Tema 2.3 (Istorija 12)

Didžiųjų regiono galių iškilimas ir LDK kova XVI–XVII a.

Temos reikšmingumas

  • XX a. pasaulio žemėlapyje politinė galių pusiausvyra keitėsi ne kartą. Bene didžiausias skirtumas nuo ankstesnių laikų tas, kad tarptautinės politikos pokyčiai vyko daug greičiau, sparčiau persigrupavo ir galios. Nuo XV a. antros pusės Rytų Europoje pradėjo augti Maskvõs didžiosios kunigaikštystės (Maskvos valstybės) galia. Nuo XVI a. pradžios ji kėlė rimtą pavojų Lietuvõs Didžiajai Kunigaikštystei.
  • Valstybės iškilimas dažnai siejamas su jos ekonomine galia ir turimais ištekliais, tiksliau, gebėjimu tuos išteklius sutelkti ir panaudoti. Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais vienas iš valstybės galios ženklų buvo kariuomenė. Baltijos jūros rytų regione XVII a. iškilo ir rimtų tarptautinės politikos rūpesčių LDK sukėlė Švèdijos Karalỹstė ir Maskvos valstybė.
  • Istorinė asmenybė gali pakreipti įvykius viena ar kita linkme. XVI–XVII a. Lietuvos istorijoje būta asmenybių, valstybės ir karinių veikėjų, valdovų, kurie regione susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms darė didelę įtaką šalies raidai. Vieni dėl savo ambicijų ar neveiklumo stūmė valstybę į aklavietę, o kiti bandė nuo jos atitolinti.

Maskvos valstybės iškilimas

Kai 1440 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Kazimieras Jogailaitis (1427–1492), tarptautinė LDK padėtis regione buvo gana stabili. Vokiečių ordino grėsmė Vakaruose buvo praeityje. Rytuose Vytautas Didysis buvo įtvirtinęs LDK galią ir taiką su Maskvos valstybe. XV a. viduryje įvykus nedidelių LDK ir Maskvos valstybės pasienio susidūrimų, 1449 m. tarp valstybių buvo pasirašyta taika. Pagal ją Kazimieras Jogailaitis atsisakė LDK įtakos rusiškose žemėse ir kunigaikštystėse, kurios ribojosi su LDK ir Maskvos valstybe. Taigi pripažino Maskvos valstybės įtaką toms rusiškoms kunigaikštystėms, kurios buvo savarankiškos, tačiau dėl įtakos joms kovojo abi valstybės. Toks savo interesų šiaurės rytų kaimynėse atsisakymas liudijo, kad Maskvai atrišamos rankos veikti toje erdvėje.

Susidorojusi su vidaus sunkumais ir sustiprėjusi Maskvos valstybė XV a. antroje pusėje pradėjo ekspansiją į aplinkines rusiškas kunigaikštystes. Maskvos valstybės iškilimas XV a. antroje pusėje siejamas su šios valstybės didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III, Vytauto Didžiojo proanūkiu, Sofijos Vytautaitės anūku. Būtent jis antroje amžiaus pusėje prie Maskvos valstybės jėga pradėjo jungti gretimas rusiškas kunigaikštystes. Apetitui augant, jis pradėjo tituluotis visų rusų žemių kunigaikščiu. Ivanas III pirmasis iškėlė tikslą suvienyti visas rusiškas žemes. Tai sakė jo titulas. Be abejo, rusiškų žemių ir kunigaikštysčių vienijimo centru turėjo tapti Maskvà. Įvykių grandinė anapus LDK rytų sienos rodė, kad LDK rusėniškos stačiatikiškos žemės, plytinčios valstybės rytuose, pateko į Maskvos didžiojo kunigaikščio akiratį.

1492 m. Ivanas III paskelbė LDK karą. Jis pasinaudojo sudėtinga kaimynės padėtimi – mirus Kazimierui Jogailaičiui stojo tarpuvaldis. Taigi soste nebuvo valdovo. Šiandien galėtume sakyti, kad Kazimieras Jogailaitis per visą XV a. antrą pusę kiek lengvabūdiškai žiūrėjo į stiprėjančią rytinę kaimynę. O gal, būdamas ir Lénkijos karalius, pernelyg rūpinosi Lenkijos karalystės reikalais. Joje praleido didžiąją savo kaip valdovo gyvenimo dalį. XV a. pabaigoje Maskvos Lietuvai paskelbtas karas su pertraukomis vyko iki XVI a. pradžios. Tarpvalstybinių santykių nepagerino ir 1494 m. įvykusi naujojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, Kazimiero Jogailaičio sūnaus, ir Ivano III dukters Elenos santuoka. Dinastinėmis santuokomis buvo siekiama sustiprinti ryšius tarp valstybių, įtvirtinti sudarytas sąjungas ar taiką. Be abejo, tokios santuokos galėjo būti panaudotos ir šnipinėjimui, informacijai rinkti, kaip buvo Elenos ir ją lydinčių dvariškių atveju. Po XV–XVI a. sandūros karų LDK prarado tolimiausias rytų teritorijas, dar Vytauto Didžiojo prijungtas Okos aukštupio kunigaikštystes ir Černihivo, Starodubo ir Severianų Naugardo žemes. Šie LDK ir Maskvos karai buvo tik pradžia.

