Temos reikšmingumas
- Kai kada žmonijos istorijoje iškyla asmenų, kurie vėliau pavadinami didžiosiomis istorinėmis asmenybėmis. Tai žmonės, kurių veiksmai ir sprendimai daro reikšmingą ar netgi lemtingą įtaką tam tikriems procesams ir ištisiems reiškiniams, judėjimams, sąjūdžiams atsirasti. Vadinasi, konkretus istorinis asmuo tampa jėga, kuri supurto ligtolinę visuomenės pasaulėžiūrą. Vienas iš tokių istorinių asmenų – Jėzus Kristus.
- Yra tekstų, kurie keičia žmonijos raidą, visuomenės ir žmogaus gyvenimą. Po Jėzaus Kristaus mirties apie jo gyvenimą buvo parašyti keturi pasakojimai, vadinami evangelijomis. Evangelijos yra pagrindiniai Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mokymo liudijimai. Keturios evangelijos ir kiti jas lydintys tekstai vadinami Naujuoju Testamentu. Kartu su Senuoju Testamentu Naujasis Testamentas sudaro Šventąjį Raštą, dar vadinamą Biblija. Tai krikščionių šventųjų knygų rinkinys ir tikėjimo pamatas.
- Labai svarbu, kokios mintys ir idėjos yra įrašytos Šventąjį Raštą sudarančiuose tekstuose. Jų interpretavimas turėjo įtakos ne tik pačios krikščionybės kaip religijos, bet ir visuomenės raidai. Krikščionys tiki, kad Šventasis Raštas yra Dievo žodis, apreikštas, perduotas žmonėms. Remiantis šiais tekstais, II–IV a. pradėtas kurti krikščioniškasis Bažnyčios mokymas. Besiformuojančios ankstyvosios Krikščionių bažnyčios dvasininkai, teologai ir mąstytojai sprendė, koks turi būti Bažnyčios mokymas. Ilgainiui jis pradėjo keisti visuomenės ir žmonių kasdienybę.
Jėzus Kristus ir krikščionybės sklaida
23-ioje temoje kalbėdami apie judaizmą ir islamą, pabrėžėme, kad šios dvi religijos yra istorinės. Kitaip sakant, galima gana tiksliai chronologiškai nustatyti jų susiformavimą, ištakas. Tai įmanoma, nes jos yra rašto, Knygos religijos. Judaizmo ir islamo formavimosi pradžioje ir toliau vystantis šioms religijoms fundamentalią vietą užėmė šventraščiai. Tikima, kad šių religijų šventraščiai (Tora ir Koranas) yra pats Dievo žodis, kuris per pranašus – Mozę ir Mahometą – buvo apreikštas žmonėms. Šiais atžvilgiais krikščionybė artima judaizmui ir islamui, nes yra istorinė rašto, Knygos religija.
Kita vertus, krikščionybė yra išskirtinė religija, nes krikščionys tiki, kad Dievas pasiuntė savo Sūnų į Žemę ir šis tapo žmogumi, kad atpirktų žmonijos nuodėmes ir atvertų kelią į amžinąjį gyvenimą. Šį pasakojimą apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų (apie 4 m. pr. Kr. – apie 30 m.) ir jo gyvenimą, mokymą, mirtį bei prisikėlimą I a. pabaigoje užrašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Jų užrašyti liudijimai apie Jėzaus Kritaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą yra vadinami evangèlijomis (sen. gr. euaggelion – geroji naujiena). Šios keturios evangelijos ilgainiui tapo svarbiomis Šventojo Rašto knygomis ir kartu su keletu kitų tekstų sudarė Naująjį Testamentą. Būtent evangelijose buvo užfiksuoti esminiai krikščionių tikėjimo dalykai, davę pradžią krikščionybei.
Žinoma, daugybė žmonių netiki ar bent jau abejoja tuo, kuo tiki krikščionys, tačiau vienas dalykas yra tikrai neabejotinas – Jėzus Kristus buvo istorinis asmuo (24.1 pav.). Jėzaus Kristaus istoriškumą pagrindžia tai, kad jo gyvenimą ir veiklą liudija keli nepriklausomai vienas nuo kito sukurti rašytiniai šaltiniai. Tiksliau, apie Jėzaus egzistavimą byloja ne tik Naujasis Testamentas, kuriame aprašytas jo kaip suaugusiojo gyvenimas, bet ir vienalaikiai ar vėlesni Ròmos imperijos rašytiniai šaltiniai.
