Temos reikšmingumas
- Kartais sakoma, kad Liublino unijos sukurta valstybė yra šiandieninės Europos Sąjungos prototipas. Europos Sąjunga turi Parlamentą, kuriame posėdžiauja valstybių narių atstovai. Taip pat numatyta, kad Europos Sąjungos Taryba, sudaryta iš valstybių narių vadovų, tam tikrus sprendimus gali priimti tik vienbalsiai. Tai senas sprendimų priėmimo būdas, tačiau toli gražu ne pats tinkamiausias.
- Reikia pripažinti, kad kiekviena valstybė, įstodama į Europos Sąjungą, iš dalies apribojo savo suverenumą. Briùselyje priimami sprendimai turi įstatymo galią ir galioja kiekvienai Europos Sąjungos narei. O štai po Liublino unijos Lietuvą ir Lenkiją susiejo dvi institucijos: valdovas ir bendras Seimas.
- Kai kada Europos Sąjunga kaltinama didele biurokratija, sudėtingu ir ilgai trunkančiu sprendimų priėmimu. Jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje sprendimų priėmimas turėjo savitą specifiką, kuri neretai trukdė spręsti gyvybiškai svarbias problemas.
Kas siejo Lenkiją ir Lietuvą Abiejų Tautų Respublikoje?
Po Liublino unijos susiformavusi Abiejų Tautų Respublika (ATR) buvo milžiniška, įvairiakalbė ir daugiakultūrė valstybė. Liublino unijos akte nutarta, kokia bus šios valstybės politinė santvarka, ir nustatyti pagrindiniai jos valdymo instrumentai, kaip abi – lenkų ir lietuvių – politinės tautos turės spręsti bendrus reikalus. Trumpai tariant, įtvirtintos pamatinės ATR institucijos, kurios jungė Lenkiją ir Lietuvą į vieną valstybę. Šalia tų institucijų tarp Lenkijos ir Lietuvos kilmingųjų, kurie dalyvavo šių institucijų veikloje, egzistavo supratimas, tam tikros taisyklės, kaip šios politinės institucijos turi veikti ir kaip, kokių procedūrų laikantis, turi būti priimami valstybei svarbūs sprendimai. Šios politiniame gyvenime nusistovėjusios ir savaime suprantamos taisyklės buvo ne mažiau svarbios nei pačios valstybės valdymo institucijos ir turėjo didelę įtaką valstybės raidai. Taigi, kas konkrečiai siejo ir buvo bendra abiem ATR narėms: Lenkijai ir Lietuvai (A šaltinis)? Kokios tai valstybinės institucijos? Kaip ATR buvo valdoma? Kodėl šis valdymas ilgainiui pasirodė ydingas ir būtinas reformų?
Abiejų Tautų Respublikos politinė sąranga
ATR buvo elekcinė monarchija (22.1 pav.). Valstybės galva buvo ATR valdovas, tačiau, priešingai nei anksčiau, Jogailaičių dinastijos laikais, jis savo sosto nepaveldėdavo. Jį rinko ATR Seimas, sudarytas iš Lenkijos ir Lietuvos delegatų (22.2 pav.). Taip teisę valdyti valstybę jis gaudavo iš ATR Seimo. Vadinasi, Seimas buvo institucija, sprendžianti, kas bus ATR valdovas, ir priimanti svarbiausius politinius sprendimus, kurianti įstatymus (B šaltinis). Po paskutinio Jogailaičio Žygimanto Augusto, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, mirties nusistovėjo praktika, kai būsimasis ATR valdovas turi įsipareigoti lenkų ir lietuvių kilmingiesiems ginti jų politines teises ir laisves. Šis įsipareigojimas, susitarimas tarp Seimo ir kandidato į ATR valdovus, buvo sutvirtinamas pasirašant dokumentą – pacta conventa (priimtinos sąlygos). Pirmasis ATR valdovas, 1573 m. pasirašęs šį dokumentą, buvo iš Prancūzijos kilęs Henrikas Valua. Apibendrintai galima sakyti, kad šį dokumentą sudarė dvi – kintamoji ir pastovioji – dalys. Pirmuoju atveju kiekvienas būsimasis valdovas įsipareigodavo įgyvendinti tam tikras konkrečias, atsižvelgiant į laiko aplinkybes, jam ATR Seimo iškeltas užduotis (pavyzdžiui, pastatyti naujų įtvirtinimų, padidinti kariuomenę). Antroji dalis, iš esmės, buvo nekintanti. Šiuo atveju būsimasis valdovas duodavo tradicinį įsipareigojimą ginti bajorų teises ir laisves, jų turimą nuosavybę. Kartu jis pripažindavo, kad yra renkamas Seimo, taigi, savo valdžią gauna iš politinės ATR tautos, ir kad ateityje jokio sprendimo (pavyzdžiui, įvesti naujų mokesčių) nepriims be Seimo pritarimo. Galiausiai būsimasis valdovas įsipareigodavo reguliariai kas dvejus metus šaukti bendrą ATR Seimą. Visa tai reiškė, kad ATR valdovo galios buvo absoliučiai apribotos Seimo ir jo narių interesų. Juk atsisakymas sutikti su sąlygomis, iš anksto keliamomis būsimam valdovui, būtų reiškęs jo karjeros pabaigą dar jai neprasidėjus. Būtent Seimas tapo centrine valstybės institucija, sutelkusia didžiąją dalį galių savo rankose. Tuo tarpu valdovas turėjo teisę iki gyvos galvos skirti valstybės pareigūnus, su Seimo priežiūra įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Belieka išsiaiškinti, kas buvo būdinga ATR Seimui kaip institucijai. Kokia buvo jo struktūra? Kas jį sudarė?