Matant Maskvos keliamą grėsmę jau XV a. pabaigoje LDK vyko karinių ir organizacinių pokyčių. Pradėta suvokti, kad kariuomenės vado pareigybė turi būti nuolatinė, viena iš aukščiausių ir svarbiausių valstybėje, jo negalima paskirti tik kilus karui. Todėl nuo XV a. pabaigos valstybėje augo ètmono pareigybės svarba. Reikėjo, kad karo ir gynybos reikalus spręstų ir kariuomenei vadovautų dalyką išmanantis žmogus. Asmuo eiti etmono pareigas buvo skiriamas iki gyvos galvos. Iš pradžių, XV–XVI a. sandūroje, LDK būta vienos etmono pareigybės. Netrukus, nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio, LDK etmono pareigybė skilo į didžiojo ir lauko. Didysis etmonas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, jis rūpinosi kariuomenės lėšomis ir aprūpinimu. Jo pavaduotojas – lauko etmonas – vadovavo samdinių pajėgoms (apie jas dar kalbėsime). Taikos metu abu etmonai rūpinosi valstybės gynybiniais įtvirtinimais, ginklų ir artilerijos arsenalais.

Nuolatinio vyriausiojo LDK kariuomenės vado – didžiojo etmono pareigybės įsitvirtinimas sietinas su rusėniškos kilmės didiko Konstantino Ostrogiškio vardu. Jis buvo pirmasis ilgalaikis LDK kariuomenės vyriausiasis vadas. Jam vadovaujant, 1514 m. mūšyje prie Oršos LDK kariuomenė (apie 30 000 karių) įveikė kelis kartus didesnes Maskvos ginkluotąsias pajėgas (apie 80 000 karių). Pagrindinis pergalės veiksnys – apgalvotas LDK etmono vadovavimas skirtingų rūšių kariuomenės daliniams (kavalerijai, artilerijai, pėstininkams) ir jų veiksmų derinimas. Ilgainiui šis mūšis pradėtas vadinti Oršos mūšiu, o pergalės jame garsas plačiai pasklido po Vakarų Europą (14.1 pav.). Vis dėlto etmono pareigybės įsitvirtinimas buvo tik vienas iš svarbesnių pokyčių, susijusių su LDK padėtimi Rytuose ir valstybės viduje. Oršos pergalė tik kuriam laikui sustabdė Maskvos skverbimąsi į LDK rytų teritorijas. Po keliolikos metų karas atsinaujino. LDK siekė atgauti neseniai prarastas teritorijas, o Maskvos valstybė laikėsi savo užsienio politikos – telkti stačiatikiškas rusų teritorijas.

14.1 pav. Oršos mūšis, dail. (spėjama) Hansas Krelis (Hans Krell), XVI a. 3 deš.

Klausimai ir užduotys

  1. Kelintame amžiuje iškilo Maskvos didžioji kunigaikštystė? Kuris valdovas tuo metu ją valdė? Nurodykite jo giminystės ryšius su Lietuvos valdovais.
  2. Kodėl 1492 m. Maskvos valstybė paskelbė karą LDK?
  3. Kokių kariuomenės pokyčių ėmėsi LDK matydama augančią Maskvos grėsmę? Paaiškinkite, kodėl jie buvo reikalingi.
  4. Apibūdinkite Oršos mūšio reikšmę LDK istorijai.

TYRINĖKITE!

Teigiama, kad XVI a. nutapyto Oršos mūšio paveikslo autorius (spėjama, Hansas Krelis) galėjo būti šio mūšio liudininkas. Pasidomėkite, kas leidžia manyti, kad dailininkas savo akimis matė Oršos mūšį.

Livonijos karas (1558–1583 m.)

XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais valdant Aleksandro Jogailaičio broliui Žygimantui Senajam buvo imtasi naujų priemonių krašto gynybai gerinti. Iki XVI a. pirmos pusės gyvavo per porą pastarųjų šimtmečių nusistovėjusi šaukimo į kariuomenę tvarka. Šios tvarkos esmė buvo bajorų, LDK kilmingųjų šaukimas į karinę tarnybą. Kiekvienas LDK bajoras privalėjo apsiginklavęs ir raitas prisistatyti į numatytą kariuomenės susirinkimo vietą arba savo lėšomis išruošti apginkluotą raitelį. O galingiausi didikai turėjo išruošti tam tikrą raitelių skaičių. Karui paruoštų raitelių skaičius priklausė nuo kilmingojo (bajoro ar didiko) valdų dydžio ir jo žemę dirbančių pavaldžių valstiečių skaičiaus. Galingiausi XVI a. pirmos pusės LDK didikai į kariuomenę išruošdavo po kelis šimtus raitelių. Ši XIV–XV a. laikus menanti kariuomenės organizacija buvo bajõrų pašaukti kariúomenė. Nepamirškime, kad Viduramžiais kiekvieno kilmingojo pareiga buvo ginti kraštą ir atlikti karinę tarnybą. Nors bajorų pašauktinė kariuomenė išliko ir XVI a. (A šaltinis), vis dėlto ji pamažu kito. Kilmingieji vis labiau vengė karinės prievolės, nors ji rodė jų išskirtinę visuomeninę padėtį. Todėl karui tampant LDK kasdienybe vis svarbesnį vaidmenį krašto gynyboje ir karo veiksmuose atliko samdomoji (algininkų) kariuomenė. Nuo XVI a. antros pusės ji tapo vyraujanti.

