Temos reikšmingumas
- Prancūzijà šiandien garsėja kaip šalis, kurioje dažnai vyksta įvairių profesinių ar visuomeninių grupių streikai, kovojama už pilietines teises, o monarchija – seniai pamiršta praeitis. Bet juk XVII–XVIII a. Prancūzija Europoje ir pasaulyje garsėjo kaip galinga ypač daug galių savo rankose sutelkusio valdovo valdoma karalystė.
- Šiandieninė Jungtinė Didžiõsios Britãnijos ir Šiáurės Airijos Karalỹstė yra seniausia konstitucinė monarchija ir vertinama kaip viena seniausių demokratijų pasaulyje. Tačiau XVII a. Ánglijoje tarp karaliaus šalininkų rojalistų ir parlamento šalininkų vyko įnirtinga politinė kova, ji netgi virto pilietiniu karu.
- Prancūzijos ir Anglijos pavyzdžiai iškalbingai liudija, kaip viena institucija gali daryti esminę įtaką valstybės raidai. Taigi verta susimąstyti apie šiandien veikiančias institucijas.
Kodėl Prancūzija pasuko absoliutizmo, o Anglija konstitucinės monarchijos keliu?
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais, XVI–XVII a., Vakarų Europa buvo krečiama daugybės neramumų ir karų, kurių didžioji dalis buvo susiję su religiniais priešiškumais, katalikų ir protestantų nesutarimais. Visi šie neramumai darė įtaką svarstymams, kaip turėtų būti valdoma valstybė, kas geriausiai užtikrintų taiką ir ramybę visuomenėje. Taip pat jie paveikė tolesnę valstybių politinės santvarkos raidą. Tačiau ne tik šie neramumai ir skirtingų politinių ar religinių grupių nesutarimai turėjo įtakos valstybių politinei santvarkai. Nereikia pamiršti, kokią vietą valstybių politinėje santvarkoje užėmė parlamentas ir koks buvo monarcho santykis su kitomis politinėmis institucijomis. Būtent tai ir aptarsime remdamiesi dviejų Vakarų Europos valstybių – Prancūzijos ir Anglijos – politinių santvarkų pavyzdžiais, kurie aiškiai parodo, kaip skirtingai rutuliojosi valstybės, tiksliau, kokius skirtingus pavidalus įgavo jų politinės santvarkos. Kokios aplinkybės lėmė skirtingų politinių santvarkų įsitvirtinimą XVII a. Prancūzijos ir Anglijos karalystėse?
Absoliutizmas – valdžios sutelkimas monarcho rankose
XVI a. pabaigoje Prancūzijoje buvo svarstoma, kaip turėtų būti valdoma valstybė, kad joje vyrautų tvarka ir gerovė. Šie svarstymai buvo susiję su XVI a. antroje pusėje Prancūzijoje tarp katalikų ir vietos protestantų, vadinamų hugenotais, vyravusia nesantaika (10.1 pav.). Ši nesantaika lėmė pasikartojančius tarpusavio karus, žudynes, pogromus. Stiprus karalius buvo suvokiamas kaip taikos garantas, galintis visuomenei užtikrinti ramybę ir teisingumą. Taigi, atrodo, kad per kelis šimtmečius nelabai kas pasikeitė, nes karalius ir karališka valdžia tebebuvo suvokiama kaip taikos valstybėje ir visuomenės gerovės garantas (A ir B šaltiniai). Būtent šių neramumų apimtoje Prancūzijoje XVI a. pabaigoje iškilo nauja valdančioji dinastija – Burbonai. Šios dinastijos valdymo pradžioje, XVI–XVII a. sandūroje, po ilgai trukusių kovų pagaliau buvo pasiekta taika ir pastovumas. Kad įtvirtintų savo valdžią, pirmasis naujos Burbonų dinastijos atstovas Prancūzijos karalius Henrikas IV pasitelkė turtingus pirklius, kurie tapo jo kreditoriais, ir pasirėmė valdžios pareigūnais (ministrais ir patarėjais), kurie buvo tiesiogiai atsakingi už valstybės valdymą, o visų pirma už mokesčių rinkimą. Taigi remdamasis valstybės institucijomis ir svarbiausiais valdžios pareigūnais jis pradėjo vienyti nesutariančią visuomenę. Būtent su Henriko IV valdymu XVI–XVII a. sandūroje istorikai sieja ypač stiprios karaliaus valdžios pradžią, kurią perims ir dar labiau sustiprins jo palikuoniai.
