Temos reikšmingumas
- Tikriausiai girdėtas posakis „Nepainiokite meno su politika“. Interneto paieškos sistemose surinkus šią ar panašią frazę, galima gauti kelis tūkstančius rezultatų. Dažnai tai bus kritinio pobūdžio tekstai, bet gausi kritika rodo, kaip plačiai pasklidusi ši mintis. Tokios frazės šalininkai mano, kad menas nėra tiesiogiai politiškas ir netarnauja politikai (ar ideologijai). Visgi žodį „politika“ šiame posakyje reikia suvokti plačiai – kaip valstybės siekį pasinaudojant propagandiniu menu ar kultūra pelnyti palankumą valstybei, jos istorijai, kultūrai ir kitiems siekiams. Toks reiškinys nėra naujas, o ekstremalias formas įgijo totalitariniuose režimuose.
- Propagandinę kultūrą vis dar naudojant valstybės tikslams būtina nagrinėti tokio reiškinio istorines šaknis. Kodėl totalitarinėms valstybėms reikėjo pasitelkti kultūrą? Ką tai suteikė tiems režimams?
- Nuolat pasikartojančios diskusijos dėl vieno ar kito menininko (pavyzdžiui, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Justino Marcinkevičiaus) veiklos totalitarinių režimų sąlygomis skatina klausti, kaip ir kodėl menininkai tarnavo totalitariniams režimams ir kodėl tiems režimams reikėjo menininkų.
Kultūros ideologizavimas ir netinkamo meno naikinimas
Totalitariniai sąjūdžiai, vadovaudamiesi savo ideologijomis, siekė griaudami seną tvarką sukurti naują, o kartu keisti ir žmonių mąstymą ar savivoką. Kultūra laikyta tinkama tokio keitimo priemone. Todėl imta kultūrą ideologizuoti – menas ir menininkai valstybėje vertinami pagal visiems peršamą vieną estetinio grožio supratimą, meno idėjiškumą ir politiškumą, pagal tai, kaip menas propaguoja režimo idėjas, tikslus ar ideologiją. Tik toks menas ir galėjo būti kuriamas, o tie menininkai, kurie nepritarė ar kurių kūriniai netiko ideologizuoti, buvo eliminuojami. Kultūrą kontroliavo, cenzūravo, o menininkus ir jų kūrybą griežtai prižiūrėjo ir vertino, kitaip sakant, neliko galimybės kurti, kaip ir ką nori.
Po 1917 m. perversmo Rùsijoje nemažai įvairių sluoksnių žmonių, daugiausia kilmingieji, pasiturintieji ir intelektualai, pasirinko emigraciją. Griežtėjant režimui ryškiausi intelektualai buvo iškeldinti prievarta. 1922 m. keli šimtai Sovietų Rusijos (taip šalis buvo vadinama iki 1922 m. pab., vėliau pavadinta Sovietų Sąjunga) mokslininkų ir kultūros veikėjų buvo išvaryti iš šalies. Juos į priverstinę emigraciją gabenę laivai praminti „filosofų laivais“. Buvo ne tik atsikratoma nereikalingų intelektualų, bet ir naikinami jų kūriniai, valomos bibliotekos. O vėliau, 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje, Sovietų Sąjungoje vykdyta ir platesnio masto inteligentijos represijų (suėmimas, įkalinimas, žudymas) bei senosios kultūros ir mentaliteto naikinimo kampanija.
Pašalinti netinkamus intelektualus stengėsi ir Vokietijoje į valdžią atėję nacionalsocialistai. Priimtais įstatymais žydams uždrausta dirbti įvairius darbus, pavyzdžiui, dėstyti universitetuose. Tai sukėlė didelę iškilių mokslininkų ir menininkų emigracijos bangą. Išvyko ne tik žydų tautybės žmonės, bet ir kiti nacistinių idėjų oponentai ar nepritariantieji nacių politikai.
