Tema 2.10 (Istorija 12)

Nepriklauso­mybės praradimas ir valstybingumo iliuzijos okupacijų metu

Temos reikšmingumas

  • Nereikėtų manyti, kad 1940 m. sovietai Lietuvą okupavo staiga ir netikėtai. Daugelio istorikų vertinimu, Lietuvõs nepriklausomybės sutemos prasidėjo anksčiau. Dar 1938 m. gavusi Lénkijos ultimatumą, Lietuvos valdžia nepademonstravo jokios politinės valios pasipriešinti ir nedarė to, kas buvo žadama daugiau nei dešimtmetį. Kaip rodo vėlesni tarptautiniai įvykiai, nebuvo atmestas ir 1940 m. birželį gautas sovietų ultimatumas.
  • Kita vertus, nereikėtų manyti, kad Lietuvos likimas buvo tik jos pačios rankose. Geopolitiškai buvome patekę į spąstus, mūsų valstybę supo ekspansinę politiką puoselėjančios agresyvios kaimynės – Vokietijà ir SSRS. Tad mėginimai priešintis šioms valstybėms pergalės tikriausiai būtų neatnešę, bet, kaip rašė poetas Jonas Aistis: „Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – / Liko netesėti mūsų pažadai...“ Sąlygas priešintis sunkino ir tai, kad taip ir neįgijome tvirtų sąjungininkių tarp užsienio valstybių; nei kitos Báltijos valstybės, nei Lénkija nebuvo laikomos sąjungininkėmis.
  • 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, sužibo viltis, kad nepriklausomybę įmanoma atkurti. Nors Vokietija tokių planų neturėjo, noras gyventi be sovietų buvo stipresnis, todėl mėginta laviruoti ir gauti nacių pritarimą politinei Lietuvos nepriklausomybei. Deja, nacių okupacija buvo ne paskutinė XX amžiuje. 1944 m. prasidėjo sovietų reokupãcija, kuri beveik pusei amžiaus Lietuvą nubloškė į sovietinį lagerį.

Lietuvos okupacija 1940 m.

1939 m. spalį pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį su SSRS Lietuva džiaugėsi atgauta sostine, tačiau įkurdintos sovietų karių įgulos neleido jaustis saugiai. Nors sutartis įpareigojo nepažeisti šalių suvereniteto, nerimas buvo gyvas. Kaip pripažino vėliau prisiminimus išleidęs paskutinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vyriausybės atstovai nuolat ramino visuomenę, kad jokios grėsmės nėra, tačiau patys nesijautė visiškai ramiai. Nėra jokios abejonės, kad įsileista svetima kariuomenė kėlė tiesioginę grėsmę Lietuvos valstybingumui.

1939 m. spalio 29 d. – lapkričio su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos žinia Parỹžiuje susitiko keli lietuvių diplomatai. Susitikimo iniciatorius buvo Lietuvos pasiuntinys Ròmoje Stasys Lozoraitis (vyresnysis) (1898–1983). Diplomatai priėmė memorandumą, kurio tikslas buvo pateikti rekomendacijas vyriausybei. Dokumente siūlyta svarstyti vyriausybės veiklos užsienyje klausimą, jei šalies valstybingumui iškiltų reali grėsmė, taip pat kokie turėtų būti santykiai su kitomis užsienio šalimis. Nors vyriausybė rekomendacijų neatmetė, nieko nedarė, kad jas įgyvendintų.

Tai nereiškia, kad vyriausybė nejautė grėsmės. 1940 m. gegužę susirinkusi Valstybės gynimo taryba nusprendė, kad agresijos atveju Lietuvà priešinsis ginklu, prezidentas ir vyriausybė trauksis link sienos su Vokietijà, o kritiniu atveju persikels į Vokietiją. Tokius svarstymus lėmė ne tik Lietuvos, kurioje buvo dislokuotos sovietų įgulos, situacija, bet ir Vakarų Europoje nacių vykdomi karo veiksmai.

1940 m. gegužės 25 d. Viačeslavas Molotovas mūsų pasiuntiniui Ladui Natkevičiui įteikė notą (oficialų diplomatinį kreipimąsi), kurioje Lietuva buvo apkaltinta grobianti sovietų kareivius ir provokuojanti SSRS imtis kitokių priemonių. Vyriausybė tai suvokė kaip atvirą grasinimą ir, nors griežtai paneigė mestus kaltinimus, sudarė specialią vyriausybinę komisiją. Žinoma, sovietams nereikėjo jokių tyrimų ar įrodymų, nes esmė buvo visai kita: rengtasi Lietuvos okupacijai (21.1 pav.) ir ieškota preteksto.

21.1 pav. 1940 m. sovietų kariams buvo parengtas trumpas rusų–lietuvių kalbų žodynėlis. Jame pateiktos frazės iškalbingos.

Situacijai kaistant, prezidentas Antanas Smetona informavo pasiuntinybes užsienyje, kad jei Lietuva būtų okupuota, Lietuvos diplomatijos šefu yra skiriamas S. Lozoraitis. Ši atsargumo priemonė rodė, kad aukščiausi valdžios pareigūnai suvokė, kur link netrukus pakryps santykiai su sovietais. 1940 m. birželio pradžioje SSRS dabartinėje Baltarùsijos teritorijoje prie sienos su Lietuva ėmė telkti kariuomenės dalinius. Tuo pačiu metu Maskvojè prasidėjo Lietuvos ir SSRS derybos dėl susidariusios padėties. Jose Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys (21.2 pav.) iš V. Molotovo išgirdo dar daugiau kaltinimų Lietuvai. Šį kartą Lietuva buvo apkaltinta su Lãtvija ir Èstija sudariusi slaptą karinę sąjungą, nukreiptą prieš SSRS. Sovietai atvirai manipuliavo faktu, kad 1934 m. buvo sukurta vieša Baltijos antantė, bet aiškesnės veiklos taip ir neišplėtojo. Vyriausybė nutarė imtis priemonių situacijai sušvelninti: pranešė sutinkanti pakeisti Lietuvos vyriausybę ir net išstoti iš Baltijos antantės, jei tik to reikės.