Jėzus Kristus gimė Betliejaus mieste, Judėjoje, kuri tuo metu buvo viena iš Romos imperijos provincijų (A šaltinis). Šiandien didelė dalis pasaulio krikščionių gruodžio 25 d. švenčia Jėzaus Kristaus gimimo dieną. Ši diena daugiau ar mažiau sutampa su žiemos saulėgrįža, kai saulė horizonte pasiekia žemiausią tašką ir šviesusis paros metas pradeda ilgėti. Daugiau žinome apie subrendusio Jėzaus Kristaus gyvenimą. Būdamas maždaug 27 metų, Judėjoje jis pradėjo skelbti mokymą apie Dievo (Dangaus) karalystę: esą tikinčiųjų po mirties laukia išganymas ir amžinasis gyvenimas. Jėzus Kristus turėjo savo mokymo pasekėjų – dvylika apaštalų. Jie lydėjo Jėzų Kristų, kai jis įvairiais pasakojimais ir palyginimais skleidė mokymą apie gailestingą visagalį Dievą ir būtinybę mylėti savo artimą, t. y. kiekvieną žmogų.
Dėl savo veiklos ir skelbiamo mokymo Jėzus Kristus užsitraukė konservatyvių žydų fariziejų, vadinamų Rašto aiškintojais, nemalonę. Jėzus Kristus kritikavo jų dviveidiškumą, formalų ir parodomąjį pamaldumą, šventeiviškumą. Apkaltinę įstatymų ir papročių nesilaikymu, tvarkos drumstimu, jie Jėzų Kristų įskundė Judėjos provincijos valdytojui Poncijui Pilotui. Šis, spaudžiamas fariziejų sukiršintos visuomenės dalies, pasmerkė jį nukryžiuoti. Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas ir mirė ant kryžiaus (B šaltinis, 24.2 pav.). Kryžius tapo vienu svarbiausių krikščionybės simbolių.
Jėzaus Kristaus mokymą apie būtiną atlaidumą, gyvenimą meilėje, nuodėmių atleidimą, išganymą pasaulio pabaigoje ir Dievo karalystę išsaugojo jo mokiniai – apaštalai. Būtent jie ir buvo pirmieji krikščionys, kurie sekė Jėzaus Kristaus mokymu. Netrukus po Jėzaus Kristaus mirties apaštalai pasklido po milžinišką Romos imperiją ir pradėjo skleisti tai, ką išmoko. Jie buvo pirmieji asmenys, kurie platino krikščionybę pagoniškoje Romos imperijoje. Nemažai jų dėl savo tikėjimo ir mokymo mirė kankinio mirtimi. Garsiausi apaštalai buvo Petras ir Paulius.
Pasak krikščioniškosios tradicijos, Petras buvo pirmasis Romos popiežius. Kai kurie Petro ir Pauliaus palikti raštai įtraukti į Naująjį Testamentą. Vieni garsiausių yra Pauliaus laiškai, rašyti įvairioms tautoms. Netrukus po Kristaus mirties, jau I a., dėl aktyvios apaštalų veiklos Romos imperijoje pradėjo formuotis krikščionių bendruomenės. Pirmiausia jos atsirado rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, Jerùzalėje, Anatolijoje ir plėtėsi toliau. Pirmųjų krikščionių bendruomenės buvo nedidelės ir dažniausiai slaptai rinkdavosi namuose. Ilgainiui, per pirmuosius porą šimtmečių, šios bendruomenės išplito visoje Romos imperijoje, Viduržemio jūros regione. Galiausiai II–III a. krikščionių bendruomenės pradėjo kurtis jau ir toje Europos žemyno dalyje, kur buvo įsitvirtinusi Romos imperija. Krikščionybės sklaidą įgalino ne tik apaštalai, bet ir pirkliai, tapę pirmaisiais krikščionimis ir keliavę po imperiją prekybos reikalais (24.3 pav.).
Sparčią krikščionybės sklaidą galima paaiškinti pačiu Jėzaus Kristaus mokymu. Šis mokymas buvo nukreiptas į kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo jo lyties, kilmės, socialinio statuso, turto. Jėzaus Kristaus mokyme, kuris užrašytas evangelijose ir kituose Naujojo Testamento tekstuose, buvo pabrėžiamas rūpinimasis visuomenės silpnaisiais, nuskriaustaisiais, vargšais ir jų laukianti Dangaus karalystė. Trumpai tariant, šis mokymas ragino rūpintis savo artimu, t. y. kiekvienu žmogumi. Todėl pirmųjų krikščionių bendruomenėse plito rūpinimasis silpnaisiais, ligoniais, vargšais, našlėmis.
Galiausiai paties mokymo esmė ta, kad kiekvieno tikinčiojo po mirties laukia išganymas ir amžinasis gyvenimas. Išraiškingiausiai tai liudijo paties Jėzaus Kristaus gyvenimo pavyzdys ir pasakojimas apie jo prisikėlimą, o tai neabejotinai turėjo atrodyti įspūdingai ir tais laikais teikė vilties.