Aukščiausieji valdžios pareigūnai pateko į karaliaus aplinką ir tapo dar svarbesni valdant valstybę bei telkiant karalystę. Vadinasi, Prancūzijos karalius per juos vis tvirčiau laikė valstybės valdymą savo rankose. Tokios valdžios sutelkimas vieno asmens rankose pasiekė viršūnę XVII a. antroje pusėje, kai Prancūziją valdė Liudvikas XIV (1638–1715). Jis pats ėmė skirti ministrus. Itin svarbus tapo finansų ministras, atsakingas už valstybės lėšas, iždą, prekybą, mokesčius. Finansų ministro padedamas, Liudvikas XIV stengėsi suvienodinti Prancūzijos karalystės mokesčių ir teismų sistemą, kuri tikrai buvo nevienalytė. Ilgainiui Liudvikas XIV įgavo tokią valdžią, kuri vadinama absoliučia, tai yra nepriklausoma ir neatskaitinga kitoms institucijoms (Generaliniams luomams). Tokią valdžią, valstybės politinę santvarką, kai monarcho valdžia beveik neribojama, istorijos mokslas vadina absoliutizmù (10.2 pav.). Europoje jis gyvavo tik keliose XVII–XVIII a. valstybėse (dar buvo Áustrijoje ir Prūsijoje). Prancūzijos absoliutinė monarchija buvo įmanoma tik dėl gerai išplėtotų valstybės institucijų ir rėmėsi aplink valdovą susitelkusiais svarbiausiais valstybės pareigūnais, kurie buvo atsakingi už valstybės vieningumą ir vienodumą. Be to, buvo sukurta reguliari kariuomenė. Ji turėjo užtikrinti tvarką valstybės viduje ir veiksmingai dalyvauti malšinant neramumus ir sukilimus, o jų XVII a. Prancūzijoje netrūko. Prancūzijos karaliaus rūmuose Versalyje, pastatytuose per Liudviko XIV valdymą, telkėsi jo dvaras ir aukščiausieji valstybės pareigūnai, ministrai ir patarėjai. Šie rūmai tapo ankstyvųjų naujųjų laikų, XVII–XVIII a., monarcho ir jo absoliučios valdžios pavyzdžiu (10.3 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Kaip vadinamas valstybės valdymas, kai valdovo valdžia beveik neribojama? Išvardykite tris Europos valstybes, kuriose XVII–XVIII a. buvo įsitvirtinęs toks valdymas.
- Nurodykite dvi visuomenės grupes, kuriomis rėmėsi Prancūzijos karalius siekdamas įtvirtinti savo valdžią. Paaiškinkite, kodėl jam buvo naudingos abi šios grupės.
- Kuriam Prancūzijos valdovui pavyko sutelkti daugiausia galių savo rankose? Kokias valstybės valdymo pertvarkas jis įgyvendino? Kaip manote, kuri iš jų buvo pati svarbiausia? Savo nuomonę pagrįskite.
- Paaiškinkite, kodėl Versalio rūmai tapo Prancūzijos valdovo valdžios išraiška. Atsakykite remdamiesi ne tik vadovėlio tekstu, bet ir iliustracija (10.3 pav.).
- Įvertinkite Generalinių luomų vaidmenį Prancūzijos valdyme įsitvirtinus absoliutizmui.