21.2 pav. Paskutinis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Antanas Merkys

Derybos Maskvoje tęsėsi. Ministrą pirmininką A. Merkį pakeitusiam užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui teko dar kartą nelygioje kovoje derėtis su diktatoriais. J. Urbšys buvo gabus diplomatas, bet aukščiausią šalies diplomatijos postą užėmė Lietuvai jau žlungant, todėl buvo priverstas dalyvauti nelygiavertėse derybose. Nors buvo akivaizdu, kad derybos neduos teigiamų rezultatų, aukščiausi vadovai delsė skelbti mobilizaciją, apie sovietų ketinimus informuoti visuomenę arba bent jau vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Augustiną Povilaitį, kuriuos dėl provokacijų tiesiogiai kaltino SSRS, tad jiems grėsė asmeninis pavojus.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą Vokietijai okupuojant Parỹžių, veiksmas virė ir Maskvoje. Į Kremlių iškviestas J. Urbšys buvo supažindintas su SSRS ultimatumu. Jame Lietuva dar kartą apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu, iškelti trys reikalavimai: 1. Atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir VSD direktorių A. Povilaitį. 2. Sudaryti Mãskvai priimtiną naują vyriausybę. 3. Įsileisti į šalį neribotą skaičių sovietų karių. Atsakymo Maskvà nutarė laukti iki birželio 15 d. 9 val. ryto (Lietuvos laiku), nors, teisybės dėlei, jo net nereikėjo. Ultimatumas reiškė okupaciją. Atėjo metas mūsų šalies lyderiams nuspręsti, ką daryti.

Gavus telegramą iš Maskvõs, Kaunè, prezidentūroje, buvo skubiai sušauktas vyriausybės posėdis (21.3 pav.), vėliau pavadintas paskutiniu vyriausybės posėdžiu. Jame, be prezidento ir vyriausybės narių, dalyvavo buvęs kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis (manyta, kad jo kandidatūra tiktų sovietams kaip naujojo ministro pirmininko), kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas ir kariuomenės štabo viršininkas div. gen. Stasys Pundzevičius. Posėdyje nedalyvavo trys ministrai: užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo Maskvoje, finansų ministras E. Galvanauskas buvo Klaipėdoje, o vidaus reikalų ministras K. Skučas jau buvo atsistatydinęs.

21.3 pav. Lietuvos prezidentas ir paskutinė vyriausybė 1939 metais. Iš kairės: krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, ministras pirmininkas Antanas Merkys, teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, prezidentas Antanas Smetona, finansų ministras Ernestas Galvanauskas, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, žemės ūkio ministras Juozas Audėnas.

Paskutinio posėdžio stenograma nėra išlikusi, tad apie svarstymus, ar priimti ultimatumą, žinoma tik iš keleto asmenų atsiminimų. Posėdyje dalyvavę generolai politikams paaiškino, kad gintis šalyje jau esant Raudonajai armijai ir dar ginti sienas nuo priartėjusios Raudonosios armijos būtų neįmanoma.

Paskutiniame posėdyje SSRS ultimatumo klausimu dalyviai pasidalijo į tris grupes (21.1 lentelė): keturi asmenys, tarp jų ir prezidentas A. Smetona, siūlė priešintis ginklu, du siūlė protestuoti ir trauktis į užsienį, penki asmenys (skaičiuojant ir dalyvavusius generolus) pasiūlė ultimatumą priimti. Prie šio skaičiaus galime pridėti ir kiek neaiškią kariuomenės štabo viršininko div. gen. S. Pundzevičiaus laikyseną. Tiesa, joks formalus balsavimas nevyko, posėdžio dalyviai pasikeitė nuomonėmis. Būtina pabrėžti, kad nors daugelis raginusiųjų priimti ultimatumą tvirtino, kad taip bus apsaugoti Lietuvos žmonės, kaip parodė ateitis, dalis jų tapo sovietų teroro aukomis. Taigi, politinės valios priešintis neturėjimas prie gero neprivedė.

21.1 lentelė. Paskutinio vyriausybės posėdžio dalyvių pozicijos dėl SSRS ultimatumo ir jų likimai (Sudaryta remiantis: Vytautas Jokubauskas, „Antroji Lietuvos valstybės okupacija“, Kultūros barai, 2017 m., Nr. 6 (360), p. 83–84.)

Vardas, pavardė

Pareigos

Pozicija dėl SSRS ultimatumo

Likimas

Antanas Smetona

Respublikos prezidentas

Ginti valstybę

Pasitraukė į Vakarus

Konstantinas Šakenis

Seimo pirmininkas ir valstybės kontrolierius

Ginti valstybę

Sovietų represuotas

Antanas Merkys

Ministras pirmininkas

Priimti ultimatumą

Sovietų represuotas

Kazys Bizauskas

Ministro pirmininko pavaduotojas

Priimti ultimatumą

Sovietų represuotas

Juozas Audėnas

Žemės ūkio ministras

Priimti ultimatumą

Pasitraukė į Vakarus

Antanas Tamošaitis

Teisingumo ministras

Protestuoti

Sovietų represuotas

Jonas Masiliūnas

Susisiekimo ministras

Protestuoti

Sovietų represuotas

Kazys Musteikis

Krašto apsaugos ministras

Ginti valstybę

Pasitraukė į Vakarus

Kazimieras Jokantas

Švietimo ministras

Ginti valstybę

Sovietų represuotas

Vincas Vitkauskas

Kariuomenės vadas

Priimti ultimatumą

Tapo kolaborantu

Stasys Pundzevičius

Kariuomenės štabo viršininkas

Neaiški pozicija

Pasitraukė į Vakarus

Stasys Raštikis

Aukštosios karo mokyklos viršininkas

Priimti ultimatumą

Pasitraukė į Vakarus

Matydamas tokią daugumos poziciją, A. Smetona taip pat kapituliavo. Nors iki tol vengė remtis demokratiniais principais, šį kartą nepasinaudojo savo autokratiniu valdymu, nusileido daugumai. Posėdis baigėsi birželio 15 d. rytą, 7 val., nusprendus ultimatumą priimti. Sovietai informuoti, kad ultimatumas priimamas, o naujuoju ministru pirmininku pasiūlyta tapti S. Raštikiui.

