Viduramžių valstybė: tarp ankstyvosios ir luominės monarchijos (9 tema)

Imperija kaip aukščiausia politinės valdžios apraiška Viduramžių Europoje buvo tik viena, tačiau ne vienintelė valstybingumo rūšis. Dar prieš atgaivinant žlugusios Vakarų̃ Ròmos imperijos idėją, Europoje kūrėsi valstybės – monarchijos. Pirmosios valstybės Europoje atsirado skirtingu metu: V–VI a. sandūroje – Fránkų valstybė, kurią sukūrė Merovingų dinastija, X–XI a. Lénkijos, Čèkijos, Veñgrijos monarchijos, kurios susikūrė Vidurio ir Rytų Europoje. Kūrimosi ir gyvavimo pradžioje šios minėtos valstybės buvo ankstyvosios monarchijos. Kaip galėtume apibūdinti ankstyvąją monarchiją?

Paprastai valstybė pradėdavo kurtis iškilus vienai ar kitai galingai giminei. Tokia giminė ir jos vyriausiasis kunigaikštis sugebėdavo sutelkti ir sukurti savo domèną – paveldimą žemės valdą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vieni šalia kitų gyvavo įvairaus dydžio domenai, buvo vienokio ar kitokio dydžio teritorijų, kurias valdė kilmingos šeimos, kilmingi asmenys. Jie save laikė teisėtais tų teritorijų paveldėtojais ir valdytojais. Tarp šių skirtingų šeimų ir jų atstovų plėtojosi vienokio ar kitokio pobūdžio santykiai – nuo kruvinų dešimtmečius trunkančių karų iki to, ką būtų galima pavadinti diplomatija: sąjungų ir santuokų. Santuoka tarp skirtingų šeimų atstovų ilgainiui galėjo vieną domeną taikiai sujungti su kitu ir taip sukurti didesnį ir galingesnį teritorinį bei politinį darinį. Taip pat domenas tapdavo pagrindu, prie kurio ir jėga buvo prijungiamos kaimynų žemės (9.1 pav.). Tiek diplomatija, tiek jėga, o dažnai ir vienu, ir kitu būdu buvo sukuriamas didesnis teritorinis darinys – valstybė. Tačiau domeno augimas, jo teritorijos plėtra būtų buvusi neįmanoma be tarpasmeninių ryšių. Kunigaikštis telkė ne tik žemes, bet ir sau ištikimus asmenis, su kuriais jį siejo tarpusavio įsipareigojimai, tokie kaip dalyvauti karo žygiuose, palaikyti ir patarti prasidėjus neramumams ir pan. Už ištikimybę buvo gausiai atsilyginama. Šie tarpasmeniniai ryšiai tarp valdovo ir jam ištikimų žmonių veikė kaip politinis darinys – ankstyvóji monárchija. Nuo valstybės centro nutolusias žemes kunigaikščiui valdyti padėjo jam ištikimi žmonės. Ilgainiui tokia valstybė tapdavo krikščioniška monarchija – karalyste, kurios valdovas teisingumo šaltinis ir garantas (B šaltinis). Kuo ypatinga krikščioniška monarchija ir kas buvo krikščionio monarcho valdžios šaltinis?

Ankstyvojoje monarchijoje visuomenė dar nebuvo taip akivaizdžiai pasidalijusi į luomus (grupes, turinčias aiškiai apibrėžtą paskirtį) ir beveik nebuvo jokių kitų valstybę išreiškiančių institucijų. O luominėje monarchijoje jau galime matyti išsiskiriant uždaras visuomenės grupes. Viena iš jų – kilmingieji (aristokratai) – įgavo nemenką politinę reikšmę ir vaidino ypatingą vaidmenį kuriantis valstybės institucijoms. Į vieną iš jų ir sutelksime dėmesį.