Naciai taip pat siekė stipriai paveikti kultūrą. Pirmiausia siekta išvalyti tai, kas jiems idėjiškai netiko. Todėl pradėtos masiškai deginti knygos, žydų, socialistų, komunistų ir kitų autorių kūriniai arba tam tikros tematikos, pavyzdžiui, pacifistinės, knygos (6.1 pav.). Naciai buvo nusiteikę ir prieš modernųjį meną (A šaltinis). Jie teigė, kad tokio meno abstraktumas, galimas daugialypis interpretavimas neišreiškia reikalingų idėjų ir grožio idealų. Jam apibūdinti sugalvotas terminas išsigimęs menas (6.2 pav.). Atrinkti neva išsigimę kūriniai, pavyzdžiui, Pablo Pikaso (Pablo Picasso), Marko Šagalo (Marc Chagall) ir kitų garsių menininkų darbai, buvo išimami iš galerijų, konfiskuojami iš privačių kolekcijų. Dalis kūrinių sunaikinti.
Komunistinėje Kinijoje senosios tvarkos ir kultūros naikinimas buvo dar ryškesnis. Šalies lyderis Mao Dzedongas (Mao Dzedong), 7-ojo dešimtmečio pradžioje nepavykus radikalioms ekonominėms reformoms, siekdamas stabdyti kritiką ir išlaikyti valdžią, pradėjo Kultūrinę revoliuciją. Jos idėja buvo panaikinti ankstesnio gyvenimo ir mentaliteto likučius, papročius, įpročius, kultūrą, taip pat supurtyti nusistovėjusią tvarką ir valdžią. Vienintelis nekritikuojamas turėjo likti pats Mao ir jo idėjos – maoizmas. Imta skatinti mokinius ir studentus formuoti vadinamuosius chunveibinų būrius (6.3 pav.). Šie naikino imperinės Kinijos palikimą, norėjo keisti ir kitus nusistovėjusius dalykus, pavyzdžiui, svarstyta pakeisti šviesoforo spalvų derinį, kad komunistams simbolinė raudona spalva reikštų leidimą judėti, o ne nurodymą sustoti. Skatinami valdžios chunveibinai persekiojo žmones. Priežastimi galėjo tapti bet koks įprotis ar elgesys, tam tikros pareigos, užsienio kalbų mokėjimas, kūryba ar kita neva kenkėjiška veikla. Chunveibinai rengė inscenizuotus teismus gatvėse, žemino ir žudė žmones. Taikiniu galėjo tapti bet kas, net ir komunistas. Visgi judėjimas sukūrė kone anarchinę situaciją ir vėliau turėjo būti stabdomas.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl totalitarinėse valstybėse kultūra buvo ideologizuojama? Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis.
- Kokį meną naciai vadino išsigimusiu menu? Paaiškinkite, kodėl toks menas jiems neįtiko.
- Paaiškinkite, kodėl Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje buvo ribojama prieiga prie dalies knygų arba jos buvo naikinamos.
- Koks buvo Kultūrinės revoliucijos Kinijoje tikslas? Nurodykite ne mažiau kaip tris priemones, kuriomis jo buvo siekiama.
TYRINĖKITE!
Perskaitykite Markuso Zusako (Markus Zusak) knygą „Knygų vagilė“ arba pažiūrėkite to paties pavadinimo vaidybinį filmą (2013 m., rež. Brajanas Persivalis (Brian Percival). Nustatykite, kurie knygos ar filmo faktai atitinka istorinę tikrovę dėl kultūros ideologizavimo, o kurie yra išgalvoti.
„Naujoji kultūra“ – menininkai ideologijos tarnyboje
Vietoj naikinamos kultūros buvo propaguojama nauja kultūra. XX a. 3-iajame dešimtmetyje bolševikai leido revoliucingus kultūrinius eksperimentus. Atsirado keli avangardiniai menininkų judėjimai, kurie ieškojo naujų meno formų ir tikėjo prisidedantys prie naujos epochos kūrimo. Tačiau 3-iojo dešimtmečio pabaigoje ir 4-ojo pradžioje Josifui Stalinui (Josif Stalin) uzurpuojant valdžią ir stiprinant totalitarizmą įtvirtinta dar stipresnė nei anksčiau visų sferų kontrolė, cenzūra, o meniniai eksperimentai sukritikuoti. Nepriklausomos studijos ir kūrėjų grupės buvo uždarytos, visi menininkai turėjo tapti steigiamų kūrybinių sąjungų (pavyzdžiui, Rašytojų sąjungos) nariais. Atsirado vienintelis tuomet Sovietų Sąjungoje leistinas socialistinio realizmo stilius (6.4 pav.). Kūriniai turėjo perteikti komunistinę ideologiją, idealistiškai ir pozityviai vaizduoti vadus, darbininkus, statybų projektus. Tokio stiliaus turėjo būti visi menai – nuo literatūros iki kino (B šaltinis).