Prezidentas A. Smetona su šeima ir dalimi artimiausios politinės aplinkos (krašto apsaugos ministru brg. gen. K. Musteikiu) nusprendė trauktis link Vokietijos. Pasiekė Kybártus, o vėliau išvyko į Vokietiją. Kodėl jis taip pasielgė (A šaltinis)? Viena vertus, taip vykdė dar anksčiau priimtą planą vyriausybei trauktis į Vakarus ir siekti dirbti išeivijoje. Kita vertus, kritikų teigimu, pademonstravo bailumą ir nenorą toliau priešintis. Jau vėliau A. Smetona teigė nenorėjęs vykdyti sovietų įsakymų ir pasirašyti Lietuvą naikinančių dokumentų, be to, siekęs apsaugoti šeimą.

Klausimai ir užduotys

  1. Kaip manote, kodėl sovietai ultimatumą Lietuvai įteikė naktį?
  2. Kuo SSRS 1940 m. gegužę–birželį kaltino Lietuvą?
  3. Kurie paskutinio vyriausybės posėdžio nariai pasisakė už priešinimąsi okupacijai, o kurie siūlė su ultimatumu sutikti?
  4. Pasvarstykite, kodėl Lietuva nutarė nesipriešinti sovietų ultimatumui.
  5. Įsivaizduokite, kad turite nuspręsti, ar priešintis sovietams, ar pasiduoti. Koks būtų jūsų sprendimas? Argumentuokite.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite A. Smetonos pasitraukimo iš Kybártų į Vokietiją eiga.

Nepriklausomybės iliuzija 1940 m. birželį–rugpjūtį

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo pirmoji sovietinė okupãcija. Kariuomenei buvo įsakyta draugiškai sutikti į šalį papildomai įžygiuojančius sovietų karius. Formaliai žiūrint, Lietuva ir toliau egzistavo, nebeliko tik prezidento A. Smetonos. Ilgą laiką opozicijoje buvę politikai manė pagaliau gausiantys politinius postus. Sovietai nusprendė tai išnaudoti. Buvo siekta sukurti iliuziją, kad valstybė nebuvo okupuota, tiesiog pasikeitė valdžia, o vėliau visuomenė nusprendė, jog Lietuva turi tapti socialistine respublika ir priklausyti SSRS. Tokią legendą imta įgyvendinti, už tai buvo atsakingas SSRS atstovas Vladimiras Dekanozovas. Jam padėti turėjo vietiniai, tapę kolaborántais – asmenimis, bendradarbiaujančiais su okupacine valdžia.

Sovietai iliuzijai sudaryti pasinaudojo A. Smetonos pasitraukimu iš Lietuvos ir šalies konstitucija. Remiantis ja, šalies prezidentą ėmė pavaduoti ministras pirmininkas A. Merkys. Nors pagal konstituciją ministras pirmininkas neįgydavo visų prezidento įgaliojimų, to nepaisyta. Birželio 17 d. A. Merkys, eidamas respublikos prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku paskyrė jau anksčiau su sovietais aktyviai bendradarbiavusį žurnalistą Justą Paleckį ir patvirtino jo pateiktą vadinamąją Liáudies vyriausýbę (21.4 pav.). Joje, be J. Paleckio, buvo jo pavaduotojas žymus rašytojas, A. Smetonos politinis oponentas V. Krėvė Mickevičius, kariuomenės vadas div. gen. V. Vitkauskas paskirtas krašto apsaugos ministru, finansų ministro pareigas išsaugojo E. Galvanauskas, teisingumo ministru tapo Povilas Pakarklis, žemės ūkio – Matas Mickus, sveikatos apsaugos – Leonas Koganas, vidaus reikalų – Mečišlovas Gedvilas. Pastarasis buvo vienintelis viešai simpatijų komunistams neslepiantis Liaudies vyriausybės narys. Kiti iki okupacijos tokių aiškių simpatijų nebuvo išreiškę. Tokia vyriausybės sudėtimi siekta kol kas neparodyti tikrųjų sovietų tikslų. Patvirtinus vyriausybę, manipuliacijos tęsėsi: iš einamų pareigų atsistatydino A. Merkys, todėl prezidentu tapo J. Paleckis. Jis patikino visuomenę, kad nepriklausomybei pavojaus nėra.

21.4 pav. Liaudies vyriausybė. Iš kairės: žemės ūkio ministras Matas Mickis, ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius, švietimo ministras Antanas Venclova, ministras pirmininkas Justas Paleckis, teisingumo ministras Povilas Pakarklis, finansų ministras Ernestas Galvanauskas, sveikatos apsaugos ministras Leonas Koganas, krašto apsaugos ministras generolas Vincas Vitkauskas.

Į sovietų žaidimą įsitraukė ir Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių atstovai. Jie vienas po kito lankėsi pas Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pareigas einantį V. Krėvę-Mickevičių ir taip tarsi pripažino vykstančius pokyčius. Netrukus pokyčiai tapo dar ryškesni: iš kalėjimų imta paleisti už komunistinę veiklą nuteistus asmenis, pradėtos uždaryti visuomeninės ir politinės organizacijos. Imta dar griežčiau riboti įvairių leidinių leidybą; legalizuota komunistų partija ir komjaunuolių veikla. Pokyčių neišvengė ir Lietuvos policija bei kariuomenė. Pirmoji tapo Liaudies milicija, o antroji – Liaudies kariuomene. Nuspręsta panaikinti Lietuvos šaulių sąjungą, nors buvo siūlymas ją pervadinti į liaudies ir darbuotis toliau.