Ką būtų galima pasakyti apie Generalinius luomus Prancūzijos absoliutizmo amžiuje? 1302 m. pirmą kartą sušaukti Generaliniai luomai ilgainiui buvo šaukiami tik retais, ypatingais atvejais, tada, kai karaliui reikėjo užsitikrinti paramą, dažniausiai dėl mokesčių pakėlimo. Tokiomis aplinkybėmis Generaliniai luomai neturėjo galimybės išsirutulioti į instituciją, gebančią sudaryti atsvarą monarchui. O ir pati sprendimų priėmimo tvarka, kai kiekvienas luomas turėjo po vieną balsą, buvo palanki monarchui ir jį remiantiems kilmingiesiems. Per visą XVII a. Generaliniai luomai buvo sušaukti tik kartą, tai buvo padaryta amžiaus pradžioje. Prancūzijos karalius, įgyvendinęs siekį visą valdžią ir aukščiausius pareigūnus sutelkti aplink save, pačiame valstybės centre (Paryžiuje, Versalyje), visiškai paralyžiavo Generalinių luomų galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Generaliniai luomai, atstovaujantys įvairiems ir itin skirtingiems valstybės regionams, buvo visiškai išstumti iš politinio Prancūzijos karalystės gyvenimo. Vėl sušaukti jie buvo tik 1789 metais, tada karaliaus valdžiai prastai baigėsi.
Konstitucinė monarchija – parlamento politinė viršenybė
Nuo 1215 m. Anglijoje parlamentas su karaliumi sprendė vidaus ir užsienio politikos uždavinius. Parlamento dalyvavimas priimant sprendimus buvo būtinas, kad sprendimai taptų teisiški ir karalius užsitikrintų visuomenės paramą. Per laiką pats parlamentas kito ir XVI a. galutinai susikūrė dveji parlamento rūmai: Lordų ir Bendruomenių. Taigi Anglijos parlamente buvo atstovaujama ne tik visuomenės mažumai – kilmingiesiems. Nors per kelis šimtmečius Anglijos parlamentas ir tapo svarbiausia politine institucija, jos santykis su monarchu buvo permainingas, nes visada vyko kova dėl galios ir įtakos. XVI a. Anglijos soste įsitvirtinusi Tiudorų dinastija sugebėjo apriboti parlamento įtaką. Monarcho ir parlamento santykiai XVII a. įgavo atvirą priešiškumą ir Anglijos politinės santvarkos raidoje įvyko lūžis. Anglija skendėjo politinėse kovose tarp karaliaus, jo valdžios viršenybės šalininkų rojalistų ir Anglijos parlamento politines teises ginančių parlamentarizmo šalininkų. Atviras susidūrimas tarp karaliaus, rojalistų ir parlamentarizmo šalininkų prasidėjo 1625 m. į Anglijos sostą įžengus Stiuartų dinastijos atstovui Karoliui I (10.4 pav.). Ilgai netrukęs, savavališkai, be parlamento sutikimo, jis pradėjo karus su Ispãnija ir Prancūzijà. Karai baigėsi nesėkmėmis, padarė daug nuostolių ir brangiai atsiėjo. Todėl 1628 m. Anglijos parlamentas priėmė sprendimą, įstatymą, kuris ribojo karaliaus savivalę. Buvo draudžiama karaliui paleisti parlamentą be paties parlamento sutikimo ir skelbiama, kad mokesčiai, kurie buvo ar bus priimti savavališkai, be parlamento, neturi galios. Taip pat buvo draudžiama įkalinti asmenį be priežasties (10.5 pav.).