Lietuvių ir lenkų bendrų suvažiavimų pradžia siekia XV a. vidurį. Ilgainiui iš šių galingiausių abiejų valstybių kilmingųjų susitikimų susiformavo bendras Seimas. Tačiau tik po Liublino unijos jis įgavo gana griežtą, išbaigtą struktūrą. ATR Seimą sudarė valdovas ir Lenkijos bei Lietuvos politinės tautos, kilmingieji (22.3 pav.). Seime veikė dveji – Aukštieji ir Atstovų – rūmai. Atstovų rūmus sudarė bajorijos atstovai, siunčiami iš kiekvieno pavieto, kuris buvo mažiausias administracinis teritorinis ATR vienetas. Kiekvieno pavieto bajorija turėjo savivaldą, taigi, savo pareigūnus, renkančius mokesčius, prižiūrinčius tvarką, vietos teismą ir teisėjus. Bajorija pagal gyvenamąją vietą rinkdavosi į pavieto seimelį (pavyzdžiui, Kaũno, Trãkų, Ukmergė̃s, Upýtės). Iš kiekvieno pavieto buvo siunčiami du atstovai į bendrą ATR Seimą. Kiekvieno pavieto seimelis tvirtindavo bendrame ATR Seime priimtus nutarimus, įstatymus, mokesčius. Toks platus visų ATR sudariusių žemių (pavietų) atstovavimas bendrame Seime kartais įvardijamas kaip bajoriškoji demokratija. Istoriografijoje ši bajoriškoji demokratija vertinama įvairiai. Viena vertus, toks platus visos valstybės įvairių žemių atstovavimas ATR Seime sudarė galimybes plačioms bajorijos masėms dalyvauti politiniame valstybės gyvenime, priimti sprendimus. Antra vertus, bajorija piktnaudžiavo savo neliečiamomis paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis, todėl bet koks jai nepalankus sprendimas (pavyzdžiui, dėl mokesčių kėlimo, kariuomenės šaukimo) buvo sutinkamas su dideliu pasipriešinimu, o valstybei reikalingų sprendimų priėmimas atrodė vargiai įmanomas.
Aukštieji ATR Seimo rūmai dar vadinami Senatu. Senãtas – įtakingiausia viso Seimo dalis. Jis buvo sudarytas iš galingiausių ir didžiausią politinę įtaką turinčių Lenkijos ir Lietuvos didikų, užimančių pareigybes: vaivadų (22.4 pav.), vyskupų, kanclerių, iždininkų ir t. t. Lenkijos karalystėje jau iki Liublino unijos egzistavo Senatas. O LDK Senatas ir jo nariai tam tikra prasme buvo pirmiau egzistavusios Ponų Tarybos atitikmuo. Tiesiog galingiausi Lietuvos didikai jau buvo ne Ponų Tarybos, bet bendro ATR Senato nariai. ATR Senato pagrindinės funkcijos buvo naujų įstatymų svarstymas, vidaus ir užsienio politikos klausimų sprendimas. Bendrą ATR Seimą, taigi Aukštuosius ir Atstovų rūmus kartu, sudarė apie 240 Lenkijos ir Lietuvos senatorių bei deleguotų pavietų seimelių atstovų. LDK senatoriai ir pavietų atstovai sudarė apie trečdalį ATR Seimo narių. Šis santykis daugmaž buvo proporcingas abiejų valstybių gyventojų skaičiui ir teritorijų dydžiui. Įprastą ATR Seimą valdovas įsipareigojo šaukti kartą per dvejus metus. Atsižvelgiant į situaciją, valstybėje egzistavo dviejų tipų seimai: paprastieji ir ekstraordinariniai. Pastarieji seimai buvo šaukiami išimtiniais atvejais: mirus valdovui ar renkant naująjį valdovą. Žinoma, būta ir didesnės seimų ir jų formų bei šaukimo įvairovės. Svarbu atsakyti į šiuos klausimus: kaip ši pagrindinė ATR institucija veikė? Kokiomis sprendimų priėmimo taisyklėmis buvo vadovaujamasi? Kokią įtaką visa tai turėjo valstybės raidai?
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip ATR veikė elekcinės monarchijos principai.
- Kam buvo naudingesnis pacta conventa – karaliui ar ATR bajorams? Kodėl taip manote?
- Ne mažiau kaip dviem argumentais įrodykite arba paneikite teiginį: „Seimas buvo centrinė ATR valdymo institucija.“
- Nurodykite grupes, kurios sudarė ATR Senatą ir Atstovų rūmus. Kokiais principais remiantis tų grupių atstovai tapdavo delegatais?
- Pasvarstykite, ar ATR Seimo delegatų išrinkimo tvarka atspindėjo to meto visuomenės politines pozicijas. Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Jau žinote, kad pirmuosius pacta conventa pasirašė Henrikas Valua. Naudodamiesi internetine paieška nustatykite, kurių ATR valdovais išrinktų asmenų įsipareigojimai bajorams buvo patys reikšmingiausi ar skaitlingiausi.
Abiejų Tautų Respublikos Seimų veikimas
Kiekviena institucija turi savo sprendimų priėmimo procedūras, t. y. nustatytą veiksmų ir principų, kuriais remiantis priimami sprendimai, tvarką. Nuo to stipriai priklauso pačių institucijų darbo našumas ir priimami sprendimai. ATR Seime taip pat egzistavo principai, kurie darė įtaką Seimų organizavimui ir veiklai. XVI–XVIII a. ATR Seimuose nusistovėjo ir įsitvirtino darbo ir sprendimų priėmimo praktika, tam tikros taisyklės, kurios ilgainiui tapo beveik neginčijamomis kilmingųjų politinėmis teisėmis ir laisvėmis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Seime buvo priimami sprendimai, kartais geriau sakyti, buvo bandoma priimti sprendimus, kurie tiesiogiai buvo susiję su jų priėmėjais. Būtent ši kolizija tarp sprendimų priėmėjų ir juos pačius liečiančių sprendimų ilgainiui tapo nuolatine ATR politine problema.