XII–XIII a. Vakarų Europoje kilmingieji, įgiję daugiau galios, kuri pirmiausia rėmėsi sukaupta nuosavybe, ilgainiui atliko vis didesnį vaidmenį valstybės – luominės monarchijos – valdyme. Tai buvo luominė visuomenė, kurioje svarbiausias vaidmuo teko kilmingiesiems – aristokratams. Šios visuomenės grupės – aristokratijos – galia dar labiau išaugdavo, kai valdovas ir valdančioji dinastija susilpnėdavo arba kai monarchui prireikdavo kilmingųjų paramos. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kilmingieji siekdavo išsikovoti dar daugiau galių ir apriboti karaliaus valdžią vis labiau įsitraukdami į valstybei ir visuomenei svarbių politinių ir ūkinių sprendimų priėmimo mechanizmą. Tai puikiai parodo Ánglijos ir Prancūzijos luominių monarchijų pavyzdžiai.

XIII a. pradžioje Anglijos karalius Jonas Bežemis (1166–1216) nesėkmingose kovose su Prancūzijà prarado daug Anglijos karalystės teritorijų Europoje. Po šių nesėkmių ir karinių pralaimėjimų jo įtaka ir valdžia Ánglijoje labai nusmuko. Kad išliktų karaliumi, buvo priverstas apriboti savo valdžią ir aristokratijai suteikti daugiau laisvių ir galių (politinių teisių) valstybės valdyme. 1215 m. Jonas Bežemis paskelbė raštą, istorijoje žinomą kaip Didžióji láisvių chártija, kuris šalyje įtvirtino parlameñtą – instituciją, sudarytą iš galingiausių Anglijos kilmingųjų (9.4 pav.). Šis raštas iš esmės pakeitė ligtolinę Anglijos karalystės politinę santvarką. Apskritai kiekvienas rimtesnis vienašališkas karaliaus sprendimas buvo apribotas – tapo būtinas parlamento pritarimas (pvz., dėl mokesčių, karo ar taikos paskelbimo). Parlamentas tapo reguliariai šaukiama institucija, kuri ribojo karaliaus pareigūnų galias, o ją sudarantys kilmingųjų atstovai įgavo nemenką reikšmę valstybės valdyme. Reikia pasakyti, kad Didžioji laisvių chartija Anglijos valstybės ir jos teisinės sistemos raidoje nuolat primindavo karaliaus valdžios ribas ir pabrėždavo parlamento kaip luominės institucijos reikšmę valstybės valdyme.

Kiek kitokiomis, tačiau taip pat sudėtingomis aplinkybėmis XIV a. įvyko politinės santvarkos poslinkių Prancūzijos karalystėje. Čia kilo ginčas tarp Romos popiežiaus Bonifaco VIII ir Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo (1268–1314). Turėdami omenyje tų laikų popiežiaus galią ir visuotinį pripažinimą, įvertinkime Prancūzijos karaliui dėl šio ginčo kilusius sunkumus. Susiginčyta dėl klausimo, ar gali karalius savo karalystėje be popiežiaus sutikimo apmokestinti dvasininkus. Žinome, kad viduramžiais Katalikų bažnyčia buvo atleista nuo visų mokesčių. Pilypas IV Gražusis laikėsi nuomonės, kad savo valdomoje karalystėje jis yra nepriklausomas valdovas ir gali visus valstybės reikalus spręsti pats (9.5 pav.). O popiežius tvirtino, kad Prancūzijos dvasininkai nepavaldūs karaliui ir sprendimas juos apmokestinti peržengia karaliaus valdžios ribas. Kad įtvirtintų savo sprendimą, Pilypui IV Gražiajam prireikė politinės paramos, kurią galėjo suteikti tik didesnė visuomenės dalis. Būtent todėl 1302 m. Paryžiuje jis sušaukė Prancūzijos visuomenę sudariusių luomų (dvasininkijos, aristokratijos ir trečiojo luomo – daugiausia miestiečių) atstovų susirinkimą. Ši institucija tapo žinoma kaip Generãliniai lúomai. Pilypo IV Gražiojo sušaukti Generaliniai luomai padarė tai, ko karalius ginče su Romos popiežiumi Bonifacu VIII ir tikėjosi. Jie palaikė karalių kaip tiesioginį šalies valdovą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip veikė ši institucija, kaip buvo priimami sprendimai ir koks buvo tolesnis jos vaidmuo valstybės valdyme. Generalinius luomus sudarę trijų luomų atstovai turėjo po vieną balsą. Taigi kiekvienas luomas turėjo vieną balsą. Todėl aristokratija ir dvasininkija, nors trečiasis luomas ir buvo daug gausesnis, visada galėjo priimti sau naudingą sprendimą. Vis dėlto Generaliniai luomai buvo šaukiami tik ypatingais, sunkiais (naujų mokesčių, karo) atvejais ir netapo nuolat veikiančia institucija. Be to, jos susirinkimas ir sprendimų priėmimas buvo daugiau dėl akių, tik kad patvirtintų karaliaus sprendimus. Taigi Prancūzijos luomų atstovų susirinkimai – Generaliniai luomai – netapo svarbiu politiniu veiksniu, ribojančiu Prancūzijos monarcho galias ir iš tikrųjų dalyvaujančiu priimant sprendimus.