XVI a. antroje pusėje įsiplieskė dar vienas Maskvos ir LDK karas, jis truko kelis dešimtmečius. Šio karo sukėlėja buvo Maskvos valstybė. Po truputį plėsdama savo teritoriją vakarų kryptimi ji nusprendė įsigalėti Baltijos jūros rytų regione. Arčiausias kelias iki Baltijos jūros buvo per Livoniją – LDK kaimynę (14.2 pav.). Livònija buvo silpstantis regiono politinis darinys. Todėl Maskvos didysis kunigaikštis, pirmasis caru pasiskelbęs Ivanas IV Rūstusis, matydamas, kad Livonija bendradarbiauja su LDK ir šios įtaka jai auga, 1558 m. nusprendė įsiveržti į Livoniją. LDK nenorėjo prarasti įtakos ir pelningo prekybos kelio Dauguva į Rygõs uostą. Kilęs Maskvos ir LDK karas dėl įsigalėjimo Livonijoje vadinamas Livonijos karu (1558–1583 m.). Jis buvo vienas iš svarbių veiksnių, paskatinusių Lietuvą sudaryti su Lenkija Liublino uniją, – LDK reikėjo Lenkijos karalystės pagalbos.

14.2 pav. Livonija, kartografas Kristofas Vaigelis (Christoph Weigel), XVIII a. pr.

1558 m. į Livoniją įsiveržusi Maskvos kariuomenė nesutiko didesnio pasipriešinimo ir užėmė keliolika pilių. Livonijos ordino vadovybė kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą pagalbos. Nenoromis, stokodama išteklių ir jėgų LDK įsitraukė į karą. Šis pagalbos prašymas reiškė, kad Livonija atsiduoda LDK globai. Tai sužinojęs Ivanas IV Rūstusis nė nemanė trauktis iš Livonijos ir atsisakyti sumanymo įsitvirtinti Baltijos jūros rytų regione. LDK kariuomenė įsitvirtino Maskvos neužimtoje Livonijos dalyje. Į konfliktą įsitraukė Danijos ir Švèdijos karalystės, siekiančios neprarasti įtakos regione. 1571 m. Maskvos valstybė ir LDK sudarė paliaubas. Tuo metu, 1572 m., mirė paskutinis vyriškosios lyties Jogailaičių dinastijos atstovas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Žygimantas Augustas. Tarpuvaldis – neramus laikas, todėl ATR skubiai reikėjo rasti naują patikimą valdovą. 1576 m. buvo išrinktas vengrų kilmės valdovas Steponas Batoras (1533–1586, 14.3 pav.), pažadėjęs pergalingai užbaigti beveik porą dešimtmečių trunkantį karą.

14.3 pav. Stepono Batoro laikų sidabrinis LDK trigrašis (aversas ir reversas), 1580 m.

Tačiau kiekviena pergalė kainuoja. O pergalė prieš Maskvą Livonijos kare buvo įmanoma tik politinei tautai (bajorams ir didikams) bendrame seime sutikus pakelti mokesčius ir skirti juos kariuomenei finansuoti. Jau minėjome, kad XVI a. antroje pusėje samdomoji (algininkų) kariuomenė tapo pagrindine ne tik ATR, bet ir LDK karine jėga (pėstininkai, artilerija, kavalerija). Tai įvyko per Livonijos karą. Tuo metu bajorų pašauktinės kariuomenės dalis mažėjo. Kilmingasis liovėsi buvęs Viduramžių kariu. Tačiau algininkų kariuomenė kainavo. Jai finansuoti ir kariams samdyti reikėjo priimti seimo sprendimus dėl sidabrinės. Taigi, nuo šio mokesčio dydžio ir surinktų pinigų sumos priklausė kariuomenės dydis bei kokybė. Sidabrinė buvo apie porą šimtmečių gyvavęs mokestis, renkamas iš kilmingiesiems pavaldžių valstiečių. LDK kilmingieji seime galėjo sutikti arba nesutikti, kad šios jų pajamos būtų skiriamos kariuomenei. Mokesčio dydžio nustatymas ir skyrimas kariuomenės reikmėms reiškė, kad sumažės kilmingųjų pajamos. Tačiau padidinus sidabrinės mokestį ir skyrus jį kariuomenei finansuoti buvo galima padidinti ir geriau aprūpinti LDK bei Lenkijos kariuomenes. Steponui Batorui pavyko sutelkti ATR politinę tautą, ši prisiėmė sidabrinės naštą. Ateityje ši našta sunkėjo.