Karolis I nepaisė parlamento sprendimų ir 1629 m. jį paleido. Parlamentas vėl buvo sušauktas tik po vienuolikos metų, kai Karoliui I prireikė pakelti mokesčius, nes trūko lėšų karo reikalams. Kad galėtų pakelti mokesčius, jam buvo būtina parlamento parama. Tačiau parlamentas nepritarė karaliaus reikalavimams. Karalius dar kartą paleido parlamentą. Tuo metu pasmarkėjo senos religinės kovos tarp protestantų ir katalikų. Penktajame dešimtmetyje visa susikaupusi įtampa ir tarpusavio nesantaika virto pilietiniu karu (10.6 pav.). Karaliaus šalininkai pralaimėjo kelerius metus trukusią atvirą vidaus kovą, Karolis I buvo suimtas, apkaltintas išdavyste ir nusikaltimais valstybei. Per teismą jis atsisakė pripažinti teismo teisėtumą, nes, jo supratimu, nėra tokios institucijos, kuri turėtų teisę apklausti ir teisti karalių. 1649 m. pradžioje Karolis I buvo paskelbtas tironu, visuomenės priešu ir jam buvo nukirsta galva. Visa tai rodo, kokia įtampa tvyrojo XVII a. vidurio Anglijos politinėje sistemoje ir visuomenėje. Būtent tuo metu pasirodė politinės filosofijos traktatas Leviatanas. Jo autorius Tomas Hobsas (Thomas Hobbes), sujaudintas šalį krečiančių neramumų, išplėtojo idėją apie stiprų, absoliučią valdžią turintį valdovą, kuris yra taikos ir ramybės visuomenėje garantas (10.7 pav., C šaltinis). Taigi, absoliutizmo idėja Anglijoje tebegyvavo, o Anglijos parlamentas, kuris savo amžių skaičiavo nuo 1215 m. ir pasižymėjo senomis tradicijomis, iš tikrųjų turėjo valdžią ir įtaką. Kaip ši politinė kova rutuliojosi toliau ir kokia buvo jos atomazga?
Seni nesutarimai ir politinė kova tarp rojalistų ir parlamentarizmo šalininkų, įtampa tarp katalikų ir protestantų atsinaujino amžiaus pabaigoje, kai Anglijos karaliumi 1685 m. tapo katalikas Jokūbas II. Tuo metu didžioji visuomenės ir politinės viršūnės dalis buvo protestantai – anglikonai. Naujasis karalius bandė pagerinti katalikų mažumos padėtį anglikoniškoje Anglijoje. Tačiau parlamentarizmo šalininkai jo bandymą suvokė kaip siekį peržengti ir išplėsti savo valdžios ribas. Be to, įtampa ir priešiškumas tarp katalikų ir protestantų tebetvyrojo. Šie politiniai ir religiniai nesutarimai lėmė atvirą karaliaus ir parlamento susidūrimą. Siekdami pasipriešinti vienašališkiems ir su parlamentu nesuderintiems karaliaus sprendimams, ypač susijusiems su katalikų skyrimu į svarbius valstybės postus, karaliaus priešininkai parlamentarizmo ir anglikonybės šalininkai kovai su Jokūbu II į pagalbą pasikvietė Anglijos karaliaus dukters Marijos vyrą, Nýderlandų valdovą, protestantą Vilhelmą Oranietį (1650–1702). 1688 m. pabaigoje su laivynu įveikęs Lamanšo sąsiaurį ir išsilaipinęs Anglijoje, jis sugebėjo priversti Jokūbą II palikti Anglijos karaliaus sostą. 1689 m. Vilhelmas Oranietis sušaukė Anglijos parlamentą, ir šis jį paskelbė karaliumi Vilhelmu III Oraniečiu. Anglijos parlamentas priėmė Téisių bilį – dokumentą, pagal kurį Anglija tapo konstitùcine monárchija. Šis dokumentas buvo steigiamasis, taigi pamatinis, Anglijos politinėje santvarkoje galutinai įtvirtinęs aukščiausią parlamento valdžią. Teisių bilio priėmimas reiškė, kad Anglija išliko monarchija su karaliumi kaip valstybės vadovu, tačiau parlamentas įgavo lemiamą balsą valstybės valdyme, taigi priimant valstybės ir visuomenės gyvenimui svarbius sprendimus. Šiame steigiamajame dokumente buvo įtvirtinta, kad joks sprendimas negali būti priimtas be parlamento sutikimo, o parlamento rinkimai yra laisvi ir niekas šios teisės negali riboti. Kaip neginčijama teisė buvo paskelbta žodžio laisvė. Tai reiškė, kad parlamente išsakomų minčių ir vykstančių ginčų negalima nei riboti, nei už juos bausti. Galiausiai buvo pabrėžta, kad dėl valstybės gerovės, kurią gali užtikrinti tik laiku priimami ar taisomi įstatymai, parlamentas turi dirbti nuolat. Teisių bilis ir jame įrašyti nuostatai liudijo naujos politinės santvarkos atsiradimą. Absoliutizmas Anglijos politinėje sistemoje neįsitvirtino, monarcho galios buvo dar labiau apribotos. Trumpai tariant, buvo įtvirtinti laisvi rinkimai ir žodžio laisvė – dalykai, be kurių šiandien nesuvokiama laisva, atvira visuomenė ir žmogaus teisės.
