Temos reikšmingumas
- Istorijoje dažnai kalbame apie amžius, tačiau tai tėra patogus žodis šimtmečiams įvardyti, šimto metų laiko atkarpos. Tikrovėje jie turi mažai reikšmės. Vieno amžiaus pabaiga ir kito amžiaus pradžia nieko nekeičia istorijos įvykių grandinėje. ATR istorijoje sudėtingo XVII a. atkarpa baigėsi, tačiau vidaus ir išorės sunkumai liko tie patys.
- Jau žinote, kad karus lemia valstybių vadovų ambicijos. Anksčiau pretenzijos į teritorijas, siekis užvaldyti kuo daugiau žemių ir primesti savo valią regiono tautoms buvo kasdienės tarptautinės politikos dalis. Tokiomis aplinkybėmis karas buvo beveik neišvengiamas.
- Sėkmė kovojant su išorės grėsmėmis neretai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip pavyksta susidoroti su vidaus sunkumais. XVIII a. ATR įvairiomis priemonėmis siekė įveikti didėjančius tarptautinius sunkumus. Valdovas ir politinė tauta (didikai ir bajorai) sudėtingomis vidaus ir išorės aplinkybėmis ieškojo tinkamų vidaus problemų sprendimo būdų.
Didysis Šiaurės karas
Po XVII a. karų ATR buvo nuniokota. Švèdijos Karalỹstė ir Maskvõs valstybė taip pat turėjo atgauti jėgas. Tad XVII a. antra pusė Báltijos jūros rytų regione buvo santykinai rami. Į ATR sostą atėjo nauja dinastija, kilusi iš Saksonijos. Pirmasis šios dinastijos atstovas ATR soste buvo Augustas II (1670–1733, 15.1 pav.). Jam taip pat netrūko politinių ambicijų. Tapęs ATR valdovu pirmiausia stengėsi išplėsti gana ribotas valdovo galias. Tai padaryti nebuvo paprasta, nes bajoriškoji demokratija ir kilmingųjų teisės bei laisvės per beveik porą šimtmečių buvo giliai įleidusios šaknis. Tačiau išplėtus valdovo galias gal būtų atsiradusi galimybė greičiau ir veiksmingiau ATR seime priimti būtinus sprendimus. Vis dėlto Augustui II užteko galios įtraukti ATR į dar vieną abejotiną politinį sumanymą. Jam įgyvendinti Augustas II iš savo gimtinės pasitelkė saksų kariuomenę. Siekdamas susigrąžinti ATR valdytas Livonijos žemes, 1698 m. jis sudarė su Rùsijos caru Petru I sutartį prieš Švèdiją. Po dvejų metų, 1700 m., Augustas II su saksų kariuomene įsiveržė į Livoniją. Prasidėjęs karas truko dvidešimt vienus metus. Vėliau istorikai jį pavadins Didžiuoju Šiaurės karu. Jame ATR su Augustu II siekė atkovoti kadaise valdytas Livonijos žemes, o Švèdija ir Rùsija kovojo dėl viešpatavimo Baltijos jūros rytų regione.
Jau pirmieji karo metai parodė, kad šis sumanymas ATR taps dar viena karine, o galiausiai ir politine katastrofa. Per pirmus dvejus metus švedai sugebėjo užimti ne tik Vilnių, bet ir didelę dalį Lénkijos. Netrukus LDK teritorijoje pasirodė ir Švedijos priešininkės Rusijos kariuomenė. Svetimų kariuomenių veiksmai visam kraštui buvo didžiausia nelaimė. Po šių įvykių ATR seimas pašalino Augustą II iš ATR sosto. Tačiau po kelerių metų šis į jį sugrįžo. 1709 m. Augustas II kreipėsi į Petrą I prašydamas jo, kaip tarpininko, pagalbos. Tačiau caro Petro I parama kainavo labai brangiai, juk sakoma: neik su velniu obuoliauti – liksi ir be obuolių, ir be maišo. Į ATR teritoriją buvo įvesta Rusijos kariuomenė. Ji turėjo padėti iš ATR teritorijos išstumti švedus, kurie neseniai pralaimėjo Poltavos mūšį Rusijai. Taip Rusijos įtakai buvo plačiai atvertos durys į ATR vidaus reikalus. Galiausiai po lemiamų mūšių Baltijos jūroje Švedija buvo priversta pripažinti Rusijos pranašumą. Po Didžiojo Šiaurės karo Rusija tapo neginčijama Baltijos jūros rytų regiono ir visos Baltijos jūros galia (A šaltinis).