1578 m. Steponas Batoras turėjo apie 48 000 karių. Iš jų apie 23 000 buvo iš LDK. Stepono Batoro kariuomenėje būta ir vengrų samdinių, jų verbavimu rūpinosi valdovas ir jo dvaras. Prasidėjo kampanija prieš Maskvą. LDK kariuomenė patraukė šiaurės rytų kryptimi, Lenkijos – piečiau. 1579 m. LDK samdinių kariuomenė atkovojo iš Maskvos neseniai prarastą Polocką. Šioje Stepono Batoro kampanijoje prieš Maskvą dalyvavo LDK didikas, lauko etmonas Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603). Kaip LDK lauko etmonas, taigi antras pagal svarbą asmuo kariuomenėje, jis rūpinosi tiekimu ir vadovavo LDK algininkų daliniams. K. Radvilos Perkūno vadovaujami daliniai Polocku neapsiribojo ir įsiveržė į Maskvos valstybę. 1580–1582 m. karas vyko Maskvos valstybės teritorijoje, nors svarbesnių apgultų miestų paimti nepavyko. Tačiau Maskvos valstybė buvo visiškai dezorganizuota. Maskvos valdovas Ivanas IV Rūstusis buvo itin sunkios fizinės ir psichinės būklės. Ši aplinkybė ir minėtos pergalės mūšio lauke privertė Maskvos valdovą prašyti taikos.

1582 m. LDK ir Maskvos valstybė sudarė paliaubas. Maskva buvo priversta atsisakyti savo pretenzijų į Livoniją. Taigi, LDK ne tik atgavo Polocką ir kitus kare atkovotus miestus bei tvirtoves, bet ir įsitvirtino Livonijoje. Galutinai Livonijos karas baigėsi 1583 m. Maskvos ir Švedijos paliaubomis. Švèdija įsitvirtino Livonijos šiaurėje (dab. šiaurės Èstija). Apie Švedijos vaidmenį Livonijos kare tik užsiminėme. Daugiausia ji kovojo su Maskvà. Švedija buvo dar viena auganti regiono galia. XVII a. ji ir Maskvos valstybė taps regiono jėgomis, su kuriomis teks susidurti LDK ir Lenkijos karalystei.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite esminę Livonijos karo priežastį. Paaiškinkite, kodėl būtent ji lėmė šį karą.
  2. Išvardykite Livonijos kare dalyvavusias valstybes.
  3. Kodėl į Livonijos karą įsitraukė LDK?
  4. Paaiškinkite, kaip XVI a. pasikeitė LDK kariuomenės organizavimas.
  5. Nurodykite Livonijos karo padarinius. Kuriai valstybei jie buvo naudingiausi? Paaiškinkite, kodėl taip manote.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kodėl Kristupas Radvila buvo vadinamas Perkūnu ir kaip šiandien Lietuvos kariuomenėje įamžintas jo atminimas.

LDK santykiai su Švedija XVII a. pirmoje pusėje

XVI–XVII a. Maskvos valstybė po Livonijos karo ir kelis dešimtmečius trukusių dinastinių nesutarimų ir vidaus sunkumų buvo nusilpusi. 1586 m. mirus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui, planuota kampanija prieš Maskvą neįvyko. 1587 m. ATR seimas valdovu išrinko Zigmantą Vazą (1566–1632), kilusį iš švedų karališkosios Vazų dinastijos. Naujasis valdovas Zigmantas Vaza buvo itin ambicingas (14.4 pav.). Šios ambicijos buvo susijusios su jo kilme ir to meto Maskvos valstybės padėtimi. Kaip pasireiškė jo ambicijos? Pirmiausia, pasinaudodamas sudėtinga padėtimi Maskvos valstybėje, XVII a. pradžioje jis bandė ne tik užimti Maskvą, bet ir tapti Maskvos didžiuoju kunigaikščiu. 1610 m. jo vadovaujamai ATR kariuomenei pavyko užimti Maskvą, tačiau kiti jo mėginimai nedavė trokštamų rezultatų. Vis dėlto kuriam laikui LDK sugebėjo atkovoti kai kurias jai seniau priklausiusias rytų teritorijas (Černihivą, Severianų Naugardą, Smolenską). Kita didelė Zigmanto Vazos ambicija buvo Švedijos sostas. Juk jis buvo švedų valdančiosios dinastijos narys. Būtent tarp šių dviejų regiono politinių jėgų – Maskvos ir Švedijos XVII a. plėtojosi LDK tarptautinė politika.

14.4 pav. Zigmanto Vazos valdymo laikų sidabrinis grašis (averse – valdovo portretas, reverse – Vazų dinastijos, Lenkijos ir Lietuvos herbai), 1601 m.
14.4 pav. Zigmanto Vazos valdymo laikų sidabrinis grašis (averse – valdovo portretas, reverse – Vazų dinastijos, Lenkijos ir Lietuvos herbai), 1601 m.