Apibendrinant belieka pabrėžti aplinkybes, dėl kurių Prancūzijoje ir Anglijoje XVII a. įsitvirtino skirtingos monarchijos. Per kelis šimtmečius Generaliniai luomai Prancūzijoje netapo tvirta ir įtakinga politine institucija. Prancūzijos monarchui pavyko išlaikyti savo galią ir įgyti kilmingųjų palaikymą. Galiausiai XVI–XVII a. sandūroje karaliui pavyko sutelkti valdžią valstybės centre – savo dvare. Čia susibūrė aukščiausieji valstybės pareigūnai. XVII a. antroje pusėje šią absoliučią monarcho galią rodė Liudviko XIV Versalio rūmai. O Anglijoje nuo XIII a. parlamentas tapo institucija, kurios sprendimų monarchas turėjo paisyti. Nors karaliaus ir parlamento santykiuose ir būta nuolatinės įtampos ir permainų, parlamentas per šimtmečius išliko politiniame gyvenime kaip veikianti institucija. Būtent jis pasiekė, kad XVII a. Anglijos monarcho galios būtų smarkiai apribotos ir Anglija taptų konstitucine monarchija (D šaltinis).
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite dvi religines grupes, tarp kurių XVII a. Anglijoje vyko kovos.
- Kuris Anglijos karalius buvo nukirsdintas? Paaiškinkite, kodėl su juo buvo taip pasielgta.
- Ne mažiau kaip dviem įrodymais patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad XVII a. Anglijos parlamentas iš tikrųjų turėjo politinę valdžią.
- Įsižiūrėkite į karikatūrą (10.6 pav.) ir paaiškinkite jos pagrindinę mintį.
- Įsižiūrėkite į antraštinį knygos Leviatanas puslapį (10.7 pav.) ir paaiškinkite, kodėl valdovas pavaizduotas būtent taip ir viršuje.
- Įvertinkite Vilhelmo III Oraniečio vaidmenį pertvarkant Anglijos valdymą XVII a. pabaigoje.