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Augustas II sudarė sutartį su Rùsija? Kaip tai paveikė LDK padėtį?
- Išvardykite Didžiajame Šiaurės kare kovojusias šalis. Kurią iš jų palaikė ATR? Kaip ją palaikė?
- Nurodykite svarbiausią Didžiojo Šiaurės karo padarinį.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi knygomis arba internetu išsiaiškinkite tris didžiausius Didžiojo Šiaurės karo mūšius. Aptarkite, kokią įtaką kiekvienas jų turėjo šio karo eigai.
ATR padalijimai
XVIII a. pradžioje ATR buvo nusilpusi ir nuniokota svetimų kariuomenių. Maža to, valstybėje nuolat kildavo didikų tarpusavio nesutarimų, valdovo ir bajorų ginčų. Dėl per šimtmečius įsitvirtinusių bajorų teisių ir laisvių, tam tikrų sprendimo priėmimo taisyklių ATR seime buvo sunku priimti sprendimus. Garsiausios ir žalingiausios teisės jums jau gerai žinomos, tai – liberum veto ir nihil novi. Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad nebuvo bandymų priimti sprendimus dėl valstybei būtinų reformų. Taip pat ne kartą bandyta atsisakyti ATR seimuose paplitusių sprendimų priėmimo būdų, kurie juos pačius darė beveik neįmanomus.
ATR seimuose buvo siekiama padidinti LDK ir Lenkijos karalystės kariuomenes ir rasti lėšų joms išlaikyti. Žinoma, su vidaus sunkumais buvo galima susidoroti, reikėjo tik laiko ir politinės valios. Tačiau ne viskas priklausė nuo ATR ir jos politinės tautos – LDK ir Lenkijos didikų bei bajorų. Tarptautinė regiono padėtis nepriklausė nuo ATR. Todėl didžiausia ATR bėda tapo jos kaimynės, kurių galia ir apetitas augo. XVIII a. ATR buvo supama trijų didžiųjų Baltijos jūros rytų regiono politinių galių: Rusijos imperijos – rytuose, Prūsijos karalystės – vakaruose ir Áustrijos imperijos – pietuose. XVIII a. antroje pusėje jos priimdavo svarbiausius regiono tarptautinės politikos sprendimus.
ATR valdovo rinkimuose XVIII a. pirmuoju smuiku griežė Rusija. Imperatorė Jekaterina II darė spaudimą ir, žinoma, buvo papirkinėjami seimo nariai, todėl 1764 m. ATR valdovu buvo išrinktas Jekaterinos II numylėtinis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Nors jis buvo numatytas kaip Rùsijai lojalus žmogus, būtent prie jo prasidėjo rimtesnės valstybės reformos. Prūsija ir Rusija spaudė ATR nekeisti nusistovėjusios tvarkos – joms buvo naudinga, kad ATR kilmingieji turi itin plačias teises ir laisves. Kad senoji valstybės santvarka nebūtų keičiama, valstybėje buvo ieškoma šalininkų tarp konservatyvių bajorų ir didikų. Seime jie priešinosi reformoms, galinčioms pakeisti jų teises ir laisves, taigi ir jų teisę blokuoti priimamus sprendimus (ypač dėl mokesčių ir kariuomenės didinimo).