Kai Zigmantas Vaza tapo ATR valdovu, jo tėvas Jonas III buvo Švedijos karalius. 1592 m. Jonas III mirė ir jo sūnus Zigmantas Vaza tapo teisėtu Švedijos Karalystės sosto paveldėtoju. Po dvejų metų Upsaloje jis buvo karūnuotas kaip Švedijos karalius. Sakytume, vienas didžiųjų jo tikslų – Švedijos karaliaus sostas – pasiektas. Tačiau Švedijos Karalystė jau kelis dešimtmečius buvo protestantiška, o ATR valdovas Zigmantas Vaza buvo tvirtai tikintis katalikas (beje, LDK protestantizmas neįsitvirtino). Tapęs ir Švedijos karaliumi jis stengėsi, kad Švedija grįžtų į katalikybę. 1598 m. Švèdijoje šiam karaliaus siekiui visuomenė atvirai pasipriešino. Po metų, 1599 m., Švedijos Karalystės parlamentas (Riksdagas) nušalino Zigmantą Vazą nuo sosto. Karalystės valdymas buvo perduotas jo dėdei ir šis po kelerių metų tapo Švedijos karaliumi Karoliu IX. Tačiau Zigmantas Vaza nenorėjo atsisakyti pretenzijų į karaliaus sostą. Dėl šių religinių ir sosto paveldėjimo ginčų kilo pirmas didelis LDK ir Švedijos Karalystės karas. Netrukus kova dėl sosto virto ginču dėl teritorijų. Švedijos ir LDK interesai susidūrė Livonijoje.

1600 m. Švedijos kariuomenė įsiveržė į Livoniją ir užėmė dalį jos teritorijos. Čia ją pasitiko LDK kariuomenė, vadovaujama Kristupo Radvilos Perkūno. Po pergalių Livonijos kare jis tapo didžiuoju etmonu – LDK vyriausiuoju kariuomenės vadu. Su juo buvo ir LDK lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621, 14.5 pav.). J. K. Chodkevičius buvo itin išsilavinęs, studijavo Paduvos ir Ingolštato universitetuose, ne vienus metus keliavo po Vakarų Europą. Nors ir nestudijavo karo mokslų, jis tapo išskirtiniu LDK karvedžiu. Abiejų karo vadų vadovaujamai kariuomenei pavyko sustabdyti švedų veržimąsi į Livoniją.

14.5 pav. Jonas Karolis Chodkevičius, XVII a. pr.

1605 m. J. K. Chodkevičius perėmė didžiojo etmono buožę (etmono valdžios ženklą) ir tapo vyriausiuoju LDK kariuomenės vadu. Tais pačiais metais prie Salaspilio (netoli Rygos) jam pavyko su tris kartus mažesne LDK kariuomene įveikti įvairiatautę Švedijos karaliaus Karolio IX samdinių kariuomenę, kuri buvo vertinama kaip viena pajėgiausių Europoje. J. K. Chodkevičius panaudojo apgaulingą manevrą – neva jo vadovaujama kariuomenė atsitraukia. Švedijos kariuomenė šį manevrą palaikė bėgimu iš mūšio lauko ir pasileidusi vytis sugriovė savo rikiuotės tvarką (14.6 pav.). Rikiuotėje atsiradus properšų didžiajam etmonui beliko laiku nukreipti savo karių būrius.

14.6 pav. Vario ir aukso lydinio medalis Salaspilio mūšiui atminti (aversas ir reversas), aut. A. Bosas, G. Paulauskas, P. Repšys, 2011 m.
14.6 pav. Vario ir aukso lydinio medalis Salaspilio mūšiui atminti (aversas ir reversas), aut. A. Bosas, G. Paulauskas, P. Repšys, 2011 m.

Žvelgiant į viso karo eigą galima sakyti, kad ši pergalė nebuvo išnaudota. LDK kariuomenė turėjo didelių finansavimo, aprūpinimo ir samdinių (algininkų) verbavimo sunkumų. Vis dėlto gabaus kariuomenės vado J. K. Chodkevičiaus dėka LDK pavyko kuriam laikui susigrąžinti didžiąją dalį Livonijos. Tačiau karas vis labiau slėgė LDK visuomenę. Bajorija nenorėjo prisiimti finansinės naštos, dėl to kentėjo kariuomenė, karo reikalai ir galiausiai – visuomenė. Be to, imta suprasti, kad karas vyksta dėl dinastinių Zigmanto Vazos ambicijų. Tokia padėtis negalėjo neturėti pasekmių. 1611 m. Švedijos karaliumi tapo Gustavas II Adolfas. Po jo įvykdytos karinės reformos Švedijos persvara kare darėsi vis akivaizdesnė. Trečiojo dešimtmečio pradžioje išryškėjo Švedijos kariuomenės pranašumas. Ji ne tik turėjo vieną geriausių laivynų, bet ir buvo daug geriau ginkluota, karių veiksmus, miestų ir tvirtovių apgultį rėmė galinga artilerija. Be to, Gustavas II Adolfas tuo metu jau buvo pagarsėjęs kaip bene geriausias Europos karvedys. 1629 m. Livonijos karas tarp Švedijos ir LDK bei Lenkijos baigėsi paliaubomis. Rezultatai tiek LDK, tiek Lénkijai buvo prasti: prarasta dalis Livonijos, o svarbiausia, prarastas turtingas ir ekonomiškai svarbus Rygos uostas bei miestas.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kodėl Zigmantui Vazai nepavyko perimti Švedijos karaliaus sosto.
  2. Ne mažiau kaip dviem įrodymais pagrįskite arba paneikite teiginį, kad Zigmantas Vaza buvo labai ambicingas valdovas.
  3. Kodėl Švedijos kariuomenė įsiveržė į Livoniją ir pradėjo karo veiksmus prieš LDK?
  4. Įvertinkite XVII a. LDK karo su Švèdija poveikį LDK valstybei ir visuomenei.