Vienas iš tokių ATR Seimuose įsivyravusių principų buvo dar XVI a. pr. Lenkijoje raštiškai įtvirtintas nihil novi (nieko naujo). Jis išreiškė tarp bajorijos paplitusią idėją, kad sprendimai, ypač susiję su įvairiomis naujovėmis, pirmiausia, naujų mokesčių klausimai, Seime gali būti priimami tik su visuotiniu politinės tautos sutikimu, t. y. esant visų pritarimui. Taip įsitvirtino sprendimų vienbalsio priėmimo principas. Šis principas absoliučiai atitiko bajorijos supratimą, kad joks priimamas sprendimas negali apriboti jų laisvių ir teisių. O bet koks naujas mokestis, kurio įvedimo ar pakėlimo ypač reikalavo valstybės gynimo ir kariuomenės reikalai, buvo suprantamas kaip laisvių pažeidimas. Nihil novi principas tapo pagrindu XVI a. pab. susiformavusiai liberum veto teisei. Ji tapo kiekvieno bajoro teise pareikšti nesutikimą, draudimą svarstomu klausimu. Kiekvienas Seimo dalyvis bendrame Seime turėjo teisę pareikšti nesutikimą, ir įstatymas negalėjo būti priimtas. Tad šis politinis nihil novi ir liberum veto mišinys itin apsunkino ATR Seimų darbą ir sprendimų priėmimą. Absoliuti dauguma XVII–XVIII a. Seimų iširdavo ir išsiskirstydavo nieko prasmingo nenuveikę. Nutrūkus Seimo darbui ankstesni Seimo priimti sprendimai neįsigaliodavo. Dažniausiai didelę sumaištį ir chaosą Seimuose sukeldavo Pavietų seimelių atstovai, pavieniai bajorai. Neretai jais manipuliuodavo priešiškos ATR išorinės politinės jėgos, ypač Rusija. Dažnai Seimų darbo drumstėjai būdavo paperkami.
Formavosi ir kitos ATR bajorijos, kaip politinės tautos, politinės veiklos formos. Jos taip pat buvo pagrįstos neginčijama bajorijos teise ginti savo interesus ir laisves, reikšti nesutikimą su siekiamais priimti sprendimais. Nuo XVI a. pab. didikai, turintys didžiausią galią ir įtaką politinės tautos atstovai, pradėjo organizuoti konfederãcijas. Konfederacijos buvo didikų inicijuojamos ir organizuojamos ginkluotos politinės sąjungos, susivienijimai, kurie siekdavo politinių tikslų, tačiau jau ne įprastomis Seimo sąlygomis. Konfederacijose negaliojo įprasta teisė pasinaudoti liberum veto. Šiuos ginkluotus bajorų susivienijimus siejo bendri politiniai tikslai, priešinimasis nepriimtiniems sprendimams. Sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Visgi dažnai šios politinės sąjungos kovodavo su valstybei reikalingomis reformomis. Ypač XVIII a. išryškėjo, kad konfederacijos trukdo spręsti įsisenėjusias bėdas. Kai kada jomis manipuliavo priešiškos jėgos ir net galėjo panaudoti prieš pačią valstybę. Neretai jos sukeldavo daugiau problemų ir tarpusavio nesutarimų, iš to kylančių atvirų susidūrimų tarp politinių grupuočių. Visos šios ATR teisinės ir politinės institucijos buvo bajoriškosios demokratijos pagrindas. Viena vertus, tai įgalino kilmingąją visuomenės dalį dalyvauti valstybės valdymo procese, kita vertus, darėsi vis akivaizdžiau, kad jos yra būtinos reformų (22.5 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip veikė liberum veto teisė. Kaip šis principas veikė politinius procesus: padėjo spręsti valstybės problemas ar atvirkščiai? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kaip veikė nihil novi teisė. Kaip šis principas veikė politinius procesus: padėjo spręsti valstybės problemas ar atvirkščiai? Atsakymą argumentuokite.
- Kodėl bajorai kūrė konfederacijas?
- Kuo sprendimų priėmimas sudarius konfederaciją skyrėsi nuo sprendimų priėmimo įprastame ATR Seime?
TYRINĖKITE!
Manoma, kad pirmasis bajoras, pasinaudojęs liberum veto teise, buvo Upytės pavieto dvarininkas Vladislovas Sicinskis, dar vadinamas Čičinsku. Jo atminimas įamžintas tam tikruose objektuose, be to, jis netgi tapo literatūriniu personažu. Nustatykite, kokiuose objektuose ir kaip įamžintas Čičinsko atminimas, kokiu literatūriniu personažu jis yra tapęs.
TYRINĖKITE!
ATR konfederacijos buvo sudaromos siekiant įvairių politinių tikslų. Pasidomėkite ir užfiksuokite tris žymiausias ATR konfederacijas. Ko jos siekė ir kaip joms sekėsi?