Birželio pabaigoje–liepos pirmoje pusėje kilo atleidimų banga kariuomenėje, vidaus reikalų sistemos institucijose, valdžios įstaigose ir kitur. Tuo pačiu metu papildyta Liaudies vyriausybės sudėtis, šį kartą jau komunistais. Mykolas Junčas-Kučinskas paskirtas darbo ministru, Stasys Pupeikis – susisiekimo ministru, o Liudas Adomauskas – valstybės kontrolieriumi. Iš esmės Liaudies vyriausybė buvo tik formalumas, kuriuo buvo pridengiami tikrieji planai.

Liepos pradžioje paskelbta, kad jau liepos 14 d. įvyks rinkimai į Liáudies sei. Kandidatus galėjo teikti tik oficialiai valdžios leidžiamos organizacijos, taigi tik komunistinės, į vieną vietą buvo tik vienas kandidatas. Didelė dalis kandidatų buvo komunistai, bet tarp jų netrūko ir itin ryškių Lietuvos kultūros bei visuomenės asmenybių: kandidatavo rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Antanas Venclova ir kiti. Prieš rinkimų farsą niekas neprotestavo. Oficialiais duomenimis, dvi dienas vykusiuose rinkimuose dalyvavo 95,51 proc. visų rinkėjų, o iš jų net 99,19 proc. balsavo už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus, buvo išrinkti 39 oficialūs komunistai ir 40 nepartinių. Nekantrauta pradėti darbą, pirmasis posėdis įvyko liepos 21 d., per jį buvo priimtas nutarimas Lietuvą paskelbti socialistine respublika, taip pat nutarta prašyti, kad LSSR būtų priimta į SSRS sudėtį.

Turėjo įvykti ir paskutinė šio politinio spektaklio dalis. Jai atlikti sudaryta 20 asmenų delegacija, kurios tikslas apibūdintas kaip „parvežti Lietuvai Stalino saulę“ (B šaltinis). 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba į SSRS sudėtį priėmė Lietuvą, Latviją ir Estiją. Šiose valstybėse taip pat vyko panašūs spektakliai. Lietuvos anèksija buvo baigta.

Vertėtų aptarti, kuo aneksija skiriasi nuo okupacijos. Lietuvos atveju 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota, t. y. jos teritorija buvo laikinai užimta ir kontroliuojama. O aneksijos sąvoka apibūdina procesą, kurio metu okupuota teritorija oficialiai teisiškai prijungiama prie kitos valstybės. Tai įvykdžius spektaklis buvo baigtas, visiems turėjo išsisklaidyti iliuzijos dėl gerų sovietų norų.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite ne mažiau kaip tris papildomas visuomenės suvaržymo priemones, įvestas Lietuvoje po okupacijos. Kodėl jos buvo įvestos?
  2. Paaiškinkite, kuo okupacija skiriasi nuo aneksijos.
  3. Įvertinkite SSRS veiksmus Lietuvos valstybingumo atžvilgiu 1940 m. birželį–rugpjūtį.
  4. Įvertinkite asmenų, 1940 m. birželį–rugpjūtį bendradarbiavusių su sovietais, veiksmus.

TYRINĖKITE!

Nustatykite visų 20-ies asmenų delegacijos, vykusios į Mãskvą, vardus ir pavardes, pasirinkite vieną iš jų ir pristatykite, kodėl ši asmenybė kolaboravo su sovietais.

Lietuvos sovietizacija

Formaliai panaikinus Lietuvos valstybę, teritoriją imta pertvarkyti ir valdyti pagal SSRS modelį. Jis neturėjo skirtis nuo kitose sovietinėse respublikose jau įdiegto. Pagrindiniai padėties šeimininkai Lietuvoje buvo Maskvoje sėdintys politikai, kurie valdė kaip Visasąjunginės komunistų partijos (VKP (b) vadovai. Analogiškai Lietuvoje deleguotą valdžią turėjo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komitetas (CK). Formaliu šios institucijos vadovu tapo ilgametis komunistas Antanas Sniečkus (21.5 pav.), jis ėjo LKP Centro komiteto I sekretoriaus pareigas, taigi tapo sovietų okupuotos Lietuvos vadovu. Vietoj seimo buvo įkurta Aukščiausioji Taryba ir jos prezidiumas, o vietoj vyriausybės  – Liaudies komisarų taryba. Visose šiose institucijose darbavosi sovietams ištikimi kolaborantai, tik mažesnę dalį pareigūnų sovietai galėjo atsiųsti iš Maskvos.

21.5 pav. Antanas Sniečkus

Paradoksalu, bet sovietų okupuotos Lietuvos teritorija išsiplėtė, prie jos buvo prijungtos Vilniaus krašto teritorijos, kurios dar nebuvo atiduotos pasirašius savitarpio pagalbos sutartį. Be to, sovietinės Lietuvos valdžios institucijos iš Kaũno buvo perkeltos į Vilnių. Deja, bet kitos pertvarkos nebuvo pozityvios: pakeisti Lietuvos simboliai (uždrausti senasis herbas, vėliava ir himnas), įvestas Maskvos laikas, piniginis vienetas – rublis, panaikintos nepriklausomos Lietuvos valstybinės ir religinės šventės.

Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje buvo įvykdyta nacionalizacija, t. y. panaikinta privati nuosavybė, ji paversta valstybine. Lietuvoje įsigaliojo visi sovietiniai įstatymai ir teisės aktai. Nuspręsta likviduoti Lietuvos kariuomenę: didžioji dalis buvo perkelta į SSRS Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kiti daliniai panaikinti. Pertvarkos palietė ir švietimo sistemą: mokyklose nebeliko tikybos pamokų ir kapelionų, pakeistas ugdymo turinys – reikėjo mokytis apie SSRS, komunistinę ideologiją.

Svarbiu sovietizacijos elementu tapo teroras prieš gyventojus. Jis, kaip ir visoje SSRS, buvo nukreiptas ne tik prieš režimo priešus, bet prevenciškai ir prieš didesnę dalį visuomenės. 1940–1941 m. Lietuvoje buvo suimta virš 6 tūkst. asmenų, jie apkaltinti antivalstybine veikla, didžioji dalis nuteista ir įkalinta SSRS gilumoje įkurtuose gulaguose (kalėjimuose). Tai buvo neeiliniai asmenys: iki okupacijos ėję svarbias pareigas, priklausę įvairioms organizacijoms. Sovietų požiūriu, jie buvo ne tik politiniai, bet ir socialiniai priešai.

Iki tol Lietuvoje neregėto masto represijas valdžia ėmė taikyti minint pirmąsias okupacijos metines. 1941 m. birželio 14 d. vykdyti pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Į tolimus Sibiro kraštus buvo ištremta beveik 13 tūkst. Lietuvos gyventojų. Į tremiamųjų sąrašus pateko ne tik, sovietų nuomone, neleistina veikla iki okupacijos užsiėmę asmenys, bet ir jų šeimos nariai: žmonos, vaikai, seneliai. Pirmasis masinis trėmimas tikriausiai buvo žiauriausias, nes žmonės nežinojo, kur yra vežami, tad negalėjo tinkamai tam pasirengti, be to, kaip minėta, jie išvežti į atokias vietoves, pavyzdžiui, į Altajaus kraštą. Netrukus prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas pirmųjų tremtinių padėtį tik pablogino. Praėjus vos savaitei, kai pajudėjo pirmieji ešelonai su tremtiniais iš Lietuvos, šalyje kilo antisovietinis sukilimas.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl po 1940 m. rugpjūčio 3 d. sovietinės Lietuvos valdymo modelis tapo toks pats kaip ir kitų sovietinių respublikų?
  2. Nurodykite ne mažiau kaip penkis pokyčius Lietuvoje. Paaiškinkite, kodėl jie buvo įgyvendinami.
  3. Kodėl sovietai terorizavo gyventojus?
  4. Kaip manote, kodėl 1941 m. per pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į Sibirą buvo vežami ne pavieniai asmenys, o šeimos?

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, ar jūsų giminėje buvo asmenų, ištremtų iš Lietuvos būtent 1941 metais. Jei taip, parenkite pristatymą apie juos.

Valstybingumo iliuzijos nacių okupacijos metais

Pogrindinės organizacijos sovietų užimtoje Lietuvoje tikėjosi, kad pavyks suorganizuoti antisovietinį sukilimą, tačiau tam reikėjo tinkamos progos. Panašius planus rengė ir Berlýne įkurta organizacija – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Ši organizacija užmezgė ryšius su Lietuvoje likusiais pogrindininkais ir ėmė rengtis sukilimui. LAF vadovas K. Škirpa (21.6 pav.) puoselėjo viltį, kad prasidės Vokietijos ir SSRS karas, o tai bus gera proga atsikratyti sovietų.

21.6 pav. LAF vadovas Kazys Škirpa

1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė savo sąjungininkę SSRS. Kadangi okupuotos Lietuvos teritorija ribojosi su Vokietija, pirmą karo dieną vokiečių kariai jau buvo Lietuvoje. Vos prasidėjus karui, Lietuvoje prasidėjo ir antisoviẽtinis Biržẽlio sukilimas, juo buvo siekiama nuversti sovietus ir atkurti nepriklausomą Lietuvą. LAF vadovybė puoselėjo viltį, kad vokiečiai tam neprieštaraus arba bent jau suteiks dalinę nepriklausomybę. Panaši situacija buvo susiklosčiusi Slovãkijoje. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, tokios viltys neatitiko realybės. Sukilimas Lietuvoje plėtėsi, jame dalyvavo ne tik iš anksto tam rengęsi pogrindininkai, bet ir patriotiškai nusiteikę asmenys. Žmonės aktyviai įsitraukė į sukilimą arba jį palaikė, nes šalį buvo sukrėtę sovietų vykdyti žmonių suėmimai, masiniai trėmimai. Birželio 23 d. sukilėliai lietuvišką trispalvę iškėlė Gedimino pilies bokšte Vilniuje, tą pačią dieną buvo išlaisvintas Kaũnas. Šį miestą daugelis lietuvių vis dar suvokė kaip laikinąją sostinę ir politinį valstybės centrą. Per radiją buvo pranešta, kad atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Lietuvõs laikinóji vyriausýbė (LLV).

Sukilimas truko iki birželio 28 d., per jį žuvo apie 600 sukilėlių. Sukilimas yra sulaukęs ir neigiamų vertinimų, labiausiai dėl to, jog dalis sukilėlių ėmė aktyviai kolaboruoti su naciais ir vykdyti Holokaustą, kuris prasidėjo pirmosiomis nacių įžengimo į Lietuvą dienomis.

Iš anksto buvo numatyta, kad LLV vadovaus LAF vadovas K. Škirpa, tačiau vokiečiai jam uždraudė išvykti iš Berlýno. Naciai neplanavo Lietuvai suteikti nepriklausomybę. Nors LLV kabinete buvo ne vienas ryškus Lietuvos veikėjas (architektas Vytautas Landsbergis Žemkalnis, teisininkas Rapolas Skipitis, buvęs kariuomenės vadas S. Raštikis), vadovu tapo literatūrologas Juozas Ambrazevičius (1903–1974, 21.7 pav.). Jam teko sudėtingomis sąlygomis laviruoti derantis su naciais, kad būtų suteikta nepriklausomybė.