Luominėje monarchijoje vis svarbesnį vaidmenį valstybės gyvenime pradėjo vaidinti kilmingieji. Kito pati Viduramžių valstybės politinė santvarka. Didžioji laisvių chartija (1215 m.) atsirado tomis aplinkybėmis, kai Anglijos karalius dėl savo priimtų sprendimų ir nesėkmingų karų prarado lemiamą įtaką valstybėje ir buvo priverstas daugiau valdžios suteikti kilmingiesiems. Šis, atrodytų, trumpalaikis monarcho susilpnėjimas turėjo ilgalaikių padarinių. Remdamiesi Didžiąja laisvių chartija, kaip išskirtiniu teisiniu dokumentu, Anglijos kilmingieji įtvirtino savo politinę svarbą, kuri pasireiškė kaip institucija – Anglijos parlamentas. O Prancūzijoje sušaukti Generaliniai luomai (1302 m.) buvo ženklas, kad karaliui, siekiančiam įgyvendinti savo sumanymus, reikia didžiosios visuomenės dalies paramos. Vėliau, XV–XVI a., Generaliniai luomai buvo šaukiami nereguliariai ir vis rečiau, tik svarbiausiems uždaviniams, ypač dėl mokesčių, spręsti. Ilgainiui Prancūzijos karaliui pavyko išsaugoti savo lemiamą įtaką valstybės politinėje sistemoje. Netrukus išsiaiškinsime, kokią reikšmę šių institucijų raida turėjo tolesnei abiejų valstybių politinės santvarkos raidai.

Trumpai apibendrinkime ir įtvirtinkime tai, apie ką kalbėjome. Kas buvo būdinga Viduramžių monarchijai ir kaip ji kito? Viduramžių Europoje galima išskirti du monarchijos raidos tarpsnius. Pirmajam – ankstyvosios monarchijos – tarpsniui būdinga tai, kad valstybė tik kūrėsi. Jos atsiradimas sietinas su vienos giminės, vieno galingo asmens iškilimu ir savo domeno plėtimu naudojant jėgą ar taikų būdą. Valdovas, monarchas, buvo vienintelė tvirta institucija, išreiškianti valstybę. Aplink jį susitelkę galingi asmenys sudarė jo valdžios atramą, juos siejo tarpasmeniniai ryšiai, kurie ilgainiui pavirto į vasalitetą. O krikštas ir karaliaus karūna suteikė monarchui ir jo valdžiai sakralumą ir pripažinimą. Remiantis Šventuoju Raštu buvo skelbiama, kad karaliaus valdžios šaltinis yra pats Dievas. Taip buvo įtvirtintas dinastinis karaliaus sosto ir valdžios paveldėjimas ir tęstinumas. Antrasis Viduramžių valstybės raidos tarpsnis – luominė monarchija. Tai laikas, kai visuomenė pasidalijo į luomus (dvasininkų, kilmingųjų, valstiečių ir miestiečių), turinčius aiškiai apibrėžtą paskirtį. Tuo metu (XII–XIII a.) kilmingieji tapo galinga visuomenės grupe – aristokratija. Šiai grupei įsitvirtinant pradėjo kurtis luominės institucijos (parlamentas, Generaliniai luomai), kuriose aristokratija atliko pagrindinį vaidmenį.