Romos imperija iš esmės buvo pagoniška, joje žmonės garbino daugybę dievų ir dievybių. Todėl augančios pirmųjų krikščionių bendruomenės, skelbiančios, kad yra vienintelis Dievas, pradėjo kelti nepasitikėjimą, įtarimą ir buvo kaltinamos nebūtais dalykais. Jau I a. antroje pusėje jie buvo pradėti persekioti. Persekioti krikščionis įsakydavo kai kurie Romos imperatoriai. I a. antroje pusėje tuo pagarsėjo imperatorius Neronas. Pagrindinės pirmųjų krikščionių persekiojimo Romos imperijoje priežastys buvo jų atsisakymas garbinti įvairius dievus ir dievybes, stabus, galiausiai imperatorių. Žemiškų dalykų ir pasaulietinio valdovo garbinimas prieštaravo besiformuojančiam krikščionių tikėjimui. Jų supratimu, garbinimo vertas yra vienintelis Dievas, visos kūrinijos Kūrėjas ir Teisėjas.
Klausimai ir užduotys
- Kas ir kodėl yra laikomas krikščionybės pradininku?
- Koks likimas, anot Šventojo Rašto, ištiko Jėzų Kristų? Kodėl būtent toks?
- Kieno dėka I–III a. buvo platinama krikščionybė?
- Nurodykite ne mažiau kaip tris Jėzaus Kristaus mokymo aspektus. Kaip manote, kodėl jie buvo svarbūs daliai visuomenės formuojantis krikščionybei ir kuo svarbūs šiais laikais?
- Kaip krikščionybės pasekėjai buvo vertinami Romos imperijoje I–II amžiuje? Paaiškinkite, kodėl būtent taip.
TYRINĖKITE!
Nustatykite, kodėl teigiama, kad Jėzus Kristus gimė 4 metai prieš Jėzų Kristų. Galbūt tai elementari klaida? Argumentuokite.
Krikščionybės įteisinimas Romos imperijoje
Nepaisant žiaurių persekiojimų, dėl kurių pirmieji krikščionys buvo priversti slapstytis, II–III a. pagrindiniuose Romos imperijos miestuose Antiochijoje, Aleksandrijoje ir Ròmoje jau buvo susiformavusios tvirtos krikščionių bendruomenės. Tuo metu Romos popiežius buvo tik vienas iš svarbiausių vyskupų ir dar nebuvo pripažįstamas kaip Krikščionių bažnyčios vadovas. Minėtų miestų ir jų apylinkių krikščionių bendruomenėms vadovavo vyskupai. Ilgainiui tai davė pradžią pirmųjų vyskupijų formavimuisi. Pirmųjų krikščionių susirinkimai ir įvairios religinės apeigos (mirusiųjų laidojimas, malda už mirusiuosius) paprastai vykdavo požeminėse erdvėse – katakombose (tuneliuose ir labirintuose, 24.4 pav.). Tačiau krikščionybė Romos imperijoje tebebuvo religija už įstatymo ribų.
Krikščionybės tapsmas teisėta religija Romos imperijoje sietinas su imperatoriaus Konstantino I (280–337) vardu (24.5 pav.). Manoma, kad paties imperatoriaus artimoje aplinkoje, šeimoje būta krikščionių, kurie galėjo daryti jam įtaką. Egzistuoja bent du pasakojimai apie Konstantino I atsivertimą į krikščionybę. Iš pradžių reikia atkreipti dėmesį, kad III–IV a. sandūroje Romos imperiją skaldė vidiniai neramumai, pilietiniai karai, kovos dėl imperatoriaus sosto tarp Romos imperijos legionų generolų ir kelių kitų imperatorių. Tad reikia įvertinti šį sudėtingą istorinį imperijos kontekstą. Kitais žodžiais tariant, Konstantinas I sprendė savo valdžios išsaugojimo ir Romos imperijos vientisumo problemas.