Vienas ryškiausių to meto sovietų kino kūrėjų buvo režisierius Sergejus Eizenšteinas (Sergej Eizenštein, 1898–1948). Nors 3-iajame dešimtmetyje jis kūrė naujovišku kino montažu ir technika stebinančias, tiesa, ideologizuotas juostas, 4-ajame dešimtmetyje pasidavė spaudimui kurti socialistinio realizmo stiliumi. Nors jo 1938 m. juosta „Aleksandras Nevskis“ pasakojo apie XIII a. įvykius ir kovą su Livonijos ordinu, naudojami simboliai ir siužeto skleidžiama žinia ideologiškai perteikė tam metui reikalingus naratyvus – lyderio kultą, antikrikščioniškumą, antivokiškumą.
Tuomet dar naujas kino menas buvo itin svarbus ne tik sovietams, bet ir naciams. Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels, 1897–1945), kuris vadovavo nacistinės Vokietijos propagandos ministerijai, kiną matė kaip vieną iš masėms paveikios propagandos priemonių. Tačiau, kitaip nei sovietai, teikę pirmenybę vaidybiniam kinui, naciai pasitelkdavo manipuliatyvų, arba pseudodokumentinį, kiną (6.5 pav.). Panaudojant realius ir surežisuotus kadrus buvo siekiama parodyti tariamą realybę arba perteikti propagandinę žinią. Etalonu tapo režisierės Lėni Ryfenštal (Leni Riefenstahl, 1902–2003) (6.6 pav.) 1935 m. juosta „Valios triumfas“, kurioje rodomas nacių partijos suvažiavimas. Dalyvių gausa, lyderių kalbos, audringi plojimai jiems, sukarintų dalinių paradai ir paveikios, iš aukštai nufilmuotos masinės scenos turėjo perteikti tariamą partijos galybę, didybę ir visuotinį palaikymą. Dviejų dalių dokumentiniame filme „Olimpija“, skirtame 1936 m. olimpinėms žaidynėms Berlýne, L. Ryfenštal demonstravo kūno, fizinio grožio kultą, būdingą nacistinei estetikai. Tačiau dalis kritikų šio filmo nelaiko nacistinės propagandos kūriniu ir teigia, kad per filmavimą L. Ryfenštal dėl kai kurių sprendimų nesutarė su J. Gebelsu, nors palaikė su juo gana artimus santykius. Režisierę vertino ir pats Adolfas Hitleris (Adolf Hitler). J. Gebelsas neapsiribojo vien kinu. Jo įsteigtuose Reicho kultūros rūmuose buvo muzikos, spaudos, teatro, radijo, vaizduojamųjų menų ir literatūros padaliniai, kurie rūpinosi šių sričių kontrole. Jiems vadovauti ir su jais bendradarbiauti J. Gebelsas sugebėjo pritraukti ir kai kuriuos gana ryškius vokiečių menininkus.
Klausimai ir užduotys
- Ko siekė Sovietų Sąjungos valdžia įvesdama unifikuotą meninį stilių – socialistinį realizmą?
- Koks buvo J. Gebelso vaidmuo kuriant ir skleidžiant propagandą Vokietijoje?
- Kodėl totalitarinėse valstybėse buvo siekiama, kad talentingiausi garsūs kūrėjai kurtų propagandinius kūrinius?
- Kaip manote, kodėl totalitarinės valstybės siekė išnaudoti kiną savo tikslais?
TYRINĖKITE!
Internete raskite interviu (spausdintų ar vaizdo įrašų) su L. Ryfenštal, kuriuose ji aiškina savo kolaboravimo su naciais priežastis. Kaip ji tai paaiškino?