- Nurodykite tris esminius Teisių bilio nuostatus. Paaiškinkite, kuo jie buvo svarbūs, ir pasvarstykite, ar jie vis dar būtų svarbūs šiandienos monarchinėje valstybėje. Savo nuomonę pagrįskite.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. XVI a. prancūzų filosofas Žanas Bodenas apie karaliaus valdžią ir autoritetą
Karališka valdžia yra proporcingos prigimties todėl, nes ji harmoninga. Todėl, jei valstybė valdoma karaliaus, vadinasi, valdoma harmoningai. Reikia pasakyti, kad tai teikia didžiausią laimę, džiaugsmą ir gerovę visiems. ‹...› Turiu omenyje teisėtą karalių ir jo valdžią, kuri kyla arba jį išrinkus, arba jam savo valdžią paveldėjus. Kai kada būna ir taip, kad karališka valdžia išsikovojama nugalėjus savo priešus. Šiaip ar taip, karalius žiūri savo pavaldinius ir yra jiems teisingas, kaip tėvas yra teisingas savo vaikams ‹...›.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal J. Bodin, Les six livres de la Republique, A Paris: Chez Jacques de Puys, Libraire Iuré, à la Samaritaine, 1576, p. 752–753.B ŠALTINIS. XV–XVI a. italų politinis veikėjas, filosofas Nikolo Makiavelis apie valdovus
Užtat valdovas, norėdamas išsilaikyti soste, turi kartais būti ir blogas ir naudotis blogiu ir gėriu – nelygu, koks reikalas. Nesileisiu į šnekas apie prasimanytas valdovų savybes, bet laikysiuosi tikrovės ir pasakysiu, jog visi žmonės, apie kuriuos kalbame, ir ypač valdovai – kadangi jie aukštesni už kitus, – turi tam tikrų savybių, dėl kurių yra giriami arba peikiami. Vienas laikomas dosniu, kitas šykščiu – toskaniškai sakant, nes mūsiškai kalbant godus reiškia dar ir grobuoniškumą, o šykščiu vadinamas žmogus, gailintis savo gero. Vienas linkęs švaistyti, kitas taupus; vienas žiaurus, kitas jautrus; vienas nesilaiko duoto žodžio, kitas jį tesi; vienas lepus ir silpnavalis, kitas šiurkštus ir ryžtingas; vienas žmoniškas, kitas pasipūtęs; vienas pasileidęs, kitas doras; vienas atviras, kitas vylingas; vienas kietas, kitas nuolaidus; vienas rimtas, kitas lengvabūdis; vienas pamaldus, kitas bedievis ir taip toliau. Žinau: kiekvienas pripažins, kad geriausia būtų, jei valdovas turėtų geriausias iš čia minėtų savybių; bet kadangi žmogus iš prigimties negali būti apdovanotas vien dorybėmis ir vien dorai elgtis, tad išmintingas valdovas turi vengti tų ydų, per kurias gali netekti valdžios; o dėl savybių, kurios tuo negresia, tai jų turi saugotis kiek tik galėdamas, bet jei neįstengia to padaryti, gali per daug nesivaržyti. Be to, valdovas neturi bijoti būti apkaltintas ydomis, be kurių sunku išlaikyti valdžią, nes viską gerai apgalvojus paaiškėja, kad esama dalykų, iš pažiūros atrodančių dorybėmis, o iš tikrųjų artinančių pražūtį, bet yra ir tokių, kurie iš pažiūros yra ydos, o iš tiesų garantuoja saugumą ir gerovę.
Niccolo Machiavelli, Valdovas, iš italų k. vertė P. Račius, Vilnius: Vaga, 1992, p. 63–64.Klausimai ir užduotys
- Kurio valstybės valdymo būdo šalininkai yra Ž. Bodenas ir N. Makiavelis (A ir B šaltiniai)?
- Kokia, anot Ž. Bodeno (A šaltinis), harmoningos valstybės valdymo sąlyga?
- Kokiais dviem būdais, anot Ž. Bodeno, valdovas gali gauti valdžią?
- Su kuo Ž. Bodenas lygina valdovą? Kaip manote, kodėl?
- Paaiškinkite N. Makiavelio mintį (B šaltinis), jog valdovas, norėdamas išsilaikyti soste, turi būti blogas.
- Nurodykite tris geras ir tris blogas valdovo savybes (B šaltinis). Kaip manote, kurios iš jų buvo būtinos XVI–XVIII a. valdovui? Savo nuomonę pagrįskite.
- Palyginkite Ž. Bodeno ir N. Makiavelio (A ir B šaltiniai) požiūrius į valdovo vaidmenį valstybėje ir jam būtinas savybes.
- Pasvarstykite, kodėl XVI a. atsirado politinių veikalų, kuriuose buvo svarstomas valdovo vaidmuo ir jam reikalingos savybės.