Pasak pirmojo pasakojimo, imperatorius Konstantinas I prieš lemiamą mūšį susapnavo pranašišką sapną, kad prieš mūšį karių skydus reikia pažymėti Kristaus vardą simbolizuojančia monograma (vardaženkliu, sudarytu iš dviejų pirmųjų graikiškų Kristaus vardo raidžių: X ir P, 24.6 pav.). Būtent toks ženklas liudys jo pasitikėjimą Dievu ir atneš pergalę prieš politinio priešininko imperatoriaus Maksencijaus kariuomenę. Pasak antrojo pasakojimo, prieš mūšį Konstantinas I danguje išvydo kryžiaus ženklą su žodžiais „su šiuo ženklu nugalėsi“ (lot. in hoc signo vinces). 312 m. įvyko Milvijaus tilto mūšis, jis Konstantinui I buvo pergalingas. Būtent šis mūšis buvo lemtingas imperatoriaus Konstantino I gyvenime – privertė jį įtikėti vienintelį visagalį Dievą ir atsiversti į krikščionybę. Pergalei šiame mūšyje ir Dievo pagalbai atminti Romoje buvo pastatyta triumfo arka (24.7 pav.). Joje įrašyta, kad imperatoriaus Konstantino vadovaujamos kariuomenės pergalė buvo pasiekta su Dievo įkvėpimu ir pagalba.
Netrukus Konstantinas I pradėjo materialiai remti Krikščionių bažnyčią. Jis buvo pirmasis pasaulietinis valdovas, pradėjęs dovanoti Bažnyčiai žemes ir kita. Konstantinas I pasirūpino pirmosios Laterano katedros Romoje statybomis, ši katedra tapo svarbiausia krikščionių šventove. Jai pradėjo vadovauti Romos vyskupas – Romos popiežius, ilgainiui tapęs visos Bažnyčios vadovu. IV a. pradžioje Roma tapo pagrindiniu krikščionybės centru.
313 m. Konstantinas I kartu su dar vienu tuomečiu Romos imperatoriumi Licinijumi paskelbė Milano ediktą. Ediktas – Romos imperatoriaus skelbiamas norminis (teisinis) aktas, kuriuo imperijoje nustatoma tam tikra nauja teisinė tvarka. Milano ediktas kartais dar vadinamas religinės tolerancijos aktu. Juo buvo nustatyta, kad Romos imperijoje krikščionybė yra teisėta religija šalia oficialiosios romėniškos daugiadievystės ir kitų religijų. Taip krikščionims buvo leista išpažinti savąjį tikėjimą, dalyvauti religiniuose susirinkimuose, bendrai melstis mišiose ir kitose religinėse apeigose, garbinti Dievą. Priėmus Milano ediktą, krikščionims ir krikščionių dvasininkams buvo grąžinti anksčiau konfiskuoti maldos namai ir kitas turtas. Prasidėjo kokybiškai naujas krikščionybės istorijos etapas. Po kelių dešimtmečių, 380 m., krikščionybė tapo vienintele Romos imperijos valstybine religija.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl pirmųjų krikščionių susirinkimai ir įvairios religinės apeigos vykdavo katakombose?
- Kodėl Konstantinas I nusprendė pakeisti požiūrį į krikščionybę? Kaip pasikeitė jo požiūris į šią religiją?
- Paaiškinkite, kaip krikščionybės padėtį Romos imperijoje pakeitė Milano ediktas.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kurioje vietovėje yra išlikusių seniausių pirmųjų krikščionių katakombų.
Nikėjos I susirinkimas: Bažnyčios doktrinos formavimasis
Kai besiformuojanti krikščionybė tapo teisėta Romos imperijos religija, aukšti krikščionių dvasininkai galėjo veikti organizuočiau. Nors per pirmus tris krikščionybės amžius Romos imperijoje jau buvo susiformavę krikščionybei svarbūs centrai (Aleksandrija, Antiochija, Roma) su jų krikščionių bendruomenėms vadovaujančiais vyskupais, to nepakako. I–III a. nebuvo vieno neginčijamo pirmosios Krikščionių bažnyčios centro. Roma buvo tik vienas iš svarbiausių krikščionybės miestų, o Romos popiežius – tik vienas iš svarbiausių vyskupų.
Paminėtina, kad Romos imperijos teritorija buvo milžiniška, o joje susibūrusios krikščionių bendruomenės itin įvairios. Todėl organizuotai pirmosios Krikščionių bažnyčios veiklai ir siekiui sustiprinti krikščionybę buvo būtini bendri aukščiausių dvasininkų ir teologų susirinkimai, kuriuose būtų aptariami svarbūs tikėjimo ir mokymo klausimai. Juk krikščionybė buvo dar visai jauna religija. Toks bendras aukščiausių dvasininkų ir teologų susirinkimas buvo būtinas, nes tarp bendruomenių radosi nesutarimų aiškinant ir interpretuojant jau minėtus tekstus. Reikėjo susirinkti ir sutarti dėl pamatinių krikščionybės dalykų: Dievo, tikėjimo esmės ir krikščionims svarbių švenčių, trumpai tariant, Krikščionių bažnyčios mokymo esmės. Tik įtvirtinus šiuos esminius krikščionių religijos dalykus, buvo galima siekti vienybės.