Kūrėjas tarp girnų: menininko pasirinkimai nelaisvėje
Totalitarinių, nacistinio ir stalinistinio, režimų sąlygomis kūrėjai neturėjo daug pasirinkimų. Vieni noriai vykdė režimo užsakymus ir kūrė ideologizuotą meną. Kiti elgėsi absoliučiai paklusniai, bet mąstė kitaip. Tretieji, norėdami pragyventi, bet nedaryti kompromisų, beveik nebekūrė (arba kūrybos nepublikavo) ir vertė tekstus, užsiimdavo iliustracijomis ir panašiai. Ketvirtieji nuolat ar bent kurį laiką abejojo rinkdamiesi, tačiau toks svyravimas buvo morališkai sunkus, o ir režimas nepalikdavo ramybėje. Kai kurie bandė bėgti į užsienį. Apie intelektualus, kurie turėjo rinktis, knygoje Pavergtas protas rašė iš Lietuvõs kilęs lenkų rašytojas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911– 2004) (6.7 pav.). Tarpukariu Č. Milošas mokėsi Vilniuje, bendradarbiavo spaudoje, rašė karo ir totalitarizmo nuojautų persmelktą poeziją. Po Antrojo pasaulinio karo tapo Lénkijos diplomatu, dirbo užsienyje. Tačiau matydamas, kad valdžią Lénkijoje užgrobė komunistai, 1951 m. nutraukė su ja ryšį. Pasirinko emigranto dalią ir kompromisų su režimu nedarė, o knygoje Pavergtas protas aprašė intelektualų, prisitaikiusių ir paklususių režimui, tipus (C šaltinis).
Kūrėjų pozicijos ir mąstymas kito. Kai kurie iš pradžių palaikė režimą, kūrė jo naudai, bet vėliau ėmė elgtis kitaip. Rašytojas Borisas Pasternakas (Boris Pasternak, 1890–1960) (6.8 pav.) kurį laiką simpatizavo sovietų valdžiai, parašė ideologizuotų kūrinių, tačiau ilgainiui nusivylė ir kone pasitraukęs iš viešojo gyvenimo rašė savo testamentą – romaną Daktaras Živaga, kuriame vaizduojamas tragiškas Rusijos inteligentijos likimas. Romanas Sovietų Sąjungoje nepublikuotas, todėl B. Pasternakas perdavė jį publikuoti Vakaruose. Nors po J. Stalino mirties Sovietų Sąjungoje jau buvo prasidėjęs dalinis politinis atšilimas, dėl to, kad kūrinys išleistas užsienyje, rašytoją sovietų valdžia pasmerkė ir privertė atsisakyti 1958 m. gautos Nobelio literatūros premijos.
Sovietų režimas nebuvo statiškas, jo politika keitėsi. Nors B. Pasternakui publikuoti romano Daktaras Živaga neleido, netrukus vykdant platesnę destalinizacijos kampaniją kitam rašytojui, buvusiam politiniam kaliniui Aleksandrui Solženicynui (Aleksandr Solženicyn, 1918–2008) (6.9 pav.) buvo leista publikuoti apysaką Viena Ivano Denisovičiaus diena, kurioje vaizduojama viena kalinio gyvenimo diena lageryje. A. Solženicynas rėmėsi savo patirtimi. Jis tarnavo Raudonojoje armijoje, kariavo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kare. 1945 m. už pasisakymus prieš J. Staliną laiškuose iš fronto suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams kalėti lageryje. Apysaka Viena Ivano Denisovičiaus diena, parašyta grįžus, susilaukė didelio susidomėjimo. Tačiau netrukus A. Solženicyno pažiūros ir kūryba nebeįtiko, rašytojas imtas persekioti, jo kūrinių nebepublikavo. Dar didesnė konfrontacija prasidėjo, kai A. Solženicynas atviru laišku protestavo prieš cenzūrą ir netrukus nusiuntė kelis kūrinius į užsienį, ir ten jie buvo publikuoti. Tuo metu A. Solženicynas ėmėsi rašyti bene reikšmingiausią savo knygą Gulago archipelagas, kurioje atskleistas sovietų teroro sistemos mastas. Sulaukus sėkmės dėl apysakos Viena Ivano Denisovičiaus diena, jam ėmė rašyti laiškus buvę lagerio bičiuliai ir kiti politiniai kaliniai, todėl remdamasis liudijimais ir savo patirtimi Gulago archipelage A. Solženicynas parodė sovietų lagerių sąlygas ir tragiškus kalinių likimus. Ši knyga 1973 m. publikuota Prancūzijoje, netrukus išversta į daugelį kalbų. A. Solženicynas buvo suimtas, neteko pilietybės ir privalėjo išvykti. Gyveno Vokietijoje, Šveicãrijoje, vėliau persikėlė į JAV.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite keturias pagrindines kūrybos galimybes totalitarizmo sąlygomis. Kuri iš jų, jūsų manymu, buvo geriausia tuo metu? Atsakymą argumentuokite.