1768 m. tarp reformų šalininkų ir konservatyvių bajorų ATR kilo atviras konfliktas. Reformų šalininkai priklausė Baro konfederacijai, didikų susivienijimui, pasisakančiam už valstybės reformavimą ir sukilusiam prieš Rusijos įtaką ATR politiniam gyvenimui. O konservatyviąją kilmingųjų grupę palaikė Rusija. Ji save vaizdavo kaip ATR bajorijos teisių bei laisvių ir apskritai politinės santvarkos saugotoją. Į šį ATR atvirą vidaus konfliktą įsikišo Rusijos kariuomenė. Baro konfederacijos pajėgos – didikai, pasisakantys už valstybės reformas, buvo nugalėti mūšio lauke. Tais pačiais metais Prūsija ir Rusija privertė ATR seimą pasirašyti dokumentą, kuriuo Rusijos imperatorė buvo pripažinta bajorų teisių ir apskritai valstybės santvarkos laiduotoja.
1769–1771 m. atsinaujino valstybės reformų siekiančių didikų pasipriešinimas Rusijos įtakai. Į šią kovą stojo ir tokios galingos bei garsios LDK giminės kaip Radvilos ir Oginskiai. Deja, 1771 m. LDK didikų pajėgas įveikė daug gausesnė Rusijos kariuomenė. Rusijos imperatorė, matydama, kad ATR nesiliauja bandymai reformuoti valstybę ir auga pasipriešinimas Rusijos įtakai, nusprendė imtis beprecedenčių veiksmų.
Prieš jų imdamasi Jekaterina II turėjo atsižvelgti į kitas didžiąsias regiono valstybes – Áustriją ir Prūsiją. Šios atidžiai stebėjo Rusiją, kuri tik ką buvo pradėjusi kovoti su Turkija dėl Juodosios jūros šiaurės pakrančių. Rusijos ekspansija reiškė jos galios augimą Europoje, o Austrija ir Prūsija negalėjo to leisti. Būtent todėl Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis pasiūlė Jekaterinai II užimti kai kurias ATR žemes. Kai Rusijos imperatorė ir Prūsijos karalius susitarė, prie jų prisijungė ir Austrijos imperatorius Juozapas II. 1772 m. rugpjūčio mėnesį Sankt Peterburge šių trijų valstybių vadovai sudarė sutartį (15.2 pav.). Ši sutartis istorijoje žinoma kaip ATR I padalijimas. ATR neturėjo jėgų pasipriešinti. Tuo metu ir vėliau tai buvo pristatoma kaip taikos ir ramybės regione siekis. ATR neteko maždaug ketvirtadalio teritorijos ir trečdalio gyventojų. LDK prarado žemes rytuose (Polocką, Vitebską) (15.3 pav.), o Lenkijos karalystė neteko priėjimo prie Baltijos jūros, čia įsitvirtino Prūsija. Po ATR I padalijimo būtent dėl šių atplėštų pajūrio teritorijų Prūsija labai išaugo. Austrija nuo Lenkijos atplėšė Galiciją (dab. Vakarų Ukrainos dalis) (15.4 pav.).
Šis teritorijų praradimas lenkų ir lietuvių politinei tautai sukėlė šoką, todėl prireikė šiek tiek laiko atsipeikėti. Tačiau nesutarimai tarp reformų šalininkų ir jų priešininkų, kuriuos nuolat rėmė ir skatino Rusija, nesiliovė. Silpnoko charakterio ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, nors ir svyravo, remiamas ir skatinamas reformų šalininkų nesiliovė vykdyti valstybei būtinų reformų (15.5 pav.). Sprendimus dėl mokesčių ATR seime buvo pradėta priimti balsų dauguma. Pirmaisiais jo valdymo metais pradėjo veikti iždo ir karo komisijos. Iždo komisija turėjo tinkamiau tvarkyti valstybės ūkį ir finansus, pagerinti mokesčių surinkimą, o karo komisijai buvo nurodyta įvesti daugiau tvarkos kariuomenėje, apriboti etmonų, karo vadų savivalę, nes kai kada su ginkluotosiomis pajėgomis jie elgėsi kaip su nuosavomis. Vis dėlto rimtesnėms, visa apimančioms valstybės pertvarkoms reikėjo tinkamo momento.
