Šioje temoje JŪS
- Susipažinsite su žymiausiais graikų epais.
- Pamąstysite, kodėl graikai kūrė epus ir dramas.
- Sužinosite, kur ir kokius teatro vaidinimus galėjo žiūrėti graikai.
Didieji epai
Ką galėjo skaityti berniukai iš papiruso ritinėlių mokyklose ir ką mokėsi dainuoti? Senovės graikų literatūra išties turtinga. Buvo rašomi eilėraščiai, poemos, choro dainos. Beje, rašė ne tik vyrai, bet ir moterys. VII–VI a. pr. Kr. gyveno Sapfo, garsiausia iš senovės graikų poečių. Deja, jos, kaip ir kitų graikų autorių, parašytų eilėraščių išliko tik labai maža dalis. Berniukams vis dėlto svarbiausi buvo epai, iš kurių du – Iliada ir Odisėja – buvo patys žinomiausi, paveikiausi ir vienijantys graikus. Juos parašė poetas Homeras, gyvenęs VIII a. pr. Kristų. Iliadoje pasakojama apie Trojos karą – kaip achajai (viena iš graikų genčių istorijos pradžioje) dešimt metų kariavo su šiuo Mažojoje Azijoje buvusiu miestu. Odisėjoje pasakojama apie Odisėjo, vieno iš achajų kario, kelionę namo po Trojos karo. Ji truko dešimt metų, per juos Odisėjas patyrė įvairiausių nuotykių. Pats Trojos karas tikriausiai vyko XIII a. pr. Kr., pasakojimai apie drąsius karius ir jų žygius buvo perduodami iš lūpų į lūpas, kol graikams pradėjus rašyti tapo literatūriniais kūriniais.
Šiuos du Homero epus ir Trojos karo dalyvių žygdarbius bei nuotykius žinojo ir apie juos mokėsi visi graikai. Nors dėl Trojos kariauta seniai, epuose apdainuojamos tų įvykių dalyvių asmenybės buvo puikus pavyzdys jauniesiems graikams. Odisėjo atkaklumas siekiant tikslo ir gudrumas (83 pav.), Achilo, narsiausio graikų kario, stiprybė, drąsa ir garbės troškimas buvo tai, kas galėjo praversti būsimiems kariams, polio gynėjams, ir puikiai atsiskleisti per sporto žaidynes. Merginoms tobulos moters pavyzdys buvo Penelopė, ištikima Odisėjo žmona, kuri dvidešimt metų laukė jo sugrįžtant (84 pav.). Šių abiejų epų veikėjai bus svarbūs ir visoje Europoje, tik daug vėliau. Antai perskaitęs Homero epus Heinrichas Šlymanas pasiryžo surasti vietą, kur stovėjo Trojos miestas. Ir jam pavyko!
Klausimai ir užduotys
- Kokių žanrų tekstus galėjo skaityti jaunieji graikai?
- Kodėl berniukams buvo svarbūs epai Iliada ir Odisėja?
- Kuo Iliados turinys skiriasi nuo Odisėjos turinio?
TYRINĖKITE!
Epai Iliada ir Odisėja parašyti hegzametru. Pasidomėkite, ką tai reiškia. Perskaitykite nedidelę vieno arba kito epo ištrauką, kad geriau suprastumėte, ką reiškia hegzametras.
Teatras
Be garsiųjų epų, vienas iš įspūdingiausių senovės graikų palikimų vėlesniems laikams yra teatras. Graikų kalboje žodis „teatras“ reiškia žiūrovų vietas, iš kurių galima regėti įvairių dalykų. Ir išties tie dalykai buvo ypatingi. Teatras graikams buvo ne tik pramoga, bet ir būdas pažinti žmogų ir susimąstyti apie save, savo elgesį. Teatro pradžia – religinės šventės mirštančio ir prisikeliančio vyno ir vynuogynų dievo Dioniso garbei. Be aukojimų ir iškilmingų eitynių, per šias šventes buvo rengiami vaidinimai, susiję su šiuo dievu. Panašūs vaidinimai, prisimenant dievo Ozyrio mirtį, tikriausiai vyko daug seniau Egipte per religines šventes jo garbei, bet graikai ir čia žengė toliau ir padėjo pamatus tokiam teatrui, kokį turime šiandien.
