Tema 2.2 (Istorija 10)

Naujausieji laikai Europoje ir Lietuvoje

Šioje temoje MES:

  • sužinosime, kokį laikotarpį vadiname Naujausiaisiais laikais;
  • išskirsime svarbiausius Naujausiųjų laikų bruožus;
  • aptarsime reikšmingiausius XX a. ir XXI a. pradžios Euròpos ir Lietuvõs istorinius įvykius.

Naujausieji laikai Europoje

Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.

PROBLEMA: kodėl Naujausiųjų laikų įvykius Euròpoje galima vertinti prieštaringai?

1.1 lentelė. Naujausiųjų laikų Europoje periodizacija
  1. Tarpukaris
    1. krizės ir suirutės metai (1919–1923 m.)
    2. stabilumo laikotarpis (1924–1928 m.)
    3. didžioji pasaulinė ekonomikos krizė, arba Didžioji depresija (1929–1933 m.)
    4. krizės įveikimo ir pasirengimo Antrajam pasauliniam karui laikotarpis (1934–1938 m.)
  2. Antrasis pasaulinis karas (1939–1945 m.)
  3. Šaltasis karas (1946–1989–1990 m.)
  4. Dabarties pasaulis
1.1 pav. Taikos mitingas Berlýne

Istorikai Naujausiaisiais laikais dažniausiai vadina laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų (1.1 lentelė). 1918 m. lapkričio mėn. pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Europos likimą sprendė Parỹžiaus taikos konferencija. Darbą ji baigė 1919 m. birželio 28 dieną. Pagal konferencijoje priimtą Versalio taikos sutartį, Vokietijà buvo paskelbta pagrindine Pirmojo pasaulinio karo kaltininke; iš jos buvo atimtos visos kolonijos, vokiečių valdžia turėjo išmokėti dideles reparãcijas labiausiai nuo karo nukentėjusioms valstybėms. Vokietijai taip pat buvo liepta visiškai nusiginkluoti. Toks sprendimas Vokietijai turėjo užkirsti bet kokius kelius pradėti naują karą (1.1 pav.). Tuo turėjo pasirūpinti pagal Versalio taikos sutartį įkurta tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga, jos svarbiausias tikslas buvo užtikrinti taiką visame pasaulyje.

Praėjus keleriems metams, paaiškėjo, kad Tautų Sąjungai darosi vis sunkiau užtikrinti stabilumą Europoje (1 šaltinis). Tarpukariu (1919–1939 m.) daugumoje Europos valstybių įvykdyti valstybės perversmai, per juos demokratinė santvarka buvo pakeista į diktatūrą: totalitãrinę arba autoritãrinę valdžią (1.2 lentelė, 2 šaltinis). Totalitarinė diktatūra įsigalėjo komunistinėje Sovie Sąjungoje, fašistinėje Itãlijoje ir nacistinėje Vokietijoje. Net septyniose iš devynių po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių įsigalėjo autoritarinis valdymas (pvz., 1926 m. gruodžio 17 d. demokratinė valdžia buvo nuversta ir Lietuvojè). Tokius pokyčius nulėmė demokratinių tradicijų nebuvimas, demokratinės valdžios nesugebėjimas spręsti sudėtingų šalies vidaus ir užsienio politikos problemų, 1929–1933 m. didžioji pasaulinė ekonomikos krizė (1.2 pav.) ir dėl jos atsiradęs visuotinis nedarbas.

Valstybė

Diktatūros įvedimo metai

Diktatūros rūšis

Soviẽtų Rùsija (nuo 1922 m. pabaigos – Soviẽtų Są́junga)

1917

T

Veñgrija

1919

A

Itãlija

1922

T

Bulgãrija

1922

A

Albãnija

1925

A

Lénkija

1926

A

Portugãlija

1926

A

Lietuvà

1926 12 17

A

Jugoslãvija

1929

A

Áustrija

1933

A

Vokietijà

1933

T

Èstija

1934

A

Lãtvija

1934

A

Grai̇̃kija

1936

A

Ispãnija

1936

A

Rumùnija

1938

A

1.2 pav. Bedarbių eilė prie nemokamos sriubos Čikagoje Didžiosios depresijos metais

Tokiomis aplinkybėmis naudojosi diktatūros šalininkai, siekiantys bet kokiomis priemonėmis ateiti į valdžią. Tai, visų pirma, sakytina apie Versalio taikos sutartimi pažemintą Vokietiją, kurioje 1933 m. į valdžią teisėtai atėjo Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler, 1889–1945) vadovaujami nacionalsocialistai. Ruošdamasi naujam karui, Vokietija per kelerius metus ne tik išsprendė nedarbo problemą, bet ir, Tautų Sąjungai vykdant nuolaidžiavimo politiką, per prievartą prisijungė keletą kaimyninių valstybių teritorijų (viena iš jų buvo ir nuo Lietuvos atplėštas Klaipėdos kraštas).