Palanki tarptautinė padėtis susiformavo XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. 1787 m. Rusija ir Austrija įsitraukė į karą su Turkija. Kitais metais karą prieš Rùsiją pradėjo sena jos priešininkė Švedija. Taigi didžiosios regiono valstybės turėjo savų rūpesčių. Naudodamasis tokia proga Stanislovas Augustas Poniatovskis sušaukė seimą, kurio tikslas buvo pamatinė Lenkijos ir Lietuvõs Valstybės reforma. Šis seimas vėliau pavadintas Ketverių metų seimu (1788–1792 m.). Jame didelį vaidmenį turėjo miestiečiai ir jaunoji bajorijos karta. Jau susipažinote su šio seimo priimtais svarbiausiais sprendimais, todėl jų nekartosime. Tik atkreipsime dėmesį, kad būtent per šiuos kelerius metus buvo priimti sprendimai, kurie turėjo pakeisti valstybės raidos kryptį. Pirmiausia buvo nutarta padidinti ATR kariuomenę iki 100 000 karių. Tada nutarta priimti ATR konstituciją, kurioje būtų galutinai panaikintos senosios bajorijos teisės ir laisvės (liberum veto ir nihil novi), daugiau teisių suteikta miestiečiams, o svarbiausia – įtvirtintas valdžių atskyrimo principas. 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta ATR konstitucija (15.6 pav.), pirmoji Europoje ir antroji (po JAV) pasaulyje. Tų pačių metų spalio mėnesį Gegužės trečiosios konstituciją papildė dokumentas, nustatantis, kad Lenkijos ir Lietuvos Valstybė bus dualistinė – sudaryta iš dviejų narių.
Šiuos įvykius ATR kaimyninės valstybės paskelbė didesnėmis blogybėmis už tas, kurios tuo metu vyko Prancūzijoje. Kitaip būti ir negalėjo, turint omenyje, kokios konservatyvios buvo Austrija, Prūsija ir Rusija. Pirmuoju smuiku griežė Rusija ir jos imperatorė Jekaterina II. Ji pakurstė ir parėmė prieš reformas nusiteikusią konservatyviąją ATR bajoriją. Prieš Gegužės trečiosios konstituciją ir reformas nusiteikusi konservatyvioji ATR bajorija 1792 m. sukūrė sąjungą – Targovicos konfederaciją. Netrukus ją parėmė ir į ATR įžygiavo Rusijos kariuomenė. 1793 m. ATR kariuomenė buvo nugalėta, Vilnius ir Váršuva užimti. Prūsija ir Rusija antrą kartą padalijo ATR. Austrija antrose ATR dalybose nedalyvavo – dorojosi su vidaus sunkumais.
Jekaterina II, norėdama, kad svetimos valstybės naikinimas atrodytų teisėtas, privertė ATR seimą susirinkti Gardine. Susirinkęs seimas nebuvo nusitekęs pripažinti ir patvirtinti ATR II padalijimo. Tačiau Gardino pilį, kurioje vyko seimas, apsupo Rusijos kariuomenė. Rusijos ambasadorius Jakobas fon Zyversas (Jacob von Sievers) ir Prūsijos pasiuntinys Liudvigas fon Buchholcas (Ludwig von Buchholtz) pagrasino, kad niekas nepaliks pilies, kol seimas teisiškai nepatvirtins ATR teritorijų atplėšimo (15.7 pav.). Buvo panaikinti ir Ketverių metų seimo priimti nutarimai, ir didžiausias jo laimėjimas – Gegužės trečiosios konstitucija.