Pirmąjį visuotinį ankstyvosios Krikščionių bažnyčios susirinkimą sušaukė imperatorius Konstantinas I, supratęs Krikščionių bažnyčios svarbą Romos imperijos stabilumui ir krikščionybės vienybei. Toks Bažnyčios, taigi, pirmiausia jos aukščiausių hierarchų susirinkimas vadinamas ekumèniniu susirinkimù. Tai buvo visuotinis krikščionių vyskupų, kitų aukštų dvasininkų ir teologų suvažiavimas, kuriame buvo sprendžiami esminiai ankstyvosios Krikščionių bažnyčios mokymo ir gyvenimo klausimai. Šis ekumeninis susirinkimas įvyko 325 m. Romos imperijos mieste Nikėjoje. Nikėjos I susirinkimas buvo pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame iš visos Romos imperijos susirinko teologai ir aukščiausi dvasininkai, iš viso apie trys šimtai vyskupų (24.8 pav.). Šiame susirinkime buvo priimta keliolika tolesnei Krikščionių bažnyčios raidai svarbių sprendimų. Štai keletas jų.
Pirmiausia paminėtina, kad per šį susirinkimą nustatytas krikščionių „Tikėjimo išpažinimas“ (lot. credo – tikiu) – malda, kuria krikščionys išpažįsta savo tikėjimo esmę ir ją liudija (C šaltinis). Šią pagrindinę krikščionių maldą tikintieji bendrai kalbėjo per šv. Mišias. Trumpai tariant, „Tikėjimo išpažinimas“ liudijo pačią krikščioniškosios religijos, tikėjimo esmę – tai, kas Bažnyčiai ir tikintiesiems svarbiausia. Ši malda su nežymiais pakitimais kalbama iki šių dienų.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog per susirinkimą buvo nutarta, kad svarbiausią krikščionių šventę – šv. Velykas visi tikintieji turi švęsti vienu metu. Šv. Velykos simbolizavo Jėzaus Kristaus prisikėlimą, gyvybės pergalę prieš mirtį ir žmonijos išganymą. Buvo nuspręsta, kad kiekvienais metais šios šventės diena nustatoma pagal Mėnulio kalendorių. Šv. Velykos švenčiamos pirmąjį pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Bendros šventės buvo ir tebėra svarbi Bažnyčios vienybės ir tikinčiųjų bendruomeniškumo dalis. Šventės ir bendra malda telkė ir formavo bendruomenę.
Nikėjos I susirinkime pirmą kartą Bažnyčios istorijoje buvo įtvirtintas ir pradėtas kelti reikalavimas, kad dvasininkai privalo laikytis celibãto (lot. caelebs – nevedęs, vienišas): dvasininko šventimus priimantis asmuo negali tuoktis, turėti lytinių santykių, privalo gyventi viengungišką ir tyrą gyvenimą. Toks reikalavimas liudijo sampratą, kad tik atsisakydamas pasaulietinio gyvenimo dvasininkas gali susitelkti į dvasinį tobulėjimą ir rūpintis tikinčiaisiais.
Šiame susirinkime kilo nesutarimų dėl pamatinių krikščionybės tikėjimo tiesų – dogmų. Dogmà (sen. gr. dógma – nurodymas, sprendimas) yra pamatinė tikėjimo ir religijos tiesa, kuri negali būti ginčijama. Ginčas įsiplieskė dėl to, kas šiandien vadinama Švenčiausiosios Trejybės dogma. Pasak šiandien neginčijamos Katalikų bažnyčios mokymo dogmos, Dievas yra trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Visi Asmenys tarpusavyje yra lygūs ir juos sieja ryšys (24.9 pav.). Dievas yra Sūnaus šaltinis, Sūnus kyla iš Dievo, o Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Štai supaprastintas Švenčiausiosios Trejybės paaiškinimas: Tėvas atsiuntė Sūnų į Žemę atpirkti žmonijos, šis tapo žmogumi ir buvo nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė, o Šventoji Dvasia veikia Žemėje. Jos įkvėpti veikė ir krikščionybę skleidė apaštalai, su Šventosios Dvasios įkvėpimu buvo parašytos evangelijos ir kiti Naujojo Testamento tekstai. Šventoji Dvasia veikia per Bažnyčią.
Švenčiausioji Trejybė, visi ją sudarantys Asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra paliudyti esminiuose krikščionybės tekstuose – Šventajame Rašte. Šiuos jau ne kartą minėtus tekstus ir jų svarbą tuoj aptarsime. Lieka tik pridurti, kad Švenčiausiosios Trejybės dogma yra didžiausia ir svarbiausia visos krikščionybės tikėjimo ir Bažnyčios doktrinos tiesa. Galutinai ji buvo įtvirtinta IV a. pabaigoje įvykusiame Konstantinopolio I ekumeniniame susirinkime.
