Lietuvių kalbos kaita

Kalbos istorikai mano, kad, XIII a. viduryje kunigaikščiui Mindaugui priėmus krikštą ir tapus karaliumi, pagrindinės krikščionių maldos į lietuvių kalbą galėjo būti išverstos jau XIV a. Tačiau seniausi žinomi poteriai „Traktate kunigams“ ranka įrašyti apie 1515 m. Palyginkite rankraštinį „Angelo pasveikinimą“ su jo perraša šių dienų rašyba. Atsakykite į klausimus.

„Angelo pasveikinimas“

Kaip ir kiekviena tradicija, kalba yra perduodama iš kartos į kartą. Juk savo kalbos nesukūrėte, kalbėti išmokote iš artimųjų.

Žmonių gyvenimas kinta, tad natūraliai keičiasi ir patys kalbėtojai, ir jų kalba. Kalba ypač sparčiai kinta tada, kai vyksta svarbios politinės, socialinės ar ekonominės permainos: okupuojama valstybė, pasikeičia politinė santvarka, atsiranda raštija, spausdintinės knygos ar elektroninės technologijos, išplinta medijos (internetas, žiniasklaida).

Dabartinės komunikacijos galimybės suartino kultūras, kurios veikia viena kitą, taip pat ir kalbas. Daugelyje pasaulio šalių vis labiau įsigali anglų kalba. Ji vartojama verslo, mokslo, meno ir kitose srityse. Tačiau sąmoninga visuomenė ne tik mokosi naujų kalbų, bet ir puoselėja savąją kalbą. Šiuolaikiniams reiškiniams, daiktams pavadinti kuria naujadarus, pavyzdžiui, programišius (-ė), žingsniuoklis, dažasvydis, skolinasi naujų žodžių ir pritaiko juos savai kalbos sistemai: jutubas, feisbukas. Kartais prikelia gyvuoti jau pamirštus žodžius. Taigi be naujų žodžių, kurie atspindėtų mūsų gyvenimą, jau neišsiverčiame.

Kisti gali visi kalbos lygmenys – garsynas, žodynas, gramatika. Antai mūsų protėviai vartojo tikslius giminystės apibūdinimus: svainis, dieveris, moša, šešuras, laigonas. Tačiau, pasikeitus šeimos tarpusavio santykiams, teisių ir pareigų vaidmeniui giminės struktūroje, giminystės pavadinimai prarado svarbą ir buvo pamiršti. Anksčiau mūsų protėviai pabrėžė porinius dalykus ir neapsiėjo be dviskaitos – du ratu, dvi ranki, aki, ausi, koji. Bet dar svarbiau jiems buvo atskirti vieną daiktą nuo daugiau kaip vieno, tad palaipsniui dviskaita išnyko – susiliejo su daugiskaita. Kad kalboje nebūtų staigių ir drastiškų pokyčių, stengiamasi palaikyti kalbinę tradiciją, o mokyklose mokoma pažinti kalbos sistemą.

Kalba yra gyva, kol yra ja kalbančių žmonių. Baltų šeimoje buvusi prūsų kalba išnyko XVIII a., Latvijoje baigia išnykti lyvių kalba. Tokių mirusių ar mirštančių kalbų pasaulyje daug. Kartais iš vienos kalbos susiformuoja kitos. Taip nutiko lotynų šnekamajai kalbai. Iš jos gimė romanų kalbos – prancūzų, italų, ispanų ir kt. Bet atsitinka ir priešingai – mirusi hebrajų kalba atgaivinta ir šiuo metu apie 7 milijonai žmonių ją laiko gimtąja.

Lietuvos regionuose, kaip ir Vakarų Europos šalyse (pvz., Norvegijoje, Šveicarijoje), atgyja tarmės. Lietuvių aukštaičių ir žemaičių tarmių vartojimo sritys taip pat plečiasi. Tarmės vartojamos mokyklose, leidžiami tarmiški leidiniai, kuriama tarmiška literatūra. Gyvuodamos tarmės stiprina bendrinę šalies kalbą ir kultūrą.

Kalbų gyvybingumą bene patikimiausiai registruoja leidinio „Ethnologue“ (liet. „Etnologas“) tinklalapis www.ethnologue.com. Stengiamasi suskaičiuoti ir apibūdinti visas gyvąsias pasaulio kalbas, visų pirma tas, kurios turi gimtakalbių kalbėtojų. 2013 m. tinklalapyje užfiksuotos 7105 gyvos kalbos. Tiesa, 188 kalbos laikomos silpniausiomis, vadinamos miegančiomis, kurios jau neturi nė vieno gimtakalbio, o prie gyvųjų dar skiriamos dėl to, kad yra likusių paviršutiniškai jas pramokusių.

Atskirai pagal kalbėtojų skaičių lietuvių kalba yra viena iš 393 didžiausių pasaulio kalbų. Pagal funkcijas ir jų brandą lietuvių kalba patenka net tarp 100 geriausiai įsitvirtinusiųjų: 6 pirmosios laikomos tarptautinėmis kalbomis, po jų eina dar 94 stiprios kalbos, kurios vartojamos edukacinėje sistemoje, žiniasklaidoje ir valstybės įstaigose. Į šią grupę įtraukta lietuvių kalba. Akivaizdu, kad lietuvių kalba nelaikoma viena iš tų, kurios išnyks per ateinančius šimtą metų.

Dažniausiai žirgo plauko spalva nustatoma pagal galvos, kaklo, liemens spalvas, karčių, uodegos ir kojų skirtingus atspalvius. Grynų spalvų arklių beveik nėra, nebent balti ir juodi. Lietuvoje dažniausiai jie yra pereinamųjų spalvų. Populiariausi yra bėri – tamsiai rudi. Jeigu vyrauja juoda spalva – žirgas juodbėris, jei šviesios spalvos – šviesbėris, jeigu daugiau rusvos spalvos – sartis.

„Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ – dainuodavo mūsų seneliai. Širmų žirgų kailyje vyrauja šviesiai pilka spalva, kurią sudaro balta ir juoda spalvos. Kai žirgo kailyje išryškėja apvalios, tamsesnės obuolio dydžio dėmelės, tokius žirgus vadiname obuolmušiais.

Jeigu nuo pat gimimo žirgas šviesus – jis šyvis arba palšis, o jei liemuo iš prigimties žilas – tai žirgas derešas. Jeigu žirgas tamsus, jo liemuo pelenų spalvos, o per nugarą eina juoda juosta – tai žirgas pelėkas.

Mūsų senoliams mažiausiai patrauklūs atrodė keršiai. Tai margi žirgai, ant kurių juodo ar rudo kūno išsimėtę balti lopai. O kai žirgelis tamsiai šokoladinis, jis vadinamas kaštanu.