TYRINĖKITE!

Apie lietuvių pergalę prieš švedus Salaspilio mūšyje sukurta daina perduodama iš kartos į kartą. Šiandien šią dainą atlieka įvairios liaudies muzikos grupės. Išsiaiškinkite, kokia tai daina, išklausykite keletą jos versijų ir nustatykite šioje dainoje minimus LDK kovų su švedais istorijos faktus.

Tvanas: LDK karai su Švedija ir Rusija XVII a. viduryje

Viena bėda – ne bėda. XVII amžius Europoje žinomas kaip didelių, visa naikinančių karų laikotarpis. LDK ir Lenkijos karalystei jis taip pat atnešė didžiulių išbandymų. Rùsijai atsigavus po suirutės XVII a. pradžioje, naujoji Romanovų dinastija Maskvos valstybės soste sugrįžo prie pirmtakų tikslo – sutelkti visas stačiatikiškas rusų žemes. Maskvos valstybė pasinaudojo 1648 m. ATR kilusiais neramumais. Jie prasidėjo ATR pietryčių žemėse (į pietryčius nuo dab. Kýjivo, Dniepro žemupyje). Čia būta karingos kazokų politinės grupuotės, vadovaujamos Bohdano Chmelnyckio. Kazokai buvo laisvieji ATR pietryčių pakraščio, pasienio gyventojai, kariai. Pagrindinė jų veikla buvo kariauti – ginti ATR pasienį. Nuo XVI a. pabaigos dėl šios savo veiklos ir laisvo gyvenimo stepėse jie įgavo galios ir pradėjo reikalauti politinių teisių. Jie siekė lygių teisių su politine ATR tauta – plačiąja bajorija ir tam tikrų laisvių, savo gyvenamų žemių savarankiškumo. Nesulaukdama teigiamo atsako į savo reikalavimus kazokų politinė grupuotė kreipėsi į Maskvą paramos kovoje su ATR.

Jau žinote, kad sudarius Liublino uniją Kyjivo žemė buvo atplėšta nuo LDK ir prijungta prie Lenkijos karalystės. Maskvos caras Aleksejus Michailovičius pasinaudojo sudėtinga ATR vidaus padėtimi. 1654 m. jis su 40 000 kariuomene išžygiavo vakarų kryptimi. Netrukus buvo užimti tokie LDK miestai kaip Smolenskas ir Polockas. Iš pietų pusės LDK žemes puolė kazokai. Čia juos bandė sustabdyti lenkų ginkluotosios pajėgos. Nors LDK kariuomenės vado Jonušo Radvilos vadovaujama kariuomenė labai stengėsi, rusų ir kazokų pajėgos skverbėsi į ATR gilumą. 1655 m. buvo užimtas Vilnius. Čia atvykęs caras rugsėjo mėnesį pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Didžioji dalis LDK žemių, išskyrus nedidelę teritoriją vakaruose, buvo užimta Maskvos kariuomenės. Būtent ten pasitraukė likusios didžiojo etmono Jonušo Radvilos ir kitų Lietuvos didikų vadovaujamos pajėgos. Čia imta spręsti valstybės išlikimo uždavinį. Tačiau lengvų sprendimų esant tokiai padėčiai nebuvo.

Maskvos kariuomenei nepavyko užimti tik Žemaitijos, nes ją ir didžiąją dalį Lenkijos tuo metu, kai Maskvos kariuomenė veržėsi į LDK gilumą, užėmė Švedijos kariuomenė (14.7 pav.). Ši pasinaudojo sau palankia padėtimi. LDK didikai, vadovaujami LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, nusprendė kreiptis pagalbos į Švèdiją ir pasiduoti jos karaliaus globai. Jų supratimu, Švedija buvo mažesnis blogis nei Maskva. 1655 m. LDK atstovaujantis Jonušas Radvila su kitais krašto kilmingaisiais ir Švedijai atstovaujantis Magnusas Gabrielis De la Gardi (Magnus Gabriel De la Gardie) pasirašė vadinamąją Kėdáinių sutartį. Šia sutartimi LDK sudarė uniją su Švedijos Karalyste ir nutraukė uniją su Lenkijos karalyste (B šaltinis).

14.7 pav. ATR teritorija, užimta Švedijos Karalystės ir Maskvos valstybės kariuomenių, XVII a. vid.