Klausimai ir užduotys
- Iš ko, remiantis Katalikų bažnyčios mokymu, yra sudaryta Švenčiausioji Trejybė?
- Nurodykite priežastis, kurios paskatino krikščionis sušaukti pirmąjį visuotinį ankstyvosios Krikščionių bažnyčios susirinkimą.
- Nurodykite tris svarbiausius Nikėjos I susirinkimo nutarimus. Paaiškinkite, kodėl buvo nuspręsta priimti kiekvieną iš jų.
Krikščionybės tikėjimo šaltiniai: Šventasis Raštas ir Tradicija
Minėti sprendimai dėl pamatinių krikščionių tikėjimo ir Bažnyčios mokymo dalykų (dogmų) turėjo pagrindą. Šis pagrindas buvo šventraštis – tekstai, kurie buvo pripažįstami kaip Dievo žodis, apreikštas žmonėms. Tebetikima, kad šventi tekstai parašyti veikiant Šventajai Dvasiai. Tačiau pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo besiformuojanti krikščionybė turėjo nueiti sunkesnį kelią negu mūsų jau aptarti judaizmas ir islamas, kurių tikėjimo šaltiniai yra atitinkamai Tora ir Koranas.
Krikščionybei šventaisiais tekstais tapo du tekstų rinkiniai. Pirmasis rinkinys, tiksliau, jį sudarantys tekstai užrašyti I tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą ir buvo žydiškos kilmės. Rinkinys buvo parašytas hebrajiškai (tik kai kurios dalys aramėjiškai) ir ilgainiui pradėtas vadinti Senuoju Testamentu. Jame buvo tokie krikščionybei svarbūs tekstai kaip pasakojimas apie pasaulio sukūrimą ir Dešimt Dievo įsakymų – Dekalògas, kuriame užfiksuoti dešimt priesakų tapo svarbiausiais krikščioniškojo gyvenimo etiniais ir moraliniais principais. Todėl pabrėžtina, kad krikščionybės kaip religijos ištakos randamos judaizmè, nes Senasis Testamentas susiformavo kaip žydų, judėjų šventųjų tekstų rinkinys. Jėzus Kristus jį žinojo ir apie jį kalbėjo.
Antrasis tekstų rinkinys, tiksliau, jį sudarantys tekstai buvo užrašyti I a. pabaigoje. Jis buvo parašytas senąja graikų kalba ir pradėtas vadinti Naujuoju Testamentu (24.10 pav.). Be kitų tekstų, rinkinį sudarančiose keturiose evangelijose buvo aprašytas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Čia buvo užfiksuotas ir Jėzaus Kristaus mokymas apie Dangaus karalystę ir amžinąjį gyvenimą. Abu šie tekstų rinkiniai sudaro Bibliją (sen. gr. biblia – knygos) – Šventąjį Raštą.
Būtent pirmieji krikščionių teologai, mąstytojai ir aukštieji dvasininkai, jau II a. pradėję svarstyti, kurie tekstai turi būti pripažinti kaip Dievo žodis ir tapti krikščionybės tikėjimo esme, nutarė, kas sudarys Šventąjį Raštą. IV a. buvo galutinai sutarta, kad Šventąjį Raštą sudaro Senasis Testamentas (46 knygos) ir Naujasis Testamentas (27 knygos). Šio sprendimo svarbą liudija tai, kad Katalikų bažnyčia šiuos tekstus pripažįsta iki šiol. Šių tekstų reikšmė krikščionybei yra milžiniška, jie yra krikščioniškosios religijos ir tikėjimo pamatas. Katalikų bažnyčios doktrina teigia, kad būtent Šventasis Raštas (Biblija) yra vienas iš dviejų tikėjimo šaltinių. Dabar lieka tik išsiaiškinti, kas yra antrasis krikščioniškojo tikėjimo šaltinis.
Pasak Katalikų bažnyčios mokymo (doktrinos), antrasis tikėjimo šaltinis – tai Tradicija (lot. traditio – perdavimas). Ji prasidėjo I a. nuo apaštalų veiklos ir paliktų tekstų. Ją tęsė keturių evangelistų parašytos evangelijos ir apaštalų tekstai (laiškai). Šią Tradiciją toliau kūrė pirmųjų krikščionių dvasininkai, teologai ir mąstytojai. Tradicija radosi ir formavosi kaip krikščionių dvasininkų, teologų ir mąstytojų, kartu dalyvavusių ir pirmuosiuose bažnytiniuose susirinkimuose, svarstymai bei pamąstymai apie Dievą, krikščionybę ir Bažnyčios mokymą. Tačiau tai ne tik iškilių krikščionių mąstytojų palikti raštai ir traktatai apie Dievą, krikščioniškąjį tikėjimą ir Bažnyčios mokymą. Katalikų bažnyčios doktrina teigia, kad visų minėtų tekstų autoriai savo veikloje ir kūryboje buvo įkvėpti Šventosios Dvasios, todėl jų svarstymai ir apmąstymai, palikti įvairiuose raštuose, yra kartu ir krikščioniškojo tikėjimo šaltinis.