4-ojo dešimtmečio antroje pusėje panašią užsienio politiką pradėjo vykdyti Benito Musolinio (Benito Mussolini, 1883–1945) vadovaujama Vokietijos sąjungininkė fašistinė Italija. Tokiomis aplinkybėmis Europos gyventojai pradėjo kalbėti apie naujo pasaulinio karo grėsmę. Tokio pavojaus galimybė dar labiau sustiprėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai iš pirmo žvilgsnio dvi nesutaikomos priešės – Sovietų Sąjunga ir Vokietija – pasirašė nepuolimo sutartį (1.3 pav.). Josifas 1.3 pav. Joachimas fon Ribentropas, Josifas Stalinas ir Viačeslavas Molotovas (iš kairės į dešinę) pasirašant SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį (1939 m. rugpjūčio 23 d.) jis pasibaigė SSRS ir komunistinės sistemos Rytų Stalinas (1879–1953) ir A. Hitleris ne tik nutarė, kad jų šalys viena kitos nepuls, bet ir pasirašė slaptuosius protokolus; jais gretimas Rytų Europos valstybes, tarp jų ir tris Báltijos valstybes, padalijo į įtakos sferas.

  • 1
  • 2
  • 3
1.3 pav. Joachimas fon Ribentropas, Josifas Stalinas ir Viačeslavas Molotovas (iš kairės į dešinę) pasirašant SSRS ir Vokietijos ne puolimo sutartį (1939 m. rugpjūčio 23 d.)

Vokietija, vykdydama nepuolimo sutarties slaptųjų protokolų nutarimus, 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lénkiją. Kilo Antrasis pasaulinis karas. Neatsisakydama grobikiškų siekių, 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Lãtviją ir Èstiją. 1945 m. gegužės mėn. kapituliacijos sutartį pasirašius Vokietijai, o rugsėjo 2 d. – Japònijai, baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Jis iš esmės pakeitė galios pusiausvyrą tarptautinėje politikoje.

Po Antrojo pasaulinio karo paaštrėjus santykiams tarp buvusių sąjungininkių ir tuo metu stipriausių pasaulio valstybių – JAV ir SSRS – kilo Šaltàsis kãras, jis pasibaigė SSRS ir komunistinės sistemos Rytų Europoje suirimu. XX a. pabaigoje susiformavo dabartinis Europos politinis žemėlapis, Naujausiaisiais laikais jis net kelis kartus stipriai pasikeitė (1.4–1.7 pav.). Po Šaltojo karo daliai buvusių komunistinių Europos valstybių pavyko įstoti į Vakarų demokratines organizacijas. Pasaulyje išaugo Kinijos ir kitų neeuropinių valstybių įtaka. Svarbus vaidmuo teko globalizãcijai (pranc. global – bendras, visas, vientisas).

1.4 pav. Europa prieš Pirmąjį pasaulinį karą
1.5 pav. Europa po Pirmojo pasaulinio karo
1.6 pav. Europa po Antrojo pasaulinio karo
1.7 pav. Europa po Šaltojo karo

Klausimai ir užduotys

  1. Apibrėžkite Naujausiųjų laikų Europoje chronologines ribas.
  2. Kuo Euròpai reikšmingas XX amžius?

Remdamiesi žemėlapiais, padarykite dvi išvadas apie svarbiausius teritorinius pokyčius Europoje XX amžiuje.

Naujausieji laikai Lietuvoje

Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.

PROBLEMA: kodėl galima prieštaringai vertinti Naujausiųjų laikų įvykius Lietuvojè?