Tuo metu ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza (1609–1672, 14.8 pav.), švedų kariuomenei įsiveržus į Lénkiją, buvo pasitraukęs į Áustriją. LDK ir Švedijos atstovams pasirašius Kėdainių sutartį, jis neteko Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto ir apkaltino Jonušą Radvilą išdavyste. Tačiau LDK ir Švedijos unija buvo labai trumpa, nes netrukus LDK didikai pastebėjo, kad švedų ginkluotosios pajėgos Lietuvojè nesiruošia jiems padėti išvyti Maskvos kariuomenės. Lietuvà švedams tebuvo išteklių šaltinis ir strategiškai patogi vieta skverbtis giliau į Lenkiją. Todėl po kelių mėnesių didikai (pirmiausia Žemaitijos bajorai) sukilo prieš švedus, savavališkai šeimininkaujančius jų krašte. Tuo metu, 1656 m., karą su Švedija pradėjo ir Maskva. Tais pačiais metais ir Jonas Kazimieras paskelbė sukilimą prieš švedus. Tad LDK pajėgos ne vienos kovojo su švedais. Po kelių gana sėkmingų ATR ginkluotųjų pajėgų mūšių švedai buvo priversti sudaryti taikos sutartį (14.9 pav.). 1660 m. ATR ir Švedijos Karalystė sudarė vadinamąją Olyvos taikos sutartį. Nors Švedija ir įsitvirtino Baltijos jūros rytų regione, jos kariuomenė turėjo palikti ATR teritoriją. O ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza buvo priverstas galutiniai atsisakyti dar tėvo pareikštų dinastinių pretenzijų į Švedijos karaliaus sostą. Iš dalies dėl šių pretenzijų daugiau nei pusšimtį metų vyko ATR ir Švedijos Karalystės karas.

14.8 pav. ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza, XVII a.
14.9 pav. Švedijos ir Lietuvos kariuomenių mūšis prie Sandomiro, 1656 m., Eriko Dahlbergho (Erik Dahlbergh) grafikos darbas, 1696 m.

Kai vyko kovos su švedais, didelė LDK žemių dalis buvo užimta Maskvos kariuomenės. 1658 m. prasidėjo LDK teritorijos vadavimas. Tam pradžią davė ATR seimas, priimantis svarbiausius sprendimus dėl karių samdymo, kariuomenės telkimo, aprūpinimo ir išlaikymo. Buvo keliolika bandymų išvaryti Maskvos kariuomenę, įsitvirtinusią Vilniaus pilių teritorijoje. Galiausiai 1661 m. pavyko tai padaryti padedant miesto gyventojams. Nors vėliau ir buvo keletas sėkmingų ATR kariuomenės kampanijų LDK rytų žemėse, karo su Maskva pergale galima laikyti tai, kad karas pagaliau baigėsi. 1667 m. ATR ir Maskvos valstybė pasirašė Andrusovo paliaubas. LDK galutinai prarado rytų žemes, tarp jų ir Smolenską, o Lenkija neteko plačių žemių, kurios šiandien vadinamos kairiakrante Ukraina. ATR tai buvo dideli praradimai. Nemažai Maskvos užimtų žemių gyventojų persikėlė gyventi į kitas ATR žemes.

Šis XVII a. vidurio kelerių metų laikotarpis (1654–1660), kai beveik visą ATR teritoriją buvo užėmusios dvi svetimos kariuomenės, vadinamas tvanù, nes metaforiškai išreiškia svetimų kariuomenių antplūdį, apėmusį visą valstybę. Per šį antplūdį buvo prarasta ne tik didelė dalis teritorijos. Dėl karo, bado ir epidemijų mirė maždaug trečdalis šalies gyventojų. Buvo išgrobta daug turto, išgabenti archyvai. Po šių XVII a. vidurio negandų iš Vilniaus katedros požemių dingo ir Vytauto Didžiojo palaikai.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl XVII a. viduryje Maskvos valstybė užpuolė ATR?
  2. Nurodykite esminę priežastį, paskatinusią LDK didikus nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti uniją su Švedija.
  3. Nurodykite dvi esmines Kėdainių sutarties nuostatas.
  4. Koks buvo Kėdainių sutarties poveikis LDK valstybingumui?
  5. Paaiškinkite, kodėl XVII a. vidurys Lietuvos ir Lenkijos istorijoje yra vadinamas tvanu.

Darbas su šaltiniais

A šaltinis 1522 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo raštas bajorams

Žygimantas, Dievo malone. Pranešame jums, kad dabar mus pasiekė žinia, jog mūsų priešai ruošia savo žmones ir nori netikėtai įsiveržti į mūsų valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir daryti žalą mūsų žemėms. Todėl mes, pasitarę su mūsų Ponų Taryba, liepėme visiems mūsų valdiniams rinktis Minske, kariuomenės telkimo vietoje, ir paskyrėme terminą tiek mūsų Ponų Tarybai, tiek ir visiems mūsų valdiniams būti Minske Išganytojo dieną [08 01], ir įsakėme Trãkų vaivadai, vyriausiajam mūsų etmonui, Braclavo ir Vinicos seniūnui kunigaikščiui Konstantinui Ivanovičiui Ostrogiškiui su visų žemių mūsų valdiniais, atėjus tam terminui, vykti į mūsų tarnybą, į nurodytą vietą, į Minską, raitiems ir ginkluotiems pagal nuostatus ir žemės nutarimą. <…> ten užsirašyti į registrą pas Trakų vaivadą, mūsų vyriausiąjį etmoną kunigaikštį Konstantiną [Ostrogiškį]; pareiškiame jums, kad didžiajame Gardino seime su visa Ponų Taryba ir visų mūsų žemių valdiniais, matydami, jog dažnai kai kurie iš jūsų neklauso mūsų nurodymo ir įsakymo ir neatvyksta nurodytu laiku ginti žemės, o dėl tokio jūsų nepaklusnumo valstybė bei žemė patiria žalą ir nuostolius nuo priešo žmonių, todėl tame seime numatėme ir paskyrėme nepaklusniems griežtas bausmes, apie kurias jums, mūsų visos žemės valdiniams, iš anksto pranešėme, kad žinotumėt. Ir jeigu nepaisysite šio mūsų įsakymo, nurodytu terminu neprisistatysite Minske mūsų etmonui ar kuris nors neužsirašysite į etmono registrą, jeigu kas iš mūsų valdytojų ar vėliavininkų ką paliks namuose ir apie tai nepraneš etmonui, mes liepėme tokių dvarus paimti mūsų žinion, kai jo malonybė etmonas apie tai sužinos, o jo malonybė mums apie tai turės parašyti; mes tuos dvarus atiduosime tiems, kam jo malonybė pageidaus; apie tai jūs žinokite ir nesiblaškydami, ir neatsikalbinėdami nustatytu terminu būkite nurodytoje vietoje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sud. Algirdas Baliulis, Elmantas Meilus, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 156.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite priežastį, paskatinusią Žygimantą Senąjį išleisti šį raštą.
  2. Su kokia institucija pasitaręs valdovas išleido šį raštą? Paaiškinkite, kodėl būtent su ja.
  3. Ką šiuo raštu bajorams įsakė karalius?
  4. Kokios bausmės buvo numatytos bajorams, kurie nevykdys nurodymų arba juos vykdys nepareigingai?
  5. Kokią Lietuvos kariuomenės organizaciją atspindi šis istorijos šaltinis? Nurodykite jos pranašumus ir trūkumus. Ar tokia organizacija įmanoma šių dienų Lietuvoje? Atsakymą pagrįskite.