Tačiau valstybė gyvybinga tol, kol gyva jos idėja ir siekis dėl jos kovoti. Negalėdami susitaikyti su valstybės naikinimu, įkvėpti Prancūzijos revoliucijos idėjų ir įvykių, į šalį sugrįžę Ketverių metų seimo dalyviai skelbė, kad būtina atkurti konstituciją ir naikinamą valstybę. 1794 m. pavasarį Lénkijoje įvyko sukilimas. Jį parėmė valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Sukilimui vadovavo politikas, karininkas Tadas Kosciuška. Pradžioje sukilėlių pajėgas sudarė tik keli tūkstančiai karių, tačiau sukilimo skelbiamos idėjos traukė vis platesnes visuomenės mases, ypač valstiečius. Jiems buvo žadama laisvė ir žemės. Netrukus sukilimas pasiekė Lietuvą (15.8 pav.). Lietuvių sukilėlių vadu tapo Jokūbas Jasinskis. Tačiau sukilėliai, ypač jų vadai, tarpusavyje pykosi, dažnai nesutardavo tiek dėl sukilimo vadovybės, tiek dėl politinių tikslų ir taktinių sprendimų. O Prūsija ir Rusija į šį sukilimą žiūrėjo rimtai. Jo malšinti pasiuntė daugiau nei 100 000 karių. Tad jėgos buvo nelygios. Metų pabaigoje visa Lietuvà buvo užimta svetimų kariuomenių. Rusija įsitvirtino iki Nẽmuno. Prūsija užėmė Ùžnemunę. Tai ir buvo pabaiga, kurios beveik visą XVIII a. siekė ATR kaimynės. Per kelis dešimtmečius joms pavyko diplomatinėmis manipuliacijomis, kišimusi į valstybės vidaus reikalus ir atvira agresija sunaikinti jas skyrusią, tarp jų gyvavusią kaimynę – Lenkijos ir Lietuvos Valstybę (B šaltinis).
1795 m. pradžioje įvyko ATR III padalijimas. Jame, kaip ir pirmajame, dalyvavo trys regiono galios: Austrija, Prūsija ir Rusija. Į XIX a. jos įžengs kaip didžiosios Europos valstybės. Tų metų lapkričio mėnesį paskutinis ATR valdovas, valstybę valdęs trisdešimt vienus metus, Stanislovas Augustas Poniatovskis oficialiai atsisakė sosto.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl XVIII a. didžiausia ATR užsienio politikos problema tapo jos kaimynės?
- Paaiškinkite, ko tikėjosi Rusija siekdama, kad ATR karaliumi būtų išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
- Kurios šalys ir kodėl 1772 m. įvykdė ATR I padalijimą?
- Paaiškinkite, kodėl 1788–1792 m. susidarė palankios sąlygos Ketverių metų seimo veiklai.
- Pasvarstykite, kokios priežastys lėmė ATR žlugimą XVIII a. pabaigoje.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetu išsiaiškinkite tris žymiausius 1794 m. sukilimo dalyvius. Pasidomėkite, kaip šiandien Lietuvoje ir Lenkijoje įamžintas jų atminimas.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Istorikas Mindaugas Šapoka apie Didįjį Šiaurės karą (1700–1721 m.)