Garsiausias ir turbūt didžiausią įtaką tolesnei Katalikų bažnyčios ir jos mokymo raidai padaręs teologas bei dvasininkas buvo šv. Augustinas (354–430, 24.11 pav.). Jis dar vadinamas Bažnyčios Tėvu, t. y. išskirtiniu mąstytoju, kurio raštai padarė milžinišką įtaką Bažnyčios mokymui. Jis priklauso tiems ankstyvosios krikščionybės asmenims, kurie pradėjo kurti krikščioniškąją Tradiciją. Augustinas atsivertė į krikščionybę ir pasikrikštijo jau būdamas brandaus amžiaus. Netrukus buvo įšventintas į kunigus, o pačioje IV a. pabaigoje tapo Hipono miesto Šiaurės Afrikoje (dab. Alžyras) vyskupu.
Augustinas buvo nepaprastai produktyvus mąstytojas ir paliko ne vieną traktatą apie Dievą, krikščioniškąjį tikėjimą ir Bažnyčios mokymą. Jo parengti raštai tapo krikščioniškosios Tradicijos dalimi. Jis savo samprotavimais ne tik įtvirtino krikščionybei esminį mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę, bet ir apmąstė kitus esminiais krikščionybės principais tapsiančius klausimus. Augustinas pradėjo svarstyti apie sakramentus ir jų svarbą krikščionio gyvenimui (pvz., Krikštą). Krikštas nuo pat krikščionybės pradžios tapo esminiu žmogaus tapimo krikščionimi aktu, o kai kurie kiti sakramentai galutinai įsitvirtino tik Viduramžiais ir tiesiogiai darė įtaką kasdieniam žmogaus gyvenimui (pvz., Santuokos sakramentas). Trumpai tariant, Augustino idėjos turėjo svarbią įtaką ir Viduramžių teologijai, apskritai pasaulėžiūrai. Štai vienas iš pavyzdžių. Augustinas aiškino, kad žmogus yra kūno ir sielos dermė. Šioje dermėje vadovaujamąjį vaidmenį atlieka siela, bet šią sielos ir kūno harmoniją pažeidė prigimtinė nuodėmė, kurią visai žmonijai užtraukė Adomo ir Ievos klaida, kilusi dėl jų puikybės. Čia reikia prisiminti Senąjį Testamentą, kuriame pasakojama istorija apie Adomo ir Ievos nuopuolį rojaus sode, kai suvilioti šėtono (žalčio) juodu suvalgė obuolį nuo uždrausto medžio. Augustino idėja apie prigimtinės nuodėmės pažeistą sielos ir kūno harmoniją turėjo įtakos tam, kad vėliau, ypač Viduramžiais, žmogaus kūnas, kūniškumas ir seksualumas buvo demonizuojami, niekinami. Kūnas buvo suvokiamas kaip nuodėmingas ir visų nuodėmių šaltinis.
Klausimai ir užduotys
- Kelintame amžiuje buvo galutinai suformuotas krikščionių Šventasis Raštas? Kokios dalys jį sudaro?
- Kodėl Tradicija yra laikoma svarbiu krikščionių tikėjimo šaltiniu? Paaiškinkite, kaip ji suvokiama.
- Kodėl šv. Augustinas kartais vadinamas Bažnyčios Tėvu?
- Pasirinkite ne mažiau kaip dvi svarbiausias šv. Augustino mintis apie tikėjimą arba Bažnyčią ir jas paaiškinkite.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Šventajame Rašte aprašoma Kristaus pradėjimo ir gimimo istorija
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:
Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.
Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, Mt 1, 18–25.
B šaltinis Šventajame Rašte aprašoma Kristaus nukryžiavimo, mirties ir prisikėlimo istorija
Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ Kareiviai pasidalino jo drabužius, mesdami burtą.
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius.“ <…>
Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus, Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Ir su tais žodžiais numirė.
<…> Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai [mokinių] ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.
Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, Lk 23, 33–38, 44–46, Lk 24, 1–11.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite asmenį, kurio gyvenimo istorija pateikta A ir B šaltiniuose.