Vis dėlto teatras senovės Graikijoje buvo rengiamas visai kitaip nei dabar. Pasirodymai vykdavo tik kelis kartus metuose, per šventes dievo Dioniso garbei. Svarbiausia iš jų trukdavo penkias dienas. Tai – spektaklių varžybos, kuriose buvo renkami geriausi pasirodymai. Joms atrinkdavo geriausius kūrinius, už tai buvo atsakingas aukštas valdininkas. Spektaklius vertindavo teisėjų komisija. Beveik kiekvienas polis turėjo savo teatrą, jis buvo po atviru dangumi. Bepigu graikams – jų krašte dienos dažniausiai saulėtos!
Senovės graikų teatre vaidino tik vyrai, jie atlikdavo ir moterų vaidmenis. Tai nebuvo sunku, nes vaidinama buvo su kaukėmis. Teatrui skirtos kaukės buvo gaminamos iš sutvirtinto audinio, spalvotos, puoštos perukais ir, jei reikia, barzdomis. Kiekviena kaukė atitiko tam tikrą vaidmenį, pavyzdžiui, moters ar vergo, ir tam tikrą nuotaiką, pavyzdžiui, pyktį ar džiaugsmą (85 pav.). Iš viso buvo apie 65 kaukės – apie 40 linksmų veikėjų ir apie 25 tragiškų. Aktorių vaidindavo labai nedaug, jie tiesiog keisdavo kaukes. Jiems pritardavo choras, taigi graikų teatras priminė mūsų dabartinę operą.
Teatro vaidinimai buvo rodomi nuo ryto iki vakaro. Pirmiausia buvo rodomos tragèdijos. Jose pasakojama apie dievus, herojus ir žmones, kurie priešinasi dievų valiai, pažeidžia jų nustatytą tvarką, todėl baudžiami ir sulaukia žiauraus likimo. Tragedija paprastai baigiasi veikėjo mirtimi. Tragedijos veikėjų likimai jaudino žiūrovus ir kvietė susimąstyti apie pagrindinius gyvenimo dalykus – garbę, likimą ir pareigas. Svarbūs buvo choro ir aktoriaus dialogai, kurie priminė piliečių ginčus susirinkime. Garsiausi tragedijų autoriai, kūrę V a. pr. Kr., buvo Aischilas (žr. šaltinį p. 27–28), Euripidas (žr. šaltinį p. 41) ir Sofoklis (žr. šaltinį p. 66–67).
Po tragedijų, kad žiūrovai pralinksmėtų, buvo rodomos komèdijos. Tai linksmas teatro kūrinys, kuriame išjuokiami žmonių būdo trūkumai ir netikęs elgesys. Čia didelis dėmesys teko asmeniniam ir šeimos gyvenimui, įtampai visuomenėje. Vienas iš garsiausių komedijų autorių buvo Aristofanas, kūręs po Peloponeso karo. Iš 40 jo parašytų komedijų išliko tik vienuolika, kai kuriose moterys yra pagrindinės veikėjos (žr. šaltinį p. 67–68). Komedijų veikėjuose buvo galima atpažinti politikus, svarbius Atėnų visuomenės narius ir iš jų pasijuokti ar išpeikti jų elgesį. Tai buvo labai svarbus graikų teatro bruožas – tiek tragedijos, tiek komedijos siejosi su tų dienų istoriniais įvykiais, bendruomenės sunkumais ir politiniais reiškiniais, kurie įpinti į teatro kūrinius vertė žiūrovus susimąstyti ir juos įvertinti. Tai svarbu ir šiandien – daug senovės graikų dramų vis dar rodomos, praėjus maždaug 2 500 metų!