Reformų bandymai XVIII a. antroje pusėje
XVII a. vyko vis intensyvesnė dviejų valstybių ir joms atstovaujančių politinių tautų konsolidacija, suartėjimas ir supanašėjimas. Lenkų kalba buvo ne tik pagrindinė kalba, kuria tarpusavyje bendravo įvairiakalbiai lietuvių kilmingieji ir lenkų ponai. Beveik visi ATR Seime priimami sprendimai ir įstatymai buvo rašomi lenkiškai. Tuo metu lietuvių ir rusėnų kalbos nebeturėjo svarbesnio vaidmens valstybės valdymo procese. XVI–XVII a. rusėnų kalba tebebuvo svarbiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašto kalba. Tačiau lenkų kalba vis didesnę reikšmę įgavo ir Lietuvoje. Pačioje XVII a. pab. ATR Seime buvo priimtas įstatymas (tuo metu visi priimami sprendimai buvo vadinami konstitucijomis), vadinamas koekvãcija (teisių sulyginimo aktas). Šiuo įstatymu žengtas dar vienas žingsnis, siekiant galutinai suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos santvarkas. Koekvacijos įstatymas numatė du dalykus. Pirma, nuspręsta suvienodinti įvairių Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų kompetencijas. Antra, nutarta, kad svarbiausi Lietuvos teismų dokumentai ir sprendimai turi būti rašomi lenkų kalba. Šis įstatymas reiškė, kad vis mažėja administracinių ir institucinių skirtumų tarp Lenkijos ir Lietuvos. Visgi, nepaisant šios lenkų ir lietuvių konsolidacijos, senosios problemos niekur nedingo. Bandymai priimti sprendimus bendruose Seimuose strigo, bajorija nenorėjo prisiimti valstybei būtinų sprendimų naštos.
Nuo XVIII a. antros pusės valstybėje buvo bandoma įgyvendinti reformas, t. y. pirmiausia apriboti jau aptartas bajorijos beveik neribotas teises, kurios trukdė priimti sprendimus, būtinus valstybei egzistuoti. Šių bandymų pradžia siejama su nauju ATR valdovu. 1764 m. ATR valdovu tapo Stanislovas Augustas Poniatovskis (Stanisław August Poniatowski, 1732–1798) (22.6 pav.). Visgi istoriografijoje jo vaidmuo vertinamas nevienareikšmiškai. Viena vertus, jo kandidatūrą į ATR valdovus rėmė Rusijos imperatorienė Jekaterina II. Taigi, jis tapo ATR valdovu remiamas Rusijos imperijos, kuri jau pusę amžiaus darė didelę įtaką ATR vidaus politikai. Kita vertus, S. A. Poniatovskis tapo ATR valdovu tuo metu, kai valstybėje nuolat kivirčijosi bajorų politinės grupuotės, kuriomis Rusija manipuliuodavo ir taip dar labiau keldavo vidaus nesantaiką. Nuo XVIII a. pradžios ATR vis atsirasdavo bajorų politinė grupuotė, kuri priešinosi valstybės sąrangos reformoms ir sprendimų priėmimo procedūrų pokyčiams. Rusijos imperija sugebėjo išnaudoti vidinius ATR nesutarimus ir konservatyviai, prieš reformas nusiteikusią bajorų politinę grupuotę savo tikslams. Kartais istoriografijoje teigiama, kad S. A. Poniatovskis buvo suinteresuotas tik savo valdžia ir sosto išsaugojimu. Tarsi jis visą laiką tik bandė laviruoti tarp ATR bajorų politinių grupuočių ir Rusijos imperijos neturėdamas tvirto politinio stuburo.
Netrukus po to, kai S. A. Poniatovskis tapo ATR valdovu, XVIII a. 7 deš. viena po kitos susiformavo bajorijos organizuotos konfederacijos. Vilniaus konfederacija, atstovaujama konservatyvių bajorų, pasisakė prieš reformų siekius, mėginimus sustiprinti valdovo valdžią ir apriboti bajorų teises. Kita – Baro konfederacija protestavo prieš Rusijos įtaką ir tai, kad naujasis valdovas yra Maskvos statytinis. Taigi, nebūtų teisinga teigti, kad, valdant S. A. Poniatovskiui, nebuvo imtasi tam tikrų valstybės valdymo reformų. Viena jų 1768 m. net pavyko pripažinti negaliojančia liberum veto teisę priimant sprendimus, susijusius su finansiniais klausimais. Tačiau Rusijos imperija prieštaravo pokyčiams ATR. Reaguodama į pastangas vykdyti reformas ir siekdama dar labiau susilpninti ATR, 1772 m. Rusijos imperija kartu su Austrijos imperija ir Prūsijos karalyste įvykdė ATR I padalijimą. ATR Seimas neturėdamas ką priešpriešinti buvo priverstas pripažinti teritorijų atplėšimą. Tai buvo didelis smūgis ATR politinei tautai. Tarp bajorijos vis garsiau reiškėsi reformų balsai. Netrukus po ATR I padalijimo imtasi valstybės valdymo reformų: įkurta Nuolatinė taryba – vykdomosios valdžios institucija su užsienio, karo, teisingumo ir iždo departamentais, pradėta reformuoti ir didinti kariuomenė. Visgi dėl fundamentalių reformų įgyvendinimo politinės valios palankių galimybių pavyko atrasti tik XVIII a. pabaigoje.
Klausimai ir užduotys
- Kokia ATR politiniame gyvenime vartojama kalba buvo pagrindinė? Paaiškinkite kodėl.
- Koks buvo esminis koekvacijos priėmimo tikslas? Nurodykite dvi esmines šio teisės akto nuostatas.
- Kuriai ATR politinių veikėjų grupei buvo naudingesnis koekvacijos įstatymas? Paaiškinkite kodėl.