- Kodėl A šaltinyje aprašyta Jėzaus Kristaus gimimo istorija yra neįprasta?
- Kas, remiantis A šaltiniu, buvo Jėzaus Kristaus tėvas?
- Kokiais vardais B šaltinio ištraukoje yra vadinamas Jėzus Kristus? Paaiškinkite, kodėl jis taip vadinamas.
- Kokia mirties bausmė buvo paskirta Jėzui?
- Koks stebuklas aprašytas B šaltinyje?
- Kaip manote, A ir B šaltiniuose pateikta medžiaga yra labiau istorinė ar religinė? Atsakymą argumentuokite.
C šaltinis Ištrauka iš „Tikėjimo išpažinimo“, kuris buvo priimtas 325 m. Nikėjos I susirinkime ir iki šių dienų kalbamas krikščionių
Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius. Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
„Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas“.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinyje pateikta malda yra vadinama „Tikėjimo išpažinimu“?
- Paaiškinkite, kodėl Krikščionių bažnyčiai reikėjo priimti „Tikėjimo išpažinimo“ maldą.
- Iš ko, remiantis šaltiniu, yra sudaryta Švenčiausioji Trejybė?
- Nurodykite du Jėzaus Kristaus biografijos faktus, paminėtus šaltinyje.
- Pasidomėkite, kokios dar „Tikėjimo išpažinimo“ versijos yra naudojamos (buvo naudojamos) Katalikų bažnyčioje.
Sąvokos
Biblija (sen. gr. biblia – knygos) – Šventasis Raštas. Krikščionių šventų tekstų rinkinys, kurį sudaro Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygos. Tikima, kad šie tekstai yra Dievo žodis, apreikštas žmonėms.
Celibãtas (lot. caelebs – nevedęs, vienišas) – privaloma viengungystė, įsipareigojimas neturėti jokių lytinių santykių. IV a. pradžioje buvo iškeltas reikalavimas krikščionių dvasininkams laikytis celibato ir paskirti savo gyvenimą maldai bei dvasiniam rūpinimuisi tikinčiaisiais. Religijoje celibato laikymasis siejamas su dvasiniu tyrumu ir tobulėjimu.
Dekalògas (sen. gr. dekalogos – dešimt žodžių, dešimt priesakų) – Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei ir kurie buvo užrašyti Senajame Testamente. Dešimt Dievo įsakymų tapo pagrindiniais judaizmo ir krikščionybės etiniais bei moraliniais priesakais.
Dogmà (sen. gr. dógma – nurodymas, sprendimas) – pamatinis ir neginčijamas religijos principas, kurį skelbia oficialus Bažnyčios mokymas. Dėl tokių pamatinių krikščionybės principų buvo sprendžiama visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Šie pamatiniai principai turėjo išplaukti iš Šventojo Rašto. Katalikų bažnyčioje pagrindinė dogma yra mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę. Švenčiausiosios Trejybės dogma teigia, kad Dievas yra Triasmenis: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Visi šie Asmenys tarpusavyje yra lygūs. Šis mokymas remiasi Šventuoju Raštu.
Ediktas (lot. edictum – įsakymas) – Romos imperatoriaus skelbiamas norminis (teisinis) aktas, kuriuo tam tikru klausimu buvo nustatoma nauja teisinė tvarka.
Ekumèninis susirinkimas – visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuriame susirenka aukščiausi Krikščionių bažnyčios dvasininkai, teologai ir mąstytojai. Tokiame susirinkime sprendžiami esminiai Krikščionių bažnyčios mokymo, krikščioniškojo tikėjimo, Bažnyčios organizacijos klausimai. 325 m. Nikėjoje įvyko pirmasis toks visuotinis Bažnyčios susirinkimas.
Evangèlija (sen. gr. euaggelion – geroji naujiena) – pasakojimas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Egzistuoja keturios I a. pabaigoje parašytos evangelijos, kurias pripažįsta Krikščionių bažnyčia. Jas parašė keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Bažnyčios mokymas teigia, kad Evangelija yra Dievo žodis, ji buvo sukurta veikiant Šventajai Dvasiai.
Judaizmas – monoteistinė žydų religija, kurios pagrindinis šventraštis yra Tora.
Nikėjos I susirinkimas – pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kurį 325 m. sušaukė Romos imperatorius Konstantinas I. Šiame susirinkime dalyvavo aukščiausi Bažnyčios dvasininkai iš visos Romos imperijos ir buvo sprendžiami esminiai Krikščionių bažnyčios klausimai. Per susirinkimą buvo priimtas „Tikėjimo išpažinimas“, iškelta ir suformuluota krikščionybėje pamatine laikoma Švenčiausiosios Trejybės dogma.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"