūrimas. Neabejotina, kad Lietuvos valstybingumo diena turi tapti liepos 6 d. – turime tvirtai pripažinti istorijos mokslų daktaro Edvardo Gudavičiaus nustatytą šią Mindaugo karūnavimo dieną. Mokslininkų kruopštus nuoseklumas atmeta visas abejones. Valstybinis šios dienos pagerbimas turi tapti mūsų duokle Lietuvos valstybingumo pradžiai, istorinės tiesos atstatymui. Siūlome Aukščiausiosios Tarybos deputatams paskelbti valstybine švente, įvardinant ją Lietuvos valstybingumo diena.“
Trisdešimt penktasis posėdis, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251013Klausimai ir užduotys
- Kuris istorikas išaiškino Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo datą?
- Kokiais dviem būdais žinia apie Mindaugo karūnavimo datavimą pasiekė tuometinius Lietuvos įstatymų leidėjus?
- Kodėl istoriškai buvo svarbu ir reikalinga įtvirtinti karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną kaip Lietuvos valstybinę šventę?
- Kaip šiais laikais švenčiama Liepos 6-oji – Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena? Pateikite nemažiau kaip tris pavyzdžius (geriausiai iš savo geografinės ir visuomeninės aplinkos).
SĄVOKOS
Atmintiẽs karai – skirtingų nuomonių, įsitikinimų ar įsivaizdavimų susidūrimas, ginčas dėl to, kuri istorinė asmenybė, koks istorijos įvykis turi sulaukti daugiau dėmesio ir būti įamžintas, o gal užmirštas ar kritiškai įvertintas.
Desovietizãcija – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjęs sovietinio palikimo naikinimas, kuris apėmė visas visuomenės gyvenimo sritis. Buvo naikinami ir įvairūs sovietiniai ženklai, keičiami okupaciją primenantys gatvių, aikščių, vietovių pavadinimai, griaunami paminklai.
Dezinformãcija – kryptingas ir sąmoningas informacijos iškraipymas siekiant suklaidinti visuomenę, jos grupes, atskirus asmenis. Ji pasitelkiama, kai norima manipuliuoti žmonėmis ir jų nuotaikomis.
Istòrijos politika – valstybės puoselėjamos istorijos temos, nuostatos ir teiginiai, kuriais vadovaudamasi valstybė priima sprendimus dėl valstybinių švenčių ir atmintinų dienų, taip pat ir dėl kitų istorinės atminties reikalų (pvz., gatvių, vietovių pavadinimų).
Istòrijos propagánda – sąmoningas istorijos dalykų, jų vertinimo iškraipymas siekiant ideologinių, dažnai priešiškų – prieš valstybę nukreiptų – tikslų.
Istòrinė atmintis – visuma istorijos įvykių (pvz., 1253 m., 1918 m.) ir asmenybių (pvz., Vytautas Didysis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas), kurie pripažįstami ir vertinami kaip prisimintini, turintys teisę užimti išskirtinę vietą visuomenės, valstybės ir tautos sąmonėje.
Įámžinimas – veikla, kai siekiama sukurti ženklą (pvz., paminklą, atminimo lentą, paveikslą, knygą), kuriuo būtų išsaugotas ir įtvirtintas išskirtinės istorinės asmenybės, svarbaus istorijos įvykio atminimas.
LDK pãveldo dalýbos – svarstymai, kurios šalies, kurios tautos (baltarusių, lenkų, lietuvių ar ukrainiečių) istorijai priklauso daugiatautėje ir daugiakultūrėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sukurti kultūros reiškiniai, kūriniai ar objektai.
Melaginga naujiena – reiškinys, kai siekiama paveikti visuomenės nuomonę skleidžiant pramanytą, tikrovės neatitinkančią ar tik iš dalies atitinkančią žinią.
Paraistòrija – pasakojimo žanras, kai įvairiomis istorinėmis temomis kuriamos išgalvotos, jokiais tyrimais nepagrįstos istorijos, iškraipomi istorijos įvykiai ir istorinių asmenybių biografijos.
Valstýbinės šveñtės ir atmiñtinos diẽnos – įstatymu įtvirtintos valstybinės reikšmės datos, skirtos valstybės ir visuomenės savimonei svarbioms dienoms paminėti ir švęsti.