C ŠALTINIS. XVII a. anglų filosofas Tomas Hobsas apie tai, kas yra, kokia turi būti ir kam priklausyti aukščiausia valdžia
Valstybės atsiradimas. Valstybės apibrėžimas. Vienintelis būdas sukurti tokią bendrą valdžią, kuri galėtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo ir vienas kitam daromų skriaudų, ir taip juos apsaugoti, kad jie savo triūsu ir žemės vaisiais galėtų gyventi patenkinti, – tai perduoti visą jų valdžią ir galią vienam žmogui ar žmonių susirinkimui, kuris galėtų balsų dauguma visų jų valias paversti viena valia, o tai yra tas pat, kaip ir paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems, ir kiekvienas jų prisiimtų visa ir pripažintų save kūrėju viso to, ką jiems atstovaujantis asmuo darys pats ar vers daryti kitus, kas susiję su visuotine taika ir jų saugumu, ir taip kiekvienas savo valią pajungtų jo valiai, o savo sprendimą – jo sprendimui. Tai yra daugiau nei sutarimas, arba santarvė; tai reali visų jų vienybė viename asmenyje, paremta vieno žmogaus susitarimu su kiekvienu kitu žmogumi taip, tarsi kiekvienas žmogus pasakytų kiekvienam kitam žmogui: Aš įgalioju šį žmogų (ar šį žmonių susirinkimą) ir perduodu jam savo teisę valdyti mane su sąlyga, kad tu irgi perduosi jam savo teisę ir taip pat pritarsi visiems jo veiksmams. Šitaip padarius, viename asmenyje suvienytų žmonių daugybė vadinama VALSTYBE. ‹...› Taip atsiranda šis didysis LEVIATANAS, ar veikiau (kalbant pagarbiau) šis mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo Dievo, esame dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą, nes šiuo įgaliojimu, suteiktu jam kiekvieno atskiro žmogaus valstybėje, jis gali naudotis tokia didele jėga ir galia, kad jų keliama baimė leidžia jam nukreipti visų piliečių valią taikai palaikyti namuose ir savitarpio pagalbai, kovojant prieš jų išorės priešus. Tai ir yra valstybės esmė, kuri (jeigu ją apibrėžtume) yra vienas asmuo, kurio veiksmus didžiulė daugybė žmonių abipusiais susitarimais patys padarė kiekvienam žmogui savais ir kiekvieno jų įgaliotais tam, kad jis galėtų panaudoti jų jėgą ir priemones, kaip jis manys esant būtina jų taikai ir bendrai gynybai.
Suverenas ir pavaldinys. Tas, kuris įkūnija šį asmenį, vadinamas SUVERENU, sakant, kad jis turi aukščiausiąją valdžią, o visi kiti yra jo PAVALDINIAI.
Thomas Hobbes, Leviatanas, iš anglų k. vertė K. Rastenis, Vilnius: Pradai, 1999, p. 183–184.Klausimai ir užduotys
- Yra tik vienas būdas, anot T. Hobso (C šaltinis), sustiprinti valstybę ir apginti jos gyventojus. Koks jis? Kuo jis svarbus?
- Ką T. Hobsas vadina Leviatanu?
- Kas, anot T. Hobso, yra valstybė?
- Kaip T. Hobsas apibrėžia sąvoką „suverenas“? Ar jo pateikiamas apibrėžimas skiriasi nuo šių dienų suvokimo?