- Ne mažiau kaip dviem teiginiais įrodykite arba paneikite, kad S. A. Poniatovskis vertinamas nevienareikšmiškai.
- Nurodykite du ATR pokyčius 1772 m. įvykdžius. ATR I padalijimą. Pasvarstykite, ar tai buvo naudinga ATR valstybingumui.
XVIII a. pab. reformos: Gegužės trečiosios konstitucija
Pasinaudojus palankia tarptautine situacija, kai Rusijos imperija buvo įsitraukusi į karą su Švedija, 1788 m. sušauktas ATR Seimas, vėliau pavadintas Ketverių metų seimu (1788–1792 m.) (22.7 pav.). Ketverių̃ mẽtų seimo varomosios jėgos buvo ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis ir valstybės reformas remiantys kilmingieji bei miestiečiai. Pirmiausia Seimas pasirūpino, kad iš valstybės teritorijos būtų išvesta Rusijos kariuomenė ir apribota Rusijos imperijos įtaka valstybės institucijose, pirmiausia ATR Seime, priimant sprendimus. Tačiau svarbiausias šio Seimo sprendimas buvo 1791 m. priimta Gegužė̃s trečiõsios konstitùcija (C šaltinis). Šis dokumentas fundamentaliai keitė ATR politinę sąrangą. Konstitucija įtvirtino, kad valstybė iš elekcinės monarchijos tampa konstitucine monarchija. Tai reiškė, kad nuo šiol valdovo sostas paveldimas. Konstitucija aiškiai skyrė ir įtvirtino vykdomąją valdžią (vyriausybę su valdovu priešakyje) ir įstatymų leidžiamąją – Seimą (Senatą ir Atstovų rūmus). Nutarta, kad įstatymai Seime bus priimami balsų dauguma (panaikinta liberum veto). Apibendrintai būtų galima sakyti, kad Konstitucija buvo siekiama sukurti valdžių pusiausvyrą. Kartu pasiekta daugiau demokratiškumo. Į Konstituciją įrašytas vadinamasis miestų įstatymas, kuriuo remiantis miestiečiai gavo daugiau galimybių ir teisių dalyvauti politiniame gyvenime, būti išrinkti į Seimą ir spręsti klausimus, susijusius su miestų reikalais. Tai reiškė, kad į sprendimų priėmimą turės būti įtraukti ir miestiečiai, kurie anksčiau tokios teisės neturėjo. Kitas Konstitucijos demokratiškumo bruožas – nepaisant to, kad valstybine religija pripažinta katalikybė, Konstitucijoje įtvirtinta religijos laisvė, kuri, beje, tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje buvo įprastas reiškinys.
Gegužės trečiosios konstitucija taip pat įtvirtino bendras centrinės valdžios institucijas. Konstitucija reiškė, kad sukurta unitarinė valstybė, vadinama Lenkija. Pagal Konstituciją LDK tapo tik viena iš Lenkijos periferijų, kuri pačiame dokumente neminima. Tai nebuvo priimtina Ketverių metų seime dalyvavusiems LDK atstovams, kurie užprotestavo tokią Konstitucijos nuostatą, tiksliau, LDK kaip politinio subjekto Konstitucijoje nebuvimą. Visai netrukus buvo atsižvelgta į šį fundamentalų LDK atstovų reikalavimą. Po kelių mėnesių priimta Konstitucijos pataisa – Abiejų̃ Tautų̃ tarpùsavio įžadas . Šis 1791 m. spalio 20 d. priimtas papildomas dokumentas iš esmės koregavo Konstituciją. Juo patvirtintas ATR dvilypumas (D šaltinis). Abiejų Tautų tarpusavio įžadu pabrėžta, kad valstybę sudaro dvi narės: Lenkija ir Lietuva. Šį dvilypumą ir tam tikrą dviejų narių lygybę išreiškė tai, kad į centrines valstybės institucijas kiekviena valstybė deleguos po pusę narių. Lenkijoje gegužės 3 d. yra valstybinė šventė, o Gegužės trečiosios konstitucija vertinama kaip išskirtinis dokumentas Lenkijos valstybingumo istorijoje. Lietuvoje šis dokumentas ir jo vertė tik pradedami įvertinti. Anksčiau Lietuvoje vyravo įsitikinimas, kad tai yra tik Lenkijos istorijos dalykas, pamirštant, kad šį dokumentą bendrame Seime priėmė ir LDK delegatai. Beje, kad į jų nuomonę buvo atsižvelgiama, išraiškingai liudija vėliau priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, papildęs ir koregavęs Konstituciją, tiksliau – įtvirtinęs LDK kaip vieną iš bendros valstybės narių.
Deja, konservatyvioji ATR bajorijos dalis priešinosi Ketverių metų seimo reformoms ir pagrindiniam jų rezultatui – Gegužės trečiosios konstitucijai. Šiame Seime priimtos reformos reiškė, kad atsisveikinama su šimtmečiais vešėjusiomis bajorijos laisvėmis ir įsitvirtinusia tvarka. Kaip jau tapo įprasta, ši konservatyvioji bajorijos dalis buvo palaikoma ir skatinama Rusijos imperijos. Dėl to 1792 m. prieš įvestas reformas nusistačiusi bajorija suorganizavo Targovicos konfederãciją. Šios konfederacijos lyderiai (Stanislovas Potockis, Simonas Kosakovskis) kreipėsi į Rusijos imperiją, kad ši įvestų savo kariuomenę į ATR. Tų pačių metų vasarą Rusijos imperijos kariuomenė nugalėjo ATR kariuomenę ir užėmė Vilnių bei Varšuvą. Ketverių metų seime priimtos reformos buvo atšauktos, o ATR valdovas S. A. Poniatovskis prisijungė prie konfederacijos šalininkų. Valstybė buvo apimta chaoso, o reformų rėmėjai ir įgyvendintojai buvo persekiojami. 1793 m. įvykdytas ATR II padalijimas, kuriame dalyvavo Rusija ir Prūsija.