B šaltinis Iš 1655 m. sudarytos LDK ir Švedijos Karalystės Kėdainių unijos

Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir luomai, pranešame ir skelbiame. Kadangi šioje didžiausioje mūsų valstybės nelaimėje dėl priešų galybės priespaudos ir dėl šviesiausios Lenkijos nelaimingo ginklų globos nustojimo nelaiminga ir visai neišvengiama būtinybė mus verčia ir nelieka kito būdo išlaikyti mūsų valstybei, kaip tik prie vieno iš dviejų mus karu spaudžiančių prisidėti ir jam mūsų turtą bei laimę pavesti.

Anksčiau minėti (Švedijos karaliaus atstovai su grafu Gabrieliu De la Gardi priešakyje) šv. Karališkosios didenybės malonę mums pranešė ir pakvietė, kad mes save ir savo palikuonis šv. Karališkosios didenybės globai iš anksto pavestume, ir tam tikras sąlygas, iš abiejų pusių šventai laikytinas, priimtume, ir jas mūsų parašais ir antspaudais už save ir savo palikuonis patvirtintume ir paliudytume. Mes ištikimybėje ir paklusnume mums pasiūlytai šv. Karališkosios didenybės globai pasiduoti sutinkame ir ateityje ištikimybėje ir paklusnume šv. Karališkajai didenybei, kaip Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir mūsų viešpačiui, neliečiamai pasilikti pasižadame ir laiduojame čia esančiais parašais ir mūsų antspaudais, patvirtintais už save ir savo įpėdinius <…>.

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 309.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokios šalys pasirašė šią sutartį?
  2. Kuriai sutartį pasirašiusiai šaliai ji buvo naudingesnė? Atsakymą pagrįskite.
  3. Nurodykite dvi priežastis, paskatinusias sudaryti šią sutartį.
  4. Nurodykite esminę sutarties nuostatą.
  5. Įvertinkite šios sutarties poveikį Lietuvos valstybingumui.

Sąvokos

Bajõrų pašauktinė kariúomenė XIV–XVI a. LDK vyravusi krašto ginkluotųjų pajėgų organizacija. Kilmingieji turėjo raiti ir ginkluoti numatytu metu prisistatyti į kariuomenę arba išruošti ginkluotą raitelį. Kariuomenei paruoštų raitelių skaičius priklausė nuo kilmingojo valdų ir jo žemę dirbančių, jam pavaldžių valstiečių skaičiaus.

Ètmonas – kariuomenės vadas. LDK etmono pareigybė įsitvirtino XV–XVI a. sandūroje ir egzistavo iki XVIII a. pabaigos. Tai buvo viena svarbiausių valstybės pareigybių. Ją užimantis didikas priklausė Ponų Tarybai. Nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio LDK kariuomenėje buvo dvi – didžiojo etmono ir jo pavaduotojo lauko etmono – pareigybės.

Livònija – istorinė žemė ir valstybė, XIII–XVI a. gyvavusi dabartinėse Latvijos ir Èstijos teritorijose. Dėl šios žemės XVI–XVIII a. pr. vyko karai tarp ATR ir Rusijos bei Švedijos.

Sidabri– nuo XIV a. LDK renkamas valstiečių mokestis savo ponams (didikams ir bajorams), mokamas sidabriniais pinigais. XVI–XVIII a. ATR seimas sprendė dėl šio mokesčio dydžio ir jo skyrimo kariuomenei finansuoti.

Tvãnas – XVII a. viduryje (1654–1660 m.) ATR apėmę karai, kai visą valstybės teritoriją buvo užėmusios Maskvos ir Švedijos kariuomenės.

Prašau palaukti