- Šis istorijos šaltinis – T. Hobso knyga – pasirodė XVII a. viduryje. Nurodykite dvi politines grupes, tarp kurių tuo metu vyko kova. Kaip manote, kurią pusę palaikė knygos autorius? Savo nuomonę pagrįskite
D ŠALTINIS. XVII a. anglų filosofas Džonas Lokas apie valstybės valdymą, politinę santvarką ir visuomenę
Juk valdžios tikslas yra bendruomenės gėris, ir visi pakeitimai, kurie daromi siekiant šio tikslo, negali būti kėsinimasis į ką nors; juk niekas iš esančiųjų valdžioje negali turėti teisės vadovautis kokiu nors kitu tikslu; kėsinimasis yra tik tai, kas prieštarauja ar kliudo bendram labui. Tie, kurie sako kitaip, kalba, tarsi valdovas turėtų kitų ir nuo bendruomenės labo nepriklausomų interesų, o ne būtų kaip tik jam sukurtas. Štai čia ir yra tikroji šaknis ir tas šaltinis, iš kurio kyla beveik visos tos nelaimės ir suirutės, atsirandančios esant karaliaus valdžiai. Ir iš tikrųjų, jeigu tai tiesa, tai jo valdoma tauta yra ne bendrija protingų būtybių, kurios susibūrė į visuomenę dėl abipusio gėrio ir paskyrė sau valdovą saugoti ir puoselėti tą bendrą gėrį; priešingai, į ją reikia žiūrėti kaip į kaimenę žemesnių padarų, valdomų šeimininko, kuris juos prižiūri...
John Locke, Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą, iš anglų k. vertė A. Degutis, Vilnius: Mintis, 1992, p. 141–142.Klausimai ir užduotys
- Koks, anot Dž. Loko (D šaltinis), yra valdžios tikslas? Palyginkite Dž. Loko mintis apie valdžios tikslą su filosofų Ž. Bodeno ir N. Makiavelio (A ir B šaltiniai) nuomonėmis.
- Iš ko, anot Dž. Loko, kyla visos valstybės bėdos? Pasvartykite, kodėl jis taip mano.
- Kaip manote, ar Dž. Lokas palaiko stipraus monarcho valdžią, ar ją kritikuoja? Savo nuomonę pagrįskite remdamiesi šaltinio teiginiais.
- Pasvarstykite, kokį požiūrį į XVII a. Anglijos valstybingumą atskleidžia šis istorijos šaltinis.
SĄVOKOS
Absoliutizmas (lot. absolutus – besąlygiškas, nepriklausomas) – XVII–XVIII a. kai kuriose Europos valstybėse (Prancūzijoje, Austrijoje, Prūsijoje) išsirutuliojusi monarchijos rūšis. Jai buvo būdinga labai stipri karaliaus valdžia, kuri rėmėsi valstybės centre, valdovo dvare, sutelkta vykdomąja valdžia, už atskiras veiklos sritis atsakingais pareigūnais. Absoliutinėje monarchijoje buvo gerai tvarkoma reguliari kariuomenė, kuri turėjo slopinti vidaus neramumus nuo valstybės centro nutolusiose žemėse.
Konstitùcinė monárchija – monarchijos rūšis, kurią po ilgų Anglijos parlamentarizmo šalininkų ir rojalistų kovų 1689 m. įtvirtino Teisių bilis. Tokioje monarchijoje pagrindinį vaidmenį valstybės valdyme vaidina parlamentas, monarcho galias riboja konstitucija ir parlamentas.
Parlamentarizmas – samprata, kad parlamentas yra aukščiausia politinės valdžios institucija ir jokie su valstybės ir visuomenės gyvenimu susiję sprendimai negali būti priimti be parlamento sutikimo. XVII a. Anglijoje vyko politinė kova tarp parlamentarizmo šalininkų ir rojalistų, kurie pasisakė už karaliaus valdžios viršenybę.
Rojalistai (pranc. le roi – karalius) – konkretaus karaliaus, karališkos dinastijos valdžios šalininkai. XVII a. Anglijoje tarp rojalistų ir parlamento politinių teisių gynėjų – parlamentarizmo šalininkų pasmarkėjo kova dėl politinės valdžios ribų ir galių priimant valstybei bei visuomenei svarbius sprendimus.
Téisių bilis – 1689 m. Anglijos parlamente priimtas ir būsimo karaliaus Vilhelmo III Oraniečio patvirtintas steigiamasis dokumentas, kuris pagrindė naują valstybės valdymo būdą – konstitucinę monarchiją. Teisių bilis nustatė naują Anglijos sosto paveldėjimo tvarką, padidino parlamento galias, įtvirtino žodžio laisvę.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"