Temos reikšmingumas
- Veikiausiai retai susimąstome, koks yra Europos kultūrinis pamatas ir kurios jo dalys svarbiausios. Žvelgdami į Europą matome, kad tai daugialypė kultūrinė erdvė. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada. Europa kultūrinį vientisumą įgijo Viduramžiais, VI–IX a. sklindant krikščionybei, taigi, Europos žemynui tampant krikščioniškam. Krikščionybė yra vienas iš Europos pamato kertinių akmenų.
- Bet kurios organizacijos raida susiduria su sunkumais, o ką jau kalbėti apie milžiniškas organizacijas. Dažnai konkretūs žmonės sugeba reformuoti organizacijas ir suteikti jų veiklai naują postūmį. Iš jų suformuluotų idėjų išsivysto ilgalaikiai sąjūdžiai. Viduramžiais Bažnyčia buvo sudėtinga ir didelė organizacija (institucija). X a. radosi užmojų pertvarkyti Bažnyčią ir įveikti susikaupusias jos problemas. Bažnyčia ėmė stiprėti ir tai daugiausia priklausė nuo konkrečių jos asmenybių.
- Kiekviena religija turi savitą pasaulėžiūros ir vertybių sistemą. Ją galima suvokti kaip tam tikrų etinių ir moralinių orientyrų, reikalavimų ir draudimų visumą. Ilgainiui tokia sistema padaro įtaką visuomenės ir konkretaus žmogaus gyvenimui. XII–XIII a. Katalikų bažnyčia su popiežiumi priešakyje kaip niekada intensyviai visoje katalikiškoje Europoje stengėsi įtvirtinti krikščioniškąsias vertybes ir gyvenimo principus.
Krikščionybės plėtra Vakarų Europoje VI–IX a.
Krikščionybė Europoje pradėjo sklisti pirmaisiais amžiais po Kristaus, dar Ròmos imperijos laikais. Tačiau, 476 m. Vakarų Romos imperijai žlugus, dažniausiai miestuose, aplink vyskupų valdomas katedras susikūrusios krikščionių bendruomenės buvo mažos ir viena nuo kitos nutolusios, menkai bendraujančios tarpusavyje. Po to, kai apie 498 m. Frankų valdovas Chlodvigas I priėmė krikštą, susidarė palankesnės galimybės krikšto sklaidai, nes pats krikščioniškas valdovas, krikščioniška Merovingų dinastija įsipareigojo remti Bažnyčią ir krikščionybės sklaidą savo valstybėje.
VI a. pradžioje, 511 metais, Chlodvigas I sušaukė pirmą Frankų karalystės Bažnyčios susirinkimą – Orleano sinodą. Kitaip negu jums jau žinomas ekumeninis susirinkimas, sinodas (sen. gr. synodos – susirinkimas, susitikimas) buvo vietinis, konkrečios valstybės Bažnyčios susirinkimas. Į jį susirinkdavo tik tam tikros valstybės teritorijoje veikiantys aukšti dvasininkai, vyskupai ir įtakingi pasauliečiai. Sinodas turėjo spręsti įvairius vietos, konkrečiu atveju – Frankų karalystės, Bažnyčiai svarbius klausimus. Pavyzdžiui, Orleano sinode buvo priimtas sprendimas drausti ir bausti pagoniškomis laikomas aiškiaregystes ir pranašystes. Taip Bažnyčia ėmėsi kovos su tarp žmonių paplitusiais papročiais ir praktikomis, kurias laikė pagoniškomis, nederančiomis su krikščionybe. Žvelgiant plačiau, šis sinodas davė pradžią tokio pobūdžio bažnytiniams susirinkimams ir liudijo Bažnyčios stiprėjimą Frankų karalystėje bei krikščionybės plėtrą visuomenėje (25.1 pav.).
VI–VII a. sandūroje prasidėjo kokybiškai naujas krikščionybės sklaidos Vakarų Europoje laikotarpis. Jis sietinas su popiežiumi Grigaliumi I Didžiuoju (540–604). Šiuo atveju Grigalius I Didysis mums svarbus ne kaip asmuo, parašęs daugybę įvairaus pobūdžio Bažnyčiai svarbių tekstų (laiškų), bet kaip Bažnyčios vadovas, davęs esminį postūmį intensyvesnei krikščionybės Europoje plėtrai. Dvasininko gyvenimą jis pradėjo tapdamas benediktinų vienuoliu. Benediktinai buvo vienuolių ordinas, kurį 529 m. įkūrė ir jo gyvenimo bei veiklos nuostatus, t. y. regulą (lot. regula – įstatai, statutas), sukūrė šv. Benediktas Nursietis. Vadovaujantis šia Benedikto sukurta regula, benediktinų vienuolių gyvenimas turėjo būti asketiškas ir pasižymėti griežta disciplina: trumpu miegu, malda, bendruomeniniu giedojimu, darbu lauke, vienuolyno raštinėje arba bibliotekoje.
Šis vienuolių ordinas atliko esminį vaidmenį Vakarų Europai krikščionėjant. Grigalius I buvo pirmasis Romos popiežius, supratęs savo, kaip Bažnyčios vadovo, pareigą iš Romos organizuoti ir rūpintis krikščionybės plėtra Europoje. Būtent Grigalius I pradėjo save suvokti kaip Krikščionių bažnyčios Europoje vadovą. Jo supratimu, pagoniškos gentys, gyvenančios didelėje Europos dalyje, turi būti sukrikščionintos. 596 m. jis pasiuntė christianizacijos misiją, vadovaujamą benediktinų vienuolio Augustino Kenterberiečio, į Britanijos salyną.