- Kodėl B. Pasternakas Sovietų Sąjungoje negalėjo išleisti savo romano Daktaras Živaga?
- Kaip A. Solženicynas rinko informaciją savo trilogijai Gulago archipelagas?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite Č. Milošo ryšiais su Lietuva. Kaip jo atminimas įamžintas Lietuvoje?
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Adolfo Hitlerio kalba atidarant Didžiojo vokiečių meno parodą 1937 m. liepos 18 d.
<...> meninė produkcija, kuri neperžengia aštuonerių metų vaikų lygio, negali būti matoma kaip „moderni“ ar „orientuota į ateitį“, bet atvirkščiai, ji yra stipriai archajiška, nes, greičiausiai, yra net menkesnė už akmens amžiaus meną, kai žmonės ant urvų sienų išgraviravo įspūdžius apie savo aplinką. Taigi, šie nekompetentingi mėgėjai yra visai ne modernūs, bet visiškai archajiški, apgailėtini atsilikėliai, kuriems nėra vietos mūsų moderniais laikais. <...>
Ir tai galioja bet kokiam menui, nes bet koks menas, kuris nesukelia entuziastiško, nuoširdaus sveikų žmonių masių pripažinimo, o remiasi tik mažos klikos [grupelės] parama <...> yra visiškai nepriimtinas. <...>
Jis [modernus menas] tarnauja tik sukeliant sunkumus ir nesantaiką, ir todėl šie verkšlenantys menkareikšmiai negali apsiginti aiškindami, kad didieji praeities meistrai taip pat nebuvo suprasti tais laikais, kai kūrė. Jie siekia sugniuždyti sveiką visuomenės užtikrintumą, užuot entuziastingai siekę jį padidinti. Bet mes taip pat esame įsitikinę, kad Vokietijos nacija vieną dieną sugebės nuoširdžiai priimti ir entuziastingai įvertinti išties didžius netolimos ateities Vokietijos menininkus. Ir vėl ateis ta diena, kai bus vertinama ne tik darbų kokybė ir retorika, bet lygiai taip pat ir pastangos prabilti iš giliausių visuomenės jausmų gelmių ir per meną išreikšti nacijos emocijas bei taip jai tarnauti. Tai taip pat turi būti mūsų menininkų užduotis. Jie negali atsiriboti nuo savo žmonių, kitaip liks izoliuoti.
Iš anglų k. vertė M. Ėmužis, pagal The Third Reich Sourcebook, edited by A. Rabinach and S. L. Gilman, University of California Press, 2013, p. 499–500.Klausimai ir užduotys
- Kokį meną savo kalboje kritikavo A. Hitleris? Kodėl?
- Kokį meną A. Hitleris mini teigiamai? Kaip manote, kodėl?
- Kokią užduotį vokiečių menininkams iškėlė A. Hitleris? Kaip manote, ar visiems menininkams buvo paprasta ją įgyvendinti? Atsakymą argumentuokite.
- Ar pritariate, kad menas turi sulaukti entuziazmo ir masių pritarimo? Nuomonę argumentuokite.
- Įvertinkite, kokį poveikį galėjo turėti ši A. Hitlerio kalba visai to meto Vokietijos kultūros politikai.
