(Gimtoji kalba 4 kl.)

Kurmis oro uoste

Kalbame apie gyvūną, gyvenantį žemėje, nuolatinėje tamsoje. Paskaitykime poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraštį ir pagalvokime, kaip gali jaustis gyvūnas, į kurio pasaulį įsiveržia žmonės. Bet eilėraštyje kalbama ir apie kitą dalyką. Ar galima susikalbėti, kai tas pats dalykas vieniems atrodo juodas, o kitiems – baltas?

Marcelijus Martinaitis

Kur lėktuvas nuolat kyla,
Išrausiau sau gilią pilį.
Ten po žemėmis turiu
Daug visokių kambarių.

Kai lėktuvai baisiai birbia,
Dieną naktį pats sau dirbu:
Žemėn vis giliau rausiuos,
Kur nėra jokios šviesos.

Oro uostą čia įtaisę,
Jie manęs visai nepaisė.
Čia, kur buvo mano plotai,
Vartosi danguj pilotai.

Skrenda buvęs kaip nebuvęs
Kvailas išmislas – lėktuvas!
Kaukia, ūžia, žemėn sminga,
Štai – jau debesy pradingo...

Ko ten ieškot danguj,
Kai po žemėmis smagu?
Ten man drėgna ir jauku,
O danguj nėra sliekų!

Naktį šviečia mėnesiena,
Saulė spigina kas dieną...
Reikia akinių tamsių,
O man tamsoje – šviesu!

Tamsoje gerai matau,
Puikiai laikraščius skaitau,
Televizorių turiu,
Užgesinęs jį žiūriu...

Būti kurmiu – nuostabu!
Tad į žemę vėl skubu...
Laukiu žemėje svečių –
Slėptis nuo sausros kviečiu!

Iš knygos „Seno smuikininko dainelės“

Apie ką kalbama šiame eilėraštyje?
Kokie yra kurmio priekaištai žmonėms?
Kodėl kurmiui po žeme yra smagiau? Kokius savo gyvenimo pranašumus jis vardija?
Dėl kokių priežasčių kurmiui nepatinka lėktuvai?
Kaip manote, ar poetas juokauja kalbėdamas kurmio vardu ir kaltindamas žmonių išmislus? Raskite tekste argumentų.
Ar kurmį galima laikyti senoviškai gyvenančiu žmogumi, visai nenorinčiu priimti naujovių? Padiskutuokite.

Pasiimkite baltą kreidą ir pakeiskite šią puslapio dalį taip, kaip jums norisi. Dėmesio: užduotys turi būti susijusios su daiktavardžiu ir eilėraščio tema!

Oro uostą čia įtaisę,

Jie manęs visai nepaisė.

Čia, kur buvo mano plotai,

Vartosi danguj pilotai.