Raštas ir faraonas: Egipto valstybės pagrindai

Visuomenės ir ūkio santykiams sudėtingėjant, kad viskas gerai veiktų, kasdieniame gyvenime reikėjo tvarkyti milžinišką kiekį įvairiausių žinių, kaip antai žmonių vardai ir jų užsiėmimai, numatyti darbai ir atlygis už juos, įvairiausi gaminiai, jų kiekiai ir kt. Viso to atsiminti ir perduoti žodžiu jau nebuvo įmanoma! Todėl apie 3200 m. pr. Kr., maždaug tuo metu, kada kuriasi ir didėja valstybės ir vienijamas Egiptas, egiptiečiai išranda raštą. Ar tai atsitiktinumas? Ne. Matysite, kad rašto išradimas ir valstybės sukūrimas labai susiję, ir ne tik Egipte!

Senovės Egipte išrastą ir ilgiau nei tris tūkstančius metų naudotą raštą vadiname hieròglifais. Taip jį pavadino graikai („hieroglifai“ graikų k. „šventieji ženklai“)  pirmo tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, matydami užrašus ant šventyklų sienų. Tačiau hieroglifais egiptiečiai rašė ne tik šventus tekstus, antai vieni iš seniausių mums žinomų įrašų yra paprastos vyno etiketės! Nors ši rašto sistema išties sudėtinga, patys ženklai yra paprasti paveikslėliai, vaizduojantys įvairiausius pasaulio dalykus – gyvūnus, augalus, dangaus kūnus, daiktus, žmones ar jų kūno dalis ir visa kita (11 pav.). Ne veltui egiptiečiai juos vadino „dievų žodžiais“. Juk dievai, pasak jų, sukūrė visą pasaulį ir visa, kas jame, taigi viską sugalvojo ir tarsi nupiešė!

Egiptiečiai hieroglifais rašė visų pirma akmenyje, nesvarbu, ar tai šventyklos, ar kapo siena, valdovo statula ar stela – vertikali akmens plokštė. Taip pat jie galėjo rašyti ir visomis kryptimis – iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę ar net iš viršaus į apačią! Vis dėlto iškalti ar nupiešti hieroglifus buvo ne taip lengva, o greitai rašyti apskritai neįmanoma. Todėl egiptiečiai kasdieniame gyvenime naudojo iš hieroglifų kilusį paprastesnį raštą, vadinamą hieratiniu raštu (12 pav., žr. ir 14 pav.). Juk ir jūs ne visada rašote dailiomis, gražiomis, didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, o rašote rašytinėmis ir savo rašysena, kurią perskaityti kartais gali ne kiekvienas! Būtent hieratinio rašto ir mokėsi mažieji egiptiečiai raštininkų mokyklose (13.1 pav.). Paprastai mokyklas įkurdavo prie šventyklų, kur taip pat būdavo kopijuojami įvairiausi tekstai. Tokios mokyklos buvo vadinamos gyvenimo namais. Ar savo mokyklą taip gražiai pavadintumėte?

Egiptiečiai kasdieniame gyvenime paprastai rašė ant papiruso – „popieriaus“, pagaminto iš papirusų, augančių prie upės. Jų stiebus supjaustydavo dalimis, tada kiekvieną dalį – išilgai į plonas juostas. Šias juostas sudėdavo dviem sluoksniais, vieną sluoksnį statmenai kitam. Mušdavo specialiu plaktuku, kol išsiskirdavo sultys, kurios išdžiūvusios suklijuodavo suspaustas juostas. Viską dar palygindavo akmeniu ir gaudavo puikų „popieriaus“ lapą! Tokius papiruso lapus buvo galima sujungti į norimo ilgio papiruso ritinį (13.2 pav.). Ilgiausi mums žinomi papiruso ritiniai buvo daugiau kaip 40 m ilgio! Beje, papirusas buvo naudojamas ne tik senovės Egipte. Vėliau jo bus daug išvežama ir parduodama užsienyje, ant jo rašys senovės graikai ir romėnai. Vis dėlto papirusas buvo brangus, todėl mokiniai rašydavo ant medinių lentelių, padengtų gipsu, taip pat ant puodo šukių ar akmens nuolaužų (14 pav.).

Rašyti ir skaityti mokėjo tik nedidelė dalis egiptiečių. Išmokti šimtus ženklų ir sudėtingą rašto sistemą buvo sunku, sugebėdavo ne kiekvienas. Mokiniai mokydamiesi turėdavo daug sykių perrašyti įvairiausius tekstus – laiškus, literatūros kūrinius, paprastus daiktų sąrašus ir kt. Tai nebuvo įdomu, todėl mokytojai mokinius visaip skatino, neretai lazda ar rykštėmis. Viename egiptiečių tekste rašoma: „Berniuko ausis yra ant jo nugaros – jis girdi, kai jį muša.“ Gal mušimas ir nepakeldavo ūpo mokytis, vis dėlto buvo aišku, kad tapti raštininku, tai yra mokėti skaityti ir rašyti, reiškė užsitikrinti geresnį darbą ir lengvesnį gyvenimą. Raštininkai buvo gerbiami, nes buvo būtini, kad visa valstybė veiktų sklandžiai.