21.7 pav. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Ambrazevičius

LLV nariai entuziastingai ėmėsi darbo, nors turėjo suvokti, kad nebus paprasta įtikinti nacius suteikti nepriklausomybę. Vyriausybė nusprendė panaikinti visus sovietų priimtus įstatymus ir nutarimus, buvo atkurtas ankstesnis Lietuvos administracinis suskirstymas, įstatymai, privati nuosavybė. Tiesa, teisių į turtą neatgavo Lietuvoje gyvenantys žydai, nes antisemitai vokiečiai jokiu būdu nebūtų to leidę.

LLV veikė iki rugpjūčio 5 d. ir sugebėjo priimti virš 100 įvairių įstatymų bei teisės aktų. Tačiau didelė dalis jų neįsigaliojo, nes to neleido kraštą okupavę naciai. Naciai norėjo, kad LLV vykdytų jų įsakymus ir kolaboruotų, o ne laikytųsi savo politikos ir siektų nepriklausomybės. Mūsų valstybės teritorija buvo okupuota ir įtraukta į nacių suformuotą administracinį vienetą Ostlandą. Iš esmės vyriausybė turėjo tapti nacių valdininkais (patikėtiniais).

Kaip turėtume vertinti LLV darbą? Antisovietinis sukilimas ir LLV aiškiai paneigė sovietų kurtą legendą, kad Lietuva savanoriškai tapo SSRS dalimi. Be to, siekė pasinaudoti nauja karo faze ir atkurti valstybės nepriklausomybę. Vis dėlto šios institucijos veikla sulaukia ir kritiškų vertinimų, labiausiai dėl to, kad LLV viešai neprotestavo, neišsakė savo pozicijos dėl šalyje masiškai kankintų ir naikintų žydų (C šaltinis). Uždraudus jos veiklą, buvo aišku, kad nepriklausomybė liks miražas, o sovietų okupaciją pakeitė nacių okupacija.

Vokietija Lietuvos ir kitų rytuose užimtų teritorijų atžvilgiu nekūrė jokių vizijų, susijusių su nepriklausomybe. Šios žemės regėtos kaip naciams reikalinga „gyvybinė erdvė“. Kraštas imtas išnaudoti nacių valstybės ir karo reikmėms, tačiau reikėjo civilių pagalbos visa tai administruojant. Be to, naciai siekė sukurti iliuziją, kad Lietuvoje veikia vietos gyventojų savivalda. Todėl, nutrūkus Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklai, buvo suformuota devynių asmenų generãlinių tarėjų institucija. Pirmuoju generaliniu tarėju buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės gen. ltn. Petras Kubiliūnas. Ši struktūra buvo pavaldi generaliniam komisarui Teodorui Adrianui fon Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln). Iš esmės ši institucija vykdė nacių nurodymus, tačiau radusi galimybę laviruodavo ir stengdavosi išpešti naudos. Be to, dalis generalinių tarėjų nevengdavo savo nuomonės dėl krašto išsakyti vokiečiams skirtais memorandumais. Matydami, kad generaliniai tarėjai negali savarankiškai spręsti krašto klausimų, iš šios institucijos pasitraukė trys nariai. Visuomenei boikotavus nacių planą iš lietuvių sudaryti SS (nacių partijos ginkluotų dalinių) legioną, dalis atsakomybės kliuvo generaliniams tarėjams, keturi iš jų buvo suimti ir išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Taigi, kaip reikėtų vertinti generalinius tarėjus? Viena vertus, jie buvo kolaborantai, padėję naciams administruoti Lietuvos teritoriją. Kita vertus, dalis jų stengėsi sušvelninti situaciją, kad nenukentėtų visuomenė, puoselėjo viziją, jog vykdo savarankišką Lietuvai naudingą politiką. Deja, nei Laikinoji vyriausybė, nei generalinių tarėjų institucija nesiėmė jokių veiksmų, kad sustabdytų žydų žudynes.

Nacių okupacija baigėsi 1944 m. vasarą, tai susiję su pokyčiais Rytų fronte. Sovietai aktyviai stūmė nacius iš savo teritorijos, netrukus pasiekė ir 1940 m. okupuotas Baltijos šalis. Nors pogrindinės organizacijos tikėjosi, kad pavyks grįžtantiems sovietams pasipriešinti ginklu, o vėliau bus sulaukta Vakarų pagalbos, viltys neišsipildė. Lietuvoje prasidėjo sovietinė reokupacija, ji truko iki 1990 m. kovo 11 d. (D šaltinis).

Klausimai ir užduotys

  1. Kokiomis aplinkybėmis Lietuvoje 1941 m. vyko antisovietinis sukilimas?
  2. Nurodykite 1941 m. birželio sukilimo tikslą. Ar pavyko jį pasiekti? Argumentuokite.
  3. Nusakykite nacių požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę.
  4. Įvertinkite asmenų, priklausiusių generalinių tarėjų institucijai, politinius veiksmus. Ar šiuos asmenis galime vadinti kolaborantais? Argumentuokite.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kaip jūsų gyvenamojoje vietovėje vyko 1941 m. birželio sukilimas. Jei jūsų vietovėje jis nevyko, išsiaiškinkite, kodėl.