Nors vaidinimai vyko po atviru dangumi, teatrui buvo pastatomas specialus pastatas (86 pav.). Kaip šventyklų, taip ir teatrų lengvas medines konstrukcijas laikui bėgant keitė akmeninės. Viena iš svarbiausių teatro dalių buvo lanku išdėstytos žiūrovų vietos, tam dažnai buvo panaudojamos poliuose esančios kalvos – prisiminkite Graikijos kalnuotumą! Teatre buvo galima ne tik žiūrėti vaidinimus, bet ir grožėtis apylinkių vaizdais. Iš pradžių žiūrovai sėdėdavo ant žemės, bet vėliau pradėti statyti akmeniniai suolai. Nuo pastatytų aukščiau vienas kito suolų puikiai matėsi aktoriai apačioje. Ten apskritoje arba pusapskritėje aikštelėje – orchestroje – dainuodavo ir šokdavo choras.
Už šios aikštelės buvo medinė, vėliau akmeninė, maždaug metro aukščio pakyla su laiptais viduryje, ant jos vaidino aktoriai. Už pakylos buvo scenos pastatas, kuriame persirengdavo aktoriai, buvo saugomi vaidinimui skirti daiktai ir kaukės. Jo siena atstojo dekoracijas, nes priminė namus arba rūmus – graikų vaidinimų veiksmas dažnai vyko lauke prie namų ar rūmų, taigi pastato siena tam puikiai tiko. Ant jos buvo galima ištempti drobę su ištapytais gamtos vaizdais. Išties buvo stengiamasi, kad vaidinimai sudomintų žiūrovus. Tam padėjo ir įvairios priemonės, pavyzdžiui, keltuvas, kuriuo buvo galima atskraidinti dievus ir herojus (87 pav.). Teatrus turėjo beveik visi Graikijos poliai, ir nors didžiausiuose Graikijos teatruose galėjo tilpti iki 14 000 žiūrovų, stebino puiki akustika – buvo galima viską girdėti!
Vienoje gražiausių graikų tragedijų – Sofoklio Antigonėje – choras dainuoja:
I STROFA
„Daug nuostabių daiktų pasauly,
Bet nuostabiausias jų – žmogus.
Jūron pilkojon leidžias jis,
Kaukiančių vėtrų nepaisydamas,
Kai bangos šniokščia ir šoka
Lig padangių aukštų.
Ir deivių jis vyriausią, Žemę,
Nuovargio niekad nejaučiančią, vargina,
Metai iš metų grąžydamas žambrį,
Arklio sau pasijungęs veislę.“
I ANTISTROFA
„Ir lengvasparnių paukščių pulką
Prisivilioja sau klastom,
Ir žvėrių veisles visokias,
Ir gyvūnus gelmių juodų
Tinklais, kietai numegztaisiais,
Gaudo gudrus žmogus.
Sutramdo jis laukinį žvėrį <...>.“
II STROFA
„Balsu ir kaip vėjas lakiom
Mintim jis išmoko skrajot
Ir būti bendrijos nariu, jis moka
Gintis nuo šalto speigo
Ir čaižių lietaus strėlių.
Laimės vaikas,
Nelaimei jis kelią iš anksto
Pastoja. Tik vieno Hado
Išvengti jis bejėgis,
Nors vaistų prieš sunkias ligas.
Prigalvojo.“
II ANTISTROFA
„Gudrumas nepaprastas jį
Pamoko visokių menų
Ir lenkia į pikta arba į gera.
Krašto papročius gerbi,
Priesaikos dievams laikais –
Kraštui – laimė.
Nelaimę gi neša kiekvienas,
Pasukęs iš doros kelio.
Vietos jam prie židinio
Tegu nebus ir tam, kas jį
Drįs užtarti.“
Klausimai ir užduotys
- Kokias žmonių veiklas, laimėjimus ir būdo savybes apdainuoja choras?
- Vadovėlio skyriaus apie senovės Graikiją tekste raskite vietas, kur rašoma apie laimėjimus, apdainuojamus šioje Sofoklio tragedijos ištraukoje.