B ŠALTINIS. Vokiečių istorikas Karlas Šliogelis (Karl Schlögel) apie kiną Sovietų Sąjungoje
Bolševikų vadovybė nuo pat pradžių suvokė, koks svarbus šalies pertvarkai yra kinas. Ji pasinaudojo prieškario epochos kino karštlige ir fantazijomis, kurias audrino naujoji žiniasklaidos priemonė: juk kinas, per kurį galima prabilti į mases, juoba neraštingąją jų dalį, yra nesunkiai visur įdiegiamas, jam nereikia nei didelio pasirengimo, nei ypatingos infrastruktūros, o per jį galima skleisti ir informaciją, ir politinę agitaciją, nurodymus ir patarimus, jis – ir liaudies švietimo priemonė, ir pramoga, kas irgi svarbu. <...>
Kino teatrų skaičius nuo 1927 iki 1937 metų kone padvigubėjo – nuo 17 000 išaugo iki 31 000, tačiau, šiaip ar taip, 1927 metais per savaitę būdavo pademonstruojamas 31 filmas, iš jų 20 užsieninių, vakarietiškų, o po 10 metų per savaitę į ekranus išeidavo jau tik 11 filmų ir beveik vien tik tarybinių [sovietinių]. Maža to, nebeliko privačių kino teatrų, visa filmų nuoma ir demonstravimas buvo valstybės rankose.
Tarybiniuose pramoginiuose filmuose nevalia buvo rodyti vien banalius buities vaizdelius, reikėjo iškelti tai, kas būdinga, tipiška, kas sudomintų ir paveiktų mases, ir padaryti tai neužsižaidžiant formos eksperimentais ir nepaskęstant beprasmio natūralizmo sraute. Tarybinis realizmas reikalavo pasakoti istorijas, kuriose žmonės atpažintų save, tokias, kurių sėkmę rodytų žiūrovų skaičius, pajamingumas, masių reakcija. Tokie filmai taikėsi į naujovišką publiką – ne į kino meno žinovus, o į „liaudį“, kuri nesidomi teorijomis, ideologijomis ir programomis, geidžia kvapą gniaužiančių pasakojimų <...>.
Karl Schlögel, Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji, iš vokiečių k. vertė V. Kvietkauskas, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 416, 419.Klausimai ir užduotys
- Kodėl bolševikams buvo svarbu išnaudoti kiną savo tikslais?
- Kokia aplinkybė lėmė, kad bolševikams kiną panaudoti savo reikmėms buvo pakankamai paprasta?
- Nurodykite dvi funkcijas, kurias kinas atliko Sovietų Sąjungoje.
- Kodėl, padaugėjus kino teatrų, sumažėjo juose rodomų filmų skaičius?
- Kodėl sovietiniai filmai buvo skirti ne kino žinovams, o liaudžiai?
- Kaip manote, ar kinas padėjo bolševikams įgyvendinti savo tikslus? Atsakymą argumentuokite.
C ŠATINIS. Česlovas Milošas hipotetinio poeto Deltos paveikslu apibendrina poeto likimą komunistinėje valstybėje
Delta niekada nebuvo „rimtas“. O, kaip žinome, tai pagrindinis socialistinio realizmo reikalavimas. Po rašytojų suvažiavimų, kuriuose kompetentingi veikėjai socialistinį realizmą paskelbė vieninteliu leistinu kūrybos metodu, rimtumo šalininkai pradėjo pulti Deltą, norėdami atsilošti už ankstesnes savo nesėkmes. Analizuodami jo poeziją, įrodinėjo, kad visas jo požiūris į pasaulį tėra žaismė. Dar anksčiau, prieš karą, Delta parašė „Elegiją sunkvežimio pervažiuoto drugelio mirčiai“. Nepaisant tokio ilgo pavadinimo, pačią elegiją sudarė tiktai keturios eilutės ir ji baigėsi išvada, kad drugelį už jo lengvabūdiškumą ištiko pelnyta baigtis. Dabar jisai pats atsidūrė po sunkvežimio ratais. Prasidėjo rūsčio ir tikslumo epocha. Delta galėjo rašyti pačiomis įvairiausiomis temomis – apie Madoną, apie nacionalistų žygį, apie Leniną ir apie Mãskvą. Tereikėjo jį išlaikančio kunigaikščio pageidavimo. <...> Tačiau dabar buvo iškeltas šūkis „Kova prieš kūrybos proceso spontaniškumą“. Tai reiškė, kad nebepakako rašyti nurodytomis temomis; dabar reikėjo rašyti ir nurodytuoju būdu.