1918 m. vasario 16 d., priėmus Nepriklausomybės Aktą, Lietuva grįžo į Europos valstybių šeimą. 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, tad antrą kartą mūsų šaliai pavyko grįžti į Europos politinį žemėlapį 1990 m. kovo 11 d., priėmus Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

1.3 lentelė. Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos periodizacija
  1. Pirmoji nepriklausomos Lietuvos valstybė (1918–1940 m.)
    1. Lietuvos nepriklausomybės karas (1918 m. pab. – 1920 m.)
    2. demokratinis parlamentinis laikotarpis (1920 m. – 1926 m. gruodžio 17 d.)
    3. aksominės diktatūros laikotarpis (1926 m. gruodžio 17 d. – 1940 m. birželio 
  2. 15 d.)Lietuva per I sovietų okupaciją (1940 m. birželio 15 d. – 1941 m. birželio 22 d.)
  3. Lietuva nacistinėje Vokietijoje (1941 m. birželio 22 d. – 1944–1945 m.)
  4. Lietuva per II sovietų okupaciją (1944–1945 – 1990 m.)
    1. stalinistinis laikotarpis (1944–1945  – 1953 m.)
    2. atšilimo ir sąstingio laikotarpiai (6–9-ajame dešimtmetyje)
  5. Antroji nepriklausomos Lietuvos valstybė (nuo 1990 m. kovo 11 d.)
1.8 pav. Lietuvos kariuomenės savanoriai išlydimi į karą (Vilkaviškis, 1919 m.).

Naujausiuosius laikus Lietuvoje galima suskirstyti į periodus, kuriuos nulėmė permaininga Lietuvos valstybingumo raida (1.3 lentelė). 1918 m. pabaigoje 1920 m. paskubomis sukurtai Lietuvos kariuomenei teko kovoti su išorės priešais (1.8 pav.). Didelės pastangos ir patriotizmas Lietuvos kariuomenei padėjo apginti valstybės nepriklausomybę. Vis dar vykstant nepriklausomybės karui, 1920 m. balandžio mėn. pirmą kartą Lietuvos istorijoje įvyko demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Per dvejus su puse darbo metų Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai Lietuvos valstybei.

1926 m. gruodžio 17 d. grupei lietuvių karininkų įvykdžius valstybės perversmą, prasidėjo naujas nepriklausomos Lietuvos istorijos etapas, jis truko iki Sovietų Sąjungos okupacijos. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo naujuoju prezidentu tapęs Antanas Smetona (1874–1944, 1.9 pav.) pamažu įtvirtino autoritarinį valdymą. Lénkijai prievarta atplėšus Vilniaus kraštą, per du dešimtmečius laikinoji sostinė Kaũnas pasikeitė neatpažįstamai. Sparčiai keitėsi ir į Vakarų Europos kultūrą krypstanti Lietuvos visuomenė. Lietuvos pažangą sustabdė net dvi Sovietų Sąjungos ir viena nacistinės Vokietijos okupacijos (1.3 lentelė).

1.9 pav. Prezidentas Antanas Smetona

Okupuota Lietuva neteko didžiosios dalies vietos žydų; tūkstančiai gyventojų, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, bijodami SSRS kariuomenės sugrįžimo, pasitraukė į Vakarus. Pokariu tėvynėje likę lietuviai patyrė sovietų terorą ar kitaip nukentėjo, tūkstančiai buvo ištremti į Sibirą. 1944–1953 m. okupacinei kariuomenei pavyko numalšinti Lietuvoje kilusį partizaninį karą, kurio pagrindinis tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šį tikslą taikiomis priemonėmis pavyko įgyvendinti XX a. pabaigoje. Pamažu Lietuvai sėkmingai pavyko įsilieti į Vakarų pasaulio saugumo ir ekonomines organizacijas, tapti visateise valstybe.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl XX a. Lietuvai net du kartus teko skelbti nepriklausomybės aktus?
  2. Išvardykite didžiausius politinius XX a. Lietuvos lūžius.

Pagrindiniai Naujausiųjų laikų šaltiniai

Naujausiaisiais laikais Europoje ir Lietuvoje buvo priimta daug svarbių dokumentų (Versalio taikos sutartis, tarp Vokietijos ir SSRS pasirašytas nepuolimo paktas, SSRS įteiktas ultimatumas Lietuvai, net keturios 1922 m., 1928 m., 1938 m. ir 1992 m. – Lietuvos konstitucijos ir kt.). Šie dokumentai padarė didelį poveikį visai Europai ir pavienėms valstybėms.