Ši misija davė daug svarbesnių vaisių negu tik vietinio valdovo Etelberto atsivertimą į krikščionybę ir krikštą 597 metais. Žinoma, Etelberto krikštas tapo oficialia Britanijos salyno krikšto data ir davė postūmį tolesnei krikščionybės sklaidai salyne. Kartu VII a. Britanijos salyne susiformavo ištisa benediktinų vienuolynų kultūra. Netrukus anglosaksų vienuoliai benediktinai, persikėlę per Lamanšo sąsiaurį, su christianizacijos misijomis pradėjo keliauti ir kurtis žemyninėje Europoje. Kai kada sakoma, kad pirmuosius Europos christianizacijos žingsnius žengė anglosaksų vienuoliai misionieriai.
Atvykę į žemyną, VII–VIII a. jie pradėjo steigti pirmuosius benediktinų vienuolynus: Liuksejo, Sankt Galeno, Echternacho, Fuldos (25.2 pav., A šaltinis). Vakarų Europoje benediktinai susidūrė ne tik su įvairiomis dar krikščionybės nepažįstančiomis pagonių gentimis, bet ir su čia jau egzistuojančiomis teritorinėmis ir valdžios struktūromis: apygardomis, valdovo dvarais ir pareigūnais. Vietos gentys priešinosi, todėl skleisti krikšto idėją buvo nelengva, tam reikėjo laiko. Visa tai neturėtų stebinti, nes krikščionybė, sklisdama ir kaip vertybių sistema, keitė žmonių kasdienybę, įpročius, praktikas. Nemažai garsiausių VII–VIII a. benediktinų vienuolių, įvairiose gentyse vykdžiusių christianizacijos misijas, mirė kankinio mirtimi.
Jau egzistuojančios valdžios struktūros Frankų valstybėje, valdomoje Merovingų, o vėliau ir Karolingų dinastijų, užtikrino palankesnes sąlygas krikščionybės plėtrai. VI–IX a. Frankų valstybės valdovai rėmė Bažnyčią, jos dvasininkų veiklą, o kartu ir pačią krikščionybės visuomenėje sklaidą. Karolis Didysis, VIII–IX a. pradžioje valdęs Frankų valstybę, labai stengėsi kovoti tiek su pagoniškomis praktikomis ir papročiais savo valstybėje, tiek su pagonimis anapus valstybės teritorijos. Bažnyčios savo valstybėje stiprinimas ir rūpinimasis krikščionybės sklaida kartu stiprino ir pačią valstybę. Ypač ši veikla buvo svarbi naujai užimtose teritorijose – garsiausias yra saksų genčių pavyzdys. Valdant Karoliui Didžiajam benediktinai Frankų valstybėje sulaukė tvirtos politinės ir materialinės paramos. VII–IX a. benediktinai ir jų kuriami vienuolynai tapo Europos krikščionybės židiniais.
Klausimai ir užduotys
- Kuo sinodas skiriasi nuo ekumeninio susirinkimo?
- Kodėl po frankų krikšto Europoje susidarė palankesnės sąlygos plisti krikščionybei?
- Apibūdinkite benediktinų vaidmenį Viduramžiais skleidžiant krikščionybę.
- Įvertinkite Grigaliaus I Didžiojo vaidmenį Viduramžiais stiprinant krikščionybę.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, ar šiais laikais dar veikia benediktinų vienuolių ordinas. Jei taip, apibūdinkite dabartinę šio ordino veiklą.
Bažnyčios reformos ir auganti galia X–XII a.
Valdovų parama ir rūpinimasis Bažnyčia turėjo ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Viena vertus, krikščionybė be valdovo ir jo pareigūnų paramos nebūtų taip sklidusi ir įsitvirtinusi Europoje. Antra vertus, tokia parama atvėrė duris vis didesnei pasaulietinių valdovų įtakai Bažnyčios reikalams. Trumpai tariant, Bažnyčia darėsi priklausoma nuo galingų pasauliečių, valdovų ir jų globos. Savo ruožtu per bet kokią krizę politiniame darinyje, valstybėje pasauliečių įtaka Bažnyčiai tik išaugdavo.
Po to, kai IX a. viduryje skilo Karolio Didžiojo sukurta Frankų imperija, Vakarų Europoje vyko dezintegracijos procesai: ilgainiui buvo pakirsta stipri ir autoritetinga monarcho valdžia, kadaise plačiai nusidriekusios imperijos teritorijoje tarpusavyje dėl galios kovojo kilmingieji. Vakarų Europą siaubė vis pasikartojantys vikingų ir klajoklių vengrų plėšiamieji žygiai. Bažnyčia, dvasininkai ir kiti, ieškodami pagalbos bei globos, tapo dar labiau priklausomi nuo galingų pasauliečių, valdovų ir kilmingųjų. Ne geresnė situacija buvo ir pačiame Bažnyčios centre – Ròmoje. Čia nuo IX a. pabaigos popiežiaus rinkimuose pagrindinį vaidmenį atliko įtakingi ir kilmingi vietiniai pasauliečiai.
Visas šis IX a. antroje pusėje prasidėjęs chaosas vienareikšmiškai neigiamai atsiliepė bažnytinei organizacijai nuo jos viršaus iki pat apačios, dvasininkų etiniams ir moraliniams principams. Tai lėmė visokeriopą Bažnyčios autoriteto nuosmukį. Bažnyčioje giliai įsišaknijo dvi jos autoritetą griaunančios problemos. Pirmoji – simonija, arba bažnytinių pareigybių pirkimas ar pardavimas. Už materialinį atlygį konkrečiam asmeniui buvo suteikiamos bažnytinės, dvasinės pareigybės. IX–X a. susiklostė tokia situacija, kad valdovai savo nuožiūra skyrė vyskupus ar abatus vadovauti vyskupijoms ir vienuolynams. Tokia praktika vedė prie visapusiškos Bažnyčios ir dvasininkų luomo degradacijos. Antroji problema iš dalies buvo susijusi su pirmąja. Tarp dvasininkų buvo paplitęs pasaulietinis gyvenimas: asmeninio turto kaupimas, celibato nesilaikymas, gyvenimas su moterimis. Trumpai tariant, Bažnyčia buvo pasiekusi moralinį dugną.