1723 m. Prancūzijos pasiuntinys Rusijoje Žakas de Kampredonas (Jacques de Compredon) taip apibūdino geopolitinę Šiaurės Rytų Europos padėtį po [1721 m.] Nystado taikos: „Negalima į Petrą I, kuris anksčiau daugelio Europos valstybių buvo ignoruojamas, žiūrėti taip, kaip anksčiau. Po Nystado taikos jis tapo dviejų geriausių Baltijos jūros uostų valdytoju. Jis turi didelį laivyną, bet kiekvieną dieną dar didina galerų skaičių ir kelia baimę savo kaimynams. Kad įsiveržtų į Vokietiją, jam atviri trys keliai – per Meklenburgą, Rygą ir Lenkiją. Atviri dėl to, kad jis gali ten įvesti 50 tūkst. karių korpusą, ir net daugiau, ir tą padaryti gali per trumpą laiką, nes visada neįtikėtinai greitai parengia ir permeta savo kariuomenę. O šią, vien reguliariąją, sudaro 150 tūkst. karių, ir kiekvieną dieną ji tampa vis geresnė. Nors ir turėjo šiokių tokių finansinių sunkumų, bet dabar reikalai gerėja, mat caras laisvai disponuoja savo pavaldinių nuosavybe. <…> Caras dar ilgai šiaurėje naudosis pranašumu, kurį jam suteikia valdų padėtis. Nei jo laivyno krustelėjimas, nei pirmas kariuomenės žingsnis neprivers Švedijos, Danijos, Prūsijos ar Lenkijos Karūnos atlikti kokį nors jam priešišką veiksmą ar pajudinti iš vietos savo kariuomenes, kaip tai būdavo anksčiau.“
Tai, be abejo, supaprastintas Šiaurės Rytų Europos geopolitinis vaizdas po karo, bet citata neabejotinai parodo svarbiausią rezultatą: Rusijos, kaip galios Europoje, iškilimą ir Švedijos bei Respublikos nuopuolį. 1654–1667 m. karas tarp Respublikos ir Rusijos išsprendė kelis šimtus metų trukusį šių valstybių varžymąsi Rytų Europoje, kuriame laimėjo Rusija, o 1721 m. Nystado taika buvo tiesioginis Rusijos hegemonijos materializavimasis – teritorinė ekspansija Švedijos, kitos buvusios galios Šiaurės Rytų Europoje, sąskaita. Per penkiasdešimt metų Rusija į savo įtakos sferą įtraukė ne tik Respubliką, bet ir Švediją. Dviejų stipriausių Rusijos priešininkių Rytų Europoje galia buvo pakirsta. Galima teigti, kad Didysis Šiaurės karas sukūrė geopolitinę Šiaurės Rytų situaciją, išlikusią iki šių dienų.
Mindaugas Šapoka, Didysis Šiaurės karas: 1700–1721: karas, pakeitęs moderniąją Europą, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021, p. 221–222.
Klausimai ir užduotys
- Kaip Prancūzijos pasiuntinys vertino Petrą I? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
- Remdamiesi Prancūzijos pasiuntinio pranešimu, apibūdinkite XVIII a. Rusijos užsienio politiką.
- Kokią įtaką, anot istorijos šaltinio autoriaus, Rytų Europai turėjo 1654–1667 m. ATR karas su Rusija?
- Kokią įtaką Šiaurės Rytų Europai turėjo Šiaurės karas?
- Nurodykite istorijos šaltinyje minimą taikos sutartį. Paaiškinkite, kuo ji svarbi XVIII a. Europos tarptautinių santykių sistemai.
- Pasvarstykite, kaip Rusijos užsienio politikos kryptis keitė to meto Europos tarptautinę politinę padėtį.
B šaltinis Vienas iš Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo dokumentų
Viešpaties padedančia malone Mes, Jekaterija Antroji, visos Rusijos: Maskvos, Kijevo, Vladimiro, Naugardo imperatorė ir Patvaldė, Kazanės, Astrachanės carė, Tauridės Chersono carė, Pskovo Valdovė ir Didžioji Smolensko kunigaikštienė, Estijos, Livonijos, Karelijos, Tverės <…> kunigaikštienė, <…> Černigovo, Riazanės, Polocko, Rostovo, Jaroslavlio, Belaaziorsko, Udoro, Obdoro, Kondyjsko, Vitebsko, Mstislavlio, ir visos šiaurės šalies valdovė <…>.