Svarbų vaidmenį atliko dideliais tiražais leidžiama periodinė spauda, nors ji diktatūrinėse valstybėse buvo gerokai suvaržyta. Po 1926 m. gruodį įvykusio valstybės perversmo Lietuvos valdžios požiūrį į įvykius atspindėjo dienraštis „Lietuvos aidas“ (1.10 pav.) ir žurnalas „Vairas“ (1.11 pav.). Opozicijoje esančių krikščionių demokratų požiūrį išreiškė dienraštis „Rytas“ (1.12 pav.), o nuo 1936 m. – vietoj jo leistas „XX amžius“ (1.13 pav.), ėjęs iki 1940 m.; valstiečių liaudininkų požiūrį atspindėjo „Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“ (1.14, 1.15 pav.). Minėtus ir kitus leidinius galima rasti Lietuvos kultūros paveldo interneto svetainėje.

1.10 pav. Dienraščio „Lietuvos aidas“ pirmas puslapis
1.11 pav. Žurnalo „Vairas“ viršelis
1.12 pav. Dienraščio „Rytas“ pirmas puslapis
1.13 pav. Dienraščio „XX amžius“ pirmas puslapis
1.14 pav. Dienraščio „Lietuvos žinios“ pirmas puslapis
1.15 pav. Dienraščio „Lietuvos ūkininkas“ pirmas puslapis

Sovietų ir Vokietijos okupaciniais laikotarpiais valdžia visiškai kontroliavo spaudą ir kitas žiniasklaidos priemones. Sovietų okupuotoje Lietuvoje valdžios nuomonė buvo skelbiama dienraštyje „Tiesa“. Minėtame leidinyje dėl cenzūros negalėjo būti to meto valdžią kritikuojančių straipsnių. Dar vienas reikšmingas šaltinis – Naujausiųjų laikų svarbių įvykių dalyvių atsiminimai, dienoraščiai.

Istorikams, tiriantiems Naujausiųjų laikų įvykius, svarbūs šaltiniai yra radijo, televizijos laidos, nuo traukos, o nuo XX a. pabaigos – internete užfiksuota informacija. Dėl jos gausos svarbu gebėti kritiškai apdoroti medžiagą ir padaryti argumentuotas išvadas.

Klausimai ir užduotys

  1. Apibūdinkite svarbiausius Naujausiųjų laikų epochos šaltinius.
  2. Kokių sunkumų kyla siekiant ištirti Naujausiųjų laikų įvykius?

APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Išskirkite svarbiausius Naujausiųjų laikų Europoje bruožus.
  2. Pasamprotaukite, kodėl XX a. dar vadinamas „kraštutinumų amžiumi“.
  3. Kokius didžiuosius politinius sukrėtimus XX a. išgyveno Europa ir Lietuva?
  4. Nurodykite didžiausius politinius XX a. Lietuvos laimėjimus.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kaip jūsų šeima ar artimieji vertina Lietuvoje XX a. – XXI a. pradžioje vykusius istorinius įvykius. Surinkta informacija pasidalykite su klasės draugais.

Darbas su šaltiniais

1 šaltinis

Iš Hanso J. Morgento knygos „Politika tarp valstybių. Kova dėl galios ir taikos“

Woodrow Wilsonas pasaulį norėjo padaryti saugų demokratijai: jis tikėjosi pertvarkyti pasaulį Jungtı̇̀nių Amèrikos Valstı̇̀jų valios pastangomis. O Tėvai įkūrėjai (Konstitucijos kūrėjai) Amerikos pavyzdžiu kitoms pasaulio valstybėms norėjo parodyti, kiek daug gali nuveikti žmogus, ir kvietė iš to pasimokyti. Tarp šios ilgiau gyvavusios Amerikos tradicijos ir šiandieninės agitacijos už vadinamąjį visuotinį žmogaus teisių principą glūdi pamatinis filosofinis ir politinis skirtumas.

Galima paminėti dar du vilsoniškosios sampratos trūkumus. Pirma, neįmanoma užtikrinti visuotinių žmogaus teisių. Sovietų Sąjungai mes galime, o kartais ir turėtume priminti, kad jos elgesys su mažumomis prieštarauja mūsiškei žmogaus teisių sampratai. Tačiau tai pareiškus paaiškės, kad dėl to mažai ką galime padaryti. <…>

Egzistuoja ir antroji vilsoniškosios sampratos silpnybė. Jungtinės Valstijos yra didžioji valstybė, turinti gausybę pasaulinio masto interesų. O žmogaus teisės tėra tik vienas iš jų, ir net ne pats svarbiausias. Todėl Jungtinės Valstijos gali nuosekliai žengti žmogaus teisių gynimo keliu nepatekdamos į donkichotišką padėtį. Pavyzdžiui, <…> su Kinija ir Sovietų Sąjunga mes elgiamės nevienodai. Sovietų Sąjungą Jungtinės Valstijos drįsta kritikuoti ar net įžeidinėti <…>. Tačiau su žemynine Kinija Jungtinės Valstijos siekia normalizuoti santykius ir dėl to vengia užgauti kinų jausmus <…>.