Darbas su šaltiniais

A šaltinis 1941 m. liepos 23 d. Antano Smetonos laiškas Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone Povilui Žadeikiui

Dabar antras tamstos laiškas, gautas 19.VII.41. Pasakau savo nuomonę 1 (pirmuoju) punktu. Kai ėmiau atostogas, tai jomis naudotis buvo du motivu: pareiga pasipriešinti, bent pasingai, ginkluotam Sov[ietų] Sąjungos smurtui Lietuvoje (nedėti Prezidento parašo po aktais, turinčiais tikslo susovietinti, pajungti Lietuvą Maskvos verguvei); ir išvengti pavojaus savo šeimos gyvybei. Antrasis motyvas yra mažesnės vertės: kiekvienas pilietis turi aukoti savo turtą ir savo gyvybę. Jei tatai naudinga tėvynei. Tuo tarpu, mano įsitikinimu, Prezidento palikimas Lietuvoje, kai pasipriešinimas ginklu sovietų invazijai nebuvo vykdomas, būtų ne tik be naudos Lietuvai, bet didelė žala: jo vardu būtų sovietinamas kraštas ir niekinama tautos garbė. Jei taip, tai Prezidentas, pasprukęs iš Raudonosios armijos nagų, vykdė savo pareigą.

Antano Smetonos korespondencija 1940–1944, Kaunas: VDU leidykla, 1999, p. 418.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokiomis aplinkybėmis buvo parašytas šis laiškas?
  2. Nurodykite priežastis, kurios, anot A. Smetonos, lėmė jo pasitraukimą iš Lietuvos 1940 m. birželį.
  3. Kaip manote, kuri laiške nurodyta priežastis buvo esminė jo autoriui? Argumentuokite.
  4. Įvertinkite A. Smetonos veiksmus gavus sovietų ultimatumą.

B šaltinis Istorikas Mindaugas Tamošaitis apie Liaudies seimo delegaciją, vykusią į Maskvą

Deja, istorinė medžiaga leidžia teigti, kad Liaudies seimo delegacijos nariai dėl savo veiksmų rugpjūčio pradžioje nesigailėjo, o sugrįžę iš Maskvos su „parvežtąja saule“ toliau rodė didelį susižavėjimą sovietų vadais, pasikeitusiomis naujomis sąlygomis Lietuvoje. Delegacijos džiaugsmą ir lūkesčius bene geriausiai išreiškė jos vadovas J. Paleckis, pasakydamas spaudos atstovams šiuos žodžius: „Iš širdies norėčiau, kad visa mūsų tauta persiimtų tuo džiaugsmu, kurį mes jautėme didžiojoje proletariato sostinėje Maskvoje ir jos širdyje Kremliuje, susitikę su mūsų mylimu Vadu ir Draugu Stalinu. Trokščiau, kad visa Lietuva užsikrėstų darbo entuziazmu ir socialistinės kūrybos dvasia ir kad mūsų Respublika greitu laiku užimtų garbingą vietą Sovietų Sąjungos kitų respublikų tarpe.“ Pasikeitusiomis sąlygomis didelių pertvarkymų pirmiausia kultūros srityje Sovietų Lietuvoje tikėjosi Liaudies seimo delegacijos atstovai A. Venclova, L. Gira, K. Korsakas, P. Cvirka.

Mindaugas Tamošaitis, Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje, Vilnius: Gimtasis žodis, 2010, p. 187–188.

Klausimai ir užduotys

  1. Koks buvo Liaudies seimo delegacijos, vykusios į Maskvą, tikslas?
  2. Nurodykite argumentus, kuriais šaltinio autorius pagrindžia mintį, kad delegacijos nariai nesigailėjo dėl savo veiksmų 1940 m. rugpjūtį.
  3. Kaip šaltinio autorius vertina asmenis, priklausiusius Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą? Pasiremkite šaltinio citatomis.
  4. Kaip manote, ar šaltinyje aprašomų asmenų veiklą galime pavadinti kolaboracine? Argumentuokite.

C šaltinis Istorikas ir politologas Kęstutis K. Girnius apie Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV)

Taigi LLV nebuvo marionetinė vyriausybė, kurią vokiečiai sukūrė, palaimino ir oficialiai pripažino. Naciai neleido numatytam ministrui pirmininkui eiti savo pareigų, vengė oficialių kontaktų su LLV, jos formaliai nepripažino, trukdė jai dirbti. Vokiečiai nesuteikė valdžios vadelių LLV, žlugdė jos siekį valdyti Lietuvą. Taip nebendrauja marionetinė valdžia ir jos šeimininkas. Statytiniui valdžia suteikiama, o ne atimama, stengiamasi jį sustiprinti, o ne pakirsti. <…>

Naciai išvaikė LLV, tiksliau tariant, privertė ją konstatuoti, kad „jos veikimas yra sustabdomas prieš jos valią“. LLV įkūnijo sukilimo viltis, turbūt turėjo daugumos lietuvių palaikymą. Vien savo buvimu LLV suteikė konkretų pavidalą vokiečiams nepriimtinam valstybingumo troškimui, tad vien dėl to šie nutarė ją pašalinti. Be to, LLV atsisakė sustyguoti savo veiklą su nacių organizacijomis, atsisakė nacių nurodymų vykdyto jos vaidmens. Žlugus pastangoms įtraukti LLV į savo valdymo tinklą, naciams buvo naudingiau panaikinti LLV, nors tai ir turėjo sukelti gyventojų nusivylimą, negu leisti gyvuoti jai ir jos puoselėjamiems lūkesčiams. Savo ruožtu LLV atsisakė jai paskirto vaidmens, taigi ir riboto valdymo galimybės, nes kaina buvo per aukšta. Siūlymas kolaboruoti buvo atmestas. <…>

Nenoriu teigti, kad LLV veikė nepriekaištingai, kad nebuvo priimta klaidingų, neapgalvotų, trumparegiškų, gal net pykčio veikiamų įstatymų. Daugiausia priekaištų sulaukia jos laikysena žydų žudynių atžvilgiu. <…>

LLV turėjo mėginti kreiptis į tautiečius, net ir kaip nors aptakiai ragindama nedalyvauti nusikaltimuose prieš savo piliečius. Ar protestuodami prieš vokiečių veiksmus LLV nariai turėjo in corpore atsistatydinti? Dabar, žinodami, kas įvyko, galime teigti, jog tai būtų buvęs geriausias sprendimas. Tada tvyrojo nežinia, o naciai jau buvo sutelkę voldemarininkus ir kitus radikalus, pasiryžusius uoliai vykdyti nacių įsakymus ir lietuvių vardu palaiminti nacių valdymą. Antra vertus, reikia skeptiškai vertinti mažesnio blogio argumentą, kuriuo pateisinami juodi darbai, teigiant, kad mane pakeitę asmenys būtų buvę dar piktesni. Gal – pabrėžiu, – gal LLV galvojo, kad įgijusi realią valdžią galės įvesti tvarką ir tada užtikrinti žydų apsaugą. Bet kuriuo atveju jai nepasisekė deramai įvertinti Lietuvos žydams rengiamo likimo.