X a. tarp dvasininkų atsirado asmenų, kurie ėmėsi esminių reformų, jos pavadintos Kliuni refòrma. Reformos prasidėjo nuo tais laikais Vakarų Europoje gana įprasto veiksmo – naujo vienuolyno įsteigimo. Akvitanijos kunigaikštis Vilhelmas I Pamaldusis 910 m. savo suteikta privilegija Burgundijoje, Kliuni gyvenvietėje, įsteigė naują benediktinų vienuolyną (25.3 pav.). Nuo pat Kliuni vienuolyno įsteigimo jo abãtas (vienuolių renkamas vienuolyno vyresnysis) įgijo nepriklausomybę ir didelę galią. Jis buvo atskaitingas tik Romos popiežiui. Būtent pirmieji Kliuni vienuolyno abatai padėjo pagrindus minėtai Kliuni reformai. Vienas iš jų buvo X a. gyvenęs antrasis Kliuni abatas Odonas.
Kliuni abatas Odonas reikalavo, kad vienuolio kelią pasirinkę asmenys visiškai atsisakytų pasaulietinio gyvenimo ir atsigręžtų į tai, kas vienuoliniame gyvenime buvo pamiršta. Tai reiškė, kad benediktinai turi grįžti prie apleistos ir daugeliu atžvilgių užmirštos benediktinų regulos (nuostatų), kurioje akcentuojamas įsipareigojimas neturtui ir nustatyta griežta vienuolinio gyvenimo disciplina: trumpas miegas ir ankstyvas kėlimasis, asmeninė ir bendra malda, bendras vienuolių giedojimas, asketiškas gyvenimo būdas atsisakant geresnio maisto, gėrimo ar patogesnių drabužių, kruopštus kasdienis darbas lauke, vienuolyno raštinėje ar bibliotekoje (25.4 pav.). Juk, kaip teigė Kliuni reformų iniciatoriai, žemiškasis žmogaus gyvenimas yra laikinas ir greitai prabėga, todėl reikia galvoti apie amžinąjį gyvenimą po mirties ir juo rūpintis.
Šie X–XI a. Kliuni vienuolyne pradėti gaivinti ir diegti asketiško bei griežto vienuolinio gyvenimo principai netruko paplisti ir kituose benediktinų vienuolynuose Europoje: Prancūzijos ir Ánglijos karalystėse, Šventojoje Romos imperijoje, Lénkijos ir Veñgrijos monarchijose. Kliuni reformos idealų sklaidą lydėjo pagal vieną – dažniausiai paties Kliuni vienuolyno – modelį statomi vienuolynai su romaninėmis bažnyčiomis jų centre. Tokie vienuolynų statinių kompleksai liudijo visišką vienuolyno autonomiją, gebėjimą viską pasigaminti patiems (25.5 pav.).
Tais laikais suklestėjusi romaninė architektūra buvo vienuolynų ir bažnyčių architektūra, jos estetinis paprastumas turėjo padėti vienuoliams koncentruotis tik į maldas ir giesmes (25.6 ir 25.7 pav.). Ilgainiui krikščioniškoje Europoje kūrėsi vienuolynai, kurie pripažino Kliuni vienuolyno dvasinį autoritetą ir organizacinę Kliuni abato viršenybę. Tačiau reformatoriškos Kliuni idėjos, akcentuojančios asketiškumą ir pasiaukojimą dvasiniam gyvenimui, peržengė vienuolinio gyvenimo ribas ir benediktinų vienuolynų sienas. Jos buvo aktualios visai Bažnyčiai ir pasklido po Europą. Juk Kliuni vienuolyne užgimusi reforma jau savaime nurodė minėtas visoje Bažnyčioje paplitusias ydas, nesuderinamas su dvasininko gyvenimu. Tik iš galingų pasauliečių įtakos išsilaisvinusi Bažnyčia galėjo tikėtis atsinaujinti organizaciškai ir morališkai.
XI a. Kliuni reformos kelti idealai galiausiai pasiekė ir Ròmą. Romos popiežiaus problema buvo ta, kad jau IX a. pabaigoje jis prarado autoritetą. O po to, kai 962 m. susikūrė Šventoji Romos imperija, imperatorių Otonų dinastijos rankose buvo ir Romos popiežiaus skyrimas. Imperatoriai Otonai, o vėliau ir imperatoriai Salijai patys sprendė, kas jų valdomoje imperijoje eis vyskupų ir kitų aukštų dvasininkų pareigas. Į popiežių skyrimą taip pat nuolat kišosi Romos kilmingieji. Ši per dešimtmečius susiklosčiusi ir įsitvirtinusi ydinga situacija pradėjo keistis XI a. viduryje popiežiumi tapus Leonui IX. Būtent jis per trumpą savo pontifikatą sugebėjo sutelkti dvasininkus, siekiančius reformuoti Bažnyčią.