Hans J. Morgenthau, „Politika tarp valstybių. Kova dėl galios ir taikos“, Vilnius, 2011, p. 262–263.

Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.

  1. Kokius pagrindinius tikslus kėlė JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson) pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui?
  2. Kodėl šaltinyje didelis dėmesys skirtas JAV?
  3. Kaip paaiškintumėte šaltinyje aprašytus JAV veiksmus Sovietų Sąjungos ir Kinijos atžvilgiu?
  4. Kuriems šaltinio teiginiams pritariate, kuriems prieštaraujate? Atsakymą pagrįskite.

2 šaltinis

Iš Andrejaus Plakano knygos „Glausta Baltijos valstybių istorija“

Pokario dešimtmečiais Vidurio ir Rytų Europoje dėl įvairių priežasčių iškilo nemãža autoritarinių politinių vadovų. Kai kurioms valstybėms, pavyzdžiui, Čekoslovãkijai ir Súomijai, regis, pavyko šios tendencijos išvengti, tačiau net ir čia liberalių demokratinių institucijų išsaugojimas buvo susijęs su itin stiprių asmenybių – prezidento Tomašo Garigo Masariko (Tomáš Garrique Masaryk) (Čekoslovãkijoje) ir maršalo Karlo Gustavo Manerheimo (Carl Gustaf Mannerheim) (Súomijoje) – įtaka ir charizmatišku vadovavimo stiliumi. Kitos, pavyzdžiui, Italija ir Vokietija, kur į valdžią atėjo Benitas Musolinis (Benito Mussolini) (1922 metais) ir Adolfas Hitleris (Adolf Hitler) (1933 metais), vėliau patyrė itin katastrofiškų pasekmių. Èstijai, Lãtvijai ir Lietuvai gal būtų pavykę šios tendencijos išvengti, jeigu savo nepriklausomybės jos nebūtų paskelbusios tokiais neramiais laikais. Deja, jos taip pat įstojo į šį „mažųjų diktatorių klubą“ – Lietuva 1926, o Lãtvija ir Èstija – 1934 metais. Visi trys atėję į valdžią autoritariniai prezidentai – Antanas Smetona (1874–1944) Lietuvoje, Karlis Ulmanis (1877–1942) Lãtvijoje ir Konstantinas Petsas (1874–1956) Èstijoje – aktyviai dalyvavo šių šalių kovose už nepriklausomybę 1914–1920 metais ir kuriant naująsias konstitucijas.

Andrejs Plakans, „Glausta Baltijos valstybių istorija“, Vilnius, 2021, p. 357–358.

Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.

  1. Kokia problema aptariama šaltinyje?
  2. Nurodykite bendrą bruožą, būdingą T. G. Masarikui ir maršalui K. G. Manerheimui.
  3. Kuo panašūs šaltinyje minimi B. Musolinis ir A. Hitleris?
  4. Kuo aptariamuoju laikotarpiu buvo panaši trijų Baltijos valstybių padėtis?
  5. Padarykite dvi išvadas apie Europos politinę padėtį tarpukariu.

Sąvokos

Autoritarizmas – diktatūros forma, kai valdžia kontroliuoja politinę sritį, o į kitas sritis beveik nesikiša.

Globalizãcija (pranc. global – bendras, visas, vientisas) – gamybos, prekybos, darbo ir kitokių ryšių tarp šalių suartėjimas ir susipynimas, ekonominių sienų griuvimas.

Reparãcija – visiškas ar dalinis karo nuostolių atlyginimas, kurį karą sukėlusi valstybė turi sumokėti laimėjusiai valstybei.

Šaltàsis kãras 1946–1991 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir SSRS (su sąjungininkais) politinė, ekonominė, propagandinė, iš dalies ir karinė kova dėl dominavimo pasaulyje.

Totalitarizmas – diktatūros forma, kai valdžia kontroliuoja visas gyvenimo sritis.

Prašau palaukti