Aktyviausi Ketverių metų seimo veikėjai (Hugas Kolontajus), emigravę į užsienį, nesusitaikė su neteisėtais Targovicos konfederacijos veiksmais, Rusijos intervencija ir valstybės naikinimu. Jie nusprendė grįžti ir organizuoti sukilimą, o jo židiniu tapo Varšuva. Sukilėlių tikslas buvo apginti Konstituciją ir ATR valstybingumą. 1794 m. kilo sukilimas. Vyriausiuoju sukilimo vadu tapo patyręs lenkų karininkas Tadas Kosciuška (Tadeusz Kościuszko, 1746–1817), dalyvavęs ir Jungtinių Amèrikos Valstijų nepriklausomybės kare (22.8 pav.). Sukilimui išsiplėtus, Lietuvoje sukilimui vadovauti ėmėsi karininkas ir fortifikacijos specialistas Jokūbas Jasinskis (1761–1794) (22.9 pav.), pasižymėjęs radikalumu, respublikonų idėjomis, greičiausiai perimtomis iš Prancūzijos revoliucijos, ir siekiu į sukilimą sutelkti visuomenę. Matydami, kokias ginkluotąsias pajėgas prieš juos telkia Prūsija ir Rusija, sukilimo vadai siekė kaip įmanoma intensyviau į sukilimą įtraukti plačiąją visuomenę, pirmiausia valstiečius. Tuo tikslu pradėti leisti atsišaukimai ne tik lenkiškai, bet ir pirmieji žinomi atsišaukimai lietuvių kalba. Taip valstiečiai buvo šaukiami ginkluotis ir kovoti su Rusijos kariuomene. Dabar būtų galima sakyti, kad tai buvo gana modernus bandymas pasitelkti visuomenę kovoje už bendrą reikalą – valstybingumą. Tačiau reguliari Rusijos imperijos kariuomenė buvo žymiai gausesnė. Sukilimas buvo paskutinis bandymas išgelbėti valstybę. 1795 m. Austrija, Prūsija ir Rusija galutinai sunaikino ATR (22.10 pav.). Lenkijos ir Lietuvos istorijoje prasidėjo epocha be valstybingumo, tačiau kupina senų ar naujų idėjų, kaip atkurti valstybingumą.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo esminis Ketverių metų seimo siekis?
- Kurios visuomenės grupės buvo pagrindinės Ketverių metų seimo pokyčių palaikytojos? Paaiškinkite kodėl.
- Nurodykite tris politinius pokyčius, kuriuos lėmė Gegužės trečiosios konstitucijos nuostatos.
- Paaiškinkite, kuo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo naudinga miestiečiams.
- Apibūdinkite Targovicos konfederacijos siekius. Ką pavyko pasiekti? Atsakymą argumentuokite.
- Įvertinkite T. Kosciuškos ir J. Jasinskio vaidmenis siekiant išsaugoti žlungančią ATR.
- Pasvarstykite, kokios dvi esminės priežastys lėmė ATR valstybingumo praradimą ir valstybės žlugimą.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Ištrauka iš Liublino unijos
<...> tai dvigubai tautai jau visiems laikams įsakinėtų viena galva, vienas ponas ir vienas bendras karalius, kuris bus renkamas bendrais lenkų ir Lietuvos balsais, o jo rinkimo vieta Lenkijoje, o po to jis bus Lenkijos karaliumi pateptas ir karūnuotas Krokuvoje, o tų rinkimų sukliudyti pagal Aleksandro privilegiją negali kurios nors šalies neatvykimas, nes pagal prievolę būtina sukviesti Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visas tarybas ir visus luomus.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimas ir pakėlimas, prieš tai atskirai vykdavęs Lietuvoje, kad jau pasibaigtų taip, kad ateityje neliktų jokio ženklo ar panašumo, kurie rodytų arba reikštų Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimą ir inauguraciją. O kadangi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir pareigybės išlieka, tai renkant ir karūnuojant jis turi būti skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir kartu Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. ‹...›
Tų abiejų tautų seimai ir tarybos visuomet turi vykti kaip bendri Karūnos seimai ir tarybos, vadovaujami savo valdovo Lenkijos karaliaus, ir posėdžiauti asmeniškai ponai tarp ponų ir pasiuntiniai tarp pasiuntinių, ir tartis dėl bendrų reikalų tiek seimuose, tiek be seimų Lenkijoje ir Lietuvoje.
Taip pat, kad viena šalis kitai tarnautų patarimu ir pagalba, kad Jo Karališkoji Malonybė išsaugotų nepažeistas teises, privilegijas tiek visoms žemėms ir tautoms, tiek Lenkijos karūnai, tiek Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tiek joms priklausančioms žemėms visų Jo Karališkosios Malonybės pirmtakų ir paties Jo Malonybės karaliaus nuo senų laikų ir nuo unijos pradžios bet kuriais raštais visiems kartu ir kiekvienam atskirai bet kokiu būdu suteiktas privilegijas ir teises, taip pat visokias abiejų tautų laisves, titulus, prerogatyvas, pareigybes sveikas ir nepažeistas išlaikytų, visas paminėtų tautų teises, teismus, apdovanojimus, kunigaikščių luomus ir bajorų gimines, teismų sprendimus nuo senų iki mūsų laikų kiekvienam luomui išsaugotų tvirtus ir nepažeistus.
Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė, Lietuvos istorija. V tomas. Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 m., Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 635–636.B ŠALTINIS. XVII a. prancūzų karininko Gijomo Boplano (Guillaume Beauplan) įspūdžiai apie ATR valdovo rinkimus
Kai tik karalius Zigmantas III [Vaza] baigė gyvenimą, Gniezno arkivyskupas, Karalystės primas [aukščiausias dvasininkas], sušaukė senatorius į Varšuvą. Tie suvažiuoja ir tariasi dėl naujo karaliaus rinkimo vietos ir laiko. Paskui grįžta į vaivadijų ir žemių [Pavietų] seimelius, ten su broliais šlėktomis [bajorija] perkratinėja kandidatų privalumus ir rašo nutarimus. Visa tai turi būti priimta vienbalsiai, vienas žodis „neleidžiu“ viską sugriauna.
Paskirtą dieną visi susirenka Varšuvoje, vietoje, vadinamoje Volia. Ten apkasa keturkampį (po 1 200 pėdų kiekviena pusė) šešių pėdų gylio grioviu, kad arkliai negalėtų įeiti į tą vietą. Viduryje to apkasto lauko pastato dvi didžiules palapines, vieną – Senatui, kitą – žemių [Pavietų] pasiuntiniams. Patikrinę seimelių rinkimų nutarimus, pasiuntiniai ir Senatas kasdien tariasi, ką pasirinkti kandidatu ir užsitikrinti laisves ir savo privilegijas. Renkant jo didenybę karalių Vladislovą IV [Vazą], tie pasitarimai truko dvi savaites, o raitų šlėktų [bajorų] buvo daugiau kaip 80 tūkstančių. Kiekvienas senatorius ir didesnis ponas atsivedė savo kariuomenę. ‹...›
Visą tą laiką visi šlėktos laikė kojas bemaž balnakilpėse, pasirengė pulti ir kapoti visus tuos, kurie prieš laisvus rinkimus ar jų privilegijas norėtų ko nors imtis. Pagaliau sutarė, kad karaliumi bus renkamas Vladislovas: deputatai pasirašė elekcijos aktą, paskui kiekvienas nuėjo prie savo vaivadijos kariuomenės būrio. Visi šlėktos stojo į etmono [kariuomenės vado] paskirtą vietą. Daugybė vyrų triskart riktelėjo išrinktojo karaliaus vardą, trinktelėjo visos patrankos ir šautuvai; senatas ir pasiuntiniai išvyko pas tik ką išrinktą monarchą, tuo metu buvusį už pusės mylios kaime, ten jį pagerbė ir davė ištikimybės priesaiką.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė: A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 84–85.Klausimai ir užduotys
- Kokia tema sieja A ir B šaltinius?
- Remdamiesi A šaltinio tekstu, įrodykite arba paneikite teiginį: „Sudarius Liublino uniją Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas įgijo didesnę politinę reikšmę.“
- Kokiomis dviem nuostatomis Liublino unija apribojo išrenkamo ATR valdovo valdžią? Kaip manote, kuri iš jų labiau veikė ATR raidą? Atsakymą argumentuokite.
- Kurio valdovo išrinkimą aprašo B šaltinio autorius?
- Remdamiesi B šaltiniu, nurodykite, kokia tvarka buvo renkamas naujasis ATR karalius.
- Paaiškinkite, kodėl renkant naują karalių pasitarimai truko net dvi savaites (B šaltinis).
- Kodėl, anot B šaltinio autoriaus, visą tą laiką visi šlėktos laikė kojas bemaž balnakilpėse?
C ŠALTINIS. Iškilminga Gegužės trečiosios konstitucijos preambulė
Stanislovas Augustas [Poniatovskis] iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties ‹...› Seimu, atstovaujančiu lenkų tautai, pripažindami, jog mūsų visų likimas priklauso vien tik nuo tautos konstitucijos įvedimo ir ištobulinimo, iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas, siekdami pasinaudoti metu, kuriame Europa yra atsidūrusi, bei ta blėstančia akimirka, kuri mus sugrąžino mums patiems, laisvi nuo žeminančių svetimos prievartos reikalavimų, labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, taipogi norėdami pelnyti esamų ir būsimų kartų palaiminimą bei dėkingumą, nebodami kliūčių, kurios gali sukelti mumyse aistras, visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį. Ir šią Konstituciją turi visa kame atitikti kiti dabartinio Seimo išleisiami įstatymai.
1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, iš lenkų k. vertė E. Raila, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001,p. 13–14.D ŠALTINIS. Ištrauka iš 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų tarpusavio įžado
Mes, Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos ‹...› Kunigaikštis, sutikus senato tarybų ponams, tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams, taip pat Lenkijos karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemių atstovams, atsižvelgdami į nuolatinę Mūsų pareigą savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai, kuriai privalome garantuoti visokeriopą orumą, visuotinę gerovę, o labiausiai tvirtybę prieš vidinį ir išorinį pavojų; drauge turėdami garbingą ir abiem tautoms labai pritinkančią sąjungą ir bendriją, mūsų protėvių jau tiek kartų visiems laikams unijų sudarytą, bendrai sutikus abiem – Lenkijos karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – tautoms, ir ligi šiol abiejų pusių nuoširdžiai bei pastoviai išlaikytą, nutariame: lygiai kaip turime vieną bendrą ir vieningą „Valdymo įstatymą“, tarnaujantį mūsų valstybei, Lenkijos karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, taip norime turėti ir valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus, sujungus juos į vieną nedalomą iždą, štai tokiomis sąlygomis:
- abiejų tautų karo komisiją ir iždo komisiją turi sudaryti po lygiai asmenų – pusė iš karūnos, o kita pusė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ‹...›;
- Lietuvos Didžioji Kunigaikštija turės tokį patį tautos ministrų ir pareigūnų skaičių, ir jie turės tuos pačius titulus ir pareigas, kurias kada nors turės Karūna;
- karo ir iždo komisijose vienodą laikotarpį iš eilės pirmininkaus vieną kartą Lietuvą, kitą kartą – Karūna.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ATR institucijas, kurios priėmė ir paskelbė ATR Konstituciją (C šaltinis).