Kęstutis K. Girnius, „Lietuvos laikinosios vyriausybės klausimu“, bernardinai.lt.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl šaltinio autorius nemano, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo marionetinė?
  2. Paaiškinkite, kodėl vokiečiai varžė LLV veiklą.
  3. Kas LLV sieja su antisovietiniu Birželio sukilimu?
  4. Kodėl, anot šaltinio autoriaus, nutrūko LLV veikla?
  5. Nurodykite šaltinyje minimas LLV klaidas. Kaip manote, kodėl jų neišvengta?
  6. Įvertinkite LLV veiklą.

D šaltinis Istorikas Norbertas Černiauskas apie okupacijas

XX a. pirmos pusės Lietuvą vadinu sala, nes ją iš visų pusių supo sudėtingo laiko ir erdvės okeanai, aštriomis bangomis daužė pasauliniai karai. Ši sala laiko vandenynų buvo atskirta tiek nuo senosios LDK politinės ir kultūrinės tradicijos, tiek nuo šiuolaikinės euroatlantinės erdvės. Deja, 1939–1940 m. užgriuvęs okupacijos ir karo cunamis nutraukė ne vieną natūralią giją, kuri galėjo sujungti aną ir šį laikmečius nepertraukiamais valstybės, bendruomenių ar idėjų tiltais. <…>

Istorinė Lietuvos sala vieną šiltą ir giedrą 1940-ųjų vasaros dieną prapuolė, buvo užlieta, kaip pasakytų Ignas Šeinius, raudonojo (o neilgai trukus ir rudojo) tvano. Bandymai ją išgelbėti ir atkurti karinėmis priemonėmis buvo galutinai numalšinti 1953 m. Laikas nuo 1939 iki 1953 m. – pats sudėtingiausias, žiauriausias, tragiškiausias lietuviškojo valstybingumo istorijos salyne. Čia susipynė okupacijos, Holokaustas, deportacijos, represijos, teroras, kolektyvizacija, ginkluotas pasipriešinimas ir kolaboravimas. Dingo sala, dingo trečdalis jos gyventojų, du didieji miestai – Vilnius (beveik) ir Klaipėda (visiškai) pavirto dykynėmis.

Tai ne tik Lietuvos realijos, bet ir 1939–1953 m. įvykusios visos Rytų ir Vidurio Europos katastrofos dalis.

Norbertas Černiauskas, 1940. Paskutinė Lietuvos vasara, Vilnius: Aukso žuvys, 2021, p. 233–234.

Klausimai ir užduotys

  1. Su kuo XX a. pirmos pusės Lietuvą lygina istorikas? Kodėl?
  2. Nurodykite dvi erdves, nuo kurių buvo atskirta XX a. pirmos pusės Lietuva.
  3. Kodėl autorius išskiria 1939–1940 m. laikotarpį?
  4. Kodėl istorikas 1939–1953 m. laikotarpį vadina sudėtingiausiu ir žiauriausiu Lietuvos valstybingumo istorijoje?
  5. Pasvarstykite, ar Lietuvą ištikęs likimas yra išskirtinis, o gal tik dalis to, ką turėjo išgyventi visa Rytų ir Vidurio Europa.

SAMPROTAUKITE!

Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, o 1941 m. – naciams, puoselėtos viltys dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vis dėlto greitai tapo aišku, kad tai nerealu. Nepaisant to, su okupacine valdžia įvairiais lygmenimis bendradarbiavo dalis mūsų visuomenės. Ar pritariate, kad tokie asmenys šiais laikais turėtų būti vadinami kolaborantais?“.

Sąvokos

Anèksija – visos valstybės arba jos dalies prijungimas prie kitos valstybės teritorijos.

Antisoviẽtinis Biržẽlio sukilimas1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje kilęs sukilimas, kuriuo siekta išvaryti sovietus ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Generãliniai tarėjai – nacių okupacijos metais veikusi lietuvių savivaldos institucija, kurią kontroliavo naciai.

Kolaborãvimas – bendradarbiavimas su valstybę okupavusiais asmenimis.

Liáudies seimas – nedemokratiškai ir fiktyviai suformuota institucija sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pasinaudojant ja mėginta sukurti įspūdį, kad didžioji dalis Lietuvos visuomenės nori priklausyti SSRS.

Liáudies vyriausýbė – po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. suformuota marionetinė institucija, kurios paskirtis buvo rengtis tolesniems okupacijos etapams ir sudaryti Lietuvos užėmimo teisėtumo regimybę.

Lietuvõs laikinóji vyriausýbė1941 m. birželio 23 d., iš Kauno išvarius sovietus, įsteigta institucija, kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Okupãcija – laikinas kitos valstybės ar teritorijos užėmimas panaudojant spaudimą ar karinę jėgą.

Òstlandas 1941–1944 m. nacių Vokietijos sukurtas administracinis vienetas, į kurį pateko okupuotos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir dalies Baltarusijos teritorijos.

Reokupãcija – procesas, kai ta pati šalis dar kartą po pertraukos okupuoja kitą šalį ar teritoriją.

Prašau palaukti