- Ar sutinkate su teiginiu, kad ši ištrauka – tai himnas civilizacijai? Atsakymą pagrįskite.
- Ką, jūsų manymu, reikėtų pridėti prie šių žodžių, jei kalbėtume apie dabartinius žmonių laimėjimus?
Aristofano komedijoje Moterys Tautos susirinkime moterys klasta perima valdžią Atėnuose ir pagrindinė veikėja perversmo rengėja Praksagora žada:
„Afrodite prisiekiu, šitas miestas bus
Laimingas! <...>
Įžūlūs žmonės jau gėdingai nesielgs <...>.
Plėšimų nebebus ir artimų žmonių
Pavydo, pliko nebebus nei vargetos,
Nebus kam užgauliot, kam išieškot skolų. <...>
Aš paskelbsiu, kad reikia visiems žmonėms dalintis viskuo, ką turi,
Su kitais žmonėmis ir šitaip gyvent, kad nebūtų turtingų ir vargšų,
Kad vieni nebedirbtų daug žemės tada, kada kito nebūtų kur laidot,
Kad vieni neturėtų daugybės vergų, kai kitiems nebūtų nė tarno.
Padarysiu, kad turtas bus bendras visų ir visiems priklausys jis vienodai. <...>
Kad bus žemė bendra ir visų pinigai, kiek kiekvienas yra jų sukaupęs.
O paskui jau iš šitų bendrų pinigų mes imsime šerti jus vyrus,
Tvarkydamos ūkį, taupydamos ir besistengdamos rūpintis viskuo.“
Klausimai ir užduotys
- Kodėl teatro žiūrovams (vyrams!) pats komedijos pavadinimas galėjo atrodyti juokingas?
- Kokios visuomeninių ir ūkinių santykių negerovės, kamavusios atėniečius tada, kai Aristofanas parašė šią komediją, atsispindi Praksagoros kalboje?
- Kaip šių negerovių ruošiasi atsikratyti Praksagora ir ar tai įmanoma?
- Išvardykite šiame tekste atspindimas gerąsias moterų savybes, vertinamas atėniečių vyrų.
Klausimai ir užduotys
- Kokia proga senovės Graikijoje buvo rodomi teatro vaidinimai? Paaiškinkite, kodėl.
- Kokių žanrų spektakliai buvo rodomi senuosiuose graikų teatruose? Ar šiais laikais mėgstami šių žanrų spektakliai? Atsakymą pagrįskite.
- Kodėl teatre buvo naudojamos įvairios kaukės?
- Nors graikų vaidinimai vykdavo po atviru dangumi, teatrą sudarė keli statiniai. Išvardykite tuos statinius ir paaiškinkite, kam kiekvienas iš jų buvo skirtas.
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Apie ką ir kodėl buvo kuriami epai?
- Nurodykite du garsiausius graikų epus. Paaiškinkite, kuo kiekvienas iš jų buvo svarbus senovės graikams. Kuo šie kūriniai gali būti svarbūs šių laikų žmonėms?
- Kokia buvo pagrindinė teatro paskirtis? Ar bėgant laikui ji keitėsi? Atsakymą pagrįskite.
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip tris senovės graikų teatro bruožus. Kuris iš jų, jūsų manymu, geriausiai atspindi graikų teatrą? Nuomonę pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Virš įėjimo į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą Vilniuje galima matyti skulptūrų grupę „Trys mūzos“. Pasidomėkite, kas joje pavaizduota ir kaip tai susiję su graikų teatru.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Epai apie įvairius žygdarbius ir herojus buvo kuriami tam, kad šie nebūtų pamiršti ir įkvėptų būsimąsias kartas. Senuosiuose epuose pagrindiniai veikėjai yra vyrai, kaip antai Odisėjas. Bet yra ir moterų, kaip antai Penelopė. Kaip manote, ar senieji epai nenuvertino moterų veiklos ir jų reikšmės? Nuomonę pagrįskite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"