Delta norėjo tarnauti kunigaikščiui. Siekdamas likti poetu, geisdavo geraširdžio valdovo, kuris moka linksmintis ir supranta, kad nei jo valdžios, nei ko nors kito danguje ar žemėje neverta pernelyg sureikšminti ir kad daug svarbesnė yra pusiau rimta, pusiau pašaipūniška giesmė. Seniai nebėra tokių valdovų. Kunigaikštis, kurio valdžioje atsidūrė Delta, toleravo jį kurį laiką, tačiau ne todėl, kad jam patiko poeto giesmės. Giesmės tebuvo priemonė siekiant savo tikslų. Kunigaikštis rūsčiai suraukė antakius, kai Deltos giesmės tapo nebenaudingos. Redakcijoms nurodyta spausdinti tiktai tuos Deltos eilėraščius, kuriuose matyti posūkis į gerąją pusę. Puritonai trynė rankas – pagaliau Delta sučiuptas už sprando. Jisai, žinoma, galėjo mėginti dar kartą, tačiau – jie tai gerai žinojo – negalėjo pasitaisyti. <...>
Taip jisai žengė į gyvųjų šešėlių slėnį; jais naudotasi tol, kol buvo reikalingi. Tačiau socialistiniame ūkyje niekas neturi prašapti. Atlikusieji savo vaidmenį gali rasti pakankamai jų gabumus atitinkančio darbo. Pasirūpinta ir Deltos egzistencija: valstybinė leidykla užsakė jam Shakespeare dramų vertimą.
Czesław Miłosz, Pavergtas protas, iš lenkų k. vertė A. Grybauskas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 229–230.Klausimai ir užduotys
- Koks, pasak šaltinio autoriaus, buvo pagrindinis socialistinio realizmo reikalavimas?
- Kaip elgėsi Delta norėdamas likti poetu?
- Kaip manote, ką Č. Milošas norėjo pasakyti šiuo kūriniu apie menininkų padėtį totalitarinėje santvarkoje?
Sąvokos
Chunveibinai – Kinijos Kultūrinės revoliucijos dalyviai, daugiausia mokiniai ir studentai, kuriuos Kinijos lyderis Mao Dzedongas skatino susidoroti su politiniais oponentais ir įvairiais neįtinkančiais žmonėmis bei reiškiniais.
„Filosofų laivai“ – keli laivai, kuriais 1922 m. iš Sovietų Rusijos buvo prievarta išsiųsti (ištremti) bolševikams neįtikę intelektualai.
Išsigimęs menas – nacionalsocialistinėje Vokietijoje taikytas terminas siekiant neigiamai apibūdinti daugiausia modernųjį meną.
Knygų deginimas – nacistinėje Vokietijoje nacių vykdytos akcijos, per kurias buvo masiškai naikinamos jų ideologijai neįtinkančios knygos (marksistų, komunistų, žydų ir kt.).
Kultūrinė revoliucija – 1966–1976 m. Kinijoje vykusi radikali kampanija, kurią inicijavo Kinijos lyderis Mao Dzedongas. Ja siekta naikinti ir keisti praeities mentaliteto likučius, įpročius, papročius, kultūrą, susidoroti su žmonėmis.
Kultūros ideologizavimas – meno ir menininkų vertinimas pagal ideologinį supratimą (grožio, idėjiškumo, politiškumo) ir prievarta menininkams kurti ideologiškai teisingu laikomą meną.
Socialistinis realizmas – vienintelis leistinas meno stilius Sovietų Sąjungoje XX a. 4–6-ajame dešimtmetyje. Pasižymėjo realistišku, optimistiniu, herojišku vaizdavimu, komunistinės ideologijos perteikimu.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"