Siekdamas įtvirtinti Bažnyčios nepriklausomybę nuo galingų pasauliečių, o kartu ir nuo imperatoriaus įtakos, Leonas IX pradėjo kurti konklãvos instituciją. Ji galutinai buvo įtvirtinta po kelerių metų ir iki minimumo apribojo galingų pasauliečių įtaką popiežiaus rinkimuose. Konklava buvo kardinolų (aukščiausių dvasininkų) kolegijos susirinkimas, kuris turėjo būti sušaukiamas dėl naujo popiežiaus rinkimų mirus senajam. Tai buvo pirmas žingsnis siekiant įtvirtinti Bažnyčios nepriklausomybę ir įgyvendinti būtinas reformas. Tokie žingsniai davė pradžią Romos pópiežiaus, kaip aukščiausio Katalikų bažnyčios vadovo, galios ir neginčijamo autoriteto formavimuisi.
Todėl vėlesni XI a. antros pusės popiežiai tęsė kovą su galingų pasauliečių įtaka (simonija) Katalikų bažnyčiai ir dvasininkams nederamu gyvenimu (celibato nesilaikymu). Garsiausias šioje Katalikų bažnyčios kovoje buvo popiežius Grigalius VII (apie 1025–1085, 25.8 pav.). Per savo pontifikatą jis rėmėsi popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo raštais, kuriuose buvo teigiama, kad Bažnyčia yra dvasinė lyderė ir nuodėmingam pasauliui turi rodyti pavyzdį, o popiežius yra Bažnyčios vadovas. 1075 m. Grigalius VII paskelbė „Popiežiaus įsakus“ (lot. Dictatus Papae). Juose išdėstė, kad popiežius yra Katalikų bažnyčios vadovas, vienintelis turintis teisę skirti vyskupus, ir joks pasaulietis asmuo, karalius ar imperatorius neturi teisės skirti asmenų į jokias dvasines pareigas. Lyg to dar būtų negana, Grigalius VII teigė, kad visi katalikai, tarp jų, žinoma, ir imperatorius, turi paklusti popiežiui kaip aukščiausiam dvasiniam vadovui. Grigaliaus VII pradėtos reformos, kurias galime laikyti Kliuni reformos tąsa, dar vadinamos grigališkosiomis reformomis, arba Grigaliaus reformomis.
Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas IV nesiruošė susitaikyti su tuo, kad popiežius riboja, jo supratimu, teisėtas jo galias valdomoje imperijoje. Juk imperatorius save suvokė kaip aukščiausią pasaulietinį valdovą, turintį didžiausią autoritetą katalikiškoje Europoje. Į tai Grigalius VII sureagavo 1076 m. atskirdamas imperatorių nuo Katalikų bažnyčios. Trumpai tariant, popiežius paskelbė ekskomùniką ir ji tapo priemone (plačiai taikyta ir vėlesniais laikais) kovojant su nepaklusniaisiais, su popiežiumi nesutinkančiais ar Bažnyčios mokymui nusižengiančiais asmenimis.
Popiežiaus ir imperatoriaus Henriko IV konfliktą lydėjo nelabai nuoširdi imperatoriaus atgaila. Jis bandė remtis imperijoje sau lojaliais dvasininkais, kurie, žinoma, priklausė nuo imperatoriaus, tačiau tai davė mažai naudos. Popiežius sugebėjo įtvirtinti savo autoritetą. Kova tarp popiežiaus ir imperatoriaus dėl teisės skirti vyskupus (dar vadinamos investitūra) baigėsi tik 1122 m. Vormse. Čia, Šventojoje Romos imperijoje, buvo pasirašytas Vormso konkordatas, kuriuo imperatorius pripažino išimtinę popiežiaus teisę skirti ir tvirtinti vyskupus (25.9 pav.). Tai reiškė, kad imperatorius neturi teisės skirti asmenų eiti dvasininkų pareigas.
XII a. pradžioje panašūs konkordatai buvo sudaryti tarp Romos popiežiaus ir Prancūzijos bei Anglijos monarchų. Remdamasis jais, popiežius sprendė, kas šiose karalystėse gaus vyskupo šventimus, o vyskupai priėmė sprendimus dėl žemesnių dvasinių pareigybių. Visa ši įvykių ir dokumentų virtinė suteikė Katalikų bažnyčiai nepriklausomybę nuo galingų pasauliečių. Taip susidarė palankesnės sąlygos efektyviau kovoti su paplitusia simonija ir veiksmingiau diegti tokį gyvenimo būdą, kokio iš dvasininkų reikalavo Bažnyčia.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite dvi priežastis, dėl kurių Krikščionių bažnyčia vis labiau ėmė priklausyti nuo įtakingų pasauliečių, valdovų ir kilmingųjų.
- Nurodykite du požymius, liudijančius, kad IX–X a. Bažnyčią buvo apėmęs moralinis nuosmukis. Paaiškinkite, kaip šie požymiai veikė Bažnyčią.
- Kokia buvo Kliuni reformos esmė? Paaiškinkite, ar reforma pavyko.
- Įvertinkite popiežiaus Grigaliaus VII veiklą stiprinant Krikščionių bažnyčią.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi interneto paieška, nustatykite, kaip dabar atrodo Kliuni vienuolynas ir kokia veikla ten vykdoma.
XII–XIII a. Bažnyčios autoritetas: įtaka visuomenei
Anksčiau aptarti X–XII a. Katalikų bažnyčios pokyčiai ne tik padėjo išauginti jos autoritetą, bet ir tiesiogiai paveikė visuomenę ir atskirus žmones. XII a. Romos popiežius sušaukė tris visuotinius (ekumeninius) Bažnyčios susirinkimus, juose susirinko keli šimtai vyskupų ir teologų. Susirinkimuose tęsėsi kova su simonija ir dvasininkams nederamu gyvenimo būdu, ypač celibato nesilaikymu. Buvo priimti nutarimai, kurie numatė bekompromises bausmes už oficialaus Bažnyčios mokymo ir reikalavimų (dvasininkų disciplinos) nesilaikymą – šalinimą iš dvasininkų luomo. Tačiau Katalikų bažnyčia, katalikiškoje Europoje įgydama vis didesnį autoritetą ir galią, neapsiribojo tik tvarkymusi savo darže – ji vis aktyviau susitelkė į visuomenę.