Skelbiame šiuo [dokumentu], kad susitarimui dėl tolesnių veiksmų esamos Lenkijos reikalų padėties atžvilgiu iš Mūsų pusės paskirti Įgaliotiniai užmezgę reikiamus santykius ir [pradėję] derybas abipusiu [sutarimu] su Jo Didenybės Romos imperatoriaus įgaliotiniais, bendru su jais sutarimu 1794 m. gruodžio 23 / 1795 m. sausio 3 d. pasirašė deklaraciją, kuri žodis žodin skelbia taip:
Deklaracija
Pastangos, kuriomis Jos Didenybė Imperatorė buvo priversta išskleisti kariuomenę, kad būtų pažabotas ir užgesintas maištas ir sukilimas, kurie kilo Lenkijoje pačiomis piktybiškiausiomis apraiškomis ir itin pavojingomis jos kaimyninių didžiųjų valstybių ramybei, buvo vainikuotos labiausiai pavykusiu ir didžiausiu pasisekimu; o Lenkijai tapus visiškai sutramdytai ir Imperatorės ginklų užkariautai, Jos Didenybė, turėdama pasitikėjimą, grįstą savo reikalo teisumu ir veiksmingumu priemonių, kurias Ji paruošė savo pergalei, leido pamatyti panašią baigtį, ir Ji iš anksto paskubėjo susitarti su savo dviem sąjungininkais, būtent Jo Didenybe Romos Imperatoriumi ir Jo Didenybe Prūsijos Karaliumi dėl pačių veiksmingiausių priemonių, reikalingų imtis užkirsti atgijimui neramumų, panašių į tuos, kurie Jiems kėlė pagrįstą nerimą ir kurių užuomazgos nuolat kristalizavosi protuose, prisigėrusiuose iškreiptų principų, ir kad tos užuomazgos anksčiau ar vėliau netruktų atsigauti, jei tik nebus stiprios ir griežtos valdžios.
Šie du valdovai, įsitikinę ankstesne patirtimi, kad Lenkijos Respublika visiškai nesugeba turėti tokios valdžios ar gyventi taikiai pagal įstatymus išlikdama nepriklausoma, Jie savo išmintimi, savo meile taikai ir jų valdinių gerovei pripažino, kad neišvengiamai būtina imtis ir įvykdyti visišką šios Respublikos padalijimą tarp didžiųjų kaimyninių valstybių. Patyrusi apie tokį mąstymą ir pripažinusi jį visiškai analogišku savajam, Jos Imperatoriškoji visos Rusijos Didenybė apsisprendė nedelsdama vesti derybas su kiekvienu iš dviejų minėtų aukštųjų sąjungininkų atskirai, o po to su abiem kartu, baigiant derinti tą derybų dalį, kuri Jiems turi tekti po bendro apsisprendimo.
Lenkijos–Lietuvos Valstybės padalijimų dokumentai, 1 d., Sankt Peterburgo konvencijos, sud. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, iš prancūzų k. vertė Gvidonas Bartkus, iš lotynų k. vertė Mindaugas Čiurinskas, iš rusų k. vertė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 240–241.
Klausimai ir užduotys
- Kokiais titulais šiame istorijos šaltinyje pristatoma Jekaterina II? Kaip manote, kodėl nurodyta tiek daug titulų?
- Kokios dvi valstybės, be Rusijos, šiame šaltinyje nurodytos kaip labai svarbios?
- Apie kokį sukilimą rašoma šaltinyje? Kuo jis svarbus Lietuvos ir Lenkijos istorijai?
- Paaiškinkite, kodėl šis dokumentas turi dvi sudarymo datas.
- Koks pagrindinis šio dokumento tikslas?
- Kodėl būtina, anot istorijos šaltinio, pasiekti dokumente aprašomą tikslą?
- Kokią įtaką šio dokumento sudarymas turėjo Abiejų Tautų Respublikai?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"