- Remdamiesi C šaltinio tekstu, nurodykite, kodėl reikėjo priimti ATR Konstituciją.
- Kokia vertybė iškeliama C šaltinyje? Paaiškinkite, kuo ji buvo svarbi priimant C šaltinyje nurodytą dokumentą.
- Paaiškinkite, kodėl reikėjo priimti Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymą.
- Nurodykite tris Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymo nuostatas, rodančias šio teisės akto naudą LDK.
- Suformuluokite išvadą apie 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir 1791 m. Abiejų Tautų tarpusavio įžado įstatymo reikšmę ATR valstybingumui.
Sąvokos
Abiejų Tautų tarpùsavio įžadas – 1791 m. spalio 20 d. ATR valdovo S. A. Poniatovskio vardu sudarytas dvišalis susitarimas, kuriuo papildyta Konstitucija ir įtvirtintas ATR dvilypumas. Tai reiškė, kad ATR sudaro dvi narės: Lenkija ir Lietuva. Centrinėse valstybės institucijose kiekvienai šaliai priklauso vienodas narių skaičius.
Gegužės trečiõsios konstitùcija – 1791 m. ATR Seime priimtas pamatinis dokumentas, įtvirtinęs ATR kaip konstitucinę monarchiją su vykdomąja ir įstatymų leidžiamąja valdžiomis. Nutarta, kad sprendimai Seime priimami balsų dauguma. ATR tapo unitarine valstybe. Sukurtos centrinės valdžios institucijos, priimtas miestų įstatymas.
Ketverių mẽtų seimas – 1788–1792 m. Varšuvoje vykęs ATR Seimas, kuriame vadovaujant S. A. Poniatovskiui ATR Seimas ėmėsi esminių reformų, jomis buvo siekiama reformuoti valstybę ir atsikratyti Rusijos imperijos įtakos. Pagrindinis šio Seimo darbo rezultatas – Gegužės trečiosios konstitucija.
Koekvãcija – 1697 m. ATR priimtas teisių sulyginimo įstatymas, kuris reiškė dar gilesnę Lenkijos ir Lietuvos integraciją. Juo sulygintos Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų kompetencijos ir nutarta, kad svarbiausi Lietuvos teismų dokumentai ir jų sprendimai būtų rašomi lenkų kalba.
Konfederãcija – XVII–XVIII a. ATR didikų inicijuota ir organizuota ginkluota politinė sąjunga. Jos buvo organizuojamos siekiant politinių tikslų, reiškiant nesutikimą su priimamais sprendimais. Liberum veto teisė negaliojo, sprendimai buvo priimami balsų dauguma. Dažnai šios sąjungos išvirsdavo į atvirus konfliktus su kitomis didikų ir bajorų politinėmis grupuotėmis.
Liberum veto – (liet. teisė, laisvė drausti) nuo XVI a. pab. ATR Seimuose įsitvirtinusi bajorų teisė pareikšti nesutikimą, draudimą svarstomu klausimu ar bandant priimti naują įstatymą. Dėl piktnaudžiavimo šia teise iširo didžioji dalis XVII–XVIII a. ATR Seimų. Gegužės trečiosios konstitucija šią teisę panaikino.
Nihil novi – (liet. nieko naujo) visuotinio sutikimo priimant sprendimus reikalavimas. Šis principas draudė be visuotinio bajorijos sutikimo priimti bet kokį sprendimą, kuris galėtų pažeisti jų laisves ir teises. Jis tapo liberum veto teisės pagrindu.
Pacta conventa – (liet. priimtinos sąlygos) XVI–XVIII a. ATR Seimo ir būsimojo valdovo sutartis, kandidato į ATR valdovus įsipareigojimai. Viena jos dalis buvo kintanti, kiekvienam būsimam valdovui specifinė. Antroji – pastovi, ja buvo patvirtinamas bajorų teisių ir laisvių neliečiamumas, pripažįstamas valdovo renkamumas, pasižadama jokių sprendimų nepriimti be Seimo sutikimo.
Paviẽto seimẽlis – savivaldi vietos bajorijos institucija, kurioje sprendžiami pavieto reikalai, renkami du pavieto atstovai į ATR Seimą, aptariami ir tvirtinami ATR Seimo sprendimai.
Seimas – ATR pagrindinė politinė institucija, kurią sudarė valdovas ir dveji – Senato ir Atstovų – rūmai. Sprendė valstybės vidaus ir užsienio problemas, leido įstatymus, priėmė naujus mokesčius.
Senãtas – aukštieji ATR Seimo rūmai. Juos sudarė galingiausi ir įtakingiausi ATR didikai, užimantys svarbiausias centrinės ir vietos valdžios, institucijų pareigybes.
Targovicos konfederãcija – 1792–1793 m. veikusi konservatyvioji ATR bajorijos sąjunga, prieštaravusi Ketverių metų seime priimtoms reformoms ir kovojusi su naująja ATR politine sąranga, kurią iš esmės keitė Gegužės trečiosios konstitucija. Ji buvo remiama Rusijos imperijos.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"