Per šiuos XII a. susirinkimus buvo imtasi vis griežtesnių priemonių kovojant su kitaminčiais. Jau minėta ekskomunika buvo vienas tokių Romos popiežiaus įrankių, XII a. įtvirtintas Bažnyčios teisėje. Ekskomunika dažnai buvo taikoma įtakingiems asmenims, nenorintiems sutikti su Bažnyčios mokymu ir reikalavimais (pvz., neteisėtos skyrybos ar draudžiamos santuokos sudarymas). Kovota ne tik su įtakingais kilmingaisiais, bet ir su kitaminčiais ar jų grupėmis, kurių idėjos prieštaravo oficialiam Bažnyčios mokymui. Garsiausios grupės buvo XI–XII a. Vakarų Europoje susiformavę valdiečių ir katarų religiniai judėjimai. Valdiečiai pasisakė už tai, kad Bažnyčia gyventų visiškame neturte. Jie teigė, kad per šv. Mišias aukojami vynas ir duona tėra simboliai, nevirstantys nei Kristaus kūnu, nei krauju, kaip teigė Katalikų bažnyčia. Savo ruožtu katarai propagavo itin asketišką gyvenimą, kuris išplaukė iš jų suvokimo, kad pasaulyje veikia du – gėrio ir blogio – principai, o materialusis pasaulis yra blogis. Tokios nuo Bažnyčios mokymo nukrypusios grupės buvo apkaltintos erèzija – idėjomis, mokymu, kuris prieštaravo per šimtmečius susiformavusiam Bažnyčios mokymui, pagrįstam Šventuoju Raštu ir Tradicija.
XII a. pabaigoje kovai su eretikais buvo įsteigta inkvizicija (lot. inquisitio – ieškojimas, tardymas, tyrimas) – bažnytinio teismo institucija. Tokia institucija su jai vadovaujančiu inkvizitoriumi buvo siunčiama į vietoves, kuriose plito oficialaus Bažnyčios mokymo neatitinkančios idėjos. Per inkvizicijos procesą buvo apklausiami ir tardomi erezija įtariami asmenys. Kai kada nevengta ir fizinių kankinimų. Kankinimais išgauti prisipažinimai buvo suprantami kaip teisėti. Buvo teigiama, kad tai – paties Dievo teismas. Visi čia paminėti XII a. Katalikų bažnyčios priimti sprendimai ir institucijos bylojo apie augančią realią Bažnyčios bei religijos įtaką visuomenei.
1215 m. popiežius Inocentas III (1160–1216) sušaukė Laterano IV susirinkimą (25.10 pav.). Kartais istorikai jį vadina didžiausiu ir svarbiausiu Viduramžių ekumeniniu Bažnyčios susirinkimu, nes jis visai katalikiškai Europai ir kitiems krikščioniškiems kraštams turėjo paliudyti visuotinį popiežiaus autoritetą ir galią. Laterano IV susirinkime dalyvavo aukšti dvasininkai iš Konstantinopolio, Jerùzalės, Antiochijos ir Aleksandrijos, apie 400 vyskupų ir apie 800 abatų, keliolikos Europos monarchų ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus pasiuntiniai (25.11 pav.).
Šiame susirinkime buvo sprendžiamos ne tik anksčiau jau aptartos Bažnyčios vidinės problemos, bet ir su katalikiškąja Europos visuomene tiesiogiai susiję klausimai. Štai keletas jų. Inocentas III paskelbė visuotinę kovą prieš minėtų eretikų judėjimus ir bet kokias erezijas apskritai. Taigi, Katalikų bažnyčios požiūris į kovą su eretikais tapo bekompromisis. Eretikai buvo ne tik persekiojami, bet ir ekskomunikuojami. Vis dėlto kova su erezijomis buvo susijusi su gana nedidelėmis žmonių grupėmis, o kiti sprendimai bent jau idealiu atveju turėjo įtakos visiems Europos katalikams. Pavyzdžiui, susirinkime nutarta, kad Bažnyčiai mokama dešimtinė (dešimtoji dalis nuo metinių valstiečių ir miestiečių natūrinių ar piniginių pajamų) yra svarbiausias mokestis, todėl ji turi būti sumokama pirmiausia ir bet kokiu atveju.
Kai kurie Laterano IV susirinkime priimti sprendimai (vadinami kanonais) paveikė ir asmeninį žmonių gyvenimą, konkrečiai – santuoką. XII a. santuoka tapo vienu iš Bažnyčios teikiamų sakramentų (svarbiausias jų – Krikštas) ir čia Katalikų bažnyčia dar labiau įtvirtino savo įtaką. Buvo griežtai draudžiamos slaptai sudaromos santuokos. Nuo šiol du asmenis galėjo sujungti ir palaiminti tik dvasininkas – tik tokia santuoka laikyta teisėta. Bažnytinė santuoka kaip tam tikra Dievo laiminama malonė ir dovana tarp sutuoktinių turėjo užtikrinti monogãmiją – vienpatystę, o ji toli gražu nebuvo savaime suprantamas dalykas. Daugpatystę Bažnyčia laikė gašlumu ir nuodėme. Prisiminkime devintąjį Dekalogo įsakymą: „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters!“ Galiausiai Laterano IV susirinkime buvo uždrausta sudaryti santuokas tarp giminaičių, kurių giminystės ryšys siekė ketvirtą kartą (25.12 pav., B šaltinis). Taip siekta pažaboti iki tol paplitusius vedybinius santykius tarp artimų giminaičių, nes Bažnyčia tai suvokė kaip neleistiną ir nuodėmingą kraujomaišą. Taip buvo keičiamos nuo seno paplitusios gyvenimo sampratos ir praktikos. Net ir aptarę tik nedidelę dalį Laterano IV susirinkime priimtų nutarimų, galime teigti, kad jie darė tiesioginę įtaką visuomenei.
Laterano IV susirinkime paskelbta, kad Romos popiežius yra viso krikščioniškojo pasaulio dvasinis vadovas ir aukščiausias autoritetas. Tokią pretenziją XI a. pabaigoje jau buvo aiškiai suformulavęs minėtas Grigalius VII. XIII a. popiežiaus Inocento III galia dar labiau išaugo. Todėl nenuostabu, kad XIII a. katalikiškoje Europoje pasiektam popiežiaus autoritetui bei galiai įvardyti ir apibūdinti kartais pasitelkiamas žodis teokrãtija (sen. gr. theos – Dievas + kratos – valdžia). Jis išreiškia itin plačias dvasininko galias ir įtaką visuomenėje (C šaltinis).
Iš tiesų, aptarti dalykai liudija, kad XII–XIII a. popiežiaus vadovaujamoje Katalikų bažnyčioje priimti sprendimai turėjo įtakos tiek katalikiškos Europos monarchams, tiek plačiajai visuomenei – nuo Pirėnų pusiasalio vakaruose iki Vokiečių ir Livonijos ordinų rytuose, nuo Apeninų pusiasalio pietuose iki Skandinavijos ir Britanijos salyno šiaurėje. Taigi Europos žemyno tapatybės pagrindu tapo katalikybė, o jos neginčijamas dvasinis ir ideologinis lyderis buvo Romos popiežius. Galiausiai nepamirškime, kad kaip tik tuo metu, t. y. XII–XIII a. sandūroje, popiežius pradėjo skelbti kryžiaus žygius prieš pagoniškas baltų ir finougrų gentis. Netrukus kryžeiviai patraukė į rytinį Báltijos jūros regioną. Katalikiška Europa tapo itin karinga: buvo siekiama išsaugoti vienybę viduje ir kovoti su klaidatikiais bei pagonimis katalikiško žemyno pakraščiuose.
Jums jau girdėto XIII a. gyvenusio dominikonų vienuolio ir žymiausio Viduramžių teologo šv. Tomo Akviniečio (1225–1274) gausūs traktatai išraiškingai liudija griežtą to meto Katalikų bažnyčios požiūrį ir visuomenėje diegiamas vertybes. Bet, prieš žvilgtelint, dėl kokios priežasties Tomo Akviniečio svarstymai svarbūs šiame kontekste, reikia akcentuoti, kad XIII a. antroje pusėje beveik dešimtmetį jis dirbo Romos popiežiaus kurijoje (centrinėje Katalikų bažnyčios institucijoje). Neturėdamas nė menkiausios abejonės dėl Bažnyčios mokymo teisingumo, Tomas Akvinietis pasisakė už bekompromisę kovą su bet kokio plauko eretikais ir jų ekskomuniką. Juos smerkė netgi labiau negu pagonis, garbinančius daugybę dievų ir dievybių, gamtos jėgas ir reiškinius. Tomas Akvinietis tokią savo nuostatą aiškino taip: juk eretikai atkrito nuo Katalikų bažnyčios ir nuėjo klaidingu melo bei nuodėmės keliu, o pagonys net neturėjo galimybės pažinti tiesos, teisingo Katalikų bažnyčios mokymo ir tikrojo Dievo.
Be jokios abejonės, Tomo Akviniečio supratimu, pagonims turėjo būti nešama krikščionybė, kurios pagrindiniai moraliniai ir etiniai principai įrašyti Dekaloge. Vis dėlto įdomu tai, kad jis pripažino, jog pagonių negalima prievarta versti priimti krikščioniškąjį tikėjimą. Kiekvienas individas turi laisvą valią, kurią jam suteikė Dievas. Tiesa, Tomas Akvinietis nemanė, kad popiežiaus skelbiamas karas prieš pagonis yra neteisėtas ar neteisingas. Jo supratimu, taip buvo bandoma pašalinti krikščioniškojo tikėjimo sklaidos kliūtis. Kai Tomas Akvinietis rašė savo tekstus, rytiniame Baltijos jūros regione jau kelis dešimtmečius vyko vietos pagonių ir čia atsikėlusių krikščionių kova. Mindaugas neseniai buvo priėmęs katalikišką krikštą.
Klausimai ir užduotys
- Kaip manote, kodėl XII a. Krikščionių bažnyčia susidūrė su tomis pačiomis problemomis kaip ir anksčiau?
- Paaiškinkite, ką Krikščionių bažnyčia Viduramžiais laikė erezija.
- Nurodykite ir apibūdinkite tris svarbiausius Laterano IV susirinkimo nutarimus. Paaiškinkite, kaip kiekvienas iš jų turėjo padėti krikščionybei.
- Paaiškinkite dvi pasirinktas šv. Tomo Akviniečio mintis.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Prancūzų istorikas Žoržas Dubi (Georges Duby) apie benediktinų vienuolynus Europoje ir vienuolius
Benediktinų vienuolynas buvo panašus į didelius kilmingųjų namus, pastatytus didelėje žemės valdoje, kurią dirbo priklausomi valstiečiai. Tai buvo turtinga institucija, įsitvirtinusi palankioje kaimiškoje aplinkoje, ir – tarsi sodybos kaimo kraštovaizdyje, į kurias [senovės Romos laikais] pasitraukdavo kilmingi senatoriai – priminė išlikusį apleistą miestą. Benediktinų vienuolynas buvo sumažinta [tokio] miesto kopija – uždaras, tačiau visais patogumais – šaltiniais, pirtimis – aprūpintas kompleksas tvirtų statinių, išsidėsčiusių aplink centre stovintį vienuolyną, išpuoštą kolonų galerijomis, panašiomis į tas, kokios buvo [senovės Romos laikų] centrinėje aikštėje.
Žmonės, įsikūrę pasaulio nuošalyje, turėjo atsisakyti nuosavybės ir santykių su moterimis. Jie kūrė broliją, kuriai vadovavo abatas, jų tėvas, o jį rinko patys. Benediktinai buvo tarsi kariai, įsitvirtinę savo tvirtovėje, tinkamai apsiginklavę ir gerai apsirūpinę, kad, laikui bėgant, būtų dar narsesni kovoje su blogio jėgomis. Jų užduotis buvo kiekvieną paros valandą giedoti garbės giesmę Dievui. Jie meldėsi už žmones. Jie rinko Dievui maloningus dalykus. Tarp žmonių ir dieviškos galios, tarp žmonių ir šventųjų, kurių relikvijas jie saugojo vienuolyne, benediktinai atliko nuolatinių tarpininkų vaidmenį.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Georges Duby, Art et société au Moyen Âge, Paris: Éditions du Seuil, 1997, p. 19–20.
Klausimai ir užduotys
- Su kuo šaltinio autorius lygina benediktinų vienuolyną? Paaiškinkite, kodėl.
- Kodėl benediktinų vienuolynas buvo tarsi atskiras miestas?
- Nurodykite šaltinyje minimas benediktinų pareigas.
- Kaip buvo vadinamas benediktinų vienuolyno vadovas?
- Kaip šaltinio autorius vertina benediktinus? Atsakydami pasiremkite bent viena šaltinio citata.
B šaltinis Prancūzų istorikas Žakas Le Gofas (Jacques Le Goff) apie Katalikų bažnyčios reikšmę monogamiškos santuokos susiformavimui
Kintant jausmams ir papročiams, įsitvirtinusiems feodalinės epochos pradžioje, savo vietą užėmė naujos romantinės meilės formos. Šios naujos romantinės meilės apraiškos susiformavo dėl šioje epochoje esmingai pasikeitusios santuokos [sampratos]. Svarbus grigališkosios reformos, kurią dar aptarsime, elementas yra tai, kad Bažnyčia santuokai suteikė naujų bruožų, o jie be rimtesnių pokyčių visoje Europoje išliks beveik iki šiandienos. Santuoka neginčijamai tapo monogamiška. Net jei kilmingieji realiai ir gyveno poligamiškai, santuoka tapo neatšaukiama. Nutraukti santuoką pasidarė sudėtinga.
<…> Be abejo, svarbiausia, kad santuoka, iki šiol buvusi civilinė sutartis, vis labiau darėsi religiniu dalyku, prižiūrimu Bažnyčios. Tokia Bažnyčios priežiūra „iš anksto tarp šeimų sutartas“ santuokas padarė neteisėtas, nes buvo skelbiama, kad santuoka turi būti sudaryta abipusiu [būsimųjų sutuoktinių] sutarimu. Tai pagerino moters statusą, šeimos ir vyro padėtį. XII a. santuoka tapo vienu iš sakramentų, kuriuos gali suteikti tik dvasininkas. Iš esmės santuokos reguliavimas, siekiant užkirsti galimybę giminaičių santuokai, buvo įtvirtintas ir tapo privalomas po 1215 m. įvykusio Laterano IV susirinkimo.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Jacques Le Goff, L’Europe est-elle née au Moyen Âge?, Paris: Éditions du Seuil, 2003, p. 85–86.
Klausimai ir užduotys
- Kokie santuokos pokyčiai aprašyti šaltinyje?
- Kas lėmė šiuos pokyčius?
- Kuris bažnytinis susirinkimas galutinai įtvirtino šaltinyje aprašytus pokyčius?
- Kaip manote, kodėl Krikščionių bažnyčia daug dėmesio skyrė santuokai ir šeimai?
- Pasvarstykite, ar šiais laikais yra pasikeitęs požiūris į santuoką, palyginti su šaltinyje aprašytuoju.
C šaltinis Prancūzų istorikas Roberas Fosjeras (Robert Fossier) apie Laterano IV susirinkimą ir popiežiaus galios katalikiškoje Europoje išaugimą
Darbas, kurį atliko popiežiaus Grigaliaus VII pasekėjai, XII–XIII a. tęsėsi ir savo kulminaciją pasiekė arba įvykus tokiam dideliam [bažnytiniam] susirinkimui, kaip popiežiaus Inocento III (1198–1216) sušauktas ir 1215 m. įvykęs Laterano IV susirinkimas, arba Grigaliui IX (1227–1241) priėmus popiežiaus nutarimus, dekretalijas. Priimti sprendimai virto suvaržymų tinklu, į kurį pateko visa visuomenė. Vieni suvaržymai buvo dvasiniai ir susiję su ritualinėmis tikinčiojo pareigomis, kiti palietė šeimą ir darbą. Žingsnis po žingsnio Bažnyčios pretenzijos – ypač po Imperijos nesėkmių – vadovauti visam krikščioniškajam pasauliui transformavosi į beveik diktatorišką tikros teokratijos požiūrį: tik pontifikas [popiežius] turi teisėtą valdžią, tik Bažnyčia žino teisingą gyvenimo kelią.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Robert Fossier, L’Occident médiéval Ve–XIIIe siècle, Paris: Hachette Livres, 2001, p. 113.
Klausimai ir užduotys
- Kieno iniciatyva buvo sušauktas Laterano IV susirinkimas?
- Su kuo šiame Bažnyčios susirinkime priimtus nutarimus lygina autorius? Kodėl?
- Kokios dvi suvaržymų grupės paminėtos šaltinyje?
- Kaip šaltinio autorius vertina Bažnyčios sprendimus? Savo nuomonę paremkite šaltinio citatomis.
Sąvokos
Abãtas (aram. abba – tėvas) – vienuolyno (abatijos), kurį sudaro bažnyčia, gyvenamieji, ūkiniai pastatai ir žemės valdos, vyresnysis, vadovas.
Benediktinai – vienuolių ordinas, kurį 529 m. įkūrė ir kurio gyvenimo bei veiklos nuostatus (regulą) sukūrė šv. Benediktas. Benediktinų vienuolijos (ordino) įstatuose buvo įtvirtinta griežta vienuolinio gyvenimo disciplina: asketiškas gyvenimo būdas, kasdienė malda ir giedojimas, darbas lauke arba bibliotekoje, neturto įžadai.
Ekskomùnika (lot. excommunico – pašalinti iš bendruomenės) – Katalikų bažnyčios taikyta priemonė kovojant su nepaklusniais tikinčiaisiais, nesilaikančiais oficialaus Bažnyčios mokymo, eretikais. Ekskomunikos paskelbimas reiškė, kad asmuo atskiriamas nuo Bažnyčios kaip bendruomenės. Ekskomuniką skelbdavo popiežius.
Erèzija (sen. gr. hairesis – pasirinkimas, požiūris) – nuo oficialaus Bažnyčios mokymo nukrypusi idėja, mokymas.
Inkvizicija (lot. inquisitio – ieškojimas, tardymas, tyrimas) – bažnytinio teismo institucija ir bažnytinio teismo procesas. Šiai institucijai ir teismo procesui vadovavo specialiai paskirtas dvasininkas – inkvizitorius. Viduramžiais Katalikų bažnyčia pasitelkdavo inkviziciją kovodama su erezijomis ir eretikų judėjimais.
Kliuni refòrmа – X a. Burgundijoje, Kliuni vienuolyne, prasidėjęs vienuolinio gyvenimo atsinaujinimo ir reformavimo sąjūdis. Jis kėlė tikslą grįžti prie griežtos ir asketiškos benediktinų regulos (nuostatų), absoliučiai atsisakyti visų pasaulietinio gyvenimo patogumų bei malonumų. Taip buvo siekiama kovoti su Bažnyčioje paplitusiomis negerovėmis: simonija ir dvasininkų gyvenimo amoralumu (pvz., celibato nesilaikymu). Reforma akcentavo tokius pasaulietinio gyvenimo atsisakymo idealus: asketiško gyvenimo, neturto, kasdienės maldos ir giedojimo, darbo lauke, raštinėje ar bibliotekoje siekius. XI a. viduryje Kliuni reforma išvirto į platesnę Bažnyčios kovą, vadovaujamą Romos popiežiaus, su simonija ir dvasininkų amoralumu.
Konklavà (lot. conclave – užrakinamas kambarys) – kardinolų kolegijos susirinkimas Romoje ir naujo popiežiaus rinkimas. Ši institucija buvo įtvirtinta XI a. viduryje siekiant užtikrinti Bažnyčios nepriklausomybę nuo galingų pasauliečių ir imperatoriaus įtakos popiežiaus rinkimuose.
Monogãmija (sen. gr. monos – viena + gamos – santuoka) – vienpatystė. Dviejų asmenų santykiai, pagrįsti abipusiu įsipareigojimu ir ištikimybe vienas kitam. XII a. Katalikų bažnyčioje galutinai įsitvirtino Santuokos sakramentas. Tai reiškė, kad santuoka yra Dievo dovana ir įvyksta su jo palaiminimu. Nuo šiol Katalikų bažnyčia teigė, kad teisėta santuoka yra tik ta, kuri yra pašventinama dvasininko. Katalikų bažnyčios mokymas reikalavo, kad vyras ir moteris laikytųsi ištikimybės. Bet kokie kiti santykiai su trečiaisiais asmenimis buvo suvokiami kaip nuodėmė.
Pópiežius – Katalikų bažnyčios vadovas, Romos miesto vyskupas.
Sinòdas (sen. gr. synodos – susirinkimas, susitikimas) – vietinis, dažniausiai konkrečios valstybės Bažnyčios susirinkimas, kuriame susirinkdavo aukšti dvasininkai (vyskupai, abatai) ir galingi kilmingi pasauliečiai. Tokiame vietiniame susirinkime buvo sprendžiami Bažnyčios tam tikroje teritorijoje organizacijos, įvairių draudimų dvasininkams ir pasauliečiams, bendri kulto ir jo praktikų klausimai. VI–IX a. Frankų valstybėje tokius vietinius Bažnyčios susirinkimus šaukė Merovingų ir Karolingų dinastijų valdovai.
Teokrãtija (sen. gr. theos – Dievas + kratos – valdžia) – valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso dvasininkams. Kartais teigiama, kad XIII a. Romos popiežius katalikiškoje Europoje pasiekė tokį autoritetą ir tokią galią, kad tai galima įvardyti